Elastingumo teorija (paklausos ir pasiūlos)

ĮVADAS Atskirų prekių ir paslaugų paklausa ir pasiūla nevienodai reaguoja į kainų pokyčius. Vienų prekių ar paslaugų labai jautriai į tai reaguoja, kitų- mažiau, o dar kitų gali ir visai nereaguoti. Norint įvertinti šiuos pokyčius, ekonomikos teorijoje naudojama elastingumo sąvoka. Šiame darbe nagrinėsiu paklausos ir pasiūlos elastingumą (kitaip dar vadinamą lankstumu) kainų atžvilgiu bei kryžminį paklausos elastingumą. Be to, aptarsiu paklausos ir pasiūlos elastingumą lemiančius veiksnius bei praktinę elastingumo svarbą. Darbo objektas- elastingumo teorija. Darbo tikslas- atskleisti paklausos ir pasiūlos elastingumą, elastingumo teorijos praktinį taikymą. Darbo uždaviniai: 1. Apibrėžti paklausos ir pasiūlos elastingumo sampratas. 2. Išryškinti paklausos ir pasiūlos elastingumą lemiančius veiksnius. 3. Atskleisti elastingumo teorijos praktinio taikymo svarbą. Mes tiek pat pagrįstai galėtume ginčytis ar viršutinės ar apatinės žirklių ašmenys atkerpa popierių, kaip ir apie tai, ar vertę lemia nauda (paklausa), ar produkcijos kaina (pasiūla). Alfred Marshall Elastingumas- tai rodiklis, kuris apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pokyčius. Jis rodo, kaip pasikeis paklausa, išaugus kainai. Elastingumas apibūdinamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu. Matematiškai elastingumas apskaičiuojamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis. Kadangi prekių ir paslaugų paklausos ir pasiūlos kiekiai kintant kainoms kinta priešingomis kryptimis, todėl matematiškai apskaičiuojant elastingumą naudojami skirtingi ženklai. Paklausos elastingumo ženklas yra neigiamas, o pasiūlos- teigiamas. Jei kurios nors prekės paklausa, padidėjus kainai, pasikeičia mažai, tai tokios prekės paklausa yra neelastinga. Ir priešingai- kai paklausa elastinga, net ir nedidelis kainos pasikeitimas gali palyginti gerokai paveikti prekės paklausą. Prekių paklausos elastingumas geriausiai išmatuojamas vadinamojo “pajamų testo” būdu. Visos pajamos yra lygios prekės vieneto kainai, padaugintai iš parduotų prekių skaičiaus. Jeigu, kainai kylant, pajamos mažėja, tokios prekės paklausa yra elastinga. Jei kainai sumažėjus bendrosios pajamos taip pat sumažėjo, vadinasi- tos prekės paklausa neelastinga. Kai kurių prekių ir paslaugų paklausa yra neelastinga dėl kurios vienos ar kelių priežasčių: • Tai būtiniausios prekės. • Sunku jas kuo nors pakeisti. • Būtiniausios prekės palyginti nebrangios. Žmonės nelinkę keisti pirkimo įpročių, jeigu palyginti pigių prekių kaina šiek tiek pakyla ar nukrinta. • Sunku atidėlioti pirkinį. Skiriamos penkios pagrindinės elastingumo formos: 1. Absoliutus elastingumas- tai tokia elastingumo forma, kai be galo mažas kainos pokytis sukelia labai didelį paklausos ir pasiūlos pokytį. Skaitmeninis elastingumas yra begalinis. 2. Santykinis elastingumas- tai toks elastingumas, kai tam tikras kainos pokytis lemia didesnį paklausos ir pasiūlos pokytį. Skaitmeninis elastingumas yra didesnis už vienetą. 3. Vieneto elastingumas- tai tokia elastingumo forma, kai pakitus kainai, proporcingai pakinta prekės ir paslaugų paklausa ir pasiūla. Skaitmeninis elastingumas lygus vienetui. 4. Santykinis neelastingumas- tai toks elastingumas, kai tam tikros kainos pasikeitimas sukelia mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą. Skaitmeninis elastingumas mažesnis už vienetą. 5. Absoliutus neelastingumas- tai tokia elastingumo forma, kai paklausa ir pasiūla nereaguoja į kainų pokyčius. Skaitmeninis elastingumas lygus nuliui. Galima rinkoje ir tokia situacija, kai kylant kainoms paklausa ne mažėja, bet kurį laiką dėl įvairių priežasčių didėja. Tokia situacija vadinama Gifeno paradoksu. Tokia situacija galima, jei šios prekės plačiai vartojamos ir jų pabrangimas nuskurdins vartotojus. Jie privalo atsisakyti prabangesnių prekių ir dar daugiai vartoti tradicinių prekių, pavyzdžiui duonos. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu Prekių paklausa veikia daugybė veiksnių. Pirmiausia aptarsime pirkėjų reakciją į prekės kainos pasikeitimą. Kainos pasikeitimas skirtingai veikia įvairių prekių paklausos kiekį. Suprantama, kad tiek pat padidėjus nevienodai pasikeis duonos ir šokolado paklausos kiekis. Ekonomikos teorijoje paklausos kiekio pokyčiams įvertinti, keičiantis kainoms, vartojama elastingumo kategorija. Jeigu pirkėjai jautriai reaguoja į kainų sumažėjimą (padidėjimą), tai sakome, kad paklausa elastinga. Kai pirkėjas silpnai reaguoja į kainos pasikeitimą, paklausa yra neelastinga. Norint geriau suprasti pirkėjų reakciją į prekės kainos pasikeitimą, reikia apibūdinti paklausos elastingumą kainų atžvilgiu. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu- tai norimo pirkti prekės kiekio ir prekės kainos procentinio kitimo santykis. Gamintojas (pardavėjas) už parduotą produkciją gauna vadinamąsias bendrąsias pajamas. Jos apskaičiuojamos parduotų prekių kiekį padauginus iš prekių kainos. Galima sakyti, kad tai sudaro ir vartotojų išlaidas, nes tą sumą, kurią gamintojai gauna pardavę prekes, vartotojai išleidžia tas prekes pirkdami. Panagrinėsiu paklausos elastingumo kainų atžvilgiu poveikį gamintojo bendrosioms pajamoms (vartotojų išlaidoms). Pirmas atvejis. Kainų kitimo poveikis bendrosioms pajamoms priklauso nuo paklausos elastingumo kainų atžvilgiu. Kai paklausos elastingumo koeficientas mažesnis už vieną, mažėjant kainai, bendrosios pajamos taip pat mažėja. Antras atvejis. Kai paklausos elastingumo koeficientas didesnis už vieną, t.y. paklausa elastinga, mažėjant kainai, bendrosios pajamos didėja. Trečias atvejis. Kai paklausos elastingumo koeficientas lygus nuliui, t.y. paklausa turi vienintelį elastingumą, kainų pokyčiai (mažėjimas, didėjimas) nepakeičia bendrųjų pajamų apimties. Pagal tai, kaip perkamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami paklausos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: absoliutusis elastingumas ir absoliutusis neelastingumas. Santykinis paklausos elastingumas esti tuomet, kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį. Kai paklausos elastingumo koeficientas didesnis už vieną, paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu. Santykinis paklausos neelastingumas- kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. Kai paklausos elastingumo koeficientas mažesnis už vieną, paklausa yra neelastinga kainos atžvilgiu. Vienetinis paklausos elastingumas- kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia tokį pat perkamo prekių kiekio procentinį pokyti. Kai paklausos elastingumo koeficientas lygus vienam, paklausos elastingumas kainos atžvilgiu yra vienetinis. Absoliutus paklausos elastingumas- kai be galo mažas prekės kainos procentinis pokytis sąlygoja didelį perkamų prekių kiekio procentinį pokytį. Tada net ir mažiausiai prekės kainos procentinis pokytis, sumažins perkamų prekių kiekį rinkoje. Kai prekės kainos kitimo procentas lygus nuliui, tai paklausos elastingumo koeficientas lygus begalybei. Absoliutus paklausos neelastingumas- kai prekės kainos procentinis pokytis nepakeičia norimo pirkti prekių kiekio rinkoje. Tada paklausos neelastingumas kainos atžvilgiu yra absoliutus. Kai prekės kiekio kitimo procentas lygus nuliui, tai paklausos elastingumo koeficientas lygus nuliui. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai Praktika rodo, kad vartojamųjų prekių paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra labai nevienodas. Kartais net pačių prekių paklausos elastingumas nėra vienodas skirtingais laikotarpiais ir įvairiose rinkose. Paklausos elastingumą kainų atžvilgiu lemia tokie veiksniai: 1. Prekės pakaitai (substitutai). Jeigu prekės turi daug pakaitų, tai jų paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis negu tų prekių, kurios neturi artimų pakaitų. Kai prekės, kuri turi daug pakaitų, kaina kyla, o jos pakaitų- ne, vartotojas pirks prekės pakaitą. Prekės, kuri turi pakaitų, paklausa yra lanksti kainos atžvilgiu. Šiuo atveju vartotojas negali labai reaguoti į kainų kilimą ir perka beveik tokį pat prekės kiekį. 2. Būtiniausios ir prabangos prekės. Kasdieniam gyvenimui būtiniausias prekes, pvz., maistą, drabužius, avalynę ir t.t. vartotojas visada pirks net padidėjus kainoms. Šių prekių paklausa santykiškai neelastinga. Priešingai, prabangos prekių kainoms padidėjus, galima sumažinti jų vartojimą. 3. Vartotojo biudžeto dalis, skirta prekėms įsigyti. Paklausos elastingumas vienodai padidėjusių įvairių prekių kainų atžvilgiu yra labai skirtingas. 4. Laikas. Svarbu yra laiko tarpsnis po kainų pasikeitimo. Vartotojai, pasikeitus prekių kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas pakaitų paieškoms, pajamoms padidinti ir pan. Rinkos ekonomikos sąlygomis svarbu tirti paklausos elastingumo kainų atžvilgiu veiksnius, įvertinti susiklosčiusias aplinkybes, kad gamintojai galėtų priimti atitinkamus sprendimus. Kryžminis elastingumas Kryžminis paklausos elastingumas kainų atžvilgiu apibūdina vienų prekių kainų pasikeitimo įtaką kitų prekių perkamam kiekiui. Apskaičiuotasis kryžminio paklausos elastingumo koeficientas gali būti teigiamasis, neigiamasis ir nulinis. Teigiamasis kryžminis paklausos elastingumas susidaro tada, kai vienos prekės kainos didėjimas (mažėjimas) sąlygoja kitos prekės perkamo kiekio didėjimą (mažėjimą). Šiuo atveju prekės yra pakaitai. Neigiamasis kryžminis paklausos elastingumas būna tada, kai dvi prekės yra papildančios viena kitą. Tokiu atveju, padidėjus vienos prekės kainai, sumažėja su ja kartu vartojamų prekių perkamas kiekis. Nulinis kryžminis paklausos elastingumas yra tada, kai dvi prekės viena nuo kitos nepriklausomos. Paklausos elastingumas apibendrintas, atsižvelgus į elastingumo koeficientų reikšmes, šioje lentelėje: Paklausos elastingumo atvejis Paklausos elastingumo koeficiento apskaičiavimo formulė Paklausos elastingumo koeficiento reikšmė E0 Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu  prekės kiekio kitimo procentas/ prekės kainos kitimo procentas Tradicinė paklausos kreivė Netradicinė paklausos kreivė (Gifeno atvejis). Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu  procentinis pareikalauto kiekio pokytis/ procentinis kainos pokytis Žemesnės kokybės prekės Aukštesnės kokybės prekės Paklausos kryžminis elastingumas Paklausos kryžminis elastingumas  A prekės perkamo kiekio procentinis pokytis/ B prekės kainos procentinis pokytis Papildančios prekės Prekės pakaitai Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu Ekonomikos teorijoje nagrinėjamas pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu- tai siūlomo prekių kiekio procentinio pokyčio ir prekės kainos procentinio pokyčio santykis. Pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas dydis. Taip yra todėl, kad pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę priklausomybę tarp siūlomų prekių kiekio ir kainos. Pasiūlą vaizduoja kreivė, kylanti į viršų. Kai gamintojai stipriai reaguoja į kainos pokyčius, pasiūla yra elastinga, o kai reakcija yra santykiškai silpna- neelastinga. Pasiūlos elastingumo koeficientas gali keistis nuo nulio iki begalybės. Pagal tai, kaip parduodamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami šie pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: santykinis elastingumas, santykinis neelastingumas, vienetinis elastingumas, absoliutusis elastingumas ir absoliutusis neelastingumas. Santykinis pasiūlos elastingumas esti tuomet, kai siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį. Kai pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas didesnis už vieną, pasiūla yra elastinga. Santykinis pasiūlos neelastingumas- kai siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. Kai pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas mažesnis už vieną, pasiūla yra neelastinga. Vienetinis pasiūlos elastingumas- kai kainų procentinis pokytis sukelia tokį pat parduodamų prekių kiekio procentinį pokytį. Tada pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas lygus vienam. Dar yra kraštutiniai pasiūlos elastingumo atvejai: absoliutusis pasiūlos elastingumas, kai pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas lygus begalybei ir absoliutusis pasiūlos neelastingumas, kai pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas lygus nuliui. Tarp prekių pasiūlos kiekio didėjimo (mažėjimo) ir kainos didėjimo (mažėjimo) yra tiesioginė priklausomybė, todėl rodiklis “bendrosios pajamos” arba “vartotojo išlaidos”, įvertinant pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientus, yra nevartojamas. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai Pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu lemia šie veiksniai: 1. Laiko tarpsnis. Tai svarbiausias veiksnys, turintis didelį poveikį pasiūlos elastingumui kainų atžvilgiu. Analizuojant šio veiksnio įtaką, skiriami trys laikotarpiai: momentinis, trumpasis, ilgasis. Momentinis laikotarpis yra toks trumpas, kad gamintojai nespėja sureaguoti į rinkos situaciją. Trumpasis laikotarpis yra tada, kai įmonės gali padidinti gaminamų prekių apimtį efektyviau naudodamos esamus įrenginius ir nedidindamos jų kiekio. Ilgasis laikotarpis yra tada, kai įmonės padidina gamybos pajėgumus, naujos įmonės gali įeiti (arba palikti) šaką. 2. Prekių pakaitai. Jeigu tuos pačius išteklius galima naudoti kelių rūšių prekių gamybai, vienos iš šių prekių kainos padidėjimas sąlygos išteklių perkėlimą jos gamybai, o kitos prekės bus gaminama mažiau. Šiuo atveju pakaitai gamyboje didina pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu. 3. Prekių saugumo galimybės. Jeigu prekių negalima saugoti ilgą laiką, tai pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu bus nedidelis. Negendančių, pigiai saugomų prekių atsargas galima keisti atsižvelgiant į kainos pokyčius ir didinti arba mažinti rinkai teikiamą jų kiekį. Elastingumo teorijos praktinis taikymas Valstybinė kainų kontrolė. Paklausos- pasiūlos dėsnis ir elastingumo teorija įgalina tiesiogiai aiškinti realias problemas. Čia apžvelgsiu dvi problemas: kainų kontrolės ir valstybės mokesčių pasekmių priklausomybę nuo paklausos bei pasiūlos elastingumo. Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros link, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa. Valstybė, kontroliuodama rinkos kainas, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius arba deficitas. Tuomet mainomų prekių kiekį sąlygoja tiktai paklausos arba pasiūlos kiekis priklausomai nuo to, kuris iš jų yra mažesnis, esant kainai, nukrypusiai nuo pusiausvyros. Minimalios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Darbui ir žemės ūkio produktams dažnai nustatomas kainų minimumas: žemesnėms kainoms šių prekių negalima pardavinėti. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuotis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už nustatytą ribą. Valstybei nėra tikslo nustatyti kainų minimumo, jei jos pačios nenukrenta iki ribos, kuri nebepatenkina valstybės tikslų- užtikrinti minimalų darbininkų pragyvenimo lygį, žemdirbių ūkiams išlaikyti būtinas pajamas ir pan. Kai kainų minimumas yra nustatytas aukščiau pusiausvyros kainos, prekių kiekis, kurį pardavėjai nori parduoti, yra didesnis už tą kiekį, kurį pirkėjas nori pirkti. Tuomet arba susidaro neparduotų prekių perteklius, arba valstybė turi supirkti atsargas. Tokios yra neišvengiamos kainų, kai jos yra didesnės už pusiausvyros kainą, kontrolės pasekmės. Ar tos pasekmės yra priimtinos, ar jų neigiamas efektas visuomenės gyvenimui vertas tos naudos, kurią gauna pardavėjai, sugebantys parduoti prekes, esant nustatytam kainos minimumui, nes jie atsiduria geresnėje padėtyje negu kad parduodant prekes pusiausvyros kainomis? Atsakymą į šį klausimą duoda ekonominė politika. Ekonomikos teorija tegali parodyti tik funkcinį reiškinių ryšį. Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas arba kainų maksimumą, kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes. Dažnai tikslinga nustatyti komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų, butų nuomos mokesčio kainų maksimumą. Infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškia kainų “įšaldymu”, t.y. visuotinai kylant prekių kainoms, dalies prekių kainos lieka stabilios, t.y. neleidžiama jų didinti. Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kainos, nes kitaip rinka pati užtikrintų tą maksimumą, t.y. pasiektų pusiausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai sumažina pasiūlą, padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą. Tai yra tiesioginė kainų sumažinimo pasekmė. Tolesnė pirkėjų ir pardavėjų elgsena gali būti įvairi. Pardavėjai gali pardavinėti deficitines prekes pagal eilę, gali nustatyti kai kuriems pirkėjams pirmenybę. Ir valstybė gali nustatyti pirmenybę kai kurioms pirkėjų grupėms, suteikti privilegijas arba atvirkščiai, leisti nusipirkti visiems vienodą kiekį prekių išduodama korteles. Valstybei kontroliuojant prekių kainas, efektas priklauso nuo to, ar prekių, kurioms nustatomas kainų maksimumas, paklausa ir pasiūla yra elastinga ar ne. Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai parduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Efektyviai kontroliuoti juodosios rinkos negalima, nes yra suinteresuoti sandėriu didelėms kainoms tiek pardavėjai, tiek pirkėjai. Kai paklausa ir pasiūla neelastinga, nustatyto kainų maksimumo sukeltas prekių deficitas sąlygoja didelės juodosios rinkos atsiradimą. Kai paklausa ir pasiūla elastinga, susiformuoja mažesnė juodoji rinka, nes dalis vartotojų, esant deficitui, gali žymiai sumažinti vartojimo apimtį. Juodosios rinkos modelis akivaizdžiai rodo, kad valstybė, kontroliuodama kainas, negali nei užtikrinti deficitinių prekių vartojimo lygybės, nei palaikyti mažų kainų, nes jos padidėja juodojoje rinkoje. Tačiau kainų kontrolė pajėgi perskirstyti resursus iš vienos šakos į kitą, ypač kai prekės paklausa ir pasiūla yra elastinga. Elastingumo poveikis mokesčių efektui. Elastingumo teorija padeda suprasti ir tai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas gali mokesčių efektą nukreipti nepageidaujama linkme. Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Mokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jeigu yra apmokestinama tokiu pat mokesčiu prekė, kurios paklausa neelastinga. Esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu kai paklausa elastinga. Kuo paklausa yra elastingesnė, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui. Užsienio šalių paklausos elastingumas JAV prekėms. 1980-ųjų metų pabaigoje viso pasaulio finansų analitikai nuogąstavo: ar nuosmukio banga plačiai apims užsienio rinkas? Pirmoje dešimtmečio pusėje, užsieniečiams pradėjus skubiai pirkti pigias JAV obligacijas, akcijas ir nekilnojamą turtą, dolerio vertė staiga pakilo. Staigus dolerio vertės padidėjimas apsunkino Amerikos firmų prekių pardavimą užsienyje. 1981-ais metais JAV 100 dolerių vertės prekė užsienyje buvo parduodama už 22.000 jienų, o 1985-ais metais ta pati 100 dolerių vertės prekė kainavo Japonijoje jau 26.000 jienų. JAV eksporto apimtis sumažėjo, o importo apimtis staigiai išaugo. 1985 m. JAV prekybos deficitas siekė net 127 mlrd.dol. Tuo metu įvyko staigus pasikeitimas užsienio valiutinėse biržose. Dolerio vertė pradėjo staiga kristi. 1987-ais metais doleris tekainavo mažiau negu 125 jienas, t.y. apie 50 1985 m. kainos. Dėl to JAV prekės vėl atpigo. Tas pats, 100 dolerių vertės produktas Japonijoje galėjo būti parduotas už 12.500 jienų. JAV eksporto apimtis pradėjo didėti. Dar anksčiau pastebėta, jog elastingumas ilgalaikiu periodu paprastai yra didesnis negu trumpalaikiu. Šis principas ypač teisingas tarptautinėje rinkoje. Tam, kad prisitaikyti prie kainos pokyčių, reikia laiko: užsieniečiai per tam tikrą laiką turi priprasti prie JAV gamybos prekių (bus mažas trumpalaikės paklausos elastingumas). Užsienio šalyse gali būti brangus prekių realizavimas. Pardavimo firmų įsteigimui reikia irgi laiko (bus žemas trumpalaikės pasiūlos elastingumas). Dėl šių priežasčių JAV eksporto apimtis didėja lėtai. JAV prekybos deficitas 1988 m. sudarė 120 mlrd. Dolerių, t.y. tik 5 mažiau nei 1985 m. Kainos elastingumai yra tiek pat svarbūs pasaulinėje ekonomikoje, kiek ir pačiose Jungtinėse Valstijose. IŠVADOS Tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys- substitucija ir laikas. Jei yra tinkamų substitucijų, tai kylant vienų prekių kainoms perkamos kitos prekės. Laikas taip pat didina paklausos ir pasiūlos elastingumą. Laikas yra būtinas substitutų paieškoms, norint padidinti pajamas ir pan. Paklausos elastingumas kainai nusako perkamų prekių kiekio reakcijos laipsnį į kainos pokytį; kuo stipresnė reakcija, tuo elastingesnė paklausa. Panašiai, pasiūlos elastingumas parodo siūlomo parduoti prekių kiekio reakciją į jų kainos pokytį. Paklausos elastingumas kainai nustato bendrųjų pajamų pokytį, keičiantis kainai. Paklausos elastingumas turi tendenciją būti aukštas: jeigu prekė yra daugiau prabangos, o ne būtinybės dalykas, jeigu prekė yra pakankamai didelė ir brangi, o ne smulki ir sudaranti tik mažą bendrųjų vartotojo išlaidų procentinę dalį, jeigu prekė turi artimų pakaitalų, jeigu yra pakankamai ilgas laikotarpis. Pasiūlos elastingumas kainai linkęs būti aukštu: jeigu yra pakankamai ilgas laikotarpis, jeigu prekė turi artimų pakaitalų gamyboje, jeigu prekė gali būti lengvai išsaugoma. Elastingumo teorija plačiai taikoma valstybės ekonominėje politikoje, įvedant valstybinę kainų kontrolę bei mokesčių sistemas. Įvedant valstybinę kainų kontrolę paprastai nustatomos minimalios kainos. Minimalios kainos nustatomos daugiausia drab jėgai ir superkamai organizuotoje rinkoje žemės ūkio produkcijai. Maksimalios kainos dažniausiai nustatomos siekiant pagerinti vartotojų padėtį: tai kainos komunalinėms paslaugoms, elektros energijai, šilumai, šiltam ir šaltam vandeniui ir kt. Į paklausos ir pasiūlos elastingumą būtina atsižvelgti ir nustatant mokesčius. Plačiausiai elastingumo teorija taikoma marketinge. Elastingumai gali būti svarbūs kaip tarptautinėje prekyboje, taip ir šalies vidaus ekonomikoje. Elastingumo teorija gali ir turi būti naudojama praktikoje, nes padeda paaiškinti daug įvairių ekonominių reiškinių ir problemų. LITERATŪRA 1. Achievement Junior. Taikomoji ekonomika, 1993 2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai 3. Lukoševičius Vytautas, Stankevičius Petras. Teorinė ekonomika, 1998 4. KTU. Mikroekonomika, 2000 5. Vilnius, Enciklopedija. Mikroekonomika, 2000 6. Hal. R. Varian. Mikroekonomika, 1999

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!