Ekonominės minties istorija

Ekonominės minties istorija Bet kuris mokslas iš esmės yra istorinė kategorija, nes apima ankstesnių kartų patirtį. Todėl ir ekonomika, kaip mokslo šaka, turi savo istoriją, t. y. praeities ryšius su dabartimi. Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado ne iš karto. Ji formavosi kartu su visuomeninės gamybos, ekonominių santykių istorine raida. Nuo senovės civi­lizacijų iki mūsų laikų žmogus ieškojo atsakymo, kaip išspręsti pagrindine ekonomikos problemą - pasirinki­mą: ką, kaip ir kam gaminti. Apie tai byloja ekonominės minties istorija. Ekonominė mintis senovėje ir viduramžiais Pirmosios ekonominės mintys sutinkamos tautosako­je, religijoje (Biblijoje, Evangelijoje, Talmude, Korane), vėliau jų aptinkama ir kituose rašytiniuose šaltiniuose: įstatymų rinkiniuose, poezijos veikaluose, ūkio tvarkymo nuostatuose, dokumentuose. Vergovinės santvarkos laikais pirmąjį specialiai eko­nomikai skirtą veikalą parašė graikų filosofas Ksenofon-tas (Xenophon, apie 430-355 m. pr. Kr.). Jis vadinosi „Ekonomikosu"; jo pavadinimas ilgainiui tapo mokslo, nagrinėjančio ūkinius, gamybinius santykius, pavadini­mu. Senovės Graikijoje jis reiškė vergvaldžių ūkio tvar­kymo mokslą. Ksenofontas įrodinėjo, kad pagrindinis šio mokslo tikslas - įgyto turto naudojimas „dievų garbei, valstybės naudai ir draugų patogumui". Ksenofontas visuomenės gyvenimo pagrindu laikė žemdirbyste ir kitas pirmines ūkio šakas (medžioklę, žvejybą, kalnakasybą ir kt.), o amatus ir mainus traktavo kaip antraeilius, nors neneigė, jog verta plėtoti prekybą (ypač su kitomis šalimis) kaip valstybės pajamų didi­nimo šaltinį. Pripažino jis ir pinigų naudą, suprato, kad pinigai yra specifinė prekė, nes jų niekuomet nėra per daug, tuo tarpu kitų prekių gali būti daugiau arba mažiau. Ksenofontas pripažino tik dvi pinigų funkcijas: mainų ir kaupimo. Jis smerkė lupikavimą, taip pat pinigų sko­linimą už palūkanas. Senovės graikų filosofai Platonas (Platone, 427-347 m. pr. Kr.) ir Aristotelis (Aristoteles, 384-322 m. pr. Kr.) taip pat gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta mainai ir pasidalijamas darbas, aiškino pinigų kilme ir funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas ir kt. Svarbiausia ekonomikos šaka Platonas laikė žemdir­bystę, o prekybą vadino negarbingu verslu, kuriuo turėtų užsiimti tik svetimšaliai. Vergai, jo nuomone, buvo pa­grindinė gamybos priemonė ūkio ir kitiems darbams at­likti. Filosofas teigė, jog vergija yra natūrali ir amžina visuomenės egzistavimo būsena, tačiau ragino vergval­džius humaniškiau elgtis su vergais. Siūlė rinktis įvairių tautybių, skirtingomis kalbomis kalbančius vergus. Platoną domino prekinė gamyba. Jis suprato, kad rin­koje dažnai keičiamos visiškai skirtingos prekės todėl, kad jos yra lygiavertės. Platoną taip pat domino ir prekių kainos: jis manė, kad jas turėtų reguliuoti valstybė. Skir­tingai nei Ksenofontas, Platonas teigė, jog pinigai yra ne tik mainų ir turtų kaupimo, bet ir vertės matas. Aristotelis ekonomiką nagrinėjo etikos aspektu. Žmo­nių dalijimą į laisvuosius ir vergus jis laikė amžinu gamtos dėsniu. Filosofas manė, kad vieni žmonės iš pri­gimties yra laisvi, o kiti - vergai. Laisvieji piliečiai turi prigimtinę teise valdyti, o vergai gali dirbti tik fizinį, dar­bą. Vergą Aristotelis laikė kalbančiu įrankiu. Jie turi ga­minti materialines vertybes ir teikti paslaugas laisvie­siems piliečiams. Aristotelis niekino ir amatininkus. Jo manymu, amatininkas užima tarpinę būseną tarp vergo ir laisvojo piliečio, t. y pusiau vergas. Aristotelio nuomone, ekonomika - tai ūkinė veikla, kurios tikslas - tenkinti žmonių poreikius. Ši veikla ap­ima ir vartojimo reikmenų gamybą, ir „teisingus mainus" šiais reikmenimis. Tačiau jis kaip ir Ksenofontas smerkė prekybą pinigais ir iš jos gaunamas pajamas - palū­kanas. Aristotelis bandė išsiaiškinti mainų esme, stengėsi suprasti, kodėl skirtingos prekės keičiamos tam tikromis proporcijomis. Jo manymu, prekes lygiavertėmis daro žmonių poreikiai. Atsiradus pinigams, prekės vertė pra­dėta matuoti monetomis, kurios atliko vertės mato funk­ciją. Ir Platono, ir Aristotelio ekonominės pažiūros turi daug bendrų bruožų. Jie abu pripažįsta vergiją, jų idea­las - kuklus ūkis su ribotais mainais ir vidutine gamyba. Ypač daug dėmesio jie skyrė žemės ūkiui ir darbo pasi­dalijimui. Abu filosofai nebuvo didelių turtų šalininkai, bet ir neturtą vertino neigiamai. Jie teigė, kad turtas neskatina gamybos, o neturtas neleidžia įsigyti įrankių, žaliavų, todėl irgi stabdo ją. Jie taip pat pasisakė už ribotai reguliuojamą valstybės ekonomiką, lobimą laikė nepageidaujamu reiškiniu, ypač smerkė prekybą pinigais ir palūkanas. Senovės graikų mąstytojų pažiūros padarė didelę įta­ką ekonominės minties raidai ne tik vergovės, bet ir feodalizmo epochoje (Europos viduramžiais). Jie pagrįstai laikomi politinės ekonomijos pradininkais, nes nagrinėjo esmines Šio mokslo problemas: prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, mainų bei pinigų esmę, darbo pasi­dalijimo reikšmę didinant darbo našumą ir kt. III a. pr. Kr. itin sustiprėjo Romos imperija. Senovės Romos ūkyje įsigalėjo piniginiai mainai su kitais kraš­tais, smulkų ūkį keitė stambios latifundijos. Garsiausias to meto politikas, filosofas ir oratorius Markas Tulijus Ciceronas (Cicero, Marcus Tūlius, 106-43 m. pr. Kr.) pa­sisakė už privačią nuosavybę, stambių žemvaldžių vieš­patavimą, gynė vergvaldystę. Kaip ir daugelis kitų mąs­tytojų Ciceronas garbingiausia ir svarbiausia ūkine veikla laikė žemdirbystę, tačiau skirtingai nei senovės graikų filosofai jis ypač vertino stambiąją prekybą ir niekino smulkiąją. Lupikavimą jis vertino dvejopai: nors smerkė jį, bet ir laikė būtinu. Kiek vėliau anų laikų politikai ir mokslininkai pradėjo suprasti, kad vergvaldystės era baigiasi, nes vergų dar­bas yra nenašus ir neturi ateities. Visuomenė ima su­vokti, kad žmonės yra vergai ne iš prigimties, o tik dėl tam tikrų aplinkybių, - karo belaisviai, netekę pragyve­nimo šaltinio, prasiskolinę žmonės ir pan, Romėnų indėlis į ekonomikos mokslą yra menkesnis už graikų. Graikai griežtai kūrė valstybės idėją su dau­gybe funkcijų, o senovės Romos mąstytojai gynė pri­vačią nuosavybę kaip ekonominio gyvenimo pagrindą. Žlugus Romos imperijai (476 m.). Vakaruose prasidė­jo laikotarpis, vadinamas viduramžiais, kuris truko iki XV a. pabaigos. Ankstyvaisiais viduramžiais įsigali uždaras natūrinis, beveik be mainų ūkis. Šiuo laikotarpiu ekonominėms idėjoms lemiamą įtaką daro bažnyčia, o mąstytojų eko­nominės pažiūros buvo glaudžiai susijusios su Šventuoju Raštu ir Naujuoju Testamentu. Ankstyvaisiais viduram­žiais visuomene veikė filosofo, teologo šv. Augustino (Augustinus, 354-430) raštai. Remdamasis apaštalo Po­vilo žodžiais „Kas nedirba, tas nevalgo", darbą jis laikė girtinu ir pagrindiniu visuomenės egzistavimo šaltiniu. Garbingiausiu užsiėmimu jis irgi laikė žemdirbyste, smerkė mainus, teikiančius pelno neįdedant darbo. Tų laikų krikščionys neigė palūkanų ėmimą ir prekybą. „Žo­dis pirkti, taigi verstis prekyba, vartojamas Šv. Raš­te pažymėti nuodėmei, kuri atsiranda iš troškulio pelny­tis", -- mokė šv. Augustino pasekėjai. Skirtingai nei antikos mąstytojai, šv. Augustinas vienodai vertino ir fizinį., ir protinį, darbą, teigdamas, kad abi darbo formos yra vienodai garbingos. Šv. Augustino religinės, filoso­finės, ekonominės, etinės ir valstybinės idėjos viešpa­tavo bemaž visą tūkstantmetį. Vėlyvaisiais viduramžiais prasideda pirmieji mainai. Kryžiaus karai ypač padidino Rytų įtaką Europos prekybai bei amatams, Italijos miestai virto Viduržemio jūros prekybos centrais. Ryškiausias vėlyvųjų viduramžių ekonomikos mokslo atstovas buvo italų vienuolis Tomas Akviniėtis (Aąuinas, Thomas, 1224-1274). Ekonominės jo pažiūros labiausiai išryškėjo kalbant apie nuosavybę, darbą ir atlyginimą už jį, pinigus, kapitalą, palūkanas ir mainus. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu jis pripažino darbą. Nors ir gyrė darbą, tačiau ne visas jo formas laikė vienodai svarbias. Pirmajai (tauriausiųjų) darbų katego­rijai priskyrė žemdirbyste, toliau - pramone ir valdymą; antroji apima mainus, prekybą, pinigų skolinimą už pa­lūkanas ir kitą daugiau ar mažiau niekintiną darbą, su­sijusį su pelno troškimu. Tomas Akviniėtis smerkė pre­kybą, bet tik tada, kai ji daro žalą bendruomenei, t. y. kai siekiama tik pasipelnyti. Jis smerkė turto kaupimą iš pelno, kuris gaunamas parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, negu jie kainavo pačiam savininkui. Jo ma­nymu, nustatyti kainą, didesne nei jos vertė, galima tik tada, jei daiktas buvo pagerintas, jo kaina pakito praėjus tam tikram laikui arba dėl pavojaus, kuris grėsė per­vežant daiktą iš vienos vietos į kitą. Pasak Tomo Ak­viniečio, brangiau preke galėtų parduoti ir feodalai, nes jų „visuomeninis reikšmingumas" didesnis nei valstiečių ar amatininkų. Jis taip pat manė, kad palūkanas už pa­skolintus pinigus galima imti tik išskirtinais atvejais. Mąstytojas taip pat pasisakė už teisingą darbo atlygi­nimą, kuris turi priklausyti nuo žmogaus sumanumo ir padėties visuomenėje. Jis teigė, jog kiekvieno luomo visuomeninis reikšmingumas yra skirtingas, todėl skir­tingos turi būti ir pajamos. Merkantilizmas Jau viduramžiais pradėjo irti natūrinis ūkis. Mainų san­tykiams megztis ypač svarbią reikme turėjo kryžiaus ka­rai: prasiplėtė prekybos ribos, iškilo prekybinė jūrų uos­tų, ypač Italijos, reikšmė, suklestėjo miestai. Praturtėjus Italijos miestams, paaiškėjo, kad, be žemės, esama nau­jo tautos turto šaltinio - prekybos. Šie nauji ekonominiai santykiai davė piniginio kapitalo pradžią, pradėjo for­muotis kapitalistiniai gamybos santykiai. Atsiradus naujoms ūkio formoms, keitėsi ir idėjos. Įžymusis Dantė Aligjėris (Alighieri, Dante, 1265-1321) įrodinėjo, kad bažnytinei valdžiai nederėtų viešpatau­ti visose gyvenimo srityse. Nikolas Makiavelis (Machiavelli, Niccolo, 1469-1527) jau griežčiau skiria bažnytinius ir valstybinius reikalus. Karalius {valstybinė valdžia) pa­skelbiamas suverenu tiesiog iš Dievo malonės, jis laimi kovą su bažnytine valdžia, padedamas išaugusių ir su­stiprėjusių miestų. Svarbiausia sritis, kurią tuo metu stengėsi kontroliuoti valstybė, buvo prekyba, todėl ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo (it. mercante - pirklys) am­žiais (XVI-XVIII a.). Pirmieji merkantilistai turtą tapatino tik su auksu ir sidabru, o jo šaltiniu laikė užsienio pre­kybą. Jie vadovavosi teiginiu: kuo daugiau parduoti, kuo mažiau pirkti, Merkantilistai teigė, kad šalys privalėtų elgtis viena su kita taip, lyg jos būtų pirkliai, besivaržantys dėl di­desnio pelno. Todėl vyriausybės turėtų remti pramone, leisti įstatymus, palaikančius mažus darbo ir produkcijos gamybos kaštus, o eksporto kainą - didelę. Merkanti-listams rūpėjo, kad šalis daugiau prekių išvežtų, negu įsivežtų. Perteklius, kurį kaip pelną gaudavo pirkliai, di­dino šalies turtus. Daugelis tų laikų žmonių manė, kad tikras valstybės turtingumo rodiklis yra jos sukauptos aukso bei sidabro atsargos. Merkantilistai pirmieji pavartojo politinės ekonomijos (gr. politėja - valstybė, visuomeninė santvarka, visuome­ninis; oikos ~ namas, namų ūkis, ūkinė veikla; nomos - taisyklė, dėsnis, įstatymas) są­voką, pabrėždami, kad šio mokslo objektas - ne atskiro natūrinio ūkio organizavimas, kaip tai suprato senovės graikai ar viduramžių žmonės, bet visos šalies, visuomenės ekonominės problemos. Politinės ekonomi­jos sąvokos autoriumi laikomas prancūzų ekonomistas Antuanas de Monkretjėnas (Montchrėtien, Antuan, 1575-1621), 1615 m. parašęs kny­gą „Traktatas apie politinę ekonomiją". Klasikinė ekonomikos teorija Merkantilistų ekonomines mintis Vakarų Europoje pa­keitė vadinamoji klasikinė politinė ekonomija, kurios at­stovai turto kūrimu laikė ne prekybą, bet gamybą. Prancūzijoje paplito fiziokratų (gr. physis - gamta + kratos - valdžia ir reiškia „gamtos valdymą") teorija, kuri žeme ir žemdirbystę laikė vieninteliu turto šaltiniu, o vienintele gamybine darbo šaka - žemės ūkį. Žymiausias fiziokratizmo atstovas - Fransua Kenė (Queanay, Fran-sua, 1694-1774). Fiziokratai skelbė, kad visuomenė turi tvarkytis pagal gamtos įstatymus. Svarbiausią savo teiginį jie formulavo šitaip: „Leiskite daryti, leiskite vykti, pasaulis tvarkosi pats savaime" (pranc. laissez faire, laissez passer, le monde va de lui mėme}. Jie buvo tvirti asmeninės laisvės šalininkai ir įnirtingi vyriausybės priešininkai, kai ji ki­šosi į visuomenės gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai gynė asmenį bei jo nuosavybės teises. Fiziokratai itin pabrėžė žemės vaidmenį gamyboje. F. Kenė pagrindiniu ūkio verslu laikė tik žemės ūkį. Jis teigė: jeigu neturtingi ūkininkai - neturtinga ir ka­ralystė. Žemės ūkis yra pagrindinis ekonominį augimą lemiantis veiksnys, nes pramonė tik perdirba žemės ūkio produktus. Fiziokratai teigė, kad tikrasis turtų šaltinis yra žemės ūkio produktai ir kiti gamtos turtai. Kadangi ir vieni, ir kiti Dievo duoti, todėl nėra jokios prasmės, kad vyriau­sybės labai stengtųsi padėti verslui ir pramonei kaupti pelną. Kitaip tariant, kadangi tikruosius turtus teikia žemė, vadinasi, protingiausia, ką gali padaryti vyriau­sybė, - tai laikytis atokiau nuo verslininkų ir leisti įvy- kiams rutuliotis savaime. Šią idėją išreiškė teiginys laissez f aire („leiskite veikti", t. y. leiskite žmonėms tvarkytis taip, kaip jie patys nori). Įdomu tai, kad šis ginčas tarp tų, kurie linkę valdyti ekonomiką, ir tų, kurie remia laissez faire idėją, gyvas ir šiandien. Tolesnėje ekonominės minties raidoje ypač svarbi ang­lų klasikinė politinė ekonomija. 1776 m. Anglijoje pasirodė viena reikšmingiausių knygų - „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" (dažnai nurodoma sutrumpintai -„Tautų turtas"), pelniusi autoriui škotų mokslininkui Ada-mui Smitui (Smith, Adam, 1723-1790) „ekonomikos tėvo" titulą. Sis veikalas labai veikė vėlesnę ekonominių mokslų plėtrą ir buvo klasikinės politinės ekonomijos mokslo, arba vadinamosios anglų klasikinės mokyklos, pradžia. A. Smito pa­sekėjai buvo garsūs ekonomis­tai Deividas Rikardas (Ričardo, David, 1772-1823), Tomas Mal-tusas {Malthus, Thomas, 1776-1834), Džonas Stiuartas Milis (Mill, John Stuart, 1806-1873). A. Smitas nepritarė esminėms to meto ekonominėms nuostatoms. Jis nesutiko su fiziokratais, teigusiais, kad žemė esanti vienintelis turto šaltinis. Turto šaltiniu A. Smitas laiko darbą. Jis teigia, kad tautos turtingumas priklauso ne vien nuo žemės ūkio, bet ir nuo pramonės gamybos. Jo manymu, kiek tauta pagamina, priklauso nuo to, kaip darbo jėga derinama su kitais gamybos veiksniais. Ir kuo geriau derinamas, tuo didesnis darbo našumas, gausesnis tautos turtas. Kita vertus, A. Smi­tas nepritarė ir merkantilistams, nacionalinį turtą mata­vusiems pinigais ir tauriaisiais metalais, tvirtino, jog vy­riausybė turėtų reguliuoti ekonomiką, siekdama, kad prekių eksportas viršytų importą. Knygos „Tautų turtas" autorius daug dėmesio skyrė dar­bo pasidalijimui. Visuomenę jis lygino su milžiniška „dirb­tuve", kurioje visi bendradarbiauja, bet kiekvienas dirba savo darbą: žmogus nesistengia gaminti visko, ko jam reikia; jis gamina vieną produktą, paskui išmaino jį į sau reikalingus produktus. Darbo pasidalijimas didina darbo našumą, nes tada žmogus gali lengviau išmokti darbą ir geriau dirbti. Tai ir esąs didžiausias pažangos šaltinis. Smitas buvo įsitikinęs, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime ir valdžios nereguliuojama. Asmeninis suinteresuotumas verčia individualius gamintojus gaminti tik tas prekes, kurių pageidauja vartotojai, be to, pačiomis mažiausiomis išlaidomis. Rinkoje gamin­tojai varžosi tarpusavyje dėl to paties pirkėjo: turėti tai, ko reikia pirkėjui, ir tokia kaina, kuri labiausiai jį tenkina. O norėdamas turėti naudos (pelno), gamintojas stengiasi gaminti kuo pigiau. Taigi, vadovaudamiesi savo asme­niniais interesais, jie tarnauja visuomenei. Aiškindamas nereguliuojamos ekonomikos naudingumą visuomenei, A. Smitas vartojo „nematomosios rankos" metaforą: „Kiekvienas individas stengiasi naudoti savo kapitalą taip, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Taip darydamas paprastai jis nemąsto apie visuomenės interesus, siekia tik savo gerovės. Tačiau vis tiek tarsi kokios nemato­mosios rankos jis yra vedamas į tikslą, nes, siekdamas savos naudos, jis neišvengiamai pasirenka tokią veiklą, kuri naudingesnė visuomenei". Pasak jo, toji „nemato­moji ranka" priverčia gamintoją paklusti visuomenės in­teresams. Tai, ką A. Smitas vadina „nematomąja ranka", iš tikrųjų yra ekonominės jėgos, kurias šiandien vadi­name pasiūla ir paklausa, arba rinka. Kitas žymus klasikinės politinės ekonomijos idėjų reiškėjas buvo Deividas Rikardas (Ričardo, David, 1772-1823). Nors A. Smitas ir D. Rikardas laikomi vienos mo­kyklos atstovais, tačiau jų teorijos skiriasi. D. Rikardui svarbiausia ekonominė problema - ne gamyba, bet pa­skirstymas. Jis ypač išgarsėjo, teigdamas laisvosios pre­kybos tarptautinėje ekonomikoje pranašumus, Tarifai ir kvotos trukdo laisvai gabenti prekes ir teikti paslaugas iš vienos šalies j kitą. Laisvosios prekybos tikslas - ga­rantuoti tarptautinės specializacijos pranašumus. Šiam savo požiūriui pagrįsti D. Rikar­das sukūrė koncepciją, kurią mes vadiname santykinio pranašumo principu. Be to, jis ragino vyriau­sybe atsisakyti tradicinės pro­tekcionizmo politikos, ir jo pa­stangos davė vaisių: 1840 m. Anglija tapo pirmąja pasaulyje pramonės valstybe, pritarusia laisvosios prekybos politikai. A. Smitas ir D. Rikardas pavertė politinę ekonomiją mokslu, nagrinėjo pagrindines ekonomikos problemas, atskleidė nemaža ekonominių dėsningumų. Iki XIX a. vi­durio klasikinė mokykla viešpatavo visose Europos vals­tybėse. Fransua Kenė ekonominės idėjos F. Kenė gimė 1694 m. kaime netoli Versalio ir buvo aš­tuntasis iš 13 vaikų valstiečio šeimoje, kuri kartu vertėsi ir smulkia prekyba. F. Kenė buvo gydytojas ir gamtininkas, Po­litine ekonomija jis pradėjo domėtis sulaukės beveik 60 metų. F. Kenė - žymiausias XVIII a. prancūzų politinės ekonomijos atstovas. Jis įkūrė ir vadovavo fiziokratų mokyklai, kuri tapo prancūziškuoju klasikinės politinės ekonomijos variantu. F. Kenė savo ekonominiuose veikaluose visų pirma aprašė vargingą Pran­cūzijos žemės ūkio būkle. Jis tikėjo, kad atsiradusi ir gausėjanti kapitalistinių fermerių, kurie arba turėjo nuosavos žemės, arba nuomojo ją iš dvarininkų, klasė prisidės prie žemės ūkio pažangos, kurią jis laikė visuomenės ekonominės ir politinės raidos pagrindu. F. Kenė ir kiti fiziokratai skelbė, kad turtą didina ne prekyba, o darbas žemės ūkyje. Štai kaip F. Kenė aiškino pridedamosios vertės atsiradimą žemdirbystėje: valstietis, suaręs, patręšęs ir apsėjes žemės sklypą, nuėmė derlių; dalį grūdų jis supylė sėklai, dalį paskyrė šeimai maitinti, dalį pardavė, kad galėtų įsigyti reikalingiausių miesto prekių, ir su pasitenkinimu įsitikino, jog dar turi atliekamų grūdų. Kas gali būti paprastesnio už šią istoriją? Tačiau kaip tik ji gydytojui F. Kenė ir sukėlė įvairių minčių. Jis gerai žinojo, kas atsitiks su šiuo grūdų pertekliumi: valstietis atiduos jį pinigais arba natūra senjorui, karaliui ir baž­nyčiai. Viename savo veikale jis net apskaičiavo, kokia dalis teks kiekvienam gavėjui: senjorui - keturi septintadaliai, karaliui - du septintadaliai, bažnyčiai -vienas septintadalis. F. Kenė kelia du klausimus. Pirma, kokią teise turi šie trys išnaudotojai paimti iš valstiečio didele jo derliaus arba pajamų dalį, antra, iš kur atsirado perteklius? J pirmąjį klausimą F. Kenė atsakė maždaug šitaip. Apie karalių ir bažnyčią nėra ko kalbėti: tai, taip sakant, Dievo duotieji. O dėl senjorų rasdavo savotišką ekonominį paaiškinimą: jų rentą galima laikyti teisėtomis palūkanomis už tam tikrus „avansus žemei" - kadaise jų įdėtus kapitalo įdėjimus, kad žemė taptų tinkama dirbti. Atsakymas į antrąjį klausimą jam atrodė dar aiškesnis. Šį perteklių davusi žemė, gamta. Taigi jis ir atitenka tam, kas yra žemės sa­vininkas. Žemės ūkio produkto perteklių, susidarantį atėmus visus jo gamybos kaštus, F. Kenė vadino grynuoju produktu ir analizavo jo gamybą, paskirstymą ir apyvartą. Grynąjį produktą jis tapatino su žemės renta ir laikė natūraliu žemės vaisiumi. F. Kenė analizavo kapitalą, nors žodžio „kapitalas" jo raštuose nerasime. Jis suprato, kad, pavyzdžiui, išlaidos žemei sausinti, pastatams statyti, arkliams, plūgams ir akėčioms įsigyti - tai vienas avansų tipas, o išlaidos sėklai pirkti ir samdiniams išlaikyti - kitas. Pirmosios išlaidos daromos kartą per kelerius metus ir apsimoka laipsniškai, antrosios - daromos kasmet (arba nuolat) ir turi ap­simokėti iš kiekvieno derliaus. F. Kenė atitinkamai kalbėjo apie pirminius avan­sus (juos šiandieną vadiname pagrindiniu kapitalu) ir kasmetinius avansus (apy­vartinį kapitalą). Šias idėjas vėliau išplėtojo A. Smitas. F. Kenė aprašė ir savo meto visuomenės klasine struktūrą. Pasak jo, „nacija susideda iš trijų piliečių klasių: produktyviosios klasės, savininkų klasės ir nevai­singosios klasės". Produktyvioji klasė - tai žemdirbiai, kurie ne tik susigrąžina savo kapitalo išlaidas ir prasimaitina, bet ir sukuria grynąjį produktą. Savininkų klasė - tai grynojo produkto gavėjai: dvarininkai, karaliaus rūmai, bažnyčia, taip pat visi jų tarnai. Nevaisingoji klasė - tai visi kiti, t. y, žmonės, jo žodžiais tariant, „užimti kitais verslais ir atliekantys kitus darbus, nesusijusius su žem­dirbyste". F, Kenė svarbiausiame savo veikale „Ekonominė lentelė" (1758 m.) parodė, kaip žemdirbystėje sukurtas šalies bendrasis ir grynasis produktas cir­kuliuoja natūra ir pinigine forma tarp trijų visuomenės klasių, kurias jis skyrė. F. Kenė tikėjo, kad šalies ekonominė pažanga susijusi su našiu fermerių ūkiu. Jam neatrodė labai svarbu, kur tas ūkis tvarkomas - savo ar nuomojamoje žemėje. Jis rekomendavo visokeriopai skatinti stambius fermerių ūkius. F. Kenė manė, kad apmokestinti reikia tik grynąjį produktą. Visi kiti mokesčiai, pasak jo, apsunkina ūkį. Kita vertus, kadangi pramone ir prekybą „išlaiko" žemdirbystė, reikia, kad tas išlaikymas būtų kuo pigesnis. O tai galima padaryti panaikinus arba bent sumažinus visus gamybos ir prekybos apribojimus bei suvaržymus. Fiziokratai buvo laissez faire šalininkai. Fiziokratų mokymas tais laikais buvo pažangus ir teoriškai, ir praktiškai. Adamas Smitas apie darbo pasidalijimą ir „nematomąją ranką" A. Smitas gimė 1723 m. Škotijoje. Būdamas 14 metų, įstojo į Glazgo universitetą. Tais laikais buvo įprasta, kad šio amžiaus jaunuoliai pradėdavo mokytis universitete. Taigi A. Smitas baigė universitetą būdamas 17 metų. Vėliau stu­dijavo Oksfordo universitete, o jį baigės, grįžo į gimtąjį Kel-koldžio miestelį. Čia jis pradėjo domėtis politine ekonomija ir puoselėti savo ekonomines idėjas. 1751 m. A. Smitas persikėlė į Glazgą ir užėmė universiteto profesoriaus vietą. Dėstydamas Glazgo universitete, jis buvo ne ekonomikos, o moralės filosofijos profesorius. A. Smitas laikomas ekonomikos, kaip savarankiško mokslo, kūrėju, nors šiuo reikalu parašė tik vieną knygą, kuri sutrumpintai vadinama „Tautų turtas". Ji išleista 1776 m., kai A. Smitui buvo 53 metai. Jo draugui Deividui Hiūmui knyga pasirodė sunkiai suprantama, todėl pastarasis abejojo, ar kūrinys sulauks daug skaitytojų. Bet Hiumas apsiriko - žmonės ją skaito jau daugiau kaip 200 metų. A. Smito veikalą sudaro penkios knygos. Dviejose pirmosiose knygose iš­dėstyti teorinės sistemos pagrindai. Kitose trijose kalbama apie Europos ekono­mikos raidą feodalizmo gyvavimo ir kapitalizmo formavimosi epochoje, patei­kiama politinės ekonomijos istorija ir kritika, gvildenami finansai - valstybės pajamos ir išlaidos. Savo veikale A. Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pra­našumus, apibūdino rinkos mechanizmą. Jis sako, kad visuomenės „turtas", t. y. produktų gamybos ir vartojimo apimtis, priklauso nuo dviejų veiksnių: dirbančių gyventojų skaičiaus ir darbo našumo. A. Smitas pastebi, kad didesne reikšmę turi antrasis veiksnys, nes darbo našumą lemia darbo pasidalijimas. „Tautų turto" pradžioje A. Smitas aprašo segtukų fabriką-. „Vienas vyras tempia vielą, kitas ją tiesina, trečiasis - karpo, ketvirtasis aštrina, penktasis šlifuoja, kad būtų galima pritaisyti galvutę; galvutei pagaminti reikia dviejų ar trijų operacijų; visai atskira operacija - segtukus padėti, dar viena - juos nubaltinti; rimtas darbas yra netgi sudėlioti segtukus į popierių... Aš esu matęs nedidelį tokio tipo fabrikėlį, kuriame dirbo tik dešimt žmonių, ir dėl to kai kurie iš jų turėjo atlikti po dvi arba tris skirtingas operacijas. Ir nors jie, būdami labai neturtingi, tik bėdos verčiami dirbo prie mašinų, įtempę jėgas galėjo pagaminti apie dvylika svarų segtukų per dieną. Viename svare yra daugiau kaip keturi tūkstančiai vidutinio dydžio seg­tukų. Vadinasi, tie dešimt žmonių kartu galėjo pagaminti apie keturiasdešimt aštuonis tūkstančius segtukų per dieną... Bet jei kiekvienas iš jų būtų dirbės atskirai ir nepriklausomai nuo kitų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!