Ekonomikos pagrindų savarankiškas darbas

ĮVADAS Kiekviena visuomenė norėdama patenkinti įvairius žmonių poreikius susiduria su pagrindine problema, kaip racionaliai panaudoti ribotus išteklius, todėl tenka spręsti tris pagrindinius klausimus: ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti? Į šiuos klausimus padeda surasti atsakymus ekonomikos teorija. Šiame savarankiškame darbe naudojantis literatūra stengsiuosi išanalizuoti ir aprašyti rinką ir jos funkcijas, bendrąjį nacionalinį produktą ir jo apskaitą, urbanizacijos problemas, paklausą ir pasiūlą. Sudarysiu uždavinį iš bendrojo nacionalinio produkto uždavinį. 1. RINKA 1.1 Rinkos samprata Sėkmingai vystant bet kokią veiklą, reikia aiškiai suvokti, kas yra rinka. Per daugelį metų terminas “rinka” įgijo daug reikšmių. Pagal pradinę reikšmę rinka reiškia fizinę vietą, kur susirenka pirkėjai ir pardavėjai mainytis prekėmis ir paslaugomis. Ekonomistą domina kiekvienos rinkos struktūra, kryptis bei veikla. Rinką sudaro pirkėjų visuma, o pramonės šaką – pardavėjai. Rinkos dydis priklauso nuo pirkėjų skaičiaus, kurie gali raguoti į vieną ar kitą rinkos pasiūlymą. Potencialius tam tikro produkto ar paslaugos pirkėjus apibudina trys savybės: susidomėjimas, pajamos ir pasiekiamumas. Pagal tai ar rinka jau funkcionuoja, skiriamos potenciali ir reali rinka. • Potencialioji rinka – vartotojai, kurie domisi tam tikru gaminiu ar paslauga. • Realioji rinka – grupė vartotojų, kuri domisi gaminiu ar paslauga bei turi pakankamai lėšų ir galimybę jiems įsigyti. Ekonomikos požiūriu: • Rinka – tai pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur prekių mainų proceso metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, reguliuojantis mechanizmas, išreikštas kaina. Priklausomai nuo to, kas prekes perka ir kokiam tikslui, marketinge skiriami penki rinkos tipai: • Vartojimo prekių rinka. Čia vartotojai – atskiri asmenys bei šeimos, perkančios prekes asmeniniam naudojimui (maistas, drabužiai, kosmetinės prekės ir t.t.). • Gamybinės paskirties prekių rinka. Čia vartotojai – įmonės, perkančios prekes gamybiniam naudojimui (žaliavos medžiagos, įrankiai ir t.t.). • Prekybininkų – tarpininkų rinka. Čia vartotojai – asmenys ar firmos, perkančios prekes perparduoti. • Valstybinė rinka. Čia vartotojai – valstybinės įstaigos ir organizacijos, perkančios prekes ar paslaugas, kad užtikrintų savo funkcionavimą. • Tarptautinė rinka. Ji gali apimti visus minėtuosius rinkos tipus, jei pirkimo ir pardavimo operacijos atliekamos už šalies ribų. Dažniausiai antras, trečias ir ketvirtas rinkos tipai vadinami įmonių rinka. Analizuojant rinką, svarbu išsiaiškinti rinkos parametrus: rinkos potencialą, rinkos talpumą, rinkos paklausą ir įmonės prekių paklausą. • Rinkos potencialas – tai rodiklis, parodantis, kiek tam tikroje rinkoje gali būti parduodama iš viso. • Rinkos talpumas – tai faktiškai rinkoje parduotų prekių kiekis. • Rinkos paklausa – tai prekių kiekis, kurį nuperka tam tikra vartotojų grupė tam tikroje vietoje per tam tikrą laiką esant tam tikro aktyvumo marketingo veiksmams. • Įmonės prekių paklausa – tai įmonės prekių dalis bendroje rinkos paklausoje. 1.2 Rinkos funkcijos Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir norimų parduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Galima pasakyti, kad rinka yra tam tikras tarpininkas tarp pirkėjų ir pardavėjų. Pirkėjai – tai vartotojai, perkantys prekes ir paslaugas, bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą, bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys turimus išteklius. Ši schema padeda suprasti, kaip rinka, jos sąlygos bei mechanizmai lemia ką, kaip ir kam gaminti. Rinka Ką, kaip ir kam gaminti? Žinome, kad firmų tikslas yra pelnas. Verslininkai gamins tik tą produkciją, kuri garantuos pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų. Tačiau ir bendrosios pajamos, ir bendrieji kaštai – tai kainos ir kiekio sandaugos: TR = Pp x Qp, TC = PR x QR. Čia TR – bendrosios pajamos, TC – bendrieji kaštai, Pp – produkcijos kaina, Qp – produkcijos kiekis, PR – išteklių kaina, QR – išteklių kiekis. Taigi būtent kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą: ką gaminti? Rinka išsprendžia ir klausimą: kaip gaminti? Jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perskirstomi ekonominiai ištekliai iš kitų šakų. Jeigu, atvirkščiai, kainos mažės, tai ištekliai bus perkeliami į kitas šakas. Taigi rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrintų pelningą gamybą. Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo: kam gaminti? sprendimą. Bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų, atsižvelgiant į jų galimybes ir norą sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybė sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Jos taip pat priklauso nuo to kiek ekonomikoje išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą pardavė namų ūkis (vartotojas), kaip tam tikrų išteklių savininkas. Matome, jog kainos atlieka itin svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos yra: 1. Suteikti informaciją ekonomikos subjektams; 2. Suderinti ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą; 3. Apriboti vartojimą ir pranešti apie netobulą visuomenės išteklių naudojimą; 4. Skatinti, parodyti, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Galima padaryti išvadą, kad rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Šį teiginį galima detalizuoti, vardinant rinkos funkcijas: 1. Rinka užtikrina racionalų gamybos veiksnių (ekonominių išteklių) paskirstymą ekonomikoje; 2. Rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, susieja gamybą ir vartojimą į vientisą reprodukcijos procesą; 3. Rinka suderina gamintojo ir vartotojo interesus; 4. Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas; 5. Rinka gerina ekonomikos būklę, nes pašalina nuostolingas, nekonkurenciškas įmones; 6. Rinka per kainų mechanizmą užtikrina, kad gamybos apimtis ir struktūra atitiktų vartotojų paklausą; 7. Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų. Konkurencija priverčia kiekvieną gamintoją mažinti kaštus, kad užtikrintų tam tikrą pelną. Tai savaime reiškia, kad gamintojai turi tobulinti technologiją, taupiai naudoti turimus išteklius, ieškoti naujų, gerinti produkcijos kokybę ir t. t. Rinka turi nemažai pranašumų: 1. ji efektyviai paskirsto išteklius; 2. vartotojai suinteresuojami taupiai naudoti retesnius produktus; 3. vartotojai ir gamintojai turi veiksmų ir pasirinkimo laipsnį; 4. optimaliai panaudojami mokslo ir pažangos rezultatai; 5. rinkoje lanksčiai prisitaikoma prie konkurencinių sąlygų; 6. rinkoje pasireiškia sugebėjimas patenkinti įvairius poreikius, pagerinti prekių ir paslaugų kokybę; 7. rinka skatina įsigyti naudingų žinių bei įgūdžių. Rinkos trūkumai: 1. nepadeda išsaugoti neatgaminamus išteklius, neturi aplinkos apskaitos ekonominio mechanizmo; 2. neužtikrina teisės į darbą ir pajamas, pajamų perskirstymą; 3. orientuota ne į būtinų prekių gamybą, bet į turinčių pinigų žmonių poreikius; 4. visiškai nefunkcionuoja kai kuriose ekonomikos srityse; 5. neužtikrina stabilaus ūkio vystymosi; 6. neužtikrina fundamentalių mokslo tyrimų. Rinkos mechanizmui atsirasti ir jam įsigalėti reikalingas ilgas laikotarpis, tai yra rinkos prielaidos, kurias įgyvendinus būtų užtikrintas rinkos veikimas. Pagrindinės rinkos prielaidos: 1. Įvairios nuosavybės formos prioritetas privati nuosavybė; 2. sąžininga, teisinga konkurencija; 3. tvirta finansinė kreditinė sistema; 4. stabili socialinių ir ekonominių įstatymų sistema; 5. ūkinių subjektų laisvė pagal įstatymus; 6. išsami ekonominė informacija; 7. ekonominis žmogaus formavimas; 8. verslo etikos normų laikymasis; 9. tarptautinių ekonominių santykių plėtra. 2. BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO APSKAITA 2.1 Bendrasis nacionalinis produktas Bendrasis nacionalinis produktas (BNP – gross national product) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos. 2.2 Bendrojo nacionalinio produkto nustatymas Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais: 1) pagal išlaidų srautą; 2) pagal pajamų srautą; 3) gamybos požiūriu. BNP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė - tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigijimo iš kitų firmų. Skaičiuojant pirmu metodu yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas yra lygus namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidoms (BNP=С). Pirmas dėmuo: Namų ūkis - tai individai, šeimos, nekomercinės organizacijos. Namų ūkio vartojimo išlaidos – vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Jų funkcijos svarbios ta prasme, kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma - tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. Namų ūkio vartojimo išlaidos yra: trumpalaikio vartojimo prekės (maistas, drabužiai ir pan.); ilgalaikio vartojimo reikmenys (šaldytuvas, automobiliai ir pan); paslaugos (juridinės konsultacijos, bankų paslaugos ir pan.). Antras dėmuo: Bendrasis nacionalinis produktas yra lygus namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidų ir investicijų naujų įmonių statybai, įrenginių pirkimui, gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidų sumai (BNP=С+I). Trečias dėmuo - G- vyriausybė – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms ir paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti (BNP=C+I+G). Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių: 1) išlaidų esamajam vartojimui valstybės finansuojamose įstaigose ir organizacijose (įvairių vartojimo prekių pirkimas); 2) investicinių išlaidų (valstybinių ligonių statyba, kelių tiesimas ir pan.). Ketvirtas dėmuo - NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas (NX=XZ; čia: X-eksportas, Z-importas). Eksportas – tai prekės ar paslaugos, pagimtos šalyje, bei parduotos užsienyje. Importas – tai prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje. Susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas apskaičiuojamas BNP pagal tokią formulę: BNP=C+I+G+NX. Antruoju atveju yra sudedami tokie dydžiai: • darbo užmokestis (W) – išmokos darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą, • nuomos pajamos  (R) – tai žemės ar kito nekilnojamo turto nuosavybės pajamos, • palūkanos  (i) – pajamos, gautos už paskolintus pinigus: tai pinigų skolinimosi kaina, • pelnas  (П) – tai įvairių tipų firmų (individualių, partnerinių įmonių ir akcinių bendrovių) grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus, • amortizacija(De), • netiesioginiai mokesčiai  (Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus, turto ir licenzijų mokesčius ir .t.t. Apskaičiuojant BNP pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, palūkanų, rentos, pelno, amortizacijos bei netiesioginių mokesčių suma (BNP=W+r+i+П+De+Ti). Trečiuoju atveju yra skaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma taip: iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimui. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas - tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas - tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje (BVP=C+J+G+X). Galutinis produktas - tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos - tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos - likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. Kainų lygisbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Kainų indeksai yra skirstomi į: 1) Vartojimo prekių indeksus. Vartojimo prekių indeksas – vidutinis vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų kainų lygis, apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus pirmojo būtinumo vartojimo prekių ir paslaugų vartotojo krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais. Bazinių metų vartojimo prekių kainų indeksas visada yra 100 procentų. Šis indeksas apskaičiuojamas taip: n CPI=Σci*(100+ei) čia: i=1 CPI – vartojimo prekių indeksas; ci – i-osios prekių grupės išlaidų lyginamojo svorio koeficientas; 100 – i-osios prekių grupės kainos procentas baziniais metais; ei – i-osios prekių grupės kainos procento esamaisiais metais pasikeitimo procentas; i=1, 2, ... , n – prekių grupių skaičius. 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksus: pramonės produkcijos gamintojų pardavimo kainų indeksas – tai apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės produkcijos, elektros bei vandens tiekimo veiklos produkcijos (1995m.) ir dujų tiekimo veiklos (1996m.) produkcijos kainų indeksas. Statybos kainų indeksas – tai atrinktų statybos objektų užbaigimo kaštų (kainų) pokyčiai per tam tikrą laiką. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksas – tai žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų dinamikos rodikliai, parodantys kainų kitimą laiko atžvilgiu. 3) BNP defliatorius arba BVP kainų indeksas – tai rodiklis parodantis vidutinišką visų šalies prekių ir paslaugų kainų kitimą. Šis indeksas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: BVPdefl.=(NBVP1/RBVP1)*100%. Naudojant BVP defliatorių galima atlikti palyginamuosius skaičiavimus, pavyzdžiui apskaičiuoti RBNP: RBVP=(NBVP/ BVPdefl.)*100%. 4)eksportuojamos ir importuojamos produkcijos kainų indeksus. Eksportuojamos produkcijos kainų indeksas – tai rodiklis, parodantis parduodamų prekių užsienio vartotojams kainų pasikeitimus. Importuojamos produkcijos kainų indeksas – tai rodiklis, parodantis kitose šalyse perkamų prekių kainų pasikeitimus. BNP yra gana tikslus ir svarbus šalies ekonomikos funkcionavimo rodiklis, tačiau jis neparodo visuomenės gyvenimo gerovės lygio. BNP tėra tik metinės gamybos apimties, nukreiptos į rinką, rodiklis. Jis turi tam tikrų trūkumų, kurie, viena vertus, sumažina arba, atvirkščiai, padidina realią gamybos apimtį, tačiau, kita vertus, ne visuomet gamybos apimties augimas kelia visuomenės gyvenimo gerovės lygį. Apskaičiuojant BNP apimtį neįtraukiama: 1. prekės ir paslaugos, sukuriamos ne rinkos ūkyje (namų šeimininkės darbas namuose, mūrininko, statančio savo namą ir pan.); 2. legalios, teisėtos šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai, kurie mokesčių nemokėjimo sumetimais neregistruojami ( bedarbis, norėdamas gauti pašalpą, parsisamdė dirbti neapsiforminęs dokumentų arba už grynus pinigus ir pan. ); 3. didėjančio laisvalaikio teigiamas poveikis visuomenės narių gerovei (šventinių dienų skaičiaus pasikeitimai; darbas pagal slenkantį grafiką ir pan.); 4. kokybiniai prekių ir paslaugų vartojimo pokyčiai (BNP yra kiekybinis, o ne kokybinis rodiklis, todėl jis neatspindi kokybinių pokyčių vystantis ekonomikai,taigi kartu ir materialinės gerovės kilimo. Visa tai mažina BNP apimtį. Kita veisknių grupė didna sukurto produkto apimtį, bet dėl to visuomenės gerovės lygis nekyla. Apskaičiuojant BNP apimtį, įskaičiuojamos: 1. prekės ir paslaugos, kurias gaminant teršiama aplinka (oras, vanduo ar dirvožemis), didėja triukšmas bei sergamumas gyvenamuosiuose rajonuose ar atsiranda kitų blogybių; 2. prekės ar paslaugos, kurių vartojimas tiesiogiai žalingas žmogui (alkoholis ir kt.), tai vadinama „blogybių gamyba“. Bendrąjį nacionalinį produktą patikslina grynoji ekonomė gerovė ir jis parodo visuomenės gyvenimo gerovės kitimą. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta bendrojo nacionalinio produkto apimtis, apimanti vartojimą ir investicijas, tiesiogiai didinančius ekonominę šalies gerovę. Šis rodiklis apima: 1. Prekes ir paslaugas, realizuojamas ne per rinką; 2. Legalios, teisėtos, šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatus; 3. didėjančio laisvalaikio poreikį; 4. kokybinių prekių ir paslaugų vartojimo pokyčius; 5. minusuoja prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda įvairių blogybių ir kurių vartojimas yra tiesiogiai žalingas žmogui. 3. URBANIZACIJOS EKOLOGINĖS PROBLEMOS IR MIESTŲ PERPILDYMO KAŠTAI Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis. Anksčiau miestai buvo tarsi salelės, išsibarsčiusios didžiuliuose kaimo vietovių plotuose. Dabar situacija visiškai kitokia. Miestuose gyvena 50 % pasaulio populiacijos – o tai maždaug 3,3 milijardo žmonių. Planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai, sudaro tik 5 % tinkamo gyventi Žemės ploto. Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo valstybės urbanizacijos lygį. Tiesa, masinė urbanizacija yra gana naujas reiškinys. Dažnokai sunkumų suvokiant ir sprendžiant su miestų plėtra susijusias problemas kyla būtent dėl šio reiškinio naujumo. Miestų augimas, kurio „sprogimas“ įvyko XVIII a. pabaigoje, nuolat spartėjo XIX ir XX a. Kodėl įvyko miestų augimo sprogimas? Čia galima paminėti keletą priežasčių. Sprogimą lėmė mirtingumo lygio mažėjimas, racionalesnis žemės ūkio valdymas, gerėjanti transporto bei komunikacijų sistema, stabilėjanti politinė valdžia ir, be abejo, industrinė revoliucija. Žinoma, konkreti kiekvienos šalies situacija kiek skiriasi, tačiau bendras Vakarų šalių modelis panašus. Agrokultūros tobulėjimas leido pagaminti didesnį produkto perteklių; šis ekstra produktas buvo pirmiausia pirklių, vėliau – vyriausybių pervedamas į gamybos sektorių. Tai lėmė miestų plėtrą bei augimą, nes nuolat augo gamybos, komercijos bei paslaugų sektorių poreikis koncentruotai darbo jėgai. Šiandien miestą apibrėžia daug įvairių veiksnių – tai miesto kultūra, administracinė funkcija, ne žemės ūkio sektoriui priklausančių žmonių procentas bei populiacijos dydis. Miesto kultūra reiškia formaliais vaidmenimis apibrėžtų santykių dominavimą; miestas yra didelis, kultūriškai heterogeniškas bei socialiai įvairus. Kalbant apie administracinę funkciją, ją nustato nacionalinė valdžia, tad čia miesto samprata priklauso nuo šalies įstatymų. Gyventojų skaičius yra patogus kriterijus, kai miesto samprata apibrėžiama šalyje; tačiau naudojant jį tarptautiniu mastu, kyla problemų, nes skirtingose šalyse didmiesčių gyventojų skaičius gali net labai smarkiai skirtis. Kaip jau minėta, miestai besivystančiuose pasaulio regionuose yra vieni didžiausių ir sparčiausiai augančių. Tačiau miestų augimo tempai ir aukštas urbanizacijos lygis nėra tas pats. Vakarų pasaulyje abu šie procesai vyko tuo pačiu metu; tačiau šiandien galime rasti nepaprastai didelių miestų, įsikūrusių iš esmės „kaimiškose“ valstybėse. Todėl didžiulių miestų buvimas dar nereiškia, kad šalis yra urbanizuota. Urbanizacija reiškia populiacijos dalies, gyvenančios urbanizuotose vietovėse, augimą – tai yra, procesą, kai žmonės keliasi į miestus ar kitus tankiai apgyvendintus plotus. Šis terminas taip pat nusako ir socialinius pokyčius, kuriuos lemia gyventojų koncentravimasis. Urbanizacija, kurią atspindi miesto gyventojų procentas, turi savo pradžią ir pabaigą. Miesto gyvenimas turi savo vertybes, įpročius bei elgesio būdus, nulemtus urbanizacijos. Senieji sociologijos autoritetai buvo linkę tikėti, kad miestai sukuria savo gyvenimo būdą – urbanizmą, kuris, jų nuomone, nors ir pasiteisina ekonominiu požiūriu, tačiau savo ruožtu lemia žmonių susvetimėjimą, socialinę dezorganizaciją ir daug kitų neigiamų pasekmių. Urbanizmas, orientuotas į varžymąsi, laimėjimus, specializaciją, anonimiškumą, nepriklausomybę bei paviršutiniškus santykius, dažnai buvo lyginamas su paprastesniu ir mažiau konkuruojančiu kaimo gyvenimu. Tradiciškai manoma, kad kaimas atstovauja praeičiai ir tradicinėms vertybėms, o miestas reprezentuoja ateitį, akcentuodamas technologijas, darbo pasidalijimą bei naujų vertybių atsiradimą. Jį charakterizuojanti sparta, nutolimas, skatinimas bei anonimiškumas. Be abejo, tai tik stereotipai. Pavyzdžiai rodo, kad kartais gali būti net priešingai. Pavyzdžiui, tyrimų duomenimis, kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai linkę į nepasitenkinimą, liūdesį, nusivylimą bei melancholiją. Be to, priešingai bendram įsitikinimui, pasirodo, kad miestiečių sveikatos (taip pat ir psichinės) būklė yra geresnė, nei kaimo gyventojų. Miestų populiacija skiriasi nuo kaimo gyventojų pagal pagrindines demografines charakteristikas. Pagal amžių visame pasaulyje miestų gyventojai yra jaunesni, nei kaime gyvenantys žmonės. Taip yra ne dėl didesnio gimstamumo ir didesnio vaikų skaičiaus, o dėl migracijos – miestai pritraukia imigrantus, kurie dažniausiai yra jauni suaugę žmonės. Todėl miestuose gyvena daugiau suaugusių žmonių ir ten yra daugiau jiems skirtų pramogų – daugiau barų, įvairių pramogų vietų; čia taip pat yra ir didesnis nusikalstamumo lygis bei vyksta daugiau socialinių pokyčių (nes jauni žmonės mažiau prisirišę prie tradicijų). Kalbant apie gyventojų pasiskirstymą lyties atžvilgiu, situacija išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse skiriasi. Mažiau išsivysčiusių šalių miestuose gyvena daugiau vyrų, nei moterų, nes čia vyrai dažnai imigruoja į miestus, palikę moteris rūpintis ūkiu bei vaikais. Išsivysčiusiose šalyse daugiau vienišų moterų palieka kaimo vietoves ir vyksta į miestus ieškoti darbo. Šiose šalyse reikia mažiau nekvalifikuotų darbininkų, o daugiau paslaugų sferos darbuotojų. Todėl čia miestuose gyvena daug moterų. Miestai yra heterogeniškesni rasės, tautybės ir religijos atžvilgiu, nei kaimo vietovės. Jei kaime dažnai gyvena tik viena rasinė ar tautinė grupė, tai miestuose sutinkame tikrą tautybių bei religijų mozaiką. Beje, ji dažnai lemia skirtingų grupių nesutarimus, varžymąsi ir net konfliktus. Didesnis religinis ir etninis heterogeniškumas gali vesti tiek prie didesnės tolerancijos, tiek lemti visai priešingus veiksmus. Tolerancija didesnė tuomet, kai rasė, tautybė arba religija nėra asmens tapatumą lemianti savybė. Tolerancijos augimą lemia ir mišrios vedybos. Problemos dažniausiai kyla tuomet, kai rasinės, etninės bei religinės ribos sutampa su socialinio ir ekonominio žmonių statuso ribomis. Miestai – tai kraštutinumų vieta, kur susiduria turtas ir skurdas. Čia galime sutikti taip pat įvairiausių profesijų bei išsilavinimo žmonių. Miestuose socio-ekonominio statuso kriterijai – pajamos, išsilavinimas bei užsiėmimas – išstumia šeimą, tautybę, religiją ir kitus tradicinius žmogaus tapatumą apibrėžiančius kriterijus, kurie vis dar dominuoja kaimo vietovėse bei miesteliuose. Didėjant miestams, daugiau išlaidų tenka skirti gamtosaugai, kad būtų galima užtikrinti normalų miestų funkcionavimą. Miestų savivaldybių biudžetuose numatomi kapitaliniai įdėjimai valymo įrenginiams, atliekų utilizavimui ir kt. Lietuvoje kasmet daugėja transporto priemonių. O autotransportas naudoja labai daug naftos produktų, kurie teršia aplinką išmetamomis dujomis. Todėl reikėtų naudoti ekonomiškesnius, mažiau degalų vartojančius automobilius, gerinti benzino kokybę, rūpintis efektyvesne pervežamąja galia – su mažesniu automobilių kiekiu pervežti daugiau krovinių. Miestų užterštumas autotransporto dujomis priklauso ir nuo racionalaus eismo išplanavimo, krovinių sandėlių išdėstymo. Orą teršia ne tik transportas, bet ir pramonės bei energetikos įmonės. Ne mažiau svarbi problema yra ir Lietuvos vandens telkinių užterštumas. Būtina statyti ir efektyviai naudoti valymo įrengimus. Siekdama apsaugoti aplinką nuo užteršimo, Lietuvos Seimas ir Vyriausybė priėmė specialius įstatymus ir nutarimus. Didžiausią poveikį aplinkos apsaugai turi mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo įsigaliojimas. Taigi gamtos aplinkos saugojimas yra ilgalaikė problema, reikalaujanti didelių pastangų, išlaidų ir rūpestingo žmogaus požiūrio į gamtą. Labai didelių nemalonumų gali sukelti anglies dioksidas, nes kuras degdamas sukelia „šiltnamio efektą“, dėl to vidutinė žemės atmosferos temperatūra pakilo keliais laipsniais. Tai savo ruožtu sukelia sausrą ar kitus žalingus atmosferos sluoksnių pokyčius. Norint to išvengti, būtina pereiti nuo klasikinio kuro, išgaunamo iš žemės gelmių, prie kitų energijos šaltinių. Būtina kurti ir miškų masyvų projektus, atnaujinant iškertamus miškus, tai yra tuos, kurie anksčiau kontroliavo „šiltnamio efektą“. Taigi kaip matome, tarptautinis teršimas sukelia komplikuotas problemas, kurioms spręsti reikalingi tarptautiniai susitarimai bei jų vykdymo mechanizmai. 4. PAKLAUSA IR PASIŪLA 4.1 Paklausa Paklausa – perkamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paklausos kainos; tai vartotojo noras ir pajėgumas pirkti prekę ar paslaugą konkrečia kaina. Paklausos kreivė – grafinis prekės kainos ir paklausos kiekio ryšio vaizdas. Paklausos dėsnis – kainos ir perkamo prekės kiekio ryšys, kai pastarasis kinta priešinga kainos kitimui linkme (kiti veiksniai nekinta). Šis dėsnis teigia, kad esant vienodoms visoms kitoms sąlygoms, daugiau prekės vienetų bus parduota už mažesnę kainą negu už didesnę. Paklausos dėsnį galima iliustruoti, pavyzdžiui, agurkų rinkoje, kurioje yra daug pirkėjų, bei pardavėjų, negalinčių pavieniui paveikti rinkos kainos. Pirkėją aukšta kaina atbaido. Kuo aukštesnė kaina, tuo pirkėjai mažiau pirks agurkų. Jei agurkų kaina kiltų, tai pirkėjai pradėtų pirkti kitas daržoves (pomidorus ar kopūstus ir pan.) arba iš vis jų nepirks. Ir atvirkščiai kuo mažesnė kaina, tuo daugiau bus perkama agurkų. Žemesnė kaina privilioja naujus pirkėjus į šią rinką, ir kiekvienas pirkėjas nori pirkti vis daugiau. Pirkėjų apklausos rezultatai surašomi į agurkų paklausos lentelę. Pateikiamas paklausos modelis rodo, koks agurkų kiekis bus perkamas įvairiomis kainomis vienu metu tam tikru laikotarpiu per savaitę. Paklausos lentelė – tai lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pirkėjai norėtų ir galėtų įsigyti, esant alternatyvioms kainoms (kiti veiksniai nekinta). 4.1.1 lentelė Agurkų paklausos ir kainos lentelė Pirkėjai Kaina, P Lt už kg Kiekybinė paklausa, Q tūkst. kg per savaitę A B C D 8 6 4 2 50 100 200 400 Visos 4.1.1 lentelės duomenis galima pakartoti diagramoje – koordinačių sistemoje, sudarant paklausos kreivę, grafiškai rodančią kainos ir paklausos santykį. Vertikalioje ašyje atidedama galima kaina (P), o kiekis (Q) – horizontalioje ašyje. Gauti taškai sujungiami linija. Pirkėjų reakcija į skirtingus kainų dydžius yra pavaizduota paklausos kreivėje (D). Ši kreivė rodo perkamo prekės kiekio ir kainos, už kurią prekė perkama, ryšį. Kreivės taškai A, B, C, D atitinka eilutes A, B, C, D agurkų paklausos lentelėje ir parodo, koks yra paklausos dydis, esant skirtingoms kainoms. 4.2 Pasiūla Pasiūla – parduodamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paslaugos kainos; tai prekės ar paslaugos kiekis, kurį pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti konkrečia kaina. Pasiūlos kreivė – geometrinė pasiūlos modelio interpretacija, vaizduojanti prekės pasiūlos Q ir kainos P tarpusavio priklausomybę per tam tikrą laiką. Pasiūlos dėsnis – tai ryšys tarp kainos ir parduodamos prekės kiekio, kai pastarasis kinta kainos kitimo linkme (kiti veiksniai nekinta). Kitaip tariant, pasiūlos dėsnis teigia, kad pardavėjui daugiau prekių siūlo didesnėmis kainomis ir mažiau – mažesnėmis, ir kainų kilimas paprastai didina pasiūlą, o jų kritimas – mažina pasiūlą. Pavyzdžiui, jei kurį laiką agurkų kaina pamažu kils, tai ūkininkai plės jų gamybą, siekdami pasinaudoti jų kainos padidėjimu. Pasiūlos dėsnį galima iliustruoti tuo pačiu pavyzdžiu nagrinėtu apklausoje. Apklausos rezultatai pateikiami pasiūlos lentelėje. Pasiūlos lentelė – lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti esant alternatyvioms kainoms (kiti veiksniai nekinta). 4.1.2 lentelė Agurkų pasiūlos ir kainos lentelė Pirkėjai Kaina, P Lt už kg Kiekybinė paklausa, Q tūkst. kg per savaitę E F G H 8 6 4 2 250 220 200 150 Pateiktasis pasiūlos modelis rodo kokius agurkų kiekius įvairiomis kainomis pardavėjai siūlys per savaitę parduoti vienu metu. Lentelės duomenys rodo, kad kai 1 kg agurkų kainuos 8 lt pirkėjui bus pasiūlyta 250 tūkst. kg agurkų. Kainai sumažėjus iki 2 lt, siūlomų prekių kiekis sumažės iki 150 tūkst. kg per savaitę. pasinaudojus pasiūlos lentelės duomenimis ir „ceteris paribus“ prielaida (visi veiksniai lieka pastovūs, nesikeičia) galima sudaryti ir nubraižyti agurkų pasiūlos kreivę, grafiškai rodančią kainos ir pasiūlos kiekio santykį. Atidėję koordinačių sistemoje 4.1.2 lentelės reikšmes, per gautus tašku nubrėžiame liniją, kuri vadinama pasiūlos kreive. Pasiūlos kreivė parodo, kiek vienetų ir kokia kaina norės ir galės parduoti pardavėjas. 4.2.1 paveikslo vertikalioje ašyje pažymėtos galimos kainos, o norimas parduoti agurkų kiekis – horizontalioje ašyje. Esant aukštai kainai pardavėjai bus skatinami pateikti parduoti daugiau agurkų, todėl pasiūlos kreivė kils aukštyn į dešinę. Paklausos kreivė vaizduoja pirkėjų elgesį, o pasiūlos – pardavėjų elgesį ir jų pasiruošimą parduoti, esant skirtingoms kainoms.. pirkėjų ir pardavėjų požiūris į kainas nevienodės. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Taigi kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla. Tai ir vaizduoja rinkos pasiūlos kreivė (S). Ir paklausos, ir pasiūlos grafikas kainos – kiekio diagramoje nebūtinai turi būti tiesi linija. Priešingai negu paklausos kreivė P pasiūlos kreivė S paprastai kyla į viršų (aukštyn) – iš kairės į dešinę ir rodo, kad, kylant kainoms, prekių pasiūla didėja. 5. UŽDAVINYS Pagal duotos lentelės duomenis apskaičiuoti bendrąjį nacionalinį produktą (BNP) pajamų, išlaidų ir gamybos metodais (veikusiomis kainomis): BNP elementas BNP, Tūkst. Lt 2005 m. Namų ūkio vartojimo išlaidos Prekių ir paslaugų eksportas Statyba Subsidijos (minus) Vyriausybės vartojimo išlaidos Kompensacijos darbuotojams: -Darbo apmokėjimas -Socialiniai įnašai Transportas Prekių ir paslaugų importas Žemės ūkis ir miškininkystė Netiesioginiai mokesčiai 5521 11258 2578 5 3319 6956 5393 1563 3666 15123 3800 1906 Iš viso: 54122 BNP elementas Pajamų metodu Išlaidų metodu Gamybos metodu BNP BNP BNP 2005m., tūkst.Lt. 2005m., % 2005m., tūkst.Lt. 2005m., % 2005m., tūkst.Lt. 2005m., % Namų ūkio vartojimo išlaidos Prekių ir paslaugų eksportas Statyba Subsidijos Vyriausybės vartojimo išlaidos Kompensacijos darbuotojams -darbo apmokėjimas -socialiniai įnašai Transportas Prekių ir paslaugų importas Žemės ūkis ir miškininkystė Netiesioginiai mokesčiai Iš viso SPRENDIMAS: BNP elementas Pajamų metodu Išlaidų metodu Gamybos metodu BNP BNP BNP 2005m., tūkst.Lt. 2005m., % 2005m., tūkst.Lt. 2005m., % 2005m., tūkst.Lt. 2005m., % Namų ūkio vartojimo išlaidos - - 5521 15,68 - - Prekių ir paslaugų eksportas - - 11258 31,96 - - Statyba - - - - 2578 25,67 Subsidijos (minus) 5 0,06 - - - - Vyriausybės vartojimo išlaidos - - 3319 9,42 - - Kompensacijos darbuotojams: 6956 78,54 - - - - -darbo apmokėjimas 5393 60,89 - - - - -socialiniai įnašai 1563 17,65 - - - - Transportas - - - - 3666 36,50 Prekių ir paslaugų importas - - 15123 42,94 - - Žemės ūkis ir miškininkystė - - - - 3800 37,83 Netiesioginiai mokesčiai 1906 21,52 Iš viso 8857 100,0 35221 100,0 10044 100,0 IŠVADOS 1. Šiandien rinkos sąvoka yra daug platesnė, ji apibūdina ne kokią nors vietą, kur yra perkamos ir parduodamos prekės, bet greičiau sąlygų kompleksą. Jis leidžia prekės pirkėjams ir pardavėjams susisiekti vienas su kitu ir sukelti konkurenciją tarp pirkėjų arba pardavėjų. 2. Remiantis bendrojo produkto 3 apskaitos metodais galima nustatyti ekonominės sistemos veiklos rezultatus. Tai: gamybos metodas (gaunamas susumavus kiekvieno gamybos etapo pridėtinę vertę); išlaidų metodas (sumuojamos visos išlaidos reikalingos prekėms ar paslaugoms įsigyti) ir pajamų metodas (sumuojami gamybos veiksniai, rodantys suteiktų paslaugų vertę ir dydį). 3. Miestai visame pasaulyje auga, nepaisant to, kad miestų populiacijos procentas kai kuriose šalyse jau dabar yra labai aukštas. Dauguma mūsų praleidžia miestuose bent jau didelę savo gyvenimo dalį, ir pasaulį be miestų tikrai sunku įsivaizduoti. Miestas formuoja šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdą. Didėjant miestams daug išlaidų skiriama gamtosaugai. Kasmet vis daugiau atsiranda transporto priemonių, kurios teršia aplinką išmetamomis dujomis. Siūloma naudoti ekonomiškesnius automobilius, kurie naudoja mažiau degalų. Taip pat siūloma gerinti ir benzino kokybę. Ne mažiau svarbus ir vandens telkinių teršimas, tai labai svarbi problema. Būtina statyti ir efektyviai naudoti valymo įrengimus. Gamtos aplinkos saugojimas yra ilgalaikė problema, kuri reikalauja didelių pastangų, išlaidų ir rūpestingo žmogaus požiūrio į gamtą. 4. Paklausos kreivė arba paklausos lentelė parodo prekių ar paslaugų kiekį, kurį pirkėjas norės ir galės nusipirkti, esant skirtingoms rinkos kainoms (kitiems veiksniams nekintant). Paklausos kreivė parodo ne tik tai, ko žmonės nori, bet ir tai ką jie yra pasiruošę ir gali nupirkti. Ji taip rodo perkamos prekės kiekio ir kainos, už kurią ji perkama, ryšį. Pasiūlos kreivė arba pasiūlos lentelė parodo prekių ar paslaugų kiekį, kurį pardavėjas norės ir galės parduoti, esant skirtingoms rinkos kainoms (kitiems veiksniams nekintant). Pasiūlos kreivė rodo siūlomojo prekės kiekio ir kainos, už kurią bus parduota, ryšį koordinačių sistemoje. LITERATŪRA 1. Martinkus B., Žilinskas V. „Ekonomikos pagrindai“. – K.:Technologija, 1997. – 705p. 2. Snieška V., Imbrasienė I. Ir kt. „Makroekonomika“. – K.: Technologija, 2001. – 615p. 3. Snieška V., Imbrasienė I. Ir kt. „Mikroekonomika“. – K.: Technologija, 2005. – 294p. 4. Vainienė R. „Ekonomikos terminų žodynas“. – V.: Tyto Alba, 2005. – 326 p. 5.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!