Ekologiškas vartojimas tvaraus vystymosi kontekste

 Ekologiškas vartojimas tvaraus vystymosi kontekste Raktiniai žodžiai: tvarus vystymasis, ekologiškas vartojimas, žalias vartojimas, vartotojimas, atsakingumas Keywords: sustainable development, ecological consumerism, green consumerism, concumption, responsibility. Galvojantiems apie pasaulio ir (ypač) visuomenės ateitį tvaraus1 vystymosi problema turėtų būti bene vienu svarbiausių šiandieninio gyvenimo aspektų. Vis auganti ir besivystanti ekonomika, be kurios pasaulis jau sunkiai įsivaizduojamas, yra glaudžiai ir tiesiogiai susijusi su aplinkosauga ir jos problemomis kurios savo ruožtu yra neatsiejamos ir nuo visuomenės gerbūvio (Elliott, 2013). Dėl bet kurios vienos priklausymo nuo kitų dviejų, šios trys išryškėjusios dimensijos - ekonomika, gamtosauga (ar gamtinė, fizinė aplinka) ir visuomenė - visuomet esti įtampoje. Todėl galima teigti, jog bet koks darnus pasaulio vystymasis yra neįmanomas išeliminavus bent vieną iš prieš tai paminėtų segmentų. Tai „vystymasis, kuris patenkina dabarties poreikius, nekvestionuodamas galimybės ateities kartoms patenkinti savuosius“ (Jugtinės tautos, 1987). Šis apibrėžimas nurodo principą, apjungiantį su darnia aplinka ir aplinkos ištekliais bei ateities visuomenėmis ir jų poreikiais, susijusi tęstinumą. Kadangi vienas esminių žmogaus poreikių patenkinimo būdų yra vartotojiškumas, šio darbo tikslas ir yra apžvelgti vieną iš vartotojiško elgesio rūšių (ekologišką vartojimą) tvaraus vystymosi kontekste. Visų pirma, šiame rašto darbe trumpai pristatoma paties ekologiško vartojimo samprata. Tuomet, pereinama prie aspektų, atskleidžiančių, kodėl tokio pobūdžio vartojimas yra svarbus žvelgiant iš tvaraus vystymosi perspektyvos ir kokiais būdais jis pasireiškia. Galiausiai, tekste yra keliamas klausimas, ar ekologiškas vartojimas gali būti panacėja galimam bendram pasaulio vystymosi pakrikimui išgydyti ir ar jis nesusiduria su sunkumais ir neaiškumais. Pirmiausiai, norint suvokti, ekologiško vartojimo2 vaidmenį ir subtilybes darnaus vystymosi procese, reikia skirti dėmesio pačiam tvaraus vartotojiškumo apibrėžimui ir suvokimui. Pastarasis jau pats savaime gali būti traktuojamas kaip problematiškas, nes toks terminas turi oksimorono savybių. Vartojimas kaip toks tam tikra prasme yra suprantamas kaip kažkieno sunaikinimas (suvartojimas), o tvarumas – atvirkščiai, yra visiškai priešingas reiškinys, nurodantis į tęstinumą, nuoseklumą ar pastovumą (Collins ir Peattie, 2009). Taip pat, šis apibrėžimas turi būti suvokiamas iš skirtingų perspektyvų. Jeigu ekonomikos ar rinkos prasmėmis vartotojiškumas yra kažko įsigyjimas, tai žvelgiant kitokiu kampu, vartotojiškumas reikalauja platesnio mąstymo. Norint jį suvokti per tvaraus vystymosi prizmę, reikia turėti omenyje, kad vartotojiškumas – tai ne vien įsigijimas, tai bendras suvokimas kokie socialiniai ir aplinkosaugos reiškiniai gali kurtis ir kuriasi bendro produkto gamybos ir vartojimo ciklo metu. (ten pat). B. Harrison paantrina šią mintį. Autorius teigia, jog individai propaguojantys darnų vartotojiškumą ne tik perka aplinkai draugiškus produktus ar paslaugas, tačiau tokiais savo veiksmais tarsi projektuoja į ateitį ir numato ar tikisi, jog jie turės teigiamas pasekmes aplinkai ir, savo ruožtu, visuomenei (Harrison, 2006). Taigi, jeigu vartotojiškumas bus suvokiamas kaip būtent atsakingumas ne tik už perkamą produktą/paslaugą, tačiau ir už tai, kaip su juo yra naudojamasi ir kaip elgiamasi panaudojus – tai jį jau būtų galima pavadinti ekologišku vartojimu (Collins ir Peattie, 2009). Bendrai, dauguma autorių sutinka su tuo, jog iš esmės ekologiškas vartojimas yra labiau prasmingas ir naudingas visoms trims pagrindinėms dimensijoms: ekonominei, socialinei ir aplinkos. B. Harrison pabrėžia, kad šie segmentai galėtų tvariai vystytis, toks ekologiškas vartojimas yra svarbi ir būtina praktika (Harrison, 2006). O P. Dauvergne ir J. Lister akcentuoja, kad žalias vartojimas yra net tarsi mechanizmas, kurio pagalba galima siekti teigiamų pokyčių pasaulyje (Dauvergne ir Lister, 2012). Kadangi vartotojiškumas yra neatsiejamas nuo paties vartotojo, būtina dėmesį atkreipti ir į jo, kaip į besirenkančio ekologiškas prekes ir paslaugas vaidmenį. Bendrai, vartojimas tarsi kuria prasmę ir vertę tiek patiems vartojamiems dalykams, tiek patiems vartotojams. Sukurtoji vertė ir prasmė įsitvirtina platesniuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose (Harrison, 2006). Pavyzdžiui, nesunkiai galima įsivaizduoti ar nuspėti kokias prasmes gali kurti ir kuria konkrečiai Apple elektronikos ir programinės įrangos vartojimas. Taigi, tvarus, ekologiškas vartojimas šiuo atveju pasiūlo naują galimybę – jis sukuria naują galimą identitetą – individo, besirūpinančio aplinkosaugos ir apskritais visuomenės ir gamtos ateities klausimais (ten pat). Tokiu atveju vartojimas tarsi tampa labai patogus. Jis vartotojui leidžia neatitolti nuo paties vartojimo kaip tokio, vadinasi visiškai nekliudo tenkinti poreikius ir norus. Tačiau, kartu toks vartotojiškumas leidžia individams atitolti nuo švaistymo, prisidėjimo prie aplinkos, gamtos ir netgi, tam tikromis prasmėmis, visuomenės degradacijos – dalykų, dėl kurių paprastai yra kritikuojamas įprastas vartojimas (ten pat). Taigi, individas linkęs rinktis ekologišką vartojimą tarsi gali jaustis saugiai. Vienavertus, jam nereikia iš esmės keisti savo vartojimo įpročių ir jis gali toliau tai daryti, kitavertus, savo elgesiu jis parodo, net jei ir nesąmoningai, savo susirūpinimą tvariu vystymusi. B. Harrison pabrėžia ir tai, kad ekologiško vartojimo propaguotojai yra labiau linkę skirti savo dėmesio ir domėtis tokiais dalykais kaip: sąžiningi manai, darbo santykiai, žmogaus teisės, maisto žymėjimo iniciatyvos ir kt., taip tikėdamiesi, jog jų elgesys turės teigiamos įtakos daugiau aprėpiantiems socialiniams reiškiniams. Dėl tokio sąmoningumo, toks vartojimas dar gali būti vadinamas atsakingu (ten pat). A. Collins ir K. Peattie, skuba pabrėžti, jog toks atsakingumas yra būdingas jau ne vien tik vartotojui. Gamintojo ir pardavėjo atsakomybė, taip pat, tampa labai svarbiu aspektu. Ji nebesibaigia produkto pardavimu, tačiau nuo pat gamybos pradžios, yra elgiamasi taip, kad visame produkto ar paslaugos gyvavimo cikle, jis išliktų draugiškas tiek aplinkai, tiek visuomenei. Šiuo atžvilgiu keičiasi ir yra trinamos ansktesnės ribos, padėjusios apibrėžti rinkos bei vartojimo santykius. O kontūrai tarp tradicinių gamintojų ir vartotojų vaidmenų yra nebe tokie ryškūs (Collins ir Peattie, 2009). Tačiau, toliau tęsiant temą apie pačius vartotojus, palaipsniui galima pereiti prie ekologiško vartojiškumo kvestionaimo. Reikėtų paminėti, jog ekologiški produktai/paslaugos įprastai būna brangesni, todėl atsakingas ir ekologiškas vartojimas dažniausiai yra praktikuojamas labiau išsilavinusių, vidurinės arba aukštesnės socialinės klasės individų. Dėl to, kad ekologija vis labiau populiarėja būtent tarp šios visuomenės dalies, tai gali reikšti, jog vartotojiškumas, atsakomybė ir socialinis statusas yra persipynę ar bent jau smarkiai susiję (Harrison, 2006). Jeigu yra pastebimos tokios tendencijos, galima teigti, kad likusi didžioji visuomenės dalis yra linkusi elgtis ir mąstyti priešingai. O jeigu ir palaiko tvarumą, tuomet neturi galimybių, nagrinėjamu ekologiško vartojimo atveju, kažką pakeisti. Taip pat, tokie pastebėjimai gali kelti ir kelia klausimą, ar užtenka vienos visuomenės dalies, kad ši sugebėtų užtikrinti vartotojiškumo bei, savo ruožtu, ir apskritai vystymosi tvarumą? A. Collins ir K. Peattie teigia, kad bendrai vartotojų visuomenė (į kurią įeina ir ekologiško vertojimo kultūra) yra tam tikras socialiai sukonstruotas normų, vetybių ir gyvenimo būdų darinys, kuris egzistuoja jau nebe tik patenkinti poreikius ir norus. Dabar jis greičiau pavirtęs į mechanizmą, kurio pagalba yra formuojami visuomenės santykiai bei struktūra (Collins ir Peattie, 2009). Galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju vartotojiškumas gali būti ir galios išraiška. O P. Dauvergne ir J. Lister paantrina, teigdami, kad ekologiškas vartojimas yra ne kas kita kaip galia transformuoti ir judėti link žalios ekonomikos bei tvaraus vystymosi (Dauvergne ir Lister, 2012). Tačiau, vėlgi, tuomet galima klausti, kaip elgiasi tie, kurie atsiduria kitoje galios santykių pusėje? Svarbu paminėti ir dar vieną problemišką aspektą. Tai subtilus santykis tarp ekologiško vartotojiškumo bei paties vartotojo, paremtas pasitikėjimu. Rinkdamiesi ekologiškas prekes ar paslaugas, vartotojai tik numano ir tikisi savo veiksmų efektyvumo. Tačiau, iš tiesų, jie nežino ir negali sužinoti savo pasirinkimų padarinių ir rezultatų (Harrison, 2006). Tarkim, jeigu individas perka perdirbtą popierių, jis viliasi, jog tai turės tiesioginės įtakos medžių, miškų išsaugojimui, aplinkos tausojimui ir t.t. Tačiau visa tai yra paremta, ne žinojimu, o pasitikėjimu. Iš čia išplaukia pagrindinė problema. Net ir turint geriausius ketinimus bei praktikuojant tvarų vartojimą, tai gali iššaukti labai netikėtų tiek socialinių, tiek su aplinkosauga susijusių padarinių (Harrison, 2006). Todėl B. Harrison teigia, jog „kai mes perkam tam, kad kažką išsaugotume, mes nesam visai tikri, nei ką mes iš tiesų saugom, nei ar saugom išvis“ (Harrison, 2006, p.397). Tam, kad pagrįsti, jog ekologiškas vartojimas gali nebūtinai prisidėti prie tvaraus pasaulio vystymosi modelio, galima pasitelkti du atvejus: Meino valstijos (apie kurį rašo B. Harrison) ir miškų sertifikavimo bei etikečių žymėjimo (apie kuriuos rašo P. Dauvergne ir J. Lister). Šie atvejai atskleidžia, jog ekologiškas vartotojiškumas ir vartotojų sąmoningumas renkantis vieną ar kitą prekę/paslaugą gali turėti visiškai nenumatytų ir neapgalvotų padarinių, kurie toli gražu neprisideda prie darnios pasaulio vystymosi perspektyvos. Pirmiausia, reiktų paminėti, jog abiem atvejais, iš tiesų, buvo pasiūlyti ir bandomi (ar bandyti) įgyvendinti būdai, kurie paremti ekologiško vartojimo principais turėjo skatinti tvarumą ir darnumą. Meino valstijoje įsikūrusi natūralių produktų kompanija Burt‘s Bees, skatino pirkėjus pirkti jų ekologiškus produktus, o pati įmonė už gautas lėšas įsigijo dalį Meino šiaurėje esančio miškingo ploto, turėdama tikslą, išsaugoti natūralios, ekologiškos ir nepaliestos žemės plotą ir šitokiu būdu užtikrinti aplinkos tvarumą (Harrison, 2006). Kitu atveju, buvo siūlomi du būdai, kurių pagalba gali būti užtikrinimos didesnės galimybės sumažinti miškų kirtimą: miškų sertifikavimas (miškų žymėjimas, jog jie atitinka tam tikrus standartus, užtikrinant medienos kilmę, mažinant neteisėtus kirtimus, saugant miškų biologinę įvairovę ir t.t) ir iš jo išplaukiantis etikečių žymėjimas ant iš medienos žaliavų pagamintos produkcijos (eco-labeling) (Dauvergne ir Lister, 2012). Taigi, abiem atvejais, vienokia ar kitokia prasmėmis tarsi buvo norėta išsaugoti miškus, siekiant užtikrinti ekologinį, aplinkos tvarumą. (Verta pabrėžti, jog nagrinėjant tvarų vystymąsi, dėmesio atkreipimas į miškus yra išties svarbus, todėl, kad miškingos vietovės (o ypač tropiniai miškai) yra pragyvenimo šaltinis daugiau nei 1 milijardui žmonių visame pasaulyje, namai daugeliui gyvūnų ir augalų rūšių. Taip pat, nepaslaptis, kad miškų praradimas yra vienas didžiausių veiksnių, turinčių įtakos klimato kaitai (ten pat). Taigi, nepaisant gerų ketinimų abiem atvejais, ne viskas pavyko ir vyksta taip, kaip buvo tikėtasi. Tai kelia klausimus kaip ekologiškas vartojimas veikia praktikoje ir apskritai kvestionuoja ekologiško vartojimo indėlį į tvaraus vystymosi ciklą. Visų pirma, reikia paminėti, jog tvarus vystymasis neretai būna suvokiamas ir paremtas aplinkos pusiausvyros principais ir labai mažai dėmesio būna skiriama socialinei ir ekonominei dimensijoms, kurios dažniausiai netgi atsiduria gamtosaugos šešėlyje. Todėl svarbu atkreipti dėmesį, jog tvarus vartojimas kaip toks, turi būti naudingas ir prasmingas visoms trims, o ypač, dažnai užmirštamai, socialinei dimensijai (Collins ir Peattie, 2009). Meino atveju, tiesioginis miško saugojimas pavirto į nepasitenkinimo ir diskusijų, netgi kovos lauką. Tai nutiko, būtent todėl, kad Burt‘s Bees visą dėmesį skyrė aplinkosaugai ir natūralios gamtos puoselėjimui, pamiršę (vietinių gyventojų) socialinę dimensiją. Laukinės gamtos restauravimas tapo pagrindiniu tikslu. To siekta tam, kad būtų galima pritraukti didesnį kiekį turistų, sukurti naujų darbo vietų, padėti atsigauti regiono ekonomikai. Tačiau tai buvo daroma vietinės visuomenės tvarumo kaina (Harrison, 2006). Reikia pridurti, jog Meino situacijoje konfliktas, iš esmės, prasidėjo dėl žaliavos gavimo (vietinių siekis toliau užsiimti medžių kirtimu ir kt.) ir rekreacinio žemės panaudojimo (Burt‘s Bees intencijų), tačiau visa tai atsiremia ne į ką kitą, o į socialinę sferą ir galios santykius. Vietiniai gyventojai nepatenkinti, jog miško pavertimas rekreacine, neliečiama, zona yra tiesioginis kišimasis į jų visuomenės tradicijas ir įpročius bei gyvenimo būdą, atimant jų teises dirbti ir tvarkyti miškingas vietoves kaip jie yra pratę. Visa tai panašu į grumtynes dėl kultūrinių vertybių arba vienos iš socialinių grupių galios turėjimo (ten pat). Vietiniai gyventojai, šiuo atveju, praranda galią valdyti savo mišką. Taip pat, toks gamtos saugojimas, tarsi išskaido visuomenę ir vieną jos dalį atskiria. Pavyzdžiui, įvairūs rekreaciniai objektai neretai yra saugomi ir netgi aptverti, o tai trukdo vietiniams užsiimti savo tradicine tiek pragyvenimo (pvz.: medienos gavimas, medžiojimas), tiek laisvalaikio (pvz.: slidinėjimas) veiklomis, kadangi jie ir tiesiogiai ir netiesiogiai tampa atitverti nuo tam tikrų erdvių (ten pat). Galima daryti išvadas, jog šiuo Meino atveju, Burt‘s Bees (o kartu ir individų, kurie šią įmonę rėmė, vartodami jų ekologišką produkciją) veiksmai, skirti skatinti tvarumą, turėjo visai kitokių padarinių. Gamtos atžvilgiu, tai padėtų pasauliui tvariai vystytis, tačiau mąstant apie socialinę dimensiją, tokie dalykai, atvirkščiai, skatina socialinį nestabilumą ir netvarumą, tarnaudami vienų individų galiai, o ne, šiuo atveju, vietinėms tradicijoms ir vietinei visuomenei (Harrison, 2006). Derėtų nepamiršti apžvelgti ekologiško vartotojiškumo ekonominės dimensijos atžvilgiu. Čia galima mąstyti, kad toks vartojimas turėtų padėti vystytis ekonomikai ir ją skatinti, atsižvelgdamas ir į gamtos tausojimą. Miško sertifikavimas ir etikečių žymėjimas būtent ir atspindi kaip ekologiškas vartojimas veikia ekonominėje grandyje. Šių programų tikslas turėtų, žinoma, padidinti atskaitomumą gamtai, tačiau svarbiausia, kad tai leistų užtikrinti gamintojų skaidrumą, drąsintų ir skatintų juos naudoti pažangias ir inovatyvias technologijas, suteiktų vartotojams pakankamai informacijos apie atsakingus pirkimo sprendimus (Dauvergne ir Lister, 2012). Tačiau ir šios programos susiduria su kliūtimis. Visų pirma, įmonės, dalyvaujančios tokiame produkcijos žymėjime, neretai siekia tiesiog išlaikyti gerą savo reputaciją, kadangi sertifikuotos bendrovės dažniau yra technologiškai pažagesnės ir inovatyvesnės – todėl jos siekia būti sertifikuotos (ten pat). Tačiau tai gali visiškai neatitikti jų realaus elgesio ir įmonių ideologija iš esmės gali būti priešinga darniam vystymuisi, o būti tiesiog nukreipta į patį vartotoją. Čia iškyla dar viena problema: sertifikuotos įmonės, kurių ideologija neatitinka jų veiksmų gali gaminti netgi prastesnius ir mažiau kokybiškus bei mažiau ekologiškus produktus, negu įmonės, kurių produkcija neturi atitinkamai pažymėtų etikečių (ten pat). Ekologiško vartojimo propaguotojas, tokiu atveju, greičiau rinksis ekologiškai sertifikuotą prekę, negu įprastą, tačiau kyla klausimas, ar toks jo elgesys turės realių rezultatų, siekiant tvaraus vystymosi. Dar vienas svarbus aspektas, tai, kad sertifikuojami ne visi miškai. Besivystančiose šalyse yra labai mažas sertifikavimo lygis, o taip pat šio žymėjimo labai trūksta ten, kur miškų naikinimas yra aktualiausias ir vyksta greičiausiu tempu (ten pat). Tai galima palyginti su plantacinių miškų (sukurtų ir atnaujinamų dirbtiniu būdu) sertifikavimu, kuriam atlikti procedūros yra kur kas paprastesnės. Tokiu būdu, sertifikavimas tampa daugiau industrine miškų gamyba, nei realiu miškų saugojimu (ten pat). Galima teigti, jog tai parodo, kad būtent industriniai miškai vėlgi yra sukurti tam, kad iš jų gauta žaliava būtų naudojama ir vartojama, kai tuo tarpu tikrieji miškai yra vis labiau naikinami. Šitaip tvarumas vėl lieka šone. Apibendrinant, reikėtų priminti, jog dabartinė realybė yra tokia, jog žmonių keliami reikalavimai Žemei yra už tvaraus vystymosi ribos ir greičiau skatina natūralių sistemų alinimą bei skurdą visuomenėse (Collins ir Peattie, 2009). Vienas iš būdų, galintis padėti darniai išlaikyti visas tris tvarumui svarbias dimensijas yra būtent ekologiškas vartojimas. Teoriškai, jis turėtų būti procesu, kurio metu būtų judama link socialinių vertybių evoliucijos, kuri iš esmės turėtų mažinti besaikį vartojimą, pakeisdama jį sąmoningomis ekologiškomis vartojimo praktikomis (ten pat). Tačiau toks ekologiškas vartotojiškumas ir jo ketinimai realybėje susiduria su sunkumais, keldami klausimą kaip ir ar išvis tokia praktika veikia. Svarbiausia kliūtimi tampa tai, jog darnaus vystymosi kontekste didžiausias dėmesys yra skiriamas ekologijai ir ekonomikai, dažniausiai pamirštant socialinę sritį. Taip pat, tai, kad trūksta galios iš ekologiškų vartotojų pusės, nes tik labai maža dalis jų sudaro globalių vartotojų visuomenę, kuri galėtų realiai kažką pakeisti. Galiausiai, svarbu paminėti tai, jog neretai su ekologija susijusiuose dalykuose, individų ar įmonių veiksmai neatitinka jų mąstymo ir tokiu būdu tvarus vartojimas vis tiek gali pakliūti į spąstus, kai ekologiškas produktas gali pasirodyti iš tiesų ne toks ekologiškas. . Literatūros sąrašas: • Collins, A. ir Peattie, K. 2009. Guest Editorial: Perspectives on Sustainable Consumption: International Juornal on Consumer Studies [interaktyvus], 33(2): 107-112. Prieiga per internetą: Wiley Online Library [žiūrėta 2013 12 03]. • Dauvergne, P. ir Lister, J. 2010. The Prospects and Limits of Eco-Consumerism: Shopping Our Way to Less Deforestation?: Organization & Environment [interaktyvus], 32(2): 132-154. Prieiga per internetą: SAGE Publications [žiūrėta 2013 12 04]. • Elliott, J. A. 2013. An Introduction to Sustainable Development [interaktyvus]. 4-oji laida. Oxon: Routledge. Prieiga per internetą: Google books [žiūrėta 2013 12 06]. • Harrison, B. 2006. Shopping to Save: Green Consumerism And The Struggle for Northern Maine: Cultural Geographies [interaktyvus]. 13: 395-420. Prieiga per internetą: SAGE Publications [žiūrėta 2013 12 03]. • United Nations. 1987. Report of the World Commission on Environment and Development. In: 96th General Assembly Plenary Meeting [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!