Eilėraštis ,,Barbora Radvilaitė“

Barbora Radvilaitė – XVI amžiaus Renesanso epochos LDK didikė, kilusi iš vienos įtakingiausių ir turtingiausių to meto giminių. Ji tapo Lenkijos karaliene, susituokdama su Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Barbora Radvilaitė yra to meto moters išvaizdos idealas: aukšta, liekna, šviesiaplaukė. Ne vienas lietuvių poetas ir rašytojas yra aprašęs didikės asmenybę ir charakterio bruožus. Viena jų Judita Vaičiūnaitė – XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetė, modernistė ir vertėja. Vienas žymiausių jos parašytų kūrinių yra ,,Kanonas Barborai Radvilaitei“, kuriame kiekviena istorinė asmenybė prabyla savo balsu Taigi, šiandien mes ir išanalizuosime septintąjį eilėraštį ,,Barbora Radvilaitė“.
Jau pirmose eilėraščio eilutėse lyrinis aš tai yra Barbora Radvilaitė prabyla apie savo jaunumą ir amžinumą. Ji save įvardija kaip ,,Ne pageltęs pergamentas“. Čia atsiskleidžia meninės raiškos priemonė – metafora. Antroje eilutėje minima meilė, kuri yra Barboros vertybė ir galia, padėsianti jai gyventi, kaip ir poetui eilės suteikia gyvenimo prasmę. Trečioje ir ketvirtoje eilutėse atsiskleidžia antroji didikės vertybė – tėvynė. Ketvirtoje ir penktoje eilutėse Barbora kalba apie save, kaip apie renesanso žmogaus grožio simbolį, kuris yra neišblėstantis ir atmintas iki šių dienų. ,,Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.“ – kalba...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!