J. Grušas "Barbora Radvilaitė" - analizė

ĮVADAS Juozas Grušas lietuvių literatūros istorijoje yra ypatingas žmogus. Jo sukurtos dramos tiesiog pakerėdavo skaitytojus ir teatro žiūrovus. Dramaturgo vaizduojamas žmogus jautriai budi humanistinių idealų sargyboje, kaip titanas gina epochos ir savo paties moralinį skaidrumą.1O tai buvo būtina tuometiniame laikotarpyje, kai žmogiškumas buvo suvaržytas, tėvynė okupuota ir trypiamos visos šalies vertybės ir svajonės. Grušo dramos skatina tikėti rytojumi, nepasiduoti priespaudai, išlikti žmogumi, bet ne bet kokiu, o visa savo esybe atsiduodančiu gerumui ir humaniškumui. Autorius teigė, kad „Kūryba turi analizuoti tikrovę, atsiduoti gyvenimui, paimti iš jo tai, kas būdingiausia žmogui šiandien”2. Savo drama „Barbora Radvilaitė“ autorius taip pat analizavo tuometinį laikotarpį, tačiau tai darė per ryškių istorijos veikėjų paveikslus. Pirmoje referato dalyje aptariami Bonos Sforcos, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto paveikslai. Darbo autorė siekė palyginti kiek idėjų J. Grušas „pasiskolino“ iš istorijos šaltinių ir ką pakeitė tiesiog savo nuožiūra. Antroje referato dalyje aptariamas tuometinis laikotarpis (1971 – 1973m.) bei atsiliepimai spaudoje ir kritikoje apie autoriaus dramą ir spektaklį, pastatytą pagal ją. 1. DRAMOS VEIKĖJAI IR ISTORINĖ TIESA 1.1. Barbora Radvilaitė Neretai susimąstome, ar Barboros Radvilaitės asmenybė, kokia ji atskleista J.Grušo dramoje, neprasilenkia su istorine tiesa. O jei ir taip, neatitikimai daro šį kūrinį patrauklų. Ypač sovietiniais metais ji mums įkūnijo užgniaužtą Lietuvos istoriją ir tuo pačiu kovotoją dėl laisvės. Atgavus nepriklausomybę, ši drama ne mažiau patraukli, o atlikėjų talentas daro ją įspūdingesnę. Istorikai mano, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas užsimezgė kunigaikščiui 1543 metais apsilankius Geranainyse, taigi ne puotoje, kuri vyko Vilniuje, karaliaus rūmuose. Žygimanto Augusto žmonai Elžbietai 1545 metais mirus, Barboros brolis Mikalojus Radvila Rudasis bei pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis išgavo Žygimanto Augusto pažadą vesti Barborą Radvilaitę (Barborą nuolat šmeižė jos nekentę dėl vedybų su karaliumi lenkų didikai, Bonos dvariškiai. Paskviliuose buvo skleidžiami gandai apie jos ištvirkimą, sifilį, nuo kurio ji esą ir mirusi3. Taigi Grušo dramoje minimas paskvilis apie Barborą nelabai prasilenkia su realybe.) ir 1547 metais slapta įvyko jų tuoktuvės. Po vestuvių pora gyveno atskirai, kol 1548 metais Žygimantas Augustas, perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą paskelbė apie savo vedybas. Barbora Radvilaitė karūnuota 1550 m. gegužės 7 d. Daugelio lietuvių sąmonėje gražuolės našlės vaivadienės Barboros Goštautienės, užkariavusios karaliaus širdį, portretas siejasi su keliais įsišaknijusiais vaizdiniais. Populiariausi ir nepaklūstantys mokslininkų argumentams du – Barborą apnuodijo jos nekentusi anyta, piktoji karalienė Bona (taip savo dramoje rašo ir Grušas), o Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas – jos portretas (tai detalė, kurią režisierius J. Jurašas panaudojo savo spektaklyje, kuris buvo statytas pagal Grušo dramą), nors menotyrininkai ir istorikai iki užkimimo įrodinėja, jog tai daug vėlesnio laikotarpio kūrinys.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!