Drama „Mažvydas“

 Drama „Mažvydas“ 1. Kas yra lietuvių istorinės poetinės dramos pradininkai? Kada jie kūrė? Žinomiausių jų dramų pavadinimai? Lietuvių istorinės poetinės dramos pradininkai - tarpukario Lietuvos kūrėjai Vincas Krėvė (1924-aisiais Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą ,,Skirgaila“) ir Balys Sruoga (1929-1930 m. Vytauto garbei sukurta drama ,,Milžino paunksmė“). 2. Kada lietuvių istorinės poetinės dramos buvo itin populiarios? Žinomiausi to meto kūrėjai ir jų dramos? Lietuvių isto­rinės poetinės dramos klestėjimo metas - XX a. septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai. Ryškiausi dramos kūrėjai ir jų kūriniai - Juozo Grušo „Unija“(1970), „Barbora Radvilaitė“ (1972), Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija: „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), „Mažvydas“ (1977). 3. Kas būdinga Justino Marcinkevičiaus poetinėms dramoms? 3.1 Draminę trilogiją poetas laikė savotišku nacionaliniu epu apie Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos dvasingumo (Katedros statyba) bei kultūros (pirmosios lietuviškos knygos) pradžią. 3.2 Justinas Marcinkevičius po­etinėse dramose kurdamas istorinių asmenybių - Lietuvos karaliaus Mindaugo, Katedros architekto Lauryno Gucevičiaus, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Mažvydo - paveikslus labiau remėsi savo vaizduote, nesiekė tiksliai atkurti istorinės tikrovės. Nors veiksmas vyksta senovėje, bet problematika šiuolaikinė, nes poetas, dramaturgas nenorėjo atitrūkti nuo savo epochos. 3.3 Nėra įprasto dra­minio konflikto, kai susiduria priešingi veikėjų interesai, kai vyksta atskirų žmonių, jų požiūrių kova. Justinui Marcinkevičiui svarbiausia atskleisti žmogaus vidinę dramą, todėl jo poetinėje dramoje konfliktas dažnai rutuliojasi veikėjo viduje, iškyla žmogiško­sios aistros, charakterio prieštaringumas. 3.4 Dramatišką nuotaiką padeda kurti giedamos giesmės, choras. 3.5 Nesilaikoma įvykių chronologi­jos, tai yra į dabarties veiksmą įterpiamos praeities scenos, iškylančios kaip prisiminimai (pvz., Vilniaus įvy­kiai „Mažvyde“). 4. Ko siekė Justinas Marcinkevičius kurdamas draminę trilogiją? Justinas Marcinkevi­čius „Dienoraštyje be datų“ rašė, kad dramine trilogija norėjo pats apmąstyti ir kitiems atskleisti svarbiausius nacionalinės būties elementus, parodyti, kaip sunkiai, per kokį skausmą gimė pirmosios nacionalinio gyvenimo formos – valstybė („Mindauge“); tautos dvasingumas, tikėjimas, menas („Katedroje“); lietuviš­kas raštas ir knygos („Mažvyde“). 5. Kodėl kurdamas istorinių asmenybių - Lietuvos karaliaus Mindaugo, Katedros architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Mažvydo - paveikslus poetas labiau remėsi ne istorine medžiaga, o savo vaizduote? Deja, apie šias istorines asmenybes bei jų gyventas epochas nėra išlikę daug duomenų (pavyzdžiui, apie Mažvydo gyvenimą bei veiklą žinoma itin nedaug: neaiški net jo gimi­mo data ir vieta; nedaug išlikę žinių ir apie to meto kultūrą, buitį, socialinius, re­liginius, tautinius klausimus), todėl poetas, atkurdamas epochą ir žmones, vadovavosi analogija, intuicija, fantazija. Be to, laikėsi nuomonės, kad rašytojas - ne istorikas, todėl jam nebūtina laikytis tikslumo ir visą dėmesį sutelkė į pirmosios lietuviškos knygos autoriaus charakterio prieštaringumą, kaip svarbiausią vertybę iškėlė lietuvišką žodį. 6. Kokia proga parašyta drama ,,Mažvydas“? Mažvydo asmenybė patraukė poeto dėmesį savo darbu – pirmąja lietuviška knyga! Autoriui rūpėjo išryškinti ne tik knygos reikšmę žmonijos kultūrai, bet ir spausdintinio žodžio svarbą mažos tautos likimui. ,,Ką galima padaryti daugiau Lietuvos žmonių pažangos, lietuviško žodžio labui?“ Drama „Mažvydas“ baigta rašyti pirmosios lietu­viškos knygos 430-ųjų pasirodymo metinių išvaka­rėse. 7. Kokiame teatre pirmąkart pastatytas spektaklis ,,Mažvydas“? Jo režisierius? Spektaklis suvaidintas Klaipėdos dramos teatre, spektaklį režisavo Povilas Gaidys. 8. Kas yra žinoma apie dramos ,,Mažvydas“ pagrindinį veikėją iš istorinių šaltinių? Kaip žinoma iš istorinių šaltinių, Martynas Mažvydas (~1510-1563) - istorinė asmenybė, protestantų pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete, 1547 m. išleido lietuvišką katekizmą „Katekizmo prasti žodžiai“ – krikščionių tikėjimo pradžiamokslį - ir įkūnijo Vakarų Europos protestantų renesansinę idėją skleisti Šventojo rašto žodį žmonių gimtąja kalba. Be katekizmo, į knygą įdėjo dvi prakalbas (lietuvišką ir lotynišką), lietuvišką elementorių, patarimus ūkininkams ir kelias religines giesmes. Knyga skirta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Siekdamas, kad Dievo žodis lietuvių kalba plistų bažnyčiose, lotyniškoje „Katekizmo“ prakalboje Mažvydas apgailestauja, jog krikščionybė dar menkai paplitusi, todėl ragina kunigus vykdyti savo pareigą - mokyti žmones pažinti katekizmo mokslą. 9. Dėl kokių priežasčių Justinas Marcinkevičius bijojo, kad sovietinė cenzūra gali uždrausti dramos leidimą ir rodymą? Kokių priemonių ėmėsi, kad to išvengtų? Sovietinėje Lietuvoje oficialiai buvo propaguojamas ateizmas, todėl cenzūra dramą apie krikščionių dvasininką galėjo uždrausti. Marcinkevičius, norėdamas cenzūrą apeiti, antroje dramos dalyje, vaizduodamas Vilniaus įvykius, parodė tik neigiamą katalikų dvasininkų veiklą: a) susidorojimą su kitaminčiais, b) knygų deginimą; c) ironizuoja katalikų dvasininkų godumą, prekybą vynu, indulgencijomis - nuodėmių atleidimo raštais. 10. Kokius jausmus ir kodėl sukeldavo Justino Marcinkevičiaus drama ,,Mažvydas“? Anuometiniams žiūrovams didelį įspūdį darė tai, kad teatro scenoje per vieną spektaklį daugiau kaip 30 kartų nuskambėdavo žodis „Lietuva“, o epiloge tariamas skiemenimis, žadindavo patriotinius jausmus, stiprindavo vidinį protestą prieš sovietinę sistemą, plintančią rusifikaciją. Būta, kad žiūrovai, kartu su teatro aktoriais skiemenuodami „Lie-tu-va“, pravirkdavo. Dėl dramos įtaigumo Marcinkevičiaus sukurto Mažvydo bruožai imti taikyti ir istoriniam Mažvydui. Poetinė drama „Mažvydas“. M. Mažvydas įdėjo į lietuvio rankas pirmąją knygą - „Katekizmą“ (1547). Dabar vis labiau ryškėja simbolinė šio darbo reikšmė — lietuvių kalba M. Mažvydas pradėjo kurti lietuvių literatūrą. Jeigu to nebūtų įvykę, lietuvių tauta būtų buvusi pasmerkta dvasiniam žlugimui. Šiuo požiūriu M. Mažvydas iš tiesų yra toks pat svarbus Lietuvai kaip ir Mindaugas. Mindaugas kūrė Lietuvos valstybę, Mažvydas vienijo jos dvasinę teritoriją. „Mažvydo“ žanras - poetinė drama. Jos vyksmą lemia ne istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės išgyvenimai, mintys. M. Mažvydas rūpinasi pirmąja lietuviška knyga, raštu, mąsto apie Lietuvą, nori ją kultūriškai suvienyti: „Aš Nemuno abu krantus suglausiu - / Tai mano misija ir pareiga“. Kartu Mažvydas yra abejojantis, kenčiantis, savo kaltę mylimai moteriai ir prarastam sūnui suvokiantis žmogus (šie Mažvydo gyvenimo epizodai sukurti, o ne paimti iš biografijos). Trumpas turinys Justino Marcinkevičiaus dramą ,,Mažvydas“ sudaro 3 dalys, o prieš kiekvieną iš jų dar yra lotyniškas posakis ir prologas, atskleidžiantis, kas apie Mažvydą bus kalbama toje dalyje. Dramą užbaigia epilogas. Pirmojoje dramos dalyje špitolninkai mokosi vargonininko Milkaus sudėtos giesmės, Šv. Martyno dieną norėdami pasveikinti Mažvydą. Pirmasis lotyniškas posakis ,,... bet gelbėk mus nuo pikto...“ dažniausiai sakomas kreipiantis į Dievą ir prašant jį neleisti žmogui suklupti, nusidėti, pasukti blogio keliu. Bet pirmame prologe vargonininkas Milkus primena špitolninkams (bažnyčios tarnams), kad pirmiausia Mažvydas yra jų geradaris, neleidęs pražūti, ištiesęs pagalbos ranką. Todėl artėjant šventojo Martyno dienai siūlo pagerbti ir Dievą, ir Mažvydą sugiedant Milkaus sukurtą giesmę apie Mažvydą ir jo gyvenimą. Giesmė ir vadinosi ,,Nauja giesmė apie Martyną Mažvydą, arba Varguolių Tėvas“. Tokiu būdu Martynas Mažvydas sulyginamas su Dievu. Milkaus sukurtoje giesmėje sakoma, kad Mažvydas nėra vietinis, į Ragainę, esančią Prūsijoje, atvykęs kaip pastorius, ir ėmęs žmones mokyti krikščioniškojo tikėjimo, kvietė prie Dievo. Taigi Mažvydas - Dievo siųstas gelbėtojas, kuris, žadėdamas dangų, atitraukė žmones nuo nuodėmių (senojo pagoniškojo tikėjimo), pamaitino, suteikė ne tik stogą virš galvos (pastatė špitolę), bet ir viltį gyventi geriau. Be to, Mažvydas buvo ne tik sielos gydytojas, bet ir kūno – gydė sergančiuosius nuo ligų virdamas jiems vaistus iš visokiausių žolelių, žiedų ir šaknelių. Anot Milkaus, špitolninkai anksčiau gyveno nuodėmingai, todėl kentėjo tiek dvasiškai, tiek kūniškai - jautėsi nelaimingi, niekam nereikalingi, sirgo įvairiausiomis ligomis. Prabilus apie špitolės gyventojus, pirmiausia kalbama vienaskaitos pirmuoju asmeniu ,,aš“, o vėliau vartojama daugiskaita ,,mes“. Tuo norima pabrėžti, kad ne tik giesmės autorius Milkus, bet kiekvienas špitolės gyventojas asmeniškai jaučiasi dėkingi Mažvydui už tai, kad dabar jie nėra vieniši, o gyvena bendruomenėje. Vėliau jie kartu su M. Mažvydu sodina šventoriuje Nemuno atplukdytą ąžuoliuką. M. Mažvydas skirsto darbus špitolninkams, kalbasi su žmona Benigna, sprendžia jos brolio Kristupo likimą. Kristupas ištraukia iš Nemuno skęstantį Kasparą. Jis perduoda M. Mažvydui savo motinos Marijos žiedą, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Dabar ir visados. Martynas“. Šios dalies pabaigoje įtampa tarp jausmo ir pareigos ypač sustiprėja. Antrojoje dalyje Milkaus giesmė sugrąžina į praeitį - į Vilnių, į Rotušės aikštę. Čia jaunas M. Mažvydas, A. Kulviečio mokinys, ateina pasižiūrėti didaktinio vaidinimo, kuriame demaskuojami visi, mintantys iš valstiečio darbo, taip pat ir Bažnyčia. M. Mažvydas uždaromas Domininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja M. Liuterio pasekėjų (protestantų) globėjas kunigaikštis Radvila ir Marija. Po šių dramos vaizdų, kurie yra tarsi koks M. Mažvydo prisiminimas, vėl sugrįžtama į kleboniją Ragainėje. M. Mažvydas kartu ir mąsto, ir kalba, ir meldžiasi. M. Mažvydas sužino, kad Kasparas yra jo sūnus. Dramos veiksmas pasiekia kulminaciją - aukščiausią įtampos tašką. Trečiojoje dalyje Kristupas bando išgauti Kasparo paslaptį. M. Mažvydas apeina šventoriuje prie stulpų pririštus nusikaltėlius. Svarbi scena, kurioje jis kalbasi su jį aplankiusiu Vilentu, vienu iš lietuvių raštijos kūrėjų. Čia išryškėja M. Mažvydo požiūris į savo gyvenimą: Šitiek metų Tarytum karčią metėlių arbatą Geriu aš pareigą. Tik pareiga Mane čia atvedė ir čia paliko. Bijau prisipažinti, kad ne Dievui Tai buvo pareiga, o žodžiui. M. Mažvydas liepia visus sukviesti, jis nori kažką svarbaus pasakyti. Paaiškėja, kad M. Mažvydas nori įsūnyti Kasparą. Įžeistas Kasparas nesutinka: „Todėl, kad antrąsyk mane išduodi“, - sako jis M. Mažvydui. „Man reikia tikro tėvo! Tikro! Tikro! / Kaip apsiriko motina...“ Pasirodo kareiviai, atvykę suimti Kasparo (jis, keršydamas už žiaurią motinos, apkaltintos raganavimu mirtį, nužudė Ariogalos tijūną). Kasparas išvedamas. M. Mažvydas antrąkart sukniumba prieš kryžių: „Dabar ir aš, kaip tu... Išleidau sūnų. / Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau / Save ir savo kaltę...“ Epiloge, baigiamojoje dramos dalyje, M. Mažvydas moko skaityti iš katekizmo: „Mėginsime sudėti pirmą žodį. / Klausykitės gerai... Širdim klausykit!“ Tas sudedamas pirmas žodis yra Lietuva. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ susikryžiuoja pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos: tėvynės, meilės, kalbos, pareigos, kaltės, atgailos. Dramos situacijos turi ir perkeltinę reikšmę. Pavyzdžiui, ąžuoliuko sodinimas gali reikšti ir žmogaus „persodinimą“ - ąžuoliukas, atplukdytas iš anos Nemuno pusės ir sodinamas į šios pusės žemę yra tarsi koks M. Mažvydo likimo pakartojimas. Taip ir M. Mažvydas buvo „persodintas“. Užtat jam tas ąžuoliukas labai rūpi. Martynas ruošiasi įsistiklinti langą, kad būtų matyti Nemunas ir kitas krantas, ir dar toliau... Langas taip pat įgyja perkeltinę lango į pasaulį per knygą, žodį, kultūrą prasmę. Pareigos ir laimės konfliktas Pagrindinį veikėją Mažvydą Marcinkevičius vaiz­duoja gyvenantį ir klebonaujantį Ragainėje, Rytų Prūsijos ir Lietuvos pasienyje. Dramos veiksmas ru­tuliojasi 1562 m., nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo praėjus penkiolikai metų. Savo apsispren­dimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas miglotai aiškina kaip troškimą padėti ten gyvenantiems lietuviams: Aš privalėjau čia atvykti, čia, Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties. Be to, jis jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, kurio remiamas studijavo. Tačiau svarbiausia priežastis — įsipareigojimas tarnauti Lietuvai. Maž­vydas su kartėliu prisimena kunigaikščio, buvusio Kryžiuočių ordino magistro, išsakytą siekį knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, tai yra Lietuvą pavergti, o vėliau germanizuoti. Neatsitiktinai Maž­vydas guodžiasi Vilentui: O, Tie žodžiai buvo peilis man į širdį! Kokia ironija! Įsivaizduoji, Pats savo rankom sau neriesi kilpą. Trokšdamas atremti šią grėsmę, Mažvydas išsike­lia priešingą tikslą: „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu." Ši priešprieša lieka antrame dramos plane, bet ji esmin­gai lemia jo veiklą Ragainėje. Iš pradžių pirmeny­bę atidavęs Dievui („Jaunystėje kartojau: / „Geriau prarasti Lietuvą nei dievą“ (Mažvydo valia žodis ,,dievas“ rašomas mažąja raide), vėliau savo gyvenimo tikslu iškelia Lietuvą, net apibūdina save kaip Lietu­vos kūrėją: ...aš turėjau ateiti į čia privalėjau prakalbint jų sielas suteikt amžinybėje balsą tai žemei tai Lietuvai Aš jos liežuvis kurs šaukia istorijos tamsai ir vėjui: aš čia aš čionai Apmąstydamas gyvenimą svetimame krašte Maž­vydas net suabejoja savo, kaip pastoriaus, veiklos prasme, pabrėžia darbo tėvynei svarbą: Bijau prisipažinti, kad ne dievui Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, Kuriam pavidalą reikėjo rast, Kad jis galėtų amžiuose paliudyt Buvimą savo ir galbūt gyvybę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!