Donelaitis - gyvenimo aprašymas, "Metų" analizė

Apšvietos (Šviečiamasis) amžius Privalomi autoriai Privalomi konteksto autoriai Pagrindiniai reiškiniai ir idėjos Siūlomi nagrinėjimo aspektai (neprivalomi) K. Donelaitis. Poema ,,Metai” J. V. Gėtė ,,Faustas” (I dalis, II dalies pabaiga) Apšvieta Tikėjimas proto ir ugdymo galia Siekis pertvarkyti tikrovę Tautos išlikimo idėja Klasicizmas • Harmoningo ir vieningo pasaulio kūri­mas. • Pažinimo troškimas ir ieškojimo dvasia. • Tautinės bendruomenės ugdymas Prūsų Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. • „Metai“ - lietuviškas šedevras Europos kultūroje. • Darbo etika. • Žemdirbio gyvenimo vertė. • „Metų“ meninės kalbos savitumas. • Epochą reprezentuojančios asmenybės: Kristijonas Donelaitis, Tadas Kosciuška. Europoje XVIII Apšvietos (Šviečiamasis) amžius vadintinas „proto amžiumi“ ir daugiau sietinas ne su meno kūrėjais, o su žmonėmis, kurie siekė lavinti, auklėti žmogų, skleisti pažangias idėjas1. Apšvietos idėjoms reikšti ypač tiko satyros (ne tik pajuokiančios visuomenės ydas, bet ir mokančios), romanai (juose svarstomos visuomenei reikšmingos problemos, ypač dominančios paprastus skaitytojus), kurių veikėjai psichologiškai nesudėtingi, vaizduojami vienpusiškai, pvz., tik teigiami. XVIII a. viduryje, nusivylus švietėjų racionalizmu, sentimentalistai į pirmą vietą iškelia jausmus (todėl sietini su ankstyvuoju romantizmu). Jie vertina žmogaus gerumą, sąžinę, gilinasi į žmogaus prigimtį, ryšį su gamta. Populiarūs tampa laiškų arba dienoraščio forma parašyti romanai. Istorinė ir kultūrinė aplinka Lietuviai XVIII amžiaus Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos ir Lietuvos valstybę, o mažesnė lietuvių gyvenama teritorija priklausė Vokietijos imperijai (tai vadinamoji Rytų Prūsija, arba Mažoji Lietuva). Dauguma Lenkijos ir Lietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių kartu su lenkais priklausė katalikiškajai kultūrai, o Mažosios Lietuvos lietuviai (kitaip lietuvininkai) buvo evangelikai liuteronai, sietini su protestantiškąja vokiečių kultūra. 1 Anot filosofo Žano Žako Ruso, visi žmonės turi būti lygūs, nepriklausomi, laisvi, o valdžia turi priklausyti tautai; rašytojas, filosofas Volteras smerkė piktnaudžiavimą valdžia, žiaurius įstatymus, teigė, kad visuomenė turi būti pakanti įvairių religijų išpažinėjams. Didžiojoje Lietuvoje XVIII amžius laikomas kultūros nuosmukio tarpsniu: vis labiau nutautėja Lietuvos aukštuomenė (lenkėja), o amžiaus pabaigoje įvyksta politinė drama - Lenkijos ir Lietuvos valstybę pasidalija kaimyninės šalys. Lietuva patiria sunkią politinę ir kultūrinę Rusijos imperijos priespaudą. Tik XVIII a. pabaigoje ima formuotis tautinės kultūros užuomaz­gos: domimasi Lietuvos praeitimi, tautosaka, papročiais... Lietuvių Apšvietos literatūrai būdingas demokratišku­mas, paprasto žmogaus vertės suvokimas, pagarba jo darbui, žmogaus prigimtinės lygybės ir laisvės idėjos. Iškyla savimi pasitikintis, pats savo gyvenimą kuriantis, pasauliu besidomintis žmogus. Mažojoje Lietuvoje XVIII a. lietuvių kultūra išgyvena tam tikrą pakilimą, nes Apšvietos (Švietimo) epochos idėjos skatino domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu, istorija, jų kalba, o lietuviai buvo laikomi artimiausiais senųjų prūsų giminėmis, todėl turinčiais daug panašumų. Mažojoje Lietuvoje gyvenusių lietuvių skaičių labai praretino 1709 ir 1710 m. maras (skirtingais duomenimis, išmirė nuo 80 000 iki 200 000 žmonių). Tuščiose lietuvių sodybose apgyvendinti kolonistai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai), kurių vis daugėjo. Tarp senųjų krašto gyventojų (lietuvių) ir atkeliavusiųjų brendo nesantaika, nes atvykėlių padėtis buvo geresnė (tapdavo laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, parsisamdydavo dvaruose) nei lietuvių (dažniausiai likdavo baudžiauninkais). Taigi lietuvių gyvenamose vietovėse daugėjo vokiškai kalbančių kitataučių, o tai didino lietuvių nutautėjimo pavojų, lietuviai turėjo nepasiduoti kitataučių įtakai, kovoti už išlikimą. Todėl, kita vertus, stiprėjo raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis papročiais, liaudies kūryba. Švietimas Mažojoje Lietuvoje XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, siekiant pakeisti vargingą pradinio švietimo būklę, tėvams įsakoma siųsti vaikus į mokyklas, o kunigai ir pamokslininkai verčiami tobulai išmokti lietuvių kalbą. Tam Karaliaučiaus universitete įkuriamas Lietuvių kalbos seminaras, kurio tikslas - rengti gerai lietuvių kalbą mokančius mokytojus ir pamokslininkus (seminarą lankė ir Donelaitis). Noras išmokyti rašto paprastus žmones sietinas su protestantišku religiniu švietimu ir su tuo metu plintančiomis Apšvietos (Švietimo) idėjomis. Vis dėlto, plėtodama liaudies švietimą, valdžia siekė ne tik išmokyti lietuvius skaityti ir rašyti lietuviškai, bet ir priartinti juos prie vokiečių kalbos ir kultūros. Tautinė diskriminacija reiškėsi įvairiai. Pavyzdžiui, kai kuriose parapijose, nors dauguma parapijiečių būdavo lietuviai, pamaldos pirmiausia laikytos vokiečių kalba, o lietuviš­kosios atidedamos po pietų, nepatogiu žmonėms laiku. Tai daryta dėl to, kad lietuviai būtų priversti eiti į vokiškas pamaldas. Tačiau apskritai XVIII a. kultūrinis krašto lygis pakilo, valdžios domėjimasis lietuviais, jų kalba padėjo stiprinti lietu­viškas mokyklas ir prisidėjo prie naujų lietuviškų raštų atsiradimo. Pietistinis (tam tikros liuteronybės atmainos) judėjimas Donelaičio pasaulėžiūrai ir kūrybai didelę įtaką turėjo tuo metu Mažojoje Lietuvoje paplitęs Pietistų religinis judėjimas, kurį palaikė valdžia. Jis skatino aktyvų religinį gyvenimą, moralinį tobulėjimą, aukštino tokias dorybes kaip darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai, iškėlė fizinio darbo vertę, sėslų valstiečių gyvenimą ir kultūri­nį uždarumą, bendruomeniškumą, priešinimąsi ištvirkavimui ir girtuoklystei. Pietistai taip pat rūpinosi švietimu, lietuviška raštija. Pietizmą platino ne tik pastoriai, bet ir iš kaimo į kaimą keliaujantys maldininkai. Jais dažniausiai būdavo pavyzdingi valstiečiai, ku­rie savo tikėjimo ir tautos broliams pagelbėdavo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Taigi tarp lietuvių šis Pietistinis sąjūdis skatino savitarpio pagalbą. Mokymosi metais pietizmas formavo Donelaičio cha­rakterį, didelę įtaką šis judėjimas padarė ir meninei pas­toriaus kūrybai - polinkis vartoti grubesnį liaudišką žodį, būdinga barokinė mąstysena: ilgi moralizuojantys veikėjų monologai, noras stebinti gretinant kontrastingus reiškinius, hiperbolizuojant tai, kas vaizduojama. Pietistų požiūriu, literatūra turi mokyti žmogų, todėl ypač paranki pasakėčia, kuria išsakomas moralinis perspėjimas arba pamokymas. Pirmieji Donelaičio kūriniai kaip tik ir buvo pasakė­čios, kuriose pamokslautojo balsu išsakomi mo­raliniai priekaištai. Beje, tai pirmieji šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Pietistams artimi ir poemos ,,Metai“ pamokslaujantys „viežlybieji“ būrai, kurie primena šiam religiniam judėjimui būdingus keliaujančius maldininkus-pavyzdingus ūkininkus. Donelaičio gyvenimas Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime (Rytų Prūsijoje arba Mažojoje Lietuvoje; dab. Kaliningrado srityje). Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Iki maro ir kolonizacijos Lazdynėliai buvo beveik vienų lietuvių gyvenama apy­linkė. Kristijono motina anksti liko našlė, bet vis dėlto sugebėjo išleisti vaikus į žmones: vyresnysis sūnus Pričkus (Donelaičio brolis) tapo ži­nomu Karaliaučiaus auksakaliu, žymiu muzikos, fizikos instrumentų ir laikrodžių meistru. Jis pagarsėjo pirmuoju Prūsijoje padirbtu fortepijonu. Kiti broliai taip pat išsi­skyrė nagingumu. Kristijonas pasirinko kunigo mokslus, bet ir jis buvo gabus mechanikas, mėgęs dirbti baromet­rus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, padarė antrąjį Prūsijoje fortepijoną, be to, užveisė sodą. Kristijonas mokėsi Karaliaučiaus lotyniškojoje penkiametėje mokyk­loje, kurioje be religinio mokymo daug dėmesio skirta lotynų kalbai - buvo mokoma ja kalbėti ir rašyti, taip pat mokyta graikų bei hebrajų kalbų, kurių reikėjo norint suprasti pirminius Biblijos tekstus. Nemažai studijuota antikinių autorių, daugiausia romėnų, buvo skaitoma poezija, mokomasi muzikos teorijos ir prakti­kos. Donelaičio finansinė būklė nebuvo lengva. Tam, kad gautų papildomų lėšų, su mokinių choru giedodavo tur­tingesnių miestelėnų laidotuvėse, patarnaudavo prie stalų universiteto studentų valgyklo­je - už tai gaudavo maisto likučių, kartais rinkdavo aukas gatvėse. Donelaičio dukterėčios Albertinos liudijimu, jos dėdė, mokydamasis šioje mokykloje, kartą net buvo nualpęs dėl išsekimo. 1736-1740 m. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus uni­versiteto Teologijos fakultete. Paskaitos vyko lotynų kalba. Donelaitis lankė ir Lietuvių kalbos seminarą, kuriam tuo metu vadovavo Francas Šulcas (Schultz), į istoriją patekęs kaip filosofo Imanuelio Kanto mokytojas. Apie gana aukštą mokymo lygį byloja tas faktas, kad Donelaitis, baigęs šį universitetą, gebėjo eiliuoti graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs su antikine, baroko ir klasicizmo literatūra. Donelaitis, baigęs universitetą, buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju bei bažnytinio mokinių choro vedėju (kantoriumi), o netrukus - ir šios mokyklos vadovu (rektoriumi). Manoma, kad čia mokytojaudamas Donelaitis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams. Vėliau Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečiųgyvenimą, moralinę ir socialinę kaimo padėtį, lietuvių ir kitataučių, dvaro ir kaimo santykius. Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė trečdalį gyventojų, todėl maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, etnografinis savitumas, pasaulio supratimas. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d., palaidotas Tolminkiemyje. Asmenybės bruožai Donelaitis buvo tvarkingas pastorius. Jis kruopščiai prižiūrėjo bažnyčiai priklausantį ūkį. Net turėjo nusibraižęs visų savo laukų planą ir susirašęs parapijiečius - atskirai doruosius, t. y. darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir tuos, kurie tingi dirbti, nelanko bažnyčios. Tolminkiemyje jis pastatydino mūrinę bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms, atnaujino klebonijos pastatus. Vokiškai parašytame eilėraštyje poetas suformulavo tokią gyvenimo nuostatą: Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu. Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis sakydavo pamokslus dviem kalbomis - iš ryto vokiškai, po pietų lietuviškai, ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Išlikti dorais lietuviais, „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte“ ragino ir bičiulius. Stipri valia, atkaklumas, garbės ir orumo pajautimas, pareigos jausmas ir meilė žmonėms - šios savybės darė įspūdį amžininkams, apylinkės šviesuomenei, su karia poetas mielai bendravo. Retkarčiais pas Donelaitį rink­davosi siauras bičiulių - kaimyninių parapijų pas­torių - būrelis, šeimininkas jiems skaitydavo savo poe­ziją, skambindavo namų darbo fortepijonu, paskaitydavo savo giesmių - būsimos poemos - ištraukų. Laisvalaikiu Donelaitis, gabus mechanikas, mėgo šlifuoti stiklus, konstruoti laikrodžius, barometrus (sumeistravo net pianiną ir fortepijoną), rūpinosi paties užveistu sodu. Kūrybos savitumas Kristijono Donelaičio poema „Metai“ - pirmasis grožinės lietuvių literatūros kūrinys. Jame jungiasi skirtin­gų literatūros epochų įtakos (antikos, baroko, klasicizmo, apšvietos (švietimo). Pavyzdžiui, antikos - epiškai aprašomas stilius, hegzametro eilėdara; baroko - pomėgis vartoti drastiškus, net vul­garius posakius ir žodžius, hiperbolizuotai vaizduoti būrų gyvenimo scenas; klasicizmo - keturių metų laikų kompozicija; apšvietos (švietimo) - ypatingas dėmesys kaimo žmogui, prigimtinės žmonių lygybės iškėlimas, primenantis prancūzų švietėjo Žano Žako Ruso idėjas, darbas laikomas visuomenės raidos, gerovės varikliu, todėl tingėjimas, veltėdžiavimas reiškė dieviškos tvarkos pažeidimą, pasakojimo didaktiškumas, noras pa­mokyti būrus, pa­tarti jiems, kartais netgi pagrūmoti (neretai tuo protingu patarėju tampa šaltyšius Pričkus ar kitas kuris „viežlybasis“ būras), autoriaus pasirinkimas lietuviškai, t. y. paprastų žmonių kalba, pasakoti apie gamtos apsuptyje gyvenančių ir jos ritmams paklūstančių lietuvių valstie­čių gyvenimą to meto Rytų Prūsijoje, domėjimasis lietuviškomis tradicijomis, tautiškumo gynimas. Yra nemažai ir prieštaravimų: pagal klasicizmo estetiką „Metai“ neatitinka „gero skonio“, nes autorius vartoja ne nudailintą, o paprastą kaimiečio kalbą; antikinėje poezijoje hegzametras vartotas herojiniuose kūriniuose, o ne aprašant paprastų kaimo žmobių gyvenimą. „Metai“ yra etnografinių duomenų apie XVIII a. lie­tuvio valstiečio gyvenimą Rytų Prūsijoje šaltinis, kartu ir istorinis ano meto apsišvietusio lietuvio, koks buvo Donelaitis, savimonės liudijimas. Donelaičio gyvenimas ir kūryba rodo aiškų jo apsisprendimą ginti lietuvių kalbą kaip esminį tautinio savitumo bruožą intensyviai valstybės vykdomos germanizacijos sąlygomis ir užstoti paprastą valstietį nuo baudžiavinio išnaudojimo ir nieki­namo valdžios atstovų požiūrio. Kūrinio tematika Donelaičio „Metai“ yra poema, suskirstyta į keturias da­lis pagal keturis metų laikus: ,,Pavasario linksmybės”, ,,Vasaros darbai”, ,,Rudenio gėrybės”, ,,Žiemos rūpesčiai”. Joje piešiami gamtos vaiz­dai, o greta pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai (būrai), ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų dar­bus bei papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargs­ta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su po­nais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą. Visos dalys, išskyrus ,,Vasaros darbus”, pradedamos gamtos vaizdais, nes būrų gyvenimas siejamas su gamtos aprašymais: iš pradžių pateikiami gamtos vaizdai, kurie tampa alegoriniu, sektinu pavyzdžiu žmogui (pvz., kukli lakštingala, rūpestinga gandrų šeimyna), sukuria vienam ar kitam metų laikui būdingą nuotaiką. Pavasaris - tai gamtos pabudimo laikas, garsų, spalvų, linksmybių ir pavasarinių darbų metas. Vasara – vasaros darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai - sotesnis laikas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, kelti vestuves, pasisvečiuoti. Žiema – poilsio, pasiruošimo pavasario darbams metas. Donelaitis aprašo sunkius būrų darbus, nuolat juos persekiojantį alkį ir skurdą. Kartu jis rodo nežmonišką vokiečių ponų elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai peikiami už tinginystę, girtuokliavimą, nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą, apie jų ydas kalbama gana nuolaidžiai. O ponai smerkiami kur kas kategoriškiau, jiems neatleidžiama neteisybė, savivalė. Donelaitis būrus užstoja ne tik todėl, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir todėl, kad laiko juos doresniais už ponus, vien dėl savo sunkaus gyvenimo vertais ne paniekos, o pagarbos. Kartais būrai guodžiami įrodinėjant, kad jie kai kuriais atžvilgiais net laimingesni už ponus - daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami, jie neserga poniškomis ligomis. Kūrinyje daug pamokslaujama. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas. „Metuose“ vaizduojamas būras - Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvių valstietis baudžiauninkas, atsidūręs nutautėjimo pavojuje, todėl į jį prabylama gimtąja lietuvių kalba. Donelaičio kūrinyje mėginama priešintis germanizacijos tendencijai - „Metuose“ teigiama, jog, netekdamas savo kalbos, papročių, būras genda morališkai. Tvarkos ilgesys Tvarkos idėja poemoje „Metai“ apima ir gamtą, ir žmonių gyvenimą. Tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis tampa pavyzdžiu žmogaus gyvenimui. Tvarkos steigėjas - krikščioniškasis Dievas. Už tokį tobulą pasaulį dangiškajam valdytojui nuoširdžiausiai dėkojama. Žmonių pasaulis yra pagrįstas savotišku tarpusavio įsipareigojimo principu. Būrai privalo eiti baudžiavą, yra atsakingi už maisto auginimą, ruošimą, ir tai jiems turėtų suteikti išskirtinę vertę („kas būtų ponai, jei būrų nebūtų?“) žmonių pasaulyje. Todėl ir ponams reikėtų atitinkamai įsipareigoti būrams – neskriausti jų, sudaryti tinkamas sąlygas darbui. Taigi „Metuose“ neabejojama idealiai sutvarkyto pasaulio galimybe, ir tai, kas yra pastebima kasdieniame būrų gyvenime, lyginama su minėtuoju idealu. Konfliktai kyla dėl nukrypimų nuo šių idealų: būrai neatlieka savo pareigų, tingi dirbti, veltėdžiauja, o ponai engia, niekina būrus. Už tokį elgesį tiek vieni, tiek kiti turės atsiskaityti Paskutinio teismo dieną. Pagrindiniais pusiausvyros, harmoningų santykių tarp luomų griovėjais laikomi ponai. Raginant žmoniškai elgtis su būrais, ne kartą primenama prigimtinė žmonių lygybė: Tu, savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks, prasidėjai, Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė? Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt... Prigimtinė žmonių lygybė pakartota ir kalbant apie kitą pasaulio tvarkos drumstėją - svetimšalius kolonistus: Tu, prancūziškas žioply! su šveisteriu1 storu Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt, Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint? Kontrastingai gretinami „viežlybasis“ ir „nenaudėlis“ būrai arba pavyzdingas būras priešinamas neigiamai vertinamam ponui ar kolonistui. Tad pagrindinis konfliktas „Me­tuose“ kyla tarp to, koks yra gy­venimas, ir koks jis turėtų būti. Tačiau žmonių pasaulio tvarką sukūrė Dievas ir jai, anot Donelaičio, reikia paklusti. Už tobulą pasaulį dangiškajam Valdytojui nuoširdžiai dėkojama. Gamtos vaizdai „Metuose“ atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Gamta - nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gy­venimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams“. Gyvybės stebuklas - paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko“, „visi visur sumišai šokinėdami džiaugės“) ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo buvimą labiau­siai jaučia ir šlovina paukščiai: Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė Ir Sutvertojį linksmai rykaudami gyrė. Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama budino svie­tą“), jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės „nei kapas sens pasirodo“. Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivy­rauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka“). Šis gamtos ritmas, amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį. Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviš­kajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti „dan­giškuoju tėtučiu“. Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaiz­dų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas „Pavasario linksmybėse“. Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo Dievą“, „Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dova­nojo, / O tu dar nurni...“ Tai aiškus didaktinis elementas. Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiant jiems alegorines reikš­mes. Pavyzdžiui, „Pavasario linksmybėse“ yra epizodų, kuriuose gamtos gyvenimo vaizdelis pateikiamas kaip sektinas žmogui pavyzdys, nes jis arčiausiai dieviškojo idealo. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi „moralas“. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su skurdžiu būrų apdaru. Šis palyginimas virsta pamokymu būrams - neišvaizdi, lyg paprastas būras kukliai atrodanti, bet puikų balsą turinti lakštingala lai­kytina sektinu pavyzdžiu, nes verta ypatingo pagyrimo už savo giesmes. 80 Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai1 pasislėpus, Laukė vis, iki kožnas2 bus savo dainą pabaigęs. Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut Ir nakties čėse3, kad sviets jau miegt įsigūžtęs, Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą, 85 O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam, Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis. Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins4 tavo sutaikyms! Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę Ir susirietę pas meilingą kakalį5 krankiam, 90 Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai, Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai Ir mažu6 savo glūpas7 muses sapnuodama gaudai. O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom, 95 Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį, Su visokiais balsais ir dainavimų garsais Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus. Ale sakyk, gaidel8! dėl ko tu vis pasislėpus Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi9 šūkaut? 100 Kodėl taip didei10 slapais su pasaka savo? Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs, Ir vaikai be buksvų11, ir krunėdami12 diedai13, - Kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą, Kad tu mums dyvus14 linksmų lakštingalų čiauški. 105 Tu vargonų bei cimbolų15 niekini garsą. Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti, Kad rykaudama16 tu savo saldų pakeli balsą Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį! Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis, 110 O mes daug prisivargę jau į patalą virstam, Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką1. O kad kartais kobotą2 mes tavo pamatom, Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai. 115 Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų, Ir žiuponiškų3 turbonų4 niekini rėdą5; Bet vis nei būrka6 prastai viešėdama čiauški. Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda7, Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam8. 120 Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs9, Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo; O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą, Tai ir būrs tur spjaudyt ir didei nusidyvyt10; 125 Ypačiai kad apjekėlis11 toks niekina Dievą Ir besišypsodams kaip pons glūpumą12 parodo. Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs, Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, 130 Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint. Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai. Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka, Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori. Tu neliūbyji13 pyragų neigi ragaišių 135 Irgi nevožyji14 gardžiausio gėrimo ponų, Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti. Tikt n'užmiršk, gaidau15! per daug giedodama, valgyt. Imk drąsa, nečėdyk16, kas mums birbina galvas17. Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą! 140 Valgyk grikvabalius1, muses ir dyviną žiogą! Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę; Bet ir mūs paminėk, į mūsų girę parėjus, Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi Ir „Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok“ pasakysi. 145 Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint2, Kad tau kartais tropyjas3 skūpai4 prisivalgyt. Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto, O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę. Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę, 150 Kūdą5 vis ir alkstantį pavasarį randa; O vei6, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia. Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai? „Pavasario linksmybės“ Anot Donelaičio, būras turi mokytis gyventi iš motinos gamtos, būti kantrus. ,,Į paukščius žiūrėk!’’ – ragina poetas būrą, mokykis iš jų ir suprask, kad tau ,,miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar niurni’’. Poemos autorius liepia būrams rūpintis žeme, sako, kad nevalia iš jos tik imti („Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori; / Juk neprivalo ji tau duot, negavusi nieko“). Dažnas Donelaičio pamokymas - nedaryk blogo kitam (ne tik žmogui, bet ir gyvuliui), netrokšk per daug. Gamtos ir žmogaus vienovės supratimas (beje, būdingas Renesanso kultūrai) poemoje pirmiausia kyla iš žemdirbiškos būrų pasaulėvokos - žemės darbai, natūrali jų seka lemia būrų gyvenimą. Todėl ypatinga reikšmė gamtos ir žmogaus gyvenimo ritme tenka Saulei (poemoje ji vadinama saulele), kuri lemia metų laikų kaitą, vadinasi, ir atitinkamus žmogaus darbus, šventes. Tačiau Donelaičiui ji ne tik šviesulys, palaikantis gyvybę Žemėje. Ji, kaip ir lietuvių tautosakoje, vaizduojama tarsi gyva būtybė, simbolizuojanti amžinumą. Žmogaus gyvenimas, kaip ir metų laikai, keičiasi natūraliai (pvz., išmintingas kaimo seniūnas Pričkus miršta „Žiemos rūpesčių“ dalyje), taigi būrai gyvena paklusdami gamtos ritmui. Vyžlaukio būrų gyvenimas pavaizduotas su visais vargais, bėdomis, džiaugsmais ir išmintimi. Niekur neišei­damas iš savo valsčiaus žmogus patiria viską, ką jam lemta patirti: nuo gyvenimo paslapties iki mirties. Donelaitis pabrėžia lietuvių literatūroje ypač reikšmingą gimtosios vietos svarbą - lietuviškoji išmintis kaip tik ir formuojasi savoje aplinkoje, bendruomenėje, gimtuosiuose namuose. Tik sugebėdamas juose dorai gyventi žmogus lieka žmo­giškas. Greta alegorinių, pamokomojo pobūdžio gamtos vaizdų, kartais į gamtą žvelgiama būro akimis. Pavyzdžiui, aprašant rudens darganas, gamtos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metų laiku. Štai „Rudeni gėrybių“ dalies pradžia: Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia, O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia. 5 Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut7 Ir šilumos atstankas8 išbaidydami šlamščia. Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo Irgi senystę jau graudena kailinius imtis. Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia, 10 O kitus atšilt į stubą9 ragina lįsti Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, 15 Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu. Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais10. Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos, O lytus1 žmonėms teškėdams nugarą skalbia. 20 Vyžos su blogais sopagais2 vandenį surbia Ir bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko. Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? 25 Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom, Ogi pabudę jo po tam3 trumpai paminėjam, Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas. Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška. 30 Vislab4, kas pas mus lakstydams vasarą šventė Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo, Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė, Vislab jau prastojo5 mus ir nulėkė slėptis. 35 Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi, Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo. Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka, Ir grožybes jų gaišin6 draskydama vėtra. tikt varnos dar bjaurybę rudenio garbin, O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti. 55 Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, Jūs kvietkelės7 jaunos, jūs gi pavasario šlovė, Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais! Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė, O ką vasara mums po tam augydama siūlė, 60 Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam8 Irgi su puodais ar skauradoms9 virdami valgom. O jūs žąsys, jūs niekus pliuškėdamos antys, Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upės. Žmogus Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pa­žeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbu išmanyti ir gerai nu­dirbti tradicinius žemės darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritam­pa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Toks yra Diksas - vien savo „glūpumą“ rodo tuščiai pūsdamasis ir niekindamas Dievą. Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat persiryja ir prisigeria - gyvena nesaikingai, taigi ir neprotingai, priešingai gamtos tvarkai. „Pavasario linksmybėse“ apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius. „Didpilvis“ vaizduojamas groteskiškai: Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė: Nės jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą, Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo, Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė. Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo, o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai Donelaičio poetiniame pasaulyje stovi arčiausia dieviškojo idealo. Darbas Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžia­vos naštą („būrą baudžiava baudžia“), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia Aukščiausiojo valia: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!