Donelaitis

 Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią, kai XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis — pir­mųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos „Metai“ autorius. Nė vie­nas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei menišku­mu, nei turinio gilumu. Todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vie­tą—jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pe­reinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epo­cha, bet tolydžio stiprėjo Švietimas. Religija ar mokslas, jaus­mas ar protas — kas svarbiau? Šie klausimai jaudino Europos visuomenę. K. Donelaitį daug kas sieja su Baroku, pirmiausia, krikščio­niškoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame „Metuose“ ir Švie­timo dvelksmą — lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, pa­nieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės lite­ratūros poveikį. K. Donelaičio biografija K. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime, ne­toli Gumbinės. Nūnai Lazdynėliai — visiškai išnykusi sodybvietė. Lazdynėlius įkūrė, kaip dabar spėjama, poeto senelis valstie­tis. Naują kaimą jis kartu su kitais dviem naujakuriais pavadino gražiu lietuvišku Lazdynėlių vardu, be abejo, dėl to, kad ten augo daug lazdynų. Prieš ateinant į pasaulį Kristijonui, visas kraštas pergyveno siaubingą maro epidemiją (1709—1711 m.). Lazdynėliai, įsikūrę didelėje girioje, gal liko jos nepaliesti. Po maro prasidėjo Mažosios Lietuvos apgyvendinimas kolonistais. Poeto jaunystės metais joje gyveno jau maždaug po lygiai lietu­vių ir vokiečių. K. Donelaičio tėvai buvo laisvieji valstiečiai. Jiems nereikėjo eiti lažo (dirbti dvaro žemėje), tačiau turėjo mokėti karaliui pi­nigus, vadinamus činšu. Bet jų gyvenimas negalėjo būti lengvas: žemės valdė nedaug, o šeima buvo didelė. Dar labiau pasunkėjo po ankstyvos tėvo mirties. Motina liko, atrodo, su septyniais vai­kais. Kristijonui tada buvo šešeri metukai. Apie K. Donelaičio brolius ir seseris išliko labai nedaug ži­nių. Donelaičiams nestigo sumanumo, polinkio į amatus. Vyriau­sias brolis Fridrikas, lietuviškai Pričkus, minimas kaip garsus Karaliaučiaus juvelyras (auksakalys), laikrodžių, muzikos ins­trumentų meistras. Kitas brolis Mikelis (Mykolas), taip pat ge­ras meistras, vėliau gyveno pas Kristijoną; tikriausiai liko neve­dęs. Dar vienas brolis Adomas irgi buvo nagingas ir sumanus: laikė kalvę ir smuklę. O brolis Jonas ūkininkavo Lazdynėliuose. Seserys ištekėjo už kaimiečių. Jų kraičio skrynios gal nebuvo tuš­čios, nors ir ne kupinos. Turbūt visi vaikai, anksti netekę tėvo, palaikė ryšius, gražiai sutarė. Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko į tą miestą — vaikas ar paauglys — nežinia. Eidamas mo­kslus, kaip našlaitis, gyveno bendrabutyje. Jau tuo metu gerai išmoko lotynų kalbą, o gyvendamas vokiškame mieste, po metų kitų laisvai kalbėjo vokiškai. 1736 m. baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27 d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto stu­dentus. Būsimasis poetas tada turėjo metų dvidešimt dvejus — taigi į universitetą įstojo kiek „sentelėjęs“. Iš to turime daryti išvadą, kad prieš tai ne visą laiką mokėsi. Matyt, Karaliaučiu­je keletą metų teko pabūti „gizeliuku“ (mokiniu) pas būsimą meistrą vyriausią brolį Fridriką. Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus (tiek trukdavo mokslas) studijavo teologiją. Ir vėl gyveno bendrabu­tyje, valgė, kaip neturtingas studentas, bendrojoje valgykloje. Tikriausiai gavo stipendiją. K- Donelaitis lankė lietuvių kalbos pamokas, nes tikėjosi po studijų grįžti į gimtąjį kraštą. Mokslui atsidėjo labai rimtai. Apie įtemptas studijas, atsiliepusias net sveikatai, prisiminė se­natvėje. Be teologijos ir lietuvių kalbos, mokėsi dar daugiau kal­bų: lotynų, graikų, hebrajų (senovės žydų), prancūzų. Per re­torikos (iškalbos) pratybas gilinosi į antikinę literatūrą, susipa­žino ir su vokiečių autorių kūryba. Lietuvių kalbos pamokose pa­studijavo lietuvių raštiją. Suprantama, universitete K. Donelai­tis buvo mokomas krikščioniškos dorovės. Dorybių šaltinis esąs Dievas, o iš žmogaus atsiranda nuodėmės. Ga­vo ir muzikinį išsilavinimą. Vėliau K. Donelaičio gyvenime mu­zika užėmė svarbią vietą. Jis mokėjo dainuoti, daryti fortepijo­nus, kuriais pats grojo. Poetui negalėjo būti nežinomas baroko muzikos klasikas vokiečių kompozitorius J. S. Bachas. Karaliaučiuje K. Donelaitį supo vokiška aplinka. Bet jis, be abejo, dažnai susitikdavo ir su studentais lietuviais, šiame mieste K. Donelaitis pasirengė gyvenimui. Atvyko į Karaliaučių vals­tietis berniukas ar paauglys, o išvyko — jaunuolis su aukštuo­ju išsilavinimu ir, kaip parodė ateitis, su aukštais tikslais padė­ti liaudžiai varguose. Baigęs universitetą, K. Donelaitis buvo paskirtas dirbti į Stalupėnus (dabar Nesterovas),—bažnytkaimį už 10 km į va­karus nuo Lietuvos sienos ties Kybartais. Dirbo kantoriumi — mokyklos giedojimo mokytoju ir bažnytinio choro vadovu. Stalu­pėnuose išgyveno trejus metus (1740—1743). Neilgas tai laiko tarpas, bet kai kuriais atžvilgiais lemtingas: čia K. Donelaitis susipažino su būsima žmona, išvykdamas iš Stalupėnų tapo kunigu. Stalupėnų laikotarpis slepia svarbų, gal romantišką K. Done­laičio asmeninio gyvenimo puslapį. 1742 m. mirus mokyklos ve­dėjui, K. Donelaitis užėmė jo pareigas. Stalupėnuose liko jauna vedėjo našlė Ona Regina, greičiausiai vokietė. Ankstesnė Kristijono ir Onos Reginos pažintis tapo — o kaip kitaip įsivaizduo­ti?— abipuse simpatija ir meile. Kai 1743 m. pavasarį K. Done­laitis sužinojo, kad jam reikės keisti darbą ir išvykti į Tolmin­kiemį, tada, be abejo, jiedu nusprendė sujungti likimus. Įsikū­ręs Tolminkiemyje, K. Donelaitis po nepilnų metų pasikvietė Oną Reginą ir su ja susituokė (1744 m.). Ji gyveno ilgiau negu poetas, rūpinosi išsaugoti jo rankraščius, Įvairiuose dokumentuo­se K. Donelaitis kelis kartus mini žmoną — visada su pagarba. Gandras nė sykio neaplankė jų namų, Tolminkiemyje (apie 20 km nuo Lietuvos sienos ties Vištyčio ežeru, dabar Čistyje Prūdai) K. Donelaitis dirbo parapijos kle­bonu nuo 1743 m. pabaigos, prieš tai išlaikęs Karaliaučiuje kunigo egzaminus. Tapo klebonijos žemės (arti 40 ha) šeimininku. Čia gyveno iki pat mirties —- 36 metus su viršum. Mirė 1780 m. vasario 18 d., eidamas 67 metus. Palaidotas Tolminkiemio bažny­čioje, Tolminkiemio parapiją sudarė keli karališkieji dvarai, kelios laisvųjų valstiečių šeimos, arti 40 baudžiauninkų kaimų ir kle­bonijos žemė. Po maro ir kolonizacijos lietuvių bebuvo trečdalis: maždaug 1000 iš 3000 gyventojų. K. Donelaitis bažnyčioje at likdavo pareigas dviem kalbomis: priešpiet vokiečių, popiet lie­tuvių. Gyveno mažai kur išvykdamas. K. Donelaičiui dirbant Tolminkiemyje, buvo perstatyta baž­nyčia ir klebonija, pastatyta nauja mokykla. Jis, kaip parapijos vadovas, taip pat rūpinosi statybos reikalais, privargo. Donelai­čiai iš savo santaupų pastatydino klebonų našlių namą (valdžia atsisakė padėti). Tame name po vyro mirties apsigyveno O. R. Donelaitienė, nes kleboniją reikėjo užleisti naujojo klebono šei­mai. K. Donelaičiui paskutiniuosius penkerius gyvenimo metus labai apkartino bylinėjimasis su Tolminkiemio karališkojo dvaro valdytoju (amtmonu) Teofiliu Ruigiu. Nesutarimai prasidėjo dėl žemių persidalijimo. Karaliaus įsakymu per ilgą laiką išsibarstę sklypai turėjo būti sujungti į vientisus plotus. Dėl to reikėjo keis­tis laukais ir pievomis. Kilo ginčai, kuri žemė geresnė: atiduoda­ma ar gaunama. Poetui visi tie kivirčai atėmė daug sveikatos. Jis suprato, kad T. Ruigys nori nuskriausti bažnyčią ir valstie­čius, todėl atkakliai ginčijosi, rašė valdžiai raštus, siekė persidalijimą atidėti. Šį jo prašymą valdžia patenkino, bet sprendimo K. Donelaitis nebesulaukė. Asmenybės bruožai K. Donelaitis buvo temperamentingas, jautraus charakterio. Tai atsispindi ir kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose. Ypač teko jam jaudintis bylinėjantis su T. Ruigiu. Amtmonas apkalti­no poetą, kad šis mažai nusimano apie ūkinius reikalus. Sąži­ningas K. Donelaitis tokį priekaištą sunkiai pakėlė. Vis dėlto teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jo širdis nelinko į šeiminin­kavimą. Iš tikrųjų ūkį tvarkė žmona. Jam labiausiai rūpėjo dva­siniai, kūrybiniai dalykai, o ne medžiaginiai. Koks K. Donelaitis altruistas (kitų labui pasiaukojantis žmogus), galime spręsti iš jo eilėraščio, sukurto vokiečių kalba: Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu. Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vo­kiškai „Žinias“ apie save ir parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: „Aš iš prigim­ties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skam­binti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dai­nuodamas būdavau moralus“. Nežinoma, kokias dainas dainuo­davo. Tikriausiai kitų kompozitorių ir savo paties kūrinius. K. Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis dirbo, ma­tyt, jaunystėje brolio Fridriko išmokytas, fortepijonus, laikrodžius, barometrus, termometrus, mikroskopus, mėgo sodininkystę. Spė­jama, kad galbūt gyvsidabrio garai, kurių negalėjo išvengti dirb­damas barometrus, bus labai pakenkę jo sveikatai. Apsilankius bičiuliams, būdavo grojama, dainuojama, poetas skaitydavo sa­vo lietuviškus kūrinius, su svečiais grožėdavosi gamta, klausy­davosi lakštingalų giedojimo. Tai minima K. Donelaičio laiškuo­se jaunam bičiuliui J. Jordanui. Išliko du laiškai — vienas lietu­viškas, kitas vokiškas. K. Donelaitis mokėjo draugystę saugoti. Be J. Jordano, žino­me dar keletą poeto bičiulių. Tolminkiemio precentorius (mokyto­jas, klebono padėjėjas) K. V. Šulcas, mirus K. Donelaičiui, štai ką parašė: „Jis buvo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!