Diskriminacijos draudimai ir viešoji sutartis

Įvadas Temos aktualumas ir naujumas. Sutartis viena dažniausiai analizuojamų teisės rūšių. Atsižvelgus į sutarčiai keliamus reikalavimus pabrėžiama, kad sutartį sudarančios šalys turi būti laisvos ir galėti savarankiškai tartis dėl sutarties sąlygų, jų pakeitimo ar sutarties nutraukimo be kitų kišimosi, o priėmus kompromisus šie turi būti visapusiškai gerbiami, patvirtinti ir vykdytini. Vis dėl to Lietuvoje aptinkama tokių sutarčių rūšių, kurios laikomos taip vadinamomis „privalomomis sutartimis“, viena iš jų – viešoji sutartis, kada ne sutarties šalys, o valstybė nustato sąlygas, pagal kurias šalys privalo sudaryti sutartį. Siekiant šios sutarties sudarymo taip pat svarbu atsižvelgti įjos sudarymui būdingas sąlygas, viena iš jų tai verslininko privalomumas sudaryti sutartį su visais besikreipiančiais asmenimis jų išskiriant iš kitų. Lietuvos viešosios sutarties klausimas nėra pakankamai plačiai nagrinėjamas, o teismų praktikos taip pat nėra daug ypač norint aptarti diskriminacijos apraiškas minėtose sutartyse. Todėl akivaizdu, kad būtina išsamiau aptarti šios sutarties specifiką. Temos aktualumą atsiskleidžia viešosios sutarties analizė (sampratos, sutarties sudarymo, subjektų specifikos), taip pat aktualu aptarti ir išsiaiškinti kas yra diskriminacija, jos bruožus bei rūšis. Šis magistro darbas padeda įvertinti diskriminacijos pažeidimų galimybes viešojoje sutartyje. Darbo tikslas. Identifikuoti ir išanalizuoti viešosios sutarties prigimtį bei esmę, jos išskirtinumą iš kitų sutarčių rūšių, diskriminacijos bruožus bei rūšis ir kaip diskriminacija pasireiškia viešosiose sutartyse. Darbo uždaviniai. 1. Atskleisti pagrindinius sutarties bruožus bei laisvės pricipo ribojimo galimybes. 2. Aptarti diskriminacijos sampratą bei aktualiausias formas. 3. Išanalizuoti tiesioginės, netiesioginės ir pozityviosios diskriminacijos formas bei apribojimo kriterijus. 4 Išanalizuoti teismų praktiką, kuriuose pasireiškia diskriminacija viešojoje sutartyje. 5. Išsiaiškinti viešojoje sutartyje minimu tos pačios kategorijos asmenis bei kada skirtingos sąlygos nebus laikomos diskriminacija. 6. Išanalizuoti, kaip traktuojami būstų nuomininkai viešojoje sutartyje. Darbo objektas. Sutarties laisvės principo ribojimo galimybės viešojoje sutartyje, viešosios sutarties samprata ir specifika, diskriminacijos analizė bei diskriminacijos apraiškos viešojoje sutartyje. Tyrimo metodai. Lyginamasis metodas padeda išsiaiškinti viešosios sutarties išskirtinumą iš kitų sutarčių rūšių tiek moksliniu tiek teisiniu aspektu. Teisės dokumentų analizės metodas taikytas nagrinėjant teisės aktus bei teismų praktiką susijusią su diskriminacijos apraiškomis viešojoje sutartyje. Taip pat naudojamas aprašomasis bei analitinis metodai. Darbo originalumas. Visuomenėje dažnai aptariamas sutarties laivės principas, šio principo ribos bei išimtys. Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje analizuojami atvejai kaip šis principas pasireiškia viešosiose sutartyse, kai viena iš šalių negali derėtis dėl numatytų sutarties sąlygų. Taip pat yra žinoma diskriminacijos problema visuomenėje ir sutartiniai santykiai nėra šios apraiškos išimtis. Diskriminacijos rūšys, bruožus bei situacijas kada asmenys yra diskriminuojami, svarbu analizuoti siekiant panaikinti diskriminaciją. Diskriminaciniai draudimų analizė padeda atkleisti diskriminacijos ribas viešojoje sutartyje. Pažymėtina, jog jau ilgą laiką Vilniaus universiteto teisės fakultete nebuvo rašyta magistro darbo, susijusio su šia tema. Taigi darbe pateikiama aktuali viešųjų sutarčių diskriminacijos analizė, susisteminta praktika tiek Lietuvos civilinės teisės, tiek ir kitų valstybių teisės prasme. Autorės šis darbas bus naudingas visiems, kas nori įsigilinti ir suprasti viešosios sutarties specifiką, diskriminacijos bruožus bei diskriminacijos draudimus viešojoje sutartyje. Svarbiausi šaltiniai. Lietuvių kalba naudingos informacijos apie viešąsias sutartis buvo galima rasti tik dviejose knygose – prof. V.Mikelėno lyginamojoje studijoje „Sutarčių teisė. Bendrieji sutarčių teisės klausimai“, bei V.Nekrošiaus išverstoje K.Zweigert ir H.Kotz knygoje „Lyginamosios teisės įvadas“. Taip pat analizuojant diskriminacijos bruožus aktuali užsienio autorių parašyti darbai ( S, Fredmas, C. McCrudder, N. Bamfort, M. Malik, C. O‘Cinnede, K. Henrard ir kt). Tuo tarpu Lietuvoje (T. Davulis, A. Vaišvila, D. Petrylaitė, V. Petrilaitė). Taip pat vienu iš svarbiausių šaltinių laikoma teismų sukaupta praktika analiuojamiems probleminiams klausimams. SUTARTIS Sutartis yra viena seniausių teisinių sandorių formų, aptarnaujančių ekonominę apyvartą, nustatanti sutarties šalių teises ir pareigas, reguliuojant sutartinių įsipareigojimų nevykdymo teisines pasėkmes. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse randamas sutarties apibrėžimas. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. 1 Vadovaujantis šiuo apibrėžimu galima teigti, kad subjektai tarp kurių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai juos privalėjo reglamentuoti nepažeisdami tiek bendrųjų, tiek specialiųjų civilinės teisė principų kaip to reikalauja gera morale bei viešasis interesas. Be bendrųjų civilinės teisė principų, tokių kaip teisingumas, sąžiningumas ir protingumas, sutartiniams santykiams būdingi ir specifiniai principai – sutarties laisvės, sutarties privalomumo, konsensualizmo bei silpnosios sutarties šalies gynimo sutartiniuose santykiuose.2 Sutartis yra neatsiejama nuo sutarties laisvės principo, kuris įtvirtintas CK 6.156 str. 1d. ir teigia, jog šalys turi teisę laisvai, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas sudarant sutartį. Tai reiškia, kad šalys savo nuožiūra gali nustatyti visas sutarties sąlygas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei, teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei kitiems teisės principams. Sutarties laisvės principas yra laikomas vienu iš svarbiausiu sutarties teisės principu, todėl, autorės nuomone, siekiant atskleisti viešosios sutarties sampratą bei pasireiškiančią diskriminaciją minėtose sutartyse, yra svarbu plačiau aptarti sutarčių teisės principą – sutarties laisvę bei jos apraiškas viešosiose sutartyse. 1.1 Sutarties laisvė ir viešoji sutartis Asmens autonomija sutartiniuose santykiuose pasireiškė sutarčių sudarymo laisve jau XVIII-XIX a., šis laikotarpis teisės doktrinoje asocijuojasi su sutarties laisvės principo atsiradimu.3 Vyravo nuomonė, kad valstybė neturi kompetencijos lysti į privačių asmenų gyvenimus, o teisinės gynybos priemonės negali būti suteikiamos šaliai vien todėl, kad sutarties sąlygos yra neteisingos ar per griežtos, ši nuomonė atspindėjo sutartinių santykių laisvės principą.4 Gyvenime pasitaiko daug situacijų, kada asmens pasirinkimas sudaryti sutartį ar jos nesudaryti yra ribojamas. Aptinkama tokių atvejų, kada asmuo yra priverstas sudaryti sutartį nepriklausomai nuo jo valios, o tai verčia padaryti susiklosčiusios išorinės objektyvios aplinkybės. Susiklosčius minėtai situacijai galima konstatuoti, kad yra pažeidžiama sutarties laisvė. Tačiau jei visais atvejais kita šalis galėtų rinktis sudaryti sutarti ar ne, tam tikromis situacijomis iškiltų grėsmė žmogaus egzistencijai. Šiuo atveju puikiai tinka profesoriaus Valentino Mikelėno mintis, kad: „Absoliuti sutarties laisvė esant verslo santykiams gali varžyti gamybos plėtrą, sukelti įmonių̨ bankrotą̨ ir pan. Pavyzdžiui, jeigu koncernas, esantis rinkoje monopolistas, atsisakytų parduoti savo produkciją, daugelis ją savo gamybai naudojančių įmonių̨ bankrutuotų.“5 Analizuojant klausimą, kas yra viešoji sutarti, galima teigti, kad esminis jos bruožas tas, jog sutartis turi būti sudaroma su visais asmenimis, kurie nori sutaryti šią sutartį, o tai reiškia, jog ūkio subjektas siūlantis sudaryti sutartį neturi galimybės tartis dėl sutarties sąlygų, negali pasirinkti su kuo sudaryti ir su kuo derėtis dėl sutarties sudarymo ir juolab atsisakyti sudaryti sutartį. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, galima teigti, kad yra pažeidžiama ūkio subjektų teisė jų laisvam pasirinkimui, o taip iš esmės yra pažeidžiamas minėtas sutarties laisvės principas. Monopolistai siūlydami sudaryti sutartis atima galimybę kitai šaliai koreguoti sutarties sąlygas, vartotojas turi sutikti su jau numatytomis sutarties sąlygomis, todėl atsiranda pagrįstas interesas visuomenei ginti silpnesniąją šalį. Silpnesnę šalį šiuo atveju gina valstybė, ji numato monopolistui tam tikras elgesio taisykles: kaip ir minėta, ji per išleidžiamus teisės aktus išreiškia vartotojo, kaip visuomenės nario, poziciją monopolininko atžvilgiu.6 Būtent dėl ūkio subjekto ir kitos šalies siekiančios sudaryti sutartį išdėstytų suvaržymų kyla dviejų civilinės teisės principų konfliktas: sutarties šalių laisvė prieš visuomenės interesą. Vis dar kyla diskusijos dėl viešojo intereso sampratos, teisės doktrinoje dažnai ieškoma viešojo intereso tenkinimo bei laisvės principo pusiausvyros. Diskutuojant dėl viešosios sutarties sampratos, matyti kad CK įstatymų leidėjas kalbėdamas apie viešąją sutartį įpareigoja verslininką veikti pagal valstybės jam priskirtas taisykles ir sudaryti sutartį su visais civilinių teisių dalyviais kurie yra suinteresuoti šios sutarties sudarymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – Teismas), konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai7. Todėl galima daryti išvadą, jog valstybė tenkina viešąjį visuomenės interesą, o antrame plane palieka sutarčių laisvės principą ir taip draudžia verslininkui pasirinkti su kuo sudaryti ar nesudaryti sutarties. Vis dėl to teismų praktikoje pasitaiko situacijų, kada į teismą kreipiamasi siekiant priversti verslininką sudaryti viešąją sutartį. Vienoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo AB „VST“, kaip visuomeninio elektros energijos tiekėjo, prievolės sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su savivaldybei priklausančio ir vykdant socialinio būsto nuomos funkcijas išnuomoto buto nuomininku.8 Verslininkas atsisakė sudaryti viešąją sutartį su trečiąja šalimi siekdamas sudaryti trišalę sutartį, kuri įpareigotų ne tik buto nuomininką bet ir savininką laikytis sutartyje numatytų reikalavimų. Verslininko atsisakymas sudaryti sutartį yra laikomas nepagrįstu, kasacinis teismas išaiškino esmines aplinkybes sprendžiant dėl tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį yra CK 6.383 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas energijos pirkimo-pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdis jį taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas9. Tai, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, reiškia, kad verslininkas, turintis teisę (licenciją) tiekti elektros energiją, kartu turi ir pareigą ją tiekti, o atsisakyti parduoti energiją gali tik įstatymų nustatyta tvarka patvirtintais atvejais (pagrindais) (CK 6.161 straipsnio 2 dalis). Tokiu teisiniu reglamentavimu sutarties laisvės principas yra ribojamas tam, kad būtų užtikrintas elektros energijos, kaip strategiškai svarbios tiek šalies ūkio funkcionavimui, tiek asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams prekės, prieinamumas.10 Nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti CK 6.161 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigos sudaryti viešąją sutartį išimtį ir sudarytų teisėtą pagrindą kasatoriui atsisakyti sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su socialinio būsto nuomininku. Kasatoriaus reikalavimas, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį sudarytų ir būsto savininkas – savivaldybė, taip prisiimdama atsakomybę už nuomininko prievoles, neturi įstatyminio pagrindo. Pagal sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) priversti kitą asmenį sudaryti sutartį galima tik tuo atveju, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.11 Taigi teismas įpareigojo atsakovą su trečiuoju asmeniu A. S. sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą. Taigi galima teigti, kad viešoji sutartis stipriau palaiko viešąjį interesą, kad, valstybė įsikišanti į sutarčių sudarymo procesą, taip užtikrintų ne tik elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, bet ir apgintų silpnesnę sutartinio santykio pusę – paslaugų vartotoją. Dėl to galime daryti išvadą, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų.12 VIEŠOJI SUTARTIS Šiuolaikinė sutarčių teisė – ilgos istorinės raidos rezultatas, klasikinės sutarčių teisės tobulinimo padarinys. Manoma, kad klasikinė sutarčių teisė susiformavo XVIII-XIX a. kodifikavus Prancūzijos, Vokietijos bei kitų valstybių civilinę teisę. Savo ruožtu klasikinės sutarčių teisės ištakomis pripažįstamos romėnų ir kanonų teisė.13 Civilinis kodeksas pateikia sutarties sampratą: „Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.” Taigi, civilinės teisės požiūriu, sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, kurio tikslas yra sukurti (pakeisti, panaikinti) tarpusavio teises ir pareigas. Reiktų pažymėti, kad tokiai lanksčiai įtvirtintai sutarties definicijai lemiamos įtakos turėjo Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengti ir 1994 m. paskelbti tarptautinių komercinių sutarčių principai ir Europos sutarčių teisės komisijos parengti Europos sutarčių teisės principai.14 Civilinėje teisėje daug dėmesio skiriama sutartims, nes tai yra viena pagrindinių teisinių santykių realizavimo formų15. Sutartis tai įstatymo galią turintis tiesės aktas, kuris laikomas teisiniu dokumentu ir įrodo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Taip pat galima teigti, kad sutartis yra svarbi ne tik teisiniu, bet ir socialiniu požiūriu: ji padeda sumažinti įtampą tarp socialinių grupių, derinti skirtingus įvairių asmenų interesus16. Sutarties svarba ir reikšmė , be abejo, nebuvo vienoda visais laikais, todėl sutarties svarbos skirtumai aptinkami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Kaip profesorius Valentinas Mikelėnas teigia: “Tose valstybėse, kurių ekonomika grindžiama griežtu valstybės planavimu, sutarties įtaka yra nepalyginamai mažesnė, nei tose, kurių ekonomika grindžiama laisvosios rinkos principais17.‘‘ Lietuva kaip demokratinė valstybė pasižymi asmenų laisvės principo puoselėjimu, o sutarčių teisės reglamentavimą bei reguliavimą ne tik civiliniame kodekse, bet ir kituose teisės aktuose. Todėl galima teigti, jog Lietuvos Respublika priskiriama prie kitų liberalių Europos valstybių, kurios gerbia sutartines asmens laisves bei iš jų kylančias teise. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė apie sutartis dažniausiai asocijuojasi su elementaria sutarčių sudarymo forma, kada oferentas pasiūlo sudaryti sutarti ir tuo tarpu šalis kuriai siūloma apsvarsto sutarties sąlygas, gali prašyti jas pakeisti ir tada sutikti arba nesutikti sudaryti sutartį. Nors tai viena dažniausiai pasitaikančių sutarties formų būtų neteisinga teigti, jog šis nusistovėjęs požiūris į sutartį yra teisingas. Analizuojant sutarčių teisės klausimus aptinkama daugybė sutarčių rūšių, kurios reikalauja specifinės sutarties formos ar yra keliami tam tikri sutarties sudarymo reikalavimai18. Viena tokių sutarčių formų ir yra šiame darbe aptariamos viešosios sutartys. 2.1 Samprata Lietuvos Respublikoje viešosios sutartis kaip atskira sutarčių rūšis buvo inkorporuota įsigaliojus naujam civiliniam kodeksui 2001 m. liepos 1d. Prieš tai galiojusiuose teisės aktuose randama tik savo esme panaši tiekimo sutartis, kurioje buvo numatyta valstybės teisė reguliuoti kainas už pateiktą produkciją. Galima teigti, kad viešosios sutarties atsiradimą lėmė tai, jog Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija, o valstybė specialiai reglamentuoja tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos19. Taigi, viešoji sutartis – tai sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas bei parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio kt. organizacijos)20 ir reguliuoja privatinius-teisinius santykius21. Kaip jau buvo minėta valstybė reguliuoja tam tikras ūkio šakas ir pats vartotojas, sudarydamas sutartį su monopolistais, pats tiesiogiai sutarties sąlygų nenustato. Valstybė, leidžia teisės aktus, kuriuose numato tam tikras elgesio taisykles22. Todėl galima dar kartą paminėti, kad viešoji sutartis yra laikoma sutarčių laisvės principo išimtimi ir valstybė per išleidžiamus teisės aktus išreiškia vartotojo, kaip visuomenės nario, poziciją monopolininko atžvilgiu23. CK 6.161 str. pateikiama ne tik sutarties samprata, bet yra išskiriami ir pagrindiniai šios sutarties požymiai. Vienas iš svarbiausios šios sutarties požymiu – viena šios sutarties šalių būtinai turi būti juridinis asmuo arba verslininkas, užsiimantis tam tikra ūkine veikla – parduodantis šilumos ar elektros energiją, teikiantis ryšių, transporto ar kitokias paslaugas. Viešoji sutartis nuo kitų sutarčių skiriasi tuo, kad verslininkas sutartį privalo sudaryti su visais kas tik į jį kreipiasi. Šį požymį galime laikyti vienu pagrindinių skiriamųjų viešosios sutarties bruožų, kuomet verslininkas negali pasirinkti teikti ar neteikti paslaugas, parduoti ar neparduoti prekes, nes vadovaujantis valstybės išleistais teisės aktais, jis privalo sudarysi sutartį su bet kuriuo besikreipiančiu asmeniu. Dar vienas svarbus požymis teigia, kad verslininkas ar juridinis asmuo privalo sudaryti ir užtikrinti vienodas sąlygas paslaugų teikimo bei prekių pardavimo atitinkamos kategorijos klientams. Paskutinis požymis dar karta akcentuoja tai, jog asmens užsiimančio ūkine veikla laivė yra varžoma ir valstybė jį reguliuoja nustatydama prekių ir paslaugų kainas bei kitas sutarties sąlygas. Nagrinėjant viešąsias sutartis, svarbu išsiaiškinti, kokių paslaugų teikimas ar kokių prekių pardavimas bus laikomas minimos sutarties objektu. Pirmiausia, komentuojamo CK 6.161 str. 1 d., viešosioms paslaugoms priskiriama transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, geriamojo vandens teikimas. Galima teigti, kad išvardintos sritys yra išskiriamos būtent dėl susiklosčiusių esminių poreikių asmens egzistencijai. Įstatymo leidėjo dėmesys būtent šiems objektams laikomas pagrystu, nes šių laikų visuomenėje tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenis pirmiausia privalo turėti galimybę patenkinti savo pirminius poreikius tokius kaip naudojimas elektra, dujomis, apsirūpinti geriamuoju vandeniu, naudotis visuomeninio transporto paslaugomis ir kt. Tačiau ne vien išvardintos ūkinės veikos rūšys yra pripažįstamos viešąja sutartimi. CK komentare pateikiamas platesnis viešųjų sutarčių sąrašą. Komentare viešosioms sutartims priskiriamos ir viešbučių paslaugų teikimo sutartys (CK 6.626 str., 6.865str.), asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutartys (CK 6.725 str.), mažmeninės prekybos (CK 6.350 str.), vartojimo nuomos sutartys (CK 6.504 str.), banko indėlio sutartys, kai indėlininkas yra fizinis asmuo (CK 6.892 str. 2 d.), banko sąskaitos sutartys (CK 6.914 str.), sandėliavimo sutartys, sudarytos su bendrojo naudojimo sandėliu (CK 6.852 str.), daiktų, priklausančių fiziniam asmeniui, saugojimo lombarde sutartys (CK6.864 str.), privalomojo draudimo sutartys (CK 6.988 str. 3 d.) ir kt24. svarbu akcentuoti, kad visoms įvardintoms sutartims yra būdingas privalomumas – jas teikiantys subjektai neturi teisės atsisakyti sudaryti sutartis dėl savo teikiamų paslaugų ar prekių, nebent įstatymuose numatytos tam tikros išimtis. Draudimas diskriminuoti potencialius ar esamus klientus viešojoje sutartyje išskiriamas kaip dar vienas šios sutarties bruožas. Diskriminacija bus laikoma kai asmenims priklausantiems tai pačiai kategorijai bus taikomos skirtingos sąlygos dėl tam tikrų teisių atsiradimo, nutraukimo ar nesiteikimo. Verslininkas teikiantis viešas paslaugas visiems tos pačios kategorijos asmenims privalo sudaryti vienodas sąlygas, netaikyti nepagrįstų nuolaida ar lengvatų jei tai nepateisinama ekonominiais ar socialiniais kriterijais25. Tai puikiai apipavidalina CK 6.161 str. 3 d., kurioje numatyta, kad sudarydamas viešąją sutartį juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, taigi visiems tos pačios kategorijos besikreipiantiesiems privalo būti leista susitarti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems tos pačios kategorijos klientams26. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje aptinkama bylų, kurios puikiai pagrindžia išsakytus teiginius. Vienoje civilinėje byloje teismas nustatė, kad „Naujųjų vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, niekam negali būti teikiamos privilegijos ar atsisakoma sudaryti sutartį, išskyrus įstatymų numatytus atvejus“27. Galima daryti išvadą, kad jei tam tikrai asmenų grupei ar vienam asmeniui bus teikiamos lengvatos ar keliami kitokie reikalavimai dėl lyties, rasės, giminystės ryšių ar kitų objektyviai nepateisinamų požymių, minėto straipsnio trečioje dalyje minėti reikalavimai bus akivaizdžiai pažeidžiami. Taigi, atskleidus pagrindinę viešųjų sutarčių esmę galima daryti išvadą dėl sutarties pavadinimo ir kodėl jos yra vadinamos būtent viešosiomis sutartimis. Kaip jau buvo minėta, teisę sudaryti viešąją sutartį turi tiek fiziniai tiek ir juridiniai asmenys, tuo tarpu, galimybės atsisakyti sudaryti tokią sutartį yra labai ribotos ir atsisakymas bus laikomas teisėtu tik jei tokia galimybė yra numatyta kituose teisės aktuose reglamentuojančiuose viešąsias sutartis28. Taigi, galima daryti išvadą, kad sutartis bus laikoma viešąja, kuomet asmuo siekiantis sudaryti tokią sutartį nori patenkinti esminius egzistencijai reikalingus poreikius, o kita šalis turi juos patenkinti sudarydama teisės aktuose numatytas sąlygas. Esminis analizuojamos sutarties požymis, autorės nuomone, yra pasireiškianti valstybės įtaiga tokių sutarčių sudaryme. Valstybė gindama viešąjį interesą, atidžiai seka sąlygas numatytas tokiose sutartyse, verslininkų santykį su į juos besikreipiančiais asmenimis. Valstybės dalyvavimą viešosiose sutartyse galime matyti daugumoje įstatymų, kaip pavyzdžiui Lietuvos respublikos gamtinių dujų įstatyme, kurio 6 str. 3d. teigia, kad „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato dujų tiekimo vartotojams ir dujų perdavimo bei paskirstymo sutarčių standartines (pavyzdines) sąlygas, kurios privalomos dujų įmonėms ir vartotojams “29. Vadinasi verslininkas, užsiimantis veikla atitinkamoje srityje, privalo atsižvelgti į valstybės jau nustatytas standartines sutarčių sąlygas. Šis principas taip pat minimas CK 6.161 str. 5d., verslininkas privalo atitinkamai valstybės institucijai pateikti standartines viešosios sutarties sąlygas ir tik tuo atveju kada valstybė nustato, kad sąlygos atitinka abiejų šalių interesus, bus leidžiama tokią sutartį naudoti ir jos pagrindu kurti teisinius santykius. Patvirtinta sutartis tampa viešai skelbiamu privalomu teisės aktu, o jos nevykdymas reiškia ne tik sutartinių pareigų, bet ir to teisės akto pažeidimą. 2.2 Subjektai Subjektai veikiantys sudarant viešąją sutartį yra laikomi dar vienu viešosios sutarties išskirtiniu bruožu. Civiliniame kodekse pateikiamas subjekto galinčio sudaryti viešąją sutartį specifiniai elementai. Paslaugas teikiantis subjektas gali būti tik ūkine veikla užsiimantis juridinis asmuo, kuris teikia paslaugas ar paduoda prekes patenkančias į ūkinės veiklos apibrėžimą. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas pateikia ūkinės veiklos apibrėžimą, įstatymo 3 str. 16 d. teigiama, kad ūkinė veikla yra suprantama kaip visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus tuos atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti30. Juridinis asmuo ar verslininkas CK 6.161 str. prasme ne visada bus laikomas viešosios sutarties subjektu. Subjektu bus laikomas tik toks juridinis asmuo ar verslininkas, kuris savo veiklos pobūdžiu atlieka tam tikrą viešą funkciją31. Toks asmuo veikia srityse, kurios valstybei yra gyvybiškai svarbios, turinčios viešo intereso požymių (transportas, ryčiai dujos, elektra ir pan.)32. Be to, šis požymis atsispinti pačiame sutarties pavadinime, o tam tikrų sutarčių viešumą atskiras sutartis reglamentuojančios teisės normos33. Pavyzdžiu galėtu būti vežimo viešuoju transportu sutarti, kuri priskiriama viešajai sutarčiai (CK 6.812 str. 2d.), asmuo, teikiantis viešojo transporto paslaugas, yra laikomas juridiniu asmeniu ar verslininku ir pagal įstatymą arba licenciją privalo vežti keleivius ar krovinius bet kurio asmens pageidavimu nustatytais maršrutai ir nustatytu laiku. Jau buvo akcentuota, kad ūkio subjektas privalo sudaryti sutartį su bet kuo, kas tik nori sudaryti viešąją sutartį. Kai viena šalis sutartyje turi būti juridinis asmuo, kitai šaliai tokie reikalavimai nekeliami, kita šalimi gali būti bet koks asmuo – tiek fizinis, tiek juridinis, kuris gali dalyvauti civilinių santykių apyvartoje. Tinkamas pavyzdys gali būti energijos pirkimo-pardavimo sutartis: nors joje nėra nuorodos, kas gali būti abonentu (vartotoju), tačiau CK 6.383 str. nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad vartotojais pagal šią sutartį gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys34. Svarbu akcentuoji, jog sudarant viešąją sutartį silpnesniąja šalimi visada bus laikomas asmuo siekiantis šios sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai tiek teismas tiek įstatymų leidėjas įsipareigoja labiau atsižvelgti į silpnesniosios šalies interesus rengiant sutartis bei sprendžiant ginčus kylančius dėl viešųjų sutarčių sudarymo, vykdymo ar nutraukimo. Ginčo atveju faktą, kad buvo įstatyme numatytas pagrindas atsisakyti sudaryti sutartį, jos pažeidimų ar nevykdymo, privalo įrodyti atsisakęs ją sudaryti, prekes parduodantis ar paslaugas teikiantis juridinis asmuo35. 2.3 Sudarymo tvarkai keliami reikalavimai Norint sudaryti viešąją sutarti reikia vadovautis CK 6.184 str. išdėstytais reikalavimais. Straipsnyje išdėstyti viešosios sutarties sudarymo ypatumai, todėl minimas straipsnis yra taikomas tik viešosioms sutartims, kurias sudaryti juridiniam asmeniui yra įstatymo nustatyta pareiga36. Straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad šalis, kuriai nusiųsta oferta, per keturiolika dienų nuo ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai apie akceptavimą arba apie atsisakymą akceptuoti, arba akceptavimą kitomis sąlygomis. Jei pageidaujama sudaryti sutartį kitokiomis sąlygomis, nei yra siūloma ofertoje, per minėtą terminą privalo išsiųsti kitai šaliai nesutarimų protokolą37. Pažymėti, kad kai vartotojas yra tik fizinis asmuo, veikiantis šeimos ar savo interesais ir kilus nesutarimams su fiziniu asmeniu, kuomet nėra atsižvelgiama į nesutarimų protokole išdėstytus pageidavimus ir dėl to nėra sudaroma sutartis, vartotojas turi teisę kreiptis į teismą arba į Valstybinę vartotojų apsaugos tarnybą. Minėta tarnyba pagal Lietuvos respublikos teisės aktus yra įgaliota spręsti pateiktus vartotojų skundus ir spręsti ginčus ne teismine tvarka38. Panaši situacija pateikiama ir analizuojamo straipsnio 3 d. šioje dalyje pateikiama ir aiškinama priešinga situacija nei aptarėme prieš tai, kai oferentas yra juridinis asmuo (verslininkas), privalantis sudaryti sutartį, o akceptantas – klientas (vartotojas)39. Pateiktu atveju klientas turi atsisakyti arba sutikti per tą patį14 d. laikotarpį nuo to momento, kai gaunamas pasiūlymas sudaryti sutartį, jeigu įstatymas ar šalių susitarimas nenumato kitokio termino. Vėliau vadovaujamasi tokia pačia aukščiau minėta procedūra: gavęs nesutarimų protokolą, viešas paslaugas teikiantis ūkio subjektas sprendžia, ar sutikti su akceptanto pastabomis ir vis dėlto sudaryti sutartį, ar nesutikti su nesutarimų protokole naujai pasiūlytomis sąlygomis ir kreiptis į teismą dėl teisminio ginčo išsprendimo. Klientas, priklausomai nuo to, ar tai fizinis asmuo – vartotojas, turintis teisę kreiptis ir į Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybą, ir teismą; ar tai juridinis asmuo, kuriam įstatymu numatyta galimybė dėl ginčo išsprendimo kreiptis išimtinai tik teismą, taipogi renkasi atitinkamą elgesio variantą40. Pastebėtina, jog išspręsti kilusį nesutarimą svarbu ne tik klientui, bet ir pačiam ūkio subjektui, kadangi ir jis gali būti suinteresuotas nustatyti su klientu sutartinius santykius41. Svarbu paminėti, kad analizuojamo straipsnio ypatumai siejami su sutarčių akceptavimu bei nustatytiems terminams, o ne viešųjų sutarčių sudarymo formai. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas viešajai sutarčiai yra taikomos bendrosios nuostatos kurios reglamentuoja ofertą ir akceptą ( CK 6.167-6.178 str.). Taigi, kilus ginčui sutartinių santykių buvimą gali patvirtinti ne tik pasirašyta sutarti, bet ir šalių atlikti konkliudentiniai veiksmai42. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad tiekėjo prievolė tiekti elektros energiją namo gyventojų buitinėms reikmėms kyla iš jo ir butų savininkų konkliudentiniais veiksmais sudarytų elektros tiekimo sutarčių; tokios sutartys laikomos sudarytomis neterminuotam laikui, kai sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais, rašytinės formos sutarties sudarymas nebūtinas43. Apibendrinus tai kas paminėta, galima daryti išvadą, jog viešosioms sutartims nėra keliami specifiniai formos ar turinio reikalavimai, sutartis gali būti laikoma sudaryta net tuo atveju kai sutarties šalys veikė tik konkliudentiniais veiksmais. Svarbiausia jog būtų atskleista šalių valia, tikslas sudaryti sutartinius santykius ar jau sutarties sudarymo faktas. 2.4 Sutarties pabaiga Aptarus viešosios sutarties sampratą, subjektus bei sutarties sudarymui keliamus reikalavimus yra svarbu apžvelgti ir viešosios susitartiems pasibaigimo momentus. Išanalizavus viešaisiais sutartis matyti, kad šių sutarčių pabaiga kvalifikuojama CK nustatytais bendraisiais sutarčių pasibaigimo pagrindais, vienašališkai nutraukus sutartinius santykius, suėjus sutartyje nustatytam terminui ar abipusiu šalių sutarimu44. Kadangi viešojoje sutartyje dažniausiai ginamas viešasis interesas, tam tikroms sutarčių rūšims gali būti numatyta įstatymu kitokia sutarčių nutraukimo tvarką ar ribojimai sutarčiai nutraukti. Jau minėtoje energijos pirkimo- pardavimo sutartyje 6.384 str. 1d. matyti, kad sutartis bus sudaroma neterminuotam laikui ir jeigu iki termino pabaigos sutarties šalys nepareiškia tam tikrų reikalavimų, tai sutartis yra laikoma pratęsta tokiam pačiam terminui ir tomis pačiomis sąlygomis45. Matyti, kad įstatymų leidėjas, rengdamas viešąsias sutartis buvo motyvuotas, kad šių sutarčių pratęsimas nekeltų šalims nepatogumų ir taip būtų užtikrinta vartotojo apsauga į jo egzistencijai būtinų išteklių nepertraukiamą teikimą. Nors viešųjų sutarčių įstatyme nenurodyta verslininko teisė vienašališkai nutraukti sutartinius santykius, tačiau atlikus šio straipsnio analizę matyti, kad verslininkas tokią teisę turi. Jis tai gali atlikti tik jei tokia galimybė yra numatyta aktualiuose įstatymuose, atitikus įstatymuose numatytiems atvejams, kaip klientui nesumokėjus, nesant tinkamų įrenginių paslaugai teigti ir kt46. Galimybę ūkio subjektui nutraukti sutarti plačiau autorė aptars kituose darbo skyriuose. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas ginantis vartotojų teises, 3 str. 1 d. 1 p. įtvirtina normą, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją ir pan.)47, kol kas praktikoje dėl to kyla problemų. Jau ir seniau aptinkama bylų kuriose vartotojas siekia nuo centralizuoto šilumos ar elektros energijos tiekimo sistemų ir taip nutraukti sutartinius santykius48, šis klausimas yra aktualus ir šiais laikais49. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo bei aiškinimo praktiką, pareiga įrodyti, jog, nutraukdami viešųjų paslaugų teikimo sutartį ir atjungdami savo buto šildymą, energijos tiekimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, nepadarys žalos kitiems namo gyventojams tenka to siekiančiam asmeniui50. Apibendrinus galima teigti, kad vartotojui kaip silpnajai šaliai nutraukti sutartį yra daug paprasčiau nei verslininkui, verslininkas siekdamas nutraukti sutartį visada turi nutraukimo pagrindus įrodyti įstatymais. Diskriminacijos samprata Siekiant atskleisti analizuojamą temą ir išsamiai aptarti diskriminacijos draudimus viešojoje sutartyje yra svarbu išsiaiškinti, kas tai yra diskriminacija ir kokia nediskriminavimo problematika vyrauja visuomenėje. Nediskriminavimo principas pasireiškia kai asmuo, nepaisant jo išskirtinių savybių, vertinamas vienodai51. Mokslinėje literatūroje pasitaiko atvejų, kuriuose mokslininkai diskriminaciją apibrėžia santykyje su lygybe52. S. Fredman pateikia keletą lygybės koncepcijų, nurodo, kad lygybė yra pirminė vertybė visuomenėje, skiria lygybės vaidmenis antidiskriminacinėje teisėje53. Tarptautinių žodžių žodynas pateikia bendrąją šio termino reikšmę: „diskriminacija [lot. diskriminatio – padalijimas, atskyrimas] – teisių mažinimas arba atėmimas asmenims ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, tautinės ar socialinės priklausomybės, turtinės padėties, gimimo vietos.“54 Taip pat Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymas pateikia diskriminacijos sąvoką: diskriminacija – tai tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu.55 O Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas akcentuoja tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją, seksualinį priekabiavimą, diskriminuojant asmenis konkrečiai dėl lyties. Analizuojant aptartus teisės aktus, galima matyti, jog Lygių galimybių įstatyme ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme išskiriami skirtingi diskriminacijos pagrindai. Išvardinti teisės aktai nėra vieninteliai įtvirtinantys principą. Vienu svarbiausiu dokumentu Lietuvoje reikėtų laikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 29 straipsnyje yra įtvirtinta teisės norma, teigianti , kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Nediskriminavimo principo įtvirtinimas pagrindiniame šalies dokumente leidžia daryti išvadą, jog diskriminacijos draudimas yra vis dar aktuali problema Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje aplamai, ne tik sutarčių teisėje, todėl yra svarbu šią problemą tirti ir analizuoti. Diskriminacijos draudimai žinoma yra išdėstyti ne tik Lietuvos bet ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Viename svarbiausių Europos Sąjungos teisės aktų, 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. nustatyta, kad „naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuotas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso“56. Išvardintais draudimais reikia vadovautis ir sutartiniuose santykiuose, kadangi tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu pripažįstama, jog atsisakymas sudaryti sutartį nurodytais pagrindais pažeidžia ne tik įstatymus, bet ir pagrindines žmogaus teises bei laisves. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Sud v. Import Motors Ltd: teismas pripažino, jog bendrovės atsisakymas sudaryti paskirstymo sutartį yra neteisėtas, kadangi jis buvo motyvuotas diskriminaciniais argumentais – nacionaline asmens kilme ir pilietybe, t.y. jo buvimu indu, o ne europiečiu ar amerikiečiu57. Vienas iš esminių viešosios sutarties požymių yra draudimas diskriminuoti visus asmenis kurie kreipiasi dėl sutarties sudarymo. Ūkio subjektams įstatymiškai diskriminacijos draudimas yra uždraustas. Diskriminacija šiuo atveju suprantama, kaip tam tikrų garantuojamų teisių, lyginant su kitais tokios pačios kategorijos vartotojais, apribojimas, atėmimas ar nesuteikimas. Tiek CK, tiek ir kituose įstatymuose įtvirtinta pareiga sudaryti sutartis su visais, kas tik kreipiasi, nepriklausomai nuo jo veiklos pobūdžio, pajėgumo ar kitų savybių. Viešai paslaugas teikiantis verslininkas visiems tos pačios kategorijos asmenims privalo taikyti vienodas sąlygas ir negali taikyti ypatingų nuolaidų, nepagrįstų ekonominiais ar socialiniais kriterijais58. Kalbant apie diskriminaciją aplamai yra svarbu paminėti, diskriminacijos rūšis pasitaikančias visuomenėje. Yra išskiriamos trys pagrindinės diskriminacijos rūšys: tiesioginė, netiesioginė bei pozityvioji diskriminacija. Siekiant išsamaus analizuojamo darbo aptarimo aptarsima visa tris išvardintas rūšis. Diskriminacija šiais laikais gali pasireikšti įvairiomis formomis ir būdais, todėl teisinėje literatūroje bei praktikoje paprastai išskiriamos dvi pagrindinės diskriminacijos formos – tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Nepaisant to, lygiateisiškumo principas leidžia valstybei priimti atitinkamus teisinius sprendimus ir įgyvendinti tam tikras priemones, kurios numatytų sąlygas sumažinančias skirtumus tarp asmenų, kurie susiduria su faktinės nelygybės pasireiškimu dėl, pavyzdžiui, savo lyties, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos, etninės kilmės, nelaikant to tikrąja diskriminacija59. Tokios priemonės atskleidžia dar vieną diskriminacijos išraišką – pozityviąją diskriminaciją. Dažniausiai analizuojamos diskriminacijos formos iki šiol yra tiesioginė bei netiesioginė diskriminacija. Šios sąvokos pirmą kartą buvo paminėtos Lyčių lygybės direktyvoje 2002/73/EB60, tačiau joje nebuvo atskirtos ir paaiškintos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Defrenne61 byloje akcentavo galimus tiesioginės bei netiesioginės diskriminacijos atskyrimo pagrindus. Tiesioginė diskriminacija buvo priskirta atvirai formai, kurią galima atskirti vadovaujantis veiksmų akivaizdumu, tačiau vėlesnėse bylose Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paneigė šį teiginį, traktuodamas, kad akivaizdumas nėra būdingas kiekvienai bylai, kurioje pasireiškia tiesioginės diskriminacija ir tai negali būti esminiu požymiu, atskiriant tiesioginę bei netiesioginę diskriminaciją62. Dėl netikslios šių sąvokų interpretacijos kyla tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos taikymo problemos, todėl yra svarbus tikslus šių sąvokų vartojimas bei jų išaiškinimas. 3.1 Tiesioginė diskriminacija Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje diskriminacijos formos nėra išskiriamos, yra aptariamas tik lygiateisiškumo principas. Jei kalbėtume apie diskriminaciją dėl lyties, siekiant įtvirtinti ir tinkamai įgyvendinti lygias moterų bei vyrų teises, priimtame Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme tiesioginės diskriminacijos reikšmė aiškiai apibrėžiama. Įstatymas teigia, kad „pasyvus ar aktyvus elgesys su asmeniu, kai dėl jo lyties taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui“63, išskyrus jei tam yra numatytos išimtys. Puikus tiesioginės diskriminacijos pavyzdys galėtų būti skirtinų bilietų kainų taikymas vyrams ir moterims. Lyčių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2009 metais nagrinėjo skundą, nes moterys norėdamos pažiūrėti varžybas turėjo mokėti tik 3 Lt, o vyrai –7 Lt64. Toks moterų ir vyrų išskyrimas laikomas tiesiogine diskriminacija pažeidžiančia lygias moterų ir vyrų teises. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme pateiktas diskriminacijos apibrėžimas rodo, kad Lietuva kurdama savo teisės aktus remiasi tarptautiniais dokumentais, nes konkrečiai šiuo atveju, diskriminacijos apibrėžimas paimtas iš 2004/113/EB65 Europos Sąjungos direktyvos teksto. Analizuojant tiesioginės diskriminacijos apibrėžimą, galima teigti, kad vienas svarbiausių jos požymių yra vienodas sąvokos aiškinimas66, kuris įtvirtintas Lyčių lygybės 2006/54/EB67 direktyvoje. Vienodas sąvokos aiškinimas pasireiškia tuo, kad asmenys yra vienodai saugomi, nepriklausomai nuo to, ar tai sudaro visuomenės daugumą ar mažumą, kurie turi tam tikrų išskirtinių savybių. Šios savybės dažniausiai pasireiškia dėl lyties, rasės, tautybės ir kt. Taigi, norint įrodyti, kad buvo diskriminuojama tiesiogiai, reikia nustatyti ar vieno asmens traktavimas yra, buvo ar būtų mažiau palankus nei kito asmens identiškoje situacijoje, ir ar tai įvyko esant diskriminacijos pagrindui dėl lyties ar kitų savybių. Tokį aiškinimą įtvirtino Europos Teisingumo Teismas, konstatuodamas, kad tiesioginės diskriminacijos bylose turi būti lyginamos kiek galima panašesnės situacijos: „taikomos mažiau palankios sąlygos, panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui“68. Apibendrinant svarbu akcentuoti, kad vienas iš svarbiausiu tiesioginės diskriminacijos požymių yra ‚‚vienodas sąvokos aiškinimas‘‘69, kurios pagrindinis bruožas tas, kad asmenys visada laikomi vienodi, nepaisant jų išskirtinių savybių diskriminacijos pagrindu. 3.2 Netiesioginė diskriminacija Kaip ir tiesioginės diskriminacijos taip ir netiesioginės diskriminacijos apibrėžimas yra pateiktas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme. Įstatymas teigia, kad tai yra veikimas ar neveikimas, teisės norma, vertinimo kriterijus ar praktika, kurie formaliai yra vienodi moterims ir vyrams, bet juos įgyvendinant ar taikant, vienos lyties asmenys gali atsidurti ar atsiduria tam tikroje, mažiau palankioje padėtyje negu kitos lyties asmenys, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą, vertinimo kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis70. Taip pat šis apibrėžimas yra pateikiamas ir Europos Sąjungos direktyvose, kurios yra siejamos su diskriminacijos principo pažeidimu. Viena jų 2006/54/EB 2006 m. liepos 5 d. direktyva dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje –“kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos tam tikros lyties asmenys gali atsidurti prastesnėje arba blogesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis”71. Netiesioginės diskriminacijos sampratą pradėjo vystyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas su diskriminacija dėl lyties susijusiose bylose. Dauguma bylų atskleidė netiesioginės diskriminacijos sąvokos turinį, viena iš jų tai Bilka72 byla. Ši byla labai svarbi tuo, kad joje buvo išskirti netiesioginę diskriminaciją požymiai : 1. Dėl susiformavusios praktikos, dėl akivaizdžiai neutralaus kriterijaus, ar pateiktų sąlygų vienas asmuo yra ar patenka į atitinkamai prastesnę padėtį; 2. Netiesioginės diskriminacijos nebus tuo atveju, jei skirtingą asmenų padėtį bus galima pateisinti įrodant, kad taip elgiamasi dėl objektyviai teisėtų tikslų, kurių siekiama tinkamomis priemonėmis. Būtent antrasis požymis atskleidžia pagrindinį skiriamąjį tiesioginės bei netiesioginės diskriminacijos bruožą : tiesioginės diskriminacijos niekada nepateisinsime objektyviąja prasme, o netiesioginę diskriminaciją galima pateisinti atsižvelgiant į objektyviai teisėtus tikslus73. Esant netiesioginės diskriminacijos situacijai galima teigti, kad diskriminacija neegzistuoja formaliąja prasme, tačiau taikant vadinamus vienodus kriterijus asmenims atsiranda situacijų, kai asmenys yra ar patenką į mažiau palankią padėtį nei kiti esantys toje pačioje situacijoje. ESTT analizavo situaciją, kurioje moterys patenka į mažiau palankią situaciją nei vyrai. Byloje Schnorbus prieš Heseno žemę nuspręsta, kad Hesės teisingumo ministerijos praktika, kuomet pirmenybė siūlomoms pareigoms yra teikiama vyrams atlikusiems būtinąją karo ar civilinę tarnybą yra laikomas netiesiogine diskriminacija dėl lyties74. Apibendrinant, galima daryti išvadą ir sutikti su docento T. Davulio nuomone, kad „netiesioginė diskriminacija yra paslėpta diskriminacijos forma“75, nes ji nepasireiškia tiesiogiai. Galima teigti, kad pagrindiniai skirtumai tarp tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos yra skirtingas šių principų pasireiškimas bei jų pateisinimo galimybės. Esant tiesioginei diskriminacijai skirtingų asmenų vertinimas yra akivaizdus, o netiesioginės diskriminacijos atveju skirtingi asmenys yra įvardijami vienodai, bet praktikoje yra vertinami skirtingai. Taip pat tiesioginės diskriminacijos negalima pateisinti objektyviąja prasme, o netiesioginės diskriminacijos atveju atvirkščiai. 3.3 Pozityvioji diskriminacija Aptarus tiesioginę bei netiesioginę diskriminaciją yra būtina paminėti ir dar vieną svarbią diskriminacijos rūsį – pozityviąją diskriminaciją. Pozityviąja diskriminacija laikomi atvejai, kai tam tikrai grupei asmenų yra teikiamos privilegijos, siekiant, kad jie vienodai dalyvautų ir būtų lygūs su kitais asmenimis socialiniame bei kultūriniame gyvenime. Taigi, diskriminacija nėra vien negatyvūs veiksmai, diskriminacijos apraiškomis galima siekti ir teigiamų tikslų, kuriais siekiama sumažinti skirtumus tarp asmenų. Pozityvioji diskriminacija – tai valstybės veiksmai, kuriais siekiama suvienodinti asmenų galimybes, naikinant egzistuojančią faktinę nelygybę76. Asmenų lygybės principas nedraudžia valstybei priimti tam tikrus laikinus teisinius sprendimus ar įgyvendinti atitinkamas priemones, kurios numatytų sąlygas ar galimybes mažinančias skirtumus tarp asmenų susiduriančių su tam tikromis faktinės nelygybės apraiškomis ne tik darbo srityje, bet ir dėl, pavyzdžiui, savo skirtingos etninės ir tautinės kilmės, lyties, religinių įsitikinimų, neįgalumo ar seksualinės orientacijos, nelaikant to tikrąja diskriminacija. Būtent tokios priemonės ir yra laikomos pozityviąja diskriminacija77. Kalbant apie pozityviosios diskriminacijos sąvoką tarptautiniuose teisės aktuose, svarbu paminėti, kad 2006/54/EB lyčių lygybės direktyvoje reglamentuojanti norma yra blanketinė, nes nustatant tinkamas įgyvendinimo galimybes ji nukreipia į Europos Bendrijos Steigimo sutarties 141 str. 4 d., kuris pozityviąją diskriminaciją apibrėžia taip: ”Siekiant realiai užtikrinti visišką vyrų ir moterų lygybę per visą darbingą amžių, vienodos traktuotės principas nekliudo valstybėms narėms ir toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias sąlygas profesinėje veikloje78.“ Svarbu paminėti Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims" , kuri konkrečiai skirta moterų susiduriančių su diskriminacija apsaugai. Konvencijoje išskiriamos laikinosios specialiosios priemonės, kurias galima priskirti pozityviajai diskriminacijai. Konvencijos 4 straipsnis teigia, kad „Valstybių dalyvių taikomos laikinos specialios priemonės, kuriomis siekiama greičiau įtvirtinti faktinę vyrų ir moterų lygybę, kaip pažymima šioje Konvencijoje, nelaikomos diskriminacinėmis, tačiau jos jokiu būdu neturi būti nelygiateisių ar diferencijuotų standartų išlikimo priežastis79“. Šios priemonės turi būti nebenaudojamos pasiekus lygybės principo įgyvendinimą. Kaip matome, Europos Bendrijos Steigimo sutartis apima siauresnę sritį ir yra taikoma tik profesine veikla susijusiose situacijose, kai Jungtinių Tautų leidžia taikyti specialiąsias priemones tiek ekonominiu, tiek socialiniu aspektu ir tuo pačiu nurodo, kad šios priemonės turi būti nebenaudojamos pasiekus numatytą tikslą. Lietuvoje pozityviąja diskriminacija yra laikomos specialiosios laikinosios priemonės, kurios dažniausiai pasireiškia siekiant įtvirtinti lygybę tarp moterų ir vyrų80. Specialiosios laikinosios priemonės Lietuvoje yra įtvirtintos Lygių galimybių įstatyme bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme. Reikia nepamiršti fakto, kad specialiosios laikinosios priemonės taikomos tik tol, kol bus pasiektas minėtas rezultatas. Nors analizuojant pozityviosios diskriminacijos apraiškas Lietuva savo teisės aktuose nenumato pozityviosios diskriminacijos taikymo, reikia nepamiršti jau minėtų teisės aktų, kurie leidžia diskriminaciją laikyti pozityvia siekiant teisėto tikslo. Kalbant Europos Sąjungos kontekstu nėra paminėta, jog valstybės narės turi įtvirtinti pozityviosios diskriminacijos taikymą, bet Lietuvoje yra išreikštas reikalavimas, kuris teigia, jog šios specialiosios laikinosios priemonės turi būti įtvirtintos šalies specialiuosiuose įstatymuose81. Tuo tarpu kalbant apie Europos Sąjungos teisės aktus, pozityvioji diskriminacija yra geriausiai apibrėžiama kalbant apie vyrų bei moterų lygybę, kaip: siekimą kuo efektyviau įgyvendinti visišką vyrų ir moterų lygybę per jų darbingumo laikotarpį. Vienodos traktuotės principas nekliudo valstybėms narėms ir toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias sąlygas profesinėje veikloje82. Vienu dažniausiai analizuojamų pavyzdžių, kai norima pateisinti diskriminaciją kaip pozityvią yra tam tikrų kvotų institucijose ar įmonėse nustatymas priimant asmenį į atitinkamai siūlomą poziciją joje. Šios situacijos pavyzdžių galima aptikti ETT praktikoje, tokiose bylose kaip: Kalanke, Marshall, Bedech, Abrahamsson, Lomers, Briheche. Analizuojant šią praktika galima išskirti du pozityviosios diskriminacijos vystymosi etapus. Pirmasis išskiriamas Kalanke byloje, kurioje teismas siekė išaiškinti ar pozityviosios diskriminacijos skirtos moterims gali būti suderinamos su Lygaus elgesio direktyvos 76/207/EEB 2 str. 4 d83. Bylos aplinkybės: buvo paskelbta atranka į Brėmeno miesto parko vedėjo pareigas, paskutiniame atrankos ture liko du asmenys atitinkantys pageidaujamus reikalavimus bei turintys pageidaujamą kvalifikaciją. Darbdavys vadovaudamasis tuo metu Brėmeno žemės vyrų ir moterų lygiateisiškumo viešojoje tarnyboje įstatymu, kuris teigia, kad įdarbinant ar paaukštinant asmenis, pirmenybė turi būti teikiama moterims, kurios turi tokią pačią kvalifikaciją kaip ir vyrai, jeigu atitinkamoje veiklos srityje moterys sudaro mažiau nei 50 procentų visų darbuotojų, todėl pareigos buvo pasiūlytos moteriai o ne vyrui. Kalankė ginčijo šį darbdavio sprendimą, dėl kurio jis nebuvo paaukštintas pareigose, motyvuodamas tuo, kad toks moterų ir vyrų išskyrimas yra laikomas neteisėtu ir jis atsižvelgiant į darbui keliamus reikalavimus turėtų būti paaukštinamas pareigose, nes yra dviejų mažamečių vaikų tėvas, turi žmoną bei atitinkamai aukštesnį kvalifikacinį išsilavinimą. ETT išanalizavęs įstatymus bei pateiktus ieškovo argumentus konstatavo, jog šiuo atveju nacionalinė teisė prieštarauja direktyvai. ETT išaiškino, jog taisyklės įtvirtintos nacionaliniuose įstatymuose, kurios garantavo moterų lyčiai besąlyginę pirmenybę būti priimtai į darbą, paaukštintai darbe, peržengė leidžiamas išimtis, numatytas Direktyvos 2 str. 4 d. Teisingumo Teismas teigė, kad išankstinis nusistatymas ir pirmenybių teikimas negali būti laikomas teisėtu, nes tokiu kvotavimu siekiama nulemti galutinį rezultatą, o nesuteikti lygias galimybes moterims bei vyrams užimti siūlomas darbo vietas ar pareigas darbe. Taigi, esant besąlyginiam prioritetų teikimui moteriai, nors vyras turi tokią pačią atitinkamą kvalifikaciją, yra laikomas diskriminacija84. Antrąjį etapą galima išskirti kitoje ETT byloje. Marshall byloje teismas dar kartą peržiūrėjo Kalankė byloje priimtą sprendimą ir pateikė išvadą, jog išankstinė nuomonė bei stereotipai sukelia neigiamą poveikį moterims ir vyrams bei siekiamoms lygioms galimybėms darbo santykiuose. Nelygiateisiškumui sumažinti turi būti imamasi tokių priemonių, kurios turi tikslą jį sumažinti ar panaikinti ir šios priemonės turi būti išdėstytos nacionaliniuose teisės aktuose. ETT sprendimas taip pat pripažino, kad lygybė sietina ne tik su skirtingumo, bet ir su nepalankios padėties sąvoka. ETT konstatavo, kad kvotas nustatančios teisės normos, kuriomis pirmenybę teikiama įsidarbinti moterims, gali būti pateisinamos tik tokiu atveju, kai tai atitinka nustatytus nediskriminavimo reikalavimus, šiuo atveju, jog abiejų lyčių atstovai turi atitinkamą kvalifikaciją pareigoms užimti ir jų tinkamumas šioms pareigoms yra vienodas ir vyras, kuris negavo darbo, nėra geresnės kvalifikacijos nei į darbą priimta moteris85. Iš analizuotų bylų galima daryti išvadą, jog tik faktas, jog kandidatuojantys moteris ir vyras yra vienodai kvalifikuoti, dar nereiškia, kad jie turi vienodas galimybes, viena ar kita lytis gali būti išskiriama esant teisėtam tikslui, pozityvioji diskriminacija gali būti pateisinama tik tada, kai nėra pažeidžiamas lygybės principas. Galima teigti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino, kad asmenų lygybės teisė apima ne tik asmenų skirtumus, bet ir nepalankią padėtį86. Apžvelgus tai kas išdėstyta, matyti jog diskriminacijos problema vis dar aktuali visuomenėje, ne išimtis ir sutartiniai santykiai. Nors didžioji dalis diskriminacijos apraiškų aptinkama kituose sutartiniuose santykiuose, tokiuose kaip darbo santykiai, tačiau ši problema matoma ir darbo temoje analizuojamoje viešųjų sutarčių srityje. Pagrindinės diskriminacijos problemos viešojoje sutartyje atsiranda siekiant išsiaiškinti kada asmenys gali būti diskriminuojami vadovaujantis ekonominiais ir socialiniais aspektais bei kokiomis situacijomis ūkio subjektas vis dėl to gali atsisakyti sudaryti sutartis ir tai nebus laikoma diskriminacija. 3.4 Tos pačios kategorijos asmenys viešojoje sutartyje ir kada skirtingai taikomos sąlygos nebus laikomos diskriminacija Išsiaiškinus viešosios sutarties sampratą, subjektus bei sudarymo tvarkai keliamus reikalavimus ir išanalizavus diskriminacijos rūšis, kyla klausymas, kada nustatytos skirtingos sąlygos sutartyje nebus laikomos diskriminacija. Kaip jau buvo minėta sudarant sutartis juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. Sutartyse, kurių standartinės sąlygos turi būti patvirtintos atitinkamos valstybės institucijos, nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos87. Svarbu išsiaiškinti, kas yra laikoma skirtingos kategorijos asmenimis atskirose viešosiose sutartyse. Skirtingos kategorijos asmenys viešojoje sutartyje skirstomi ekonominiais ir socialiniais pagrindais. CK 6.161 straipsnio 3d. minima, kad viešai prekes parduodantis ar paslaugas teikiantis juridinis asmuo (verslininkas) visiems tos pačios kategorijos privalo taikyti vienodas sąlygas ir negali teikti privilegijų, nepagrįstų ekonominiais socialiniais kriterijais88. Pabrėžtina, kad ši sąlyga bus taikoma tik kai klientai ar vartotojai bus tos pačios kategorijos asmenys. Vienas iš paprasčiausių pavyzdžių kai asmeniui, perkančiam didelį kiekį prekių, bus galima taikyti tam tikras kainų nuolaidas. Pritaikius nuolaidą asmeniui dėl jo perkamų prekių skaičiaus tokia pati nuolaida turi būti taikoma ir visiems kitiems asmenims, kurie siekia įsigyti tokio pat pobūdžio prekes ir tokiu pačiu kiekiu kaip asmuo prieš tai gavęs nuolaidą89. Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, nors ir bus taikomi skirtingi prekių įsigijimo tarifai asmenims, tai nebus laikoma diskriminacija, nes atitiks ekonominio pobūdžio kriterijų. Lietuvos Respublikos teismas taip pat yra pateikęs savo išvadą šiuo klausimu ir konstatavo, kad viešai prekes parduodančiam juridiniam asmeniui yra draudžiama suteikti privilegijų atskiriems tos pačios kategorijos pirkėjams, taip diskriminuojant likusius90. Skirtingos sutarties sąlygos yra galimos, jei jos grindžiamos ekonominiais kriterijais, pvz., dėl pirkėjų, perkančių iš esmės skirtingus tų pačių prekių kiekius, tačiau tos pačios kategorijos pirkėjams turi būti taikomos vienodos sąlygos91. Minėta byla yra svarbi tuo, kad joje pateikiamas pavyzdys asmenų priklausančių tai pačiai kategorijai ir ieškovo siekis ekonominiais skaičiavimais pereiti iš vienos kategorijos į kitą, taip sumažinant savo išlaidas perkant dujas. Pagal CK 6.383 str. 3d. energijos pirkim-padavimo sutartis yra laikoma viešąja sutartimi. Minėtoje byloje teismas nagrinėjo prašymą pakeisti UAB ,,Akmenės energija“ ir AB ,,Lietuvos dujos“ 2002 m. gruodžio 31d. sudarytos gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutarties Nr. 10-2003 48 (toliau – Sutartis) punktą, išdėstant jį taip: ,,jeigu pasibaigus metams Sistemos naudotojui yra paskirstytas mažesnis dujų kiekis, priskirtinas žemesnės vartotojų grupės suvartotinam dujų kiekiui, Sistemos naudotojas turi sumokėti Dujų įmonei už viso sutartyje numatyto dujų kiekio paskirstymą pagal septintos grupės vartotojams nustatytas dujų paskirstymo kainas“. Sutarties sąlygose nurodyta, kad gamtinių dujų paskirstymo kainos ieškovui nustatomos pagal per metus į pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį. Pagal Sutarties 48 punktą – jeigu pasibaigus metams ieškovui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta metų pradžioje, ir dėl to ieškovas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą. Pagal Gamtinių dujų laisvųjų vartotojų pripažinimo tvarką ieškovas buvo priskirtas septintos grupės vartotojams trejų metų laikotarpiui. Pažymėtina, kad tuo metu vyravo didesnis skaičius vartotojų grupių nei šiuo metu. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija  reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą bei atitinkamai nustato grupes, kurioms taikomos skirtingos paslaugų kainos. Valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principai nurodomi atitinkamuose įstatymuose. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos elektroniniame puslapyje dabar yra pateikiamos trys grupės vartotojų, kuriems priskiriamos skirtingos kainos už suvartojamų dujų kiekį92. Aptariamos bylos laikotarpiu ieškovas buvo priskirtas septintos grupės vartotojams ir vadovaudamasis suvartojamų dujų kiekiu siekė sutarties punkto pakeitimo ir taip būti priskirtas šeštajai grupei. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad Sutarties 48 punkto sąlyga ,,jeigu pasibaigus metams ieškovui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta metų pradžioje, ir dėl to ieškovas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą“ yra laikoma diskriminacinė, nes šios sutartinės sąlygos leidžiama netaikyti pagal tuo metu galiojusį ministro įsakymą93. Matyti, kad ieškiniu iš esmės prašoma nustatyti ieškovui palankesnę padėtį, nei kitiems dujų vartotojams. Pagal ieškovo prašomą patvirtinti sutarties pakeitimą, suvartodamas mažesnį dujų kiekį ieškovas mokėtų pagal mažesnį tarifą, nei kiti tos pačios grupės vartotojai. Jeigu vienam dujų vartotojui, sudarančiam viešąją sutartį su gamtines dujas parduodančia įmone, tokioje sutartyje būtų numatytos palankesnės sąlygos, nei kitiems vartotojams, tai reikštų privilegijuotų sutarties sąlygų tokiam vartotojui suteikimą, tačiau privilegijos viešosiose sutartyse įstatymiškai draudžiamos (CK 6. 161 straipsnio 3 dalis). Darytina išvada, kad ieškiniu prašomas Sutarties pakeitimas reiškia siekį įteisinti privilegijuotą ieškovo padėtį, tačiau tai prieštarauja gamtinių dujų rinkos teisiniam reglamentavimui94. Šiuo atveju matyti, kad vartotojas siekė pagerinti savo ekonominę padėtį ir taip išsiskirti iš visų kitų asmenų, kurie priskirti tam pačiam dujas vartojančių asmenų ratui. Verslininkas tinkamai įvertinęs situaciją priėmė teisingą sprendimą ir nepritarė ieškovo reikalavimams, nes jei jis sutiktų su ieškovo pageidavimais, jo elgesys būtų priskirtas diskriminacijos pažeidimui ir pažeistų CK 6.161 str. 3d., taip vienam iš vienodos kategorijos asmenų teiktų privilegijas, o tuo tarpu kitų asmenų teises į vienodas sąlygas būtų pažeistos. Dar vienas pavyzdys aptiktas sodininkų draugijos gautame skunde. Sodininkų draugija pateikė skundą Lietuvos Respublikos kotrolieriui dėl galimų pareigūnų nusizengimų. Skunde nurodytos pagrindinės priežastys, kad buvo ne kartą kreipąsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl sodininkų bendrijų elektros tinklų išpirkimo, dėl sodininkų, kaip vartotojų, diskriminavimo, dėl elektros energijos kainos diferencijavimo, tačiau pareigūnai tik atsirašinojo ir nesprenė problemos iš esmės. Iškelti probleminiai klausimai atitinka šio skyriaus siekį tiek atkleidžiant viešosios sutarties principų įgyvendinimą, tiek diskriminuojant tai pačiai kategorijai priklausančius asmenis. Kaip jau buvo minėta energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra laikoma viešąją sutartimi. Aptariamu atveju į klausimą dėl šios sutarties specifikos atsake Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė. Pirmininkės informavo, kad pagal Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio l dalį, Komisijai nustačius viršutines kainų ribas, konkrečias perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugų teikėjai. Pagal minėto įstatymo 44 straipsnio 4 dalį persiuntimo paslaugos kaina ir visuomeninė elektros energijos kaina gali būti diferencijuojamos į elektros energijos ir galios dedamąsias bei tarifų rūšis pagal vartotojų kategorijas ar grupes, elektros energijos vartojimo laiką, sunaudotos elektros energijos kiekį, nustatytą galią, taip pat pagal kitus paslaugos teikėjo pasirinktus objektyvius požymius, kurie sudarytų galimybę nustatant skirtingas tarifų rūšis siekti didesnio veiklos efektyvumo95. Atsižvelgaint į pateiktą situaciją galima matyti, jog sodų draugijos nariams buvo nustatyta kitokia kaina nei kitiems asmenims ir taip pasireiškė diskriminacijos pažeidimas, kada tos pačios kategorijos asmenims buvo pritaikytos kitos sąlys ir jos prieštaravo valstybės įstatymams. Svarbu paminėti, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad būtinybė ginti vartotojų interesus yra konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ribojimo pagrindas, įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų; specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės “ tai diskriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis reglamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymas ir kt96. Valstybinio energetikos ūkio reglamentavimo svarba akcentuota Europos Teisingumo Teismui (ETT) nagrinėjant Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 8 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2003 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių 20 straipsnio aiškinimo; ETT šioje byloje pabrėžė, kad valstybės narės turi užtikrinti visiems namų ūkio (buitiniams) vartotojams teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą bei skaidrią kainą (2008 m. spalio 9 d. sprendimas, C-237/07, Rink. p. 8)97. Kadangi buvo pripažinta jog įmonė pažeidžia nustatytus principus, kurie teigia, kad įmonių diferencijavimo tvarkos turi remtis įmanomai vienodais diferencijavimo principais ir turi būti suderintos su Komisija. Komisija vertina visų vartotojų nediskriminavimo požiūriu ir leidžia taikyti arba, esant požymiams dėl atskirų vartotojų grupių diskriminavimo, nurodo jas koreguoti ir Komisijos teisės aktai turi būti derinami iš anksto su suinteresuotomis institucijomis. Įmonė neatliko šių reikalavimų ir savavališkai nustatė kitokią kainą, neturėdama institucijų patvirtinimo ir taip pažeidė nediskriminavimo principą viešojoje sutartyje. Seimo kontrolierius atsižvelgęs į visus pateiktus faktus ir juos išanalizavęs situaciją priėmė sprendimą teinkinti pateiktą skundą. Analizuota situacija atskleidžia tinkamą intitucijų darbą ir dar aiškiau pateikia svarbiausios viešosios sutarties bei nediskriminavimo principo ryšį. Dar viena situacija, kuomet aptariami skirtingų kategorijų asmenys, buvo nagrinėta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos dar praeitų metų vasarą. Ginče sprendžiami klausimai taip pat yra susiję su dujų tiekimu bei vartotojo priskyrimo kitam vartotojų pogrupiui. Pareiškėjas 2016 m. kovo 29 d. Komisijai pateikė prašymą (Reg. Nr. R3-150) išnagrinėti vartojimo ginčą, kilusį tarp Pareiškėjo ir UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ (toliau – Skundžiama įmonė) dėl Skundžiamos įmonės veiksmų teisėtumo apskaičiuojant Pareiškėjo mokėtinas sumas už objekte suvartotą dujų kiekį 2015 metais bei priskiriant Pareiškėją I vartotojų pogrupiui98. Prieš tai ieškovas priklausė II vartotojų pogrupiui, einamaisiais metais jis iš skundžiamosios įmonės gavo pranešimą apie mažesnį suvartojamų dujų kiekį. Ieškovas išsiuntė paaiškinimą, jog dujų sumažėjimas priklausė nuo vykusių dujų renovacijos darbų, kurių metu dujų tiekimas buvo nutrauktas ir išdėstęs argumentus prašo pritaikyti buvusią kainą priklausančią II pogrupiui. Šiuo metu vartotojai pagal metinį suvartojamų gamtinių dujų kiekį yra skirstomi į šiuos pogrupius: I pogrupis - suvartojančius iki 500 m3 per metus; II pogrupis - nuo 500 m3 iki 20000 m3 per metus; III pogrupis - suvartojančius daugiau kaip 20000 m3 per metus99. Kiekvienam pogrupiui yra taikomi skirtingi mokesčiai, todėl yra svarbu nustatyti tikslų suvartojamų dujų kiekį. Kadangi skundžiamoji įmonė vadovaudamasi pasirašyta sutartimi kas metus perskaičiuoja vartotojų sąnaudas ir ieškovo sunaudotų dujų sąnaudos buvo mažesnės už II pogrupyje numatytas, verslininkas nepažeisdamas įstatymų vartotoją perkėlė į I pogrupį ir atitinkamai nustatė šiam pogrupiui priklausančias įmokas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalį su buitiniais vartotojais sudaromos gamtinių dujų tiekimo sutartys yra viešosios sutartys100. CK 6.161 straipsnio 4 dalis numato, kad viešosiose sutartyse nustatomos prekių bei paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalis draudžia paslaugų teikėjams teikti kam nors privilegijas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus101. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta ir analizuojamą situaciją matyti, kad ieškovas buvo priskirtas kitam vartotojų pogrupiui nepažeidžiant nei sutarties sąlygų, nei teisės aktų, todėl komisija pagrįstai priėmė sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė. Taigi, galima teigti, kad asmenims patenkantiems į tą pačia asmenų kategoriją negali būti suteikiamos jokios privilegijos, nes tai bus laikoma diskriminacija ir taip bus pažeidžiami teisės aktai, bei kitų asmenų interesai. Iš aptartų bylų galime suformuoti nuomonę, apie asmenis priklausančius tai pačiai kategorijai, ir jų santykį net tik su verslininku bet ir su kitais tos pačios kategorijos asmenimis. Autorei nepavyko rasti bylų, kuriose būtų pripažinta, jog skirtingų sąlygų taikymas tos pačios kategorijos asmenims yra pateisinamas ir nelaikytinas diskriminacija. Tačiau aptartos bylos yra svarbios tuo, kad atskleidžia pasekmes kylančias vartotojui siekiant įgyti tam tikras privilegijas kitų asmenų priklausančių tai pačiai kategorijai atžvilgiu. Tokių privilegijų nesuteikimas rodo puikų Lietuvos institucijų darbą siekiant lygiateisiškumo ir mažinant diskriminacijos apraiškas viešojoje sutartyje. Svarbu paminėti, kad nors ir neaptinkama bylų įvardijančių skirtingų sąlygų taikymą tos pačios kategorijos asmenims kai tai nelaikoma diskriminacija, aptinkama kitų šios kategorijos pavyzdžių. CK 6.161 str. 3d. norma nebus laikoma pažeista jei socialiai remtiniems asmenims, pavyzdžiui, pensininkams ar nepasiturintiem asmenims bus taikomi mažesni paslaugų tarifai. Šiai laikais didžiausias dėmesys skiriamas Socialinė pašalpoms ar kompensacijos už šildymą, karštą bei šaltą vandenį. Lietuvos respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas 5 str. nurodo dvi socialinės paramos rūšis : 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų102. Asmenys besikreipiantys dėl socialinės pašalpos ar kompensacijos turi atitikti įstatyme nurodytiems reikalavimams. Vartotojas, kuris siekia kompensacijos už būsto šildymą ar geriamojo bei karšto vandens naudojimą ir atitinka visus įstatyme išvardintus reikalavimus, turi kreiptis į atitinkamas institucija su prašymu tokiai kompensacijai gauti. Socialiai remtiniems asmenims taikomos skirtingos sąlygos nebus laikomos diskriminacinėmis, kai tiekėjai apskaičiuoja ir nustato kompensacijos dydį ir sumažina kompensacijų gavėjams šilumos būstui šildyti, geriamojo, karšto vandens arba šilumos karštam vandeniui ruošti mokesčius. Duomenis apie paskirtos kompensacijos dydį kompensacijų gavėjams tiekėjai teikia mokėjimo už būsto šildymą, geriamojo ir karšto vandens išlaidų pranešimuose103. Taigi taip nustatyti skirtingi mokėjimo tarifai ir lengvatos socialiai remtiniems asmenims nebus laikomi diskriminaciniais, o ekonominiais ir socialiniais kriterijais, kurie yra pateisinami viešojoje sutartyje. Nors įstatyme nustatyta, kad prekių ir paslaugų kainos bei kitos sutarties sąlygos visiems vartotojams turi būti vienodos ir ši norma draudžia diskriminuoti klientus skirtinga kainų ar tarifų sistema, iš išdėstytų faktų matyti, kad komentuojama norma leidžia taikyti skirtingas kainas ar tarifus, jei tokia galimybė numatyta įstatyme. 3.5 Nuomininkas ir viešoji sutartis Kaip jau buvo minėta, viešajai sutarčiai būdingi požymiai: viena šios sutarties šalis yra juridinis asmuo arba verslininkas, užsiimantis tam tikra ūkine veikla – teikiantis transporto, ryšių ir kitokias paslaugas, parduodantis elektros energiją, dujas ir kitus produktus; juridinis asmuo teikia paslaugas ar parduoda prekes kiekvienam asmeniui, kuris dėl to kreipiasi t.y. tokio juridinio asmens veikla yra vieša; juridinis asmuo turi užtikrinti vienodas prekių pardavimo ar paslaugų teikimo sąlygas atitinkamos kategorijos klientams, iš to išplaukia išvada, jog draudžiama diskriminuoti tos pačios kategorijos klientus, „skirtingos sutarties sąlygos yra galimos, jei jos grindžiamos ekonominiais kriterijais, pvz., dėl pirkėjų, perkančių iš esmės skirtingus tų pačių prekių kiekius, tačiau tos pačios kategorijos pirkėjams turi būti taikomos vienodos sąlygos.“104; juridinio asmens, parduodančio prekes ar teikiančio paslaugas, veikla yra kontroliuojama valstybės, tokiais atvejais, valstybė gali reguliuoti parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų kainas ar kitas sutarties sąlygas; kita viešosios sutarties šalis gali būti tiek juridinis, tiek fizinis asmuo; viešoji sutartis, kurios šalis (pirkėjas, paslaugų gavėjas) yra fizinis asmuo – vartotojas, yra ir vartojimo sutartis, jai taikomos taip pat teisės normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis; „Viešosios sutartys sudaromos klientui prisijungiant (CK 6.160 str. 2 d.) ir priimant sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustato kita šalis (CK 6.184, 6.185 str.)“105. Aptarus bendruosius viešosios sutarties ypatumus, grįžtama prie šios sutarties specifikos ir šiam darbui aktualaus klausimo – ar nors viena šią sutartį sudaranti šalis turi pareigą, įtvirtintą įstatymuose imperatyviosiomis normomis, sudaryti viešąją sutartį ar verslininkas gali išskirti būsto nuomininką iš kitų asmenų ir taip jį diskriminuoti sudarant ar vykdant viešąją sutartį ir koks teismo vaidmuo kilus ginčui dėl šios sutarties sudarymo, vykdymo ar nutraukimo? Teismų praktikoje dažniausiai susiduriama su energijos pirkimo-pardavimo sutartimis, kuri ,kaip jau buvo minėta, yra laikoma viena viešųjų sutarčių. Sudarant šią sutartį aptinkama Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, kurioje pateikta nuomonė apie šią viešąją sutarti ir pateikiamos išimtys kada verslininkas parduodantis energiją turi galimybę atsisakyti sudaryti sutarti su to reikalaujančia šalimi. LR CK 6.383 str. 2 d. yra apibrėžiamos energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su abonentu sąlygos, kurios LR CK 6.161 str. 2 d. taikymo aspektu vertintinos ir kaip įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos išimtys, kuriomis gali būti grindžiamas atsisakymas sudaryti energijos tiekimo sutartis. Taigi, energijos pirkimo-pardavimo sutartys su abonentu sudaromos tik tuo atveju: 1) kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus; 2) jie turi būti prijungti prie energijos tiekimo tinklų; 3) turi būti įrengti energijos apskaitos prietaisai. Jeigu šių sąlygų (nors vienos iš jų) nėra, atsisakymas sudaryti energijos tiekimo sutartį nepažeidžia LR CK 6.161 str. 2 d. nustatytų reikalavimų ir teismas negali įpareigoti energijos tiekėją sudaryti sutartį su abonentu106. Nepaisant išvardintų sąlygų, kuomet verslininkas gali atsisakyti sudaryti viešąją energijos pirkimo pardavimo sutartį, aptinkama teismų praktikos su kitokiais atsisakymo pagrindais. Kaip pavyzdžiui verslininkas atsisako sudaryti sutartį su būsto nuomininku. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėjo kasacinį skundą dėl įpareigojimo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Pagrindinė ginčo priežastis ta, kad energijos tiekėjas – atsakovas AB „VST“ atsisakė sudaryti su ja elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, nes ieškovė L. B. yra tik patalpų nuomininkė, o ne savininkė. Atsakovas siūlė buto nuomininkei ir savivaldybei sudaryti trišalę elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią savivaldybė būtų subsidiariai atsakinga už atsiskaitymą už elektros energiją, tačiau savivaldybė nesutiko su šiuo reikalavimu107. Išanalizavus bylos aplinkybes galima daryti išvadą, kad ieškovas atsisakydamas sudaryti sutartį su nuomininkų, jį išskiria iš visuomenės, o tai prilygsta diskriminacijai. Teismas byloje išaiškino, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis, remiantis CK 6.383 straipsnio 3 dalimi, yra viešoji sutartis, todėl energijos tiekėjui taikoma įstatyme nustatyta prievolė sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, o atsisakymas sudaryti sutartį gali būti grindžiamas tik įstatymų nustatyta tvarka patvirtintomis išimtimis (CK 6.161 straipsnio 2 dalis)108. Atsakovas atsisakymą sudaryti sutartį grindė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350, 29 ir 30 punktais, kuriuose išdėstyta, kad: „operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti (...) ir su nuomininkais“ ir „operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku“. Tačiau teismas padarė išvadą, jog elektros energijos tiekėjo galimybė sudaryti ar teisė nesudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininku, nurodytos Taisyklių 29 ir 30 punktuose, turi būti aiškinama ne kaip absoliuti pasirinkimo laisvė, o kaip pareigos ir teisės derinys, pagrįstas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos sutartiniuose santykiuose imperatyvais (CK 6.158 straipsnis). Sąžiningumas, be kita ko, reiškia nepiktnaudžiavimą teise, o atsisakymas sudaryti viešąją sutartį ne įstatymuose nustatyta tvarka patvirtintais pagrindais, kai be teisėto pagrindo nuosavybės teisė į daiktus pripažįstama lemiančiu veiksniu atsisakymui pagrįsti, prieštarauja subjektinių teisių, kurias siekiama įgyvendinti, paskirčiai, pažeidžia tiek vartotojų kaip abonentų pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tiek kaip vartotojų pagal vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalį) teises109. Identiškų bylų kuomet elektros energijos tiekėją - AB „VST“ atsisako sudaryti viešąją elektros pirkimo pardavimo sutartį yra ne viena. Kitoje teismo nagrinėtoje byloje buvo priimtas identiškas sprendimas ir atsakovas taip pat buvo įpareigotas sudaryti minėtą sutartį. Byloje buvo paminėtas svarus argumentas, aktualus nagrinėjamai diskriminacijos temai viešojoje sutartyje. Teismas konstatavo, kad elektros energijos tiekėjo siekis sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį tik su asmeniu, turinčiu nekilnojamojo turto, nėra įstatymo saugomas ir gintinas interesas, kasacinio teismo praktikoje elektros energijos tiekėjo atsisakymas sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl to, kad asmuo, kuris dėl to kreipėsi, yra ne būsto savininkas, o nuomininkas, pripažįstamas neteisėtu110. Galima daryti išvadą, jog jei atsakovas atsisako sudaryti sutartį su nuomininkų, jis jį išskiria iš visų kitų asmenų ekonominiu bei socialiniu aspektu, kadangi asmuo neturi pakankamai pajamų įsigyti savam būstui ir dėl to kelia nepasitikėjimą kitai sutarties šaliai, toks asmens išskyrimas būtų priskiriamas tiesioginei diskriminacijai. Akcentuojant dar kartą, kad verslininkas teikiantis viešas paslaugas turi visiems asmenims priklausiantiems tai pačiai kategorijai taikyti identiškas sąlygas ir atsižvelgiant į tai negali teikti tam tikrų nuolaidų, išskyrus jei jos pagrįstos socialiniais ir ekonominiais kriterijais111. Dar viena situacija, kuomet diskriminuojama sutartį siekianti sudaryti šalis, šiuo atveju taip pat nuomininkas, galėtų būti nagrinėtas Buitinių vartotojų sąjungos skundas dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr.(27.4-51)-3-4509, šį skundą nagrinėjo Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2006 m. spalio 2 d. Pateiktame skunde buvo nagrinėjama diskriminacijos apraiška asmenims besinuomojantiems bustus. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (toliau – AB „VST“) iš nuomininkų reikalavo 300 Lt užstato prieš sudarant elektros energijos pirkimo pardavimo sutartį, tokį išskirtinių sąlygų sudarymą, ginant viešąjį interesą Ūkio ministerijos buvo prašoma ištirti Buitinių vartotojų sąjungos vardu. Byloje iškeliamas svarbus klausimas, kuriuo siekiama atsakyti ar kažkurie Lietuvos Respublikos teisės aktai suteikia galimybė verslininkui, kaip šiuo atveju AB „VST“, išskirti savivaldybių butų nuomininkus į atskirą kategoriją ir nustatyti jiems kitokius reikalavimus, kad būtų pajungta elektros energija. Buitinių vartotojų sąjunga savo pateiktame skunde nurodė: „Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato jokių išskirtinių, papildomų reikalavimų ar apribojimų piliečiams – vartotojams – patalpų nuomininkams juo labiau išskiriant atskirą jų grupę – savivaldybių butų nuomininkus“112. Ūkio ministerija patvirtino, kad vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 11 p. yra nustatyta, jog naujų vartotojų elektros įrenginiai prie elektros tinklų prijungiami tik tada, kai naujasis vartotojas yra įrengęs savo elektros įrenginius ir sudaręs su operatoriumi elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį ar su tiekėju elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį113. Taip pat atsižvelgus į taisyklių 85 punktą, atsiradus aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai manyti, kad vartotojas (šiuo atveju nuomininkas) gali nevykdyti savo prievolių nustatytų sutartyje, verslininkas įgyja teisę reikalauti vartotojo (tarp jų ir nuomininko) pateikti visų prievolių pagal sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo arba kitų atsiskaitymo garantijų. Vadovaudamasi tuo kas išdėstyta ūkio ministerija priėmė išvadą, kad piniginio užstato panaudojimas o vėliau jo grąžinimas nėra ir negali būti laikomas vartotojų grupės išskyrimu iš kitų, ir nuomininkai nėra diskriminuojami. Ši byla nebuvo išnagrinėta iki galo, nes Vyriausioji administracinių ginčų komisija pripažino, jog nėra kompetentinga spręsti Buitinių vartotojų sąjungos skundą114. Tačiau autorės nuomone pateikti faktai, bei byloje išdėstytos aplinkybės, rodo, kad tokie papildomi reikalavimai, kurie nustatyti vienai grupei vartotojų siekiančių sudaryti viešąją sutartį, atskleidžia tam tikrą diskriminacinę politiką. Asmenys turi būti vienodai saugomi, nepriklausomai nuo to, ar tai sudaro visuomenės daugumą ar mažumą, neišskiriant tam tikrų jų savybių115. Svarbu paminėti, kad aptariamose bylose minimas senasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. Nr. 4-350 įsakymas, kurio analizuojamuose 29 ir 30 punktuose pateikiamos nuostatos mini, jog verslininkas gali sutartį sudaryti su nuomininku, bet kartu ir vienašališkai atsisakyti šios sutarties sudarymo116. Dabartiniame ūkio ministro įsakyme pateikiami detaliau išdėstyti reikalavimai tiek norint sudaryti sutartį su nuomininku, tiek jos atsisakant. 21 įsakymo punktas teigia, kad Operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku tik tuo atveju, jei yra priežasčių, nustatytų Taisyklių 36 punkte. Taigi vadovaujantis išdėstytomis taisyklėmis šiuo metu galimybė verslininkui atsisakyti sutarties sudarymo su būsto nuomininku galima tik jei: „yra skola už elektros energiją ar už elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas, ar yra pažeistos su operatoriumi ar tiekėju sudarytos sutarties esminės sąlygos, taip pat jei pradėtos bankroto, restruktūrizavimo ar likvidavimo procedūros, ir operatoriui ar tiekėjui pareikalavus, nepateikiamas visų būsimų prievolių pagal sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimas ar nesuteikiamos kitos nurodytų atsiskaitymo garantijos“, bei kitais CK bei Elektros energetikos įstatymo nustatytais atvejais117. Matyti, kad pakeitus seniau galiojusį įstatymą tiek verslininkui tiek vartotojui yra lengviau vadovautis atsisakymo sudaryti sutartį principais, o teismui spręsti ginčus kilus nesutarimui. IŠVADOS 1. Atlikus nuoseklią viešųjų sutarčių analizę, darytina išvada, jog viešosios sutartys nuo kitų Lietuvoje įtvirtintų sutarčių rūšių skiriasi savo išimtinai viešu, tiek fizinių tiek juridinių asmenų būtiniausiems poreikiams patenkinti skirtu objektu ir aukštu valstybinio reguliavimo laipsniu. Kadangi valstybė, vedama viešojo intereso, prižiūri, jog paslaugas teikiantys ar prekes parduodantys ūkio subjektai nediskriminuotų kontrahentų bei sudarytų viešąsias sutartis su visais besikreipiančiais; 2. Išanalizavus viešųjų sutarčių reguliavimo ypatumus tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse, galima daryti išvadą, jog privačių santykių valstybinis reguliavimas viešųjų sutarčių pagrindu, teisės doktrinoje suprantamas kaip valstybės siekis per įstatymų leidžiamąją valdžią suderinti valstybės ekonominius bei socialinius tikslus. Per šią viešosios teisės intervenciją į privačius santykius valstybė ne tik garantuoja esminių, būtiniausių išteklių tolygų pasiskirstymą visuomenėje, bet ir apsaugo silpnesniąją sutarties šalį nuo galimo nesąžiningumo ar apgaulės; 3. Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes joje atsispindi viešas interesas, kuris sudaro sąlygas valstybei kištis į sutarčių sudarymo procesą siekiant apginti silpnąją šalį nuo verslininko (monopolisto). Visgi toks valstybinis reguliavimas yra skatintinas, kadangi padeda užkirsti kelią didelę ekonominę galią turinčių ūkio subjektų piktnaudžiavimui, bei tuo pačiu apsaugo silpnesniąją sutartinių santykių šalį nuo galimo išnaudojimo; 4. Galima teigti, kad jurisprudencijoje bei mokslinėje literatūroje diskriminacija yra vienas dažniausiai analizuojamų apraiškų teisinėje visuomenėje. Pagrindiniai skirtumai tarp tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos yra skirtingas šių principų pasireiškimas bei jų pateisinimo galimybės. Esant tiesioginiai diskriminacijai skirtingų asmenų vertinimas yra akivaizdus, o tuo tarpu netiesioginės diskriminacijos atveju skirtingi asmenys yra įvardijami vienodai, bet praktikoje yra vertinami skirtingai. Taip pat tiesioginės diskriminacijos negalima pateisinti objektyviąja prasme, o netiesioginės diskriminacijos atveju atvirkščiai. 5. Esant situacijai, kada atsisakoma sudaryti sutartį su nuomininku, taip jį išskiriant iš visų kitų asmenų ekonominiu bei socialiniu aspektu teigiant, jog asmuo neturi pakankamai pajamų įsigyti savam būstui ir dėl to kelia nepasitikėjimą kitai sutarties šaliai, bus laikoma neteisėtu ir tokia situacija bus priskirta tiesioginiai diskriminacijai. Verslininkas teikiantis viešas paslaugas turi visiems asmenims priklausiantiems tai pačiai kategorijai taikyti identiškas sąlygas ir atsižvelgiant į tai negali teikti tam tikrų nuolaidų, išskyrus jei jos pagrįstos socialiniais ir ekonominiais kriterijais. Taip pat iškelti papildomi reikalavimai, kurie nustatyti vienai grupei vartotojų siekiančių sudaryti viešąją sutartį, atskleidžia tam tikrą diskriminacinę politiką. Asmenys turi būti vienodai saugomi, nepriklausomai nuo to, ar tai sudaro visuomenės daugumą ar mažumą, neišskiriant tam tikrų jų savybių. 6. Socialiai remtiniems asmenims taikomos skirtingos sąlygos nebus laikomos diskriminacinėmis, kai tiekėjai apskaičiuoja ir nustato kompensacijos dydį ir sumažina kompensacijų gavėjams šilumos būstui šildyti, geriamojo, karšto vandens arba šilumos karštam vandeniui ruošti mokesčius. Duomenis apie paskirtos kompensacijos dydį kompensacijų gavėjams tiekėjai teikia mokėjimo už būsto šildymą, geriamojo ir karšto vandens išlaidų pranešimuose118. Taigi taip nustatyti skirtingi mokėjimo tarifai ir lengvatos socialiai remtiniems asmenims nebus laikomi diskriminaciniais, o ekonominiais ir socialiniais kriterijais, kurie yra pateisinami viešojoje sutartyje. 7. Viešai prekes parduodančiam juridiniam asmeniui yra draudžiama suteikti privilegijų atskiriems tos pačios kategorijos pirkėjams, taip diskriminuojant likusius119. Skirtingos sutarties sąlygos yra galimos, jei jos grindžiamos ekonominiais kriterijais, pvz., dėl pirkėjų, perkančių iš esmės skirtingus tų pačių prekių kiekius, tačiau tos pačios kategorijos pirkėjams turi būti taikomos vienodos sąlygos. LITERATŪRA Norminiai teisės aktai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014); 2. 1957 m. kovo 25 d. Konsoliduota rūzopos Bendrijos steigimo sutartis (Valstybės žinios, 2004, Nr. 2-2.97/C 340/03) originalo kalba:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!