Dirvotyros apžvalga. Dirvožemiai Ignalinos rajone

 1. Trumpa dirvotyros raidos apžvalga........................................................... 3 2. Kristalinės pamato magminės ir metamorfinės uolienos. Nuosėdinės uolienos..................................................................................................... 4 3. Dirvožemio sorbcija. Sorbcijos rūšys....................................................... 7 4. Dirvožemio drėgmės potencialas ir sorbuojamoji galia............................ 8 5. Dirvodaros veiksniai. Dirvodarinės uolienos............................................ 9 6. Ignalinos rajone vyraujantys dirvožemiai, jų profilių aprašymai, savybės............................................................................................... 10 Trumpa dirvotyros raidos apžvalga Dirvotyra tai mokslas apie dirvožemius, jų sudėtį, savybes, sandarą, derlingumą. Tai gamtos dalis, gamtos mokslo šaka susijusi su augalija ir augmenija. Yra manoma, kad žmonės dirvožemiu pradėjo domėtis gana seniai apie 10 tūkstančių metu prieš Kristų. Dirbdami žemę laikui bėgant ėmė ją pažinti pagal spalva, kuri geresnė ar blogesnė, kur ir kaip ją naudoti. 1563 metais B. Palisi aiškino jog žemėje esant druskų ji bus derlinga: ilgai netręšiant lauko javai panaudoja visas druskas, todėl toliau nebedera. Kad vėl atsirastų druskų ir javai derėtų yra siūloma žemę tręšti arba palikti nenaudojama. Rusų mokslininkas M. Lomonosovas (1711-1765) aiškino apie juodžemių kilmę, dirvožemių susidarymą. Švedų tyrinėtojas J. Valerijus XVII a. viduryje pirmasis apibūdino žemės humusą. Šiek tiek vėliau vokiečių mokslininkas A. Tėras paskelbė augalų mitybos humusų hipotezę. Tai paskatino tyrinėti dirvotyros organinę dalį. Šių dirvotyros pradininkų ir kitų mokslininkų darbai buvo labai svarbūs pačios dirvotyros raidai. Dirvotyra, kaip mokslo šaka prasidėjo Rusijoje. Ten buvo paruošti jos moksliniai pagrindai ir svarbiausi dirvožemių tyrimo metodai. 1876 metais laisvojoje ekonominėje draugijoje buvo sukurta atskira komisija juodžemių tolesniam tyrinėjimui. Joje buvo ir jaunas Peterburgo universiteto mokslininkas, kuris gavo užduotį geologinė-geografinė tyrinėjimų dalį, tai V. Dokučiajevas(1846-1903). Po ketverių tyrinėjimo metų jis paskelbė klasikinį savo darbą „Rusijos juodžemis“kuriame aprašė juodžemių susidarymo teoriją, jų savybes ir geografinį paplitimą. Dirvožemį Dokučiajevas laikė savarankišku gamtos kūnu, susidariusiu sudėtingo dirvodaros proceso metu. Taip ir susiformavo mokslinė genetinė dirvotyra. Dokučiajevo mokslas apie gamtos zonas turėjo didžiulės įtakos daugeliui mokslo šakų tokiom kaip dirvotyra, ekologija, geobotanika, miškininkystė ir pan. Taip pat jis panaudojo savo žinias ir praktiniams dalykams: pasiūlė kovos prieš sausras stepėse priemonių sistema(sulaikyti sniegą laukuose, sodinti medžių ir krūmų apsaugines juostas, purenti dirvos paviršių). V. Dokučiajevo literatūrinis palikimas yra labai didelis- 225 atspausdinti darbai. Jis sukūrė dirvotyros terminologiją, kuri paplitusi visame pasaulyje ir naudojama dar šiandien. Taigi jis pelnė Rusijai pasaulinę šlovę. Su V. Dokučiajevu dirbęs mokslininkas P. Kostyčevas (1845-1895) savo darbais tapo agronominės dirvotyros moksliniu pagrindu. Jis pirmasis aprašė mikroorganizmų vaidmenį humuso susidarymui, įrodė didelę patvarios dirvos struktūros reikšmę dirvožemio derlingumui. P. Kostyčevas išleido pirmąjį Rusijoje dirvotyros vadovėlį, kuris turėjo agronominę pakraipą. Artimas V. Dokučiajevo mokinys N. Sibircevas (1860-1900) patikslino savo mokytojo paskelbtą dirvožemių klasifikaciją, papildė dirvožemio ir dirvotyros sąvokų apibrėžimus, daug nuveikė kovos su sausromis srityje bei vadovavo pirmajai Dirvotyros katedrai. Taip pat svarbus asmuo dirvotyros kelyje pirmasis akademikas dirvožemininkas K. Glinka (1867-1927), žinomų dirvožemio genezės ir klasifikavimo darbų autorius, paleodirvotyros pradininkas. 1927 metais Vašingtone įvyko pirmasis tarptautinis dirvožemininkų kongresas. Šioje draugijoje UNESCO- tarptautinė organizacija paruošė ilgametę programą „žmogus ir biosfera“, kurioje svarbiausias uždavinys tirti dirvožemio dangą ir ją panaudoti. Sudaryta pasaulio dirvožemių klasifikacija ir 1988 metais buvo išleistas pasaulio dirvožemių žemėlapis. Lietuvos istorijoje dirvožemius pradėjo skirtyti 1557 metais, o vėliau juos ėmė tirti ir skirstyti(pagal tinkamumą auginti įvairius žemės ūkio augalus)Vilniaus universiteto Agronomijos katedros profesorius M. Očiapovskis. 1930 metais Žemės ūkio akademijos dirvožemio mokslo katedros vedėjas profesorius V. Ruokis suklasifikavo Lietuvos dirvožemius pagal drėgmės rėžimą, reljefą, granuliometrinę sudėtį, išleido knygą „Dirvožemio mokslas“ ir 1933 metais „Lietuvos dirvožemių reakcija“. M. Očiapovskis kūrė lietuviškus dirvotyros, geologijos, agrochemijos, chemijos mokslų terminus. Šis mokslininkas už nuopelnus Lietuvoje laikomas šio mokslo pradininku. 1946 metais įsikūręs Žemės ūkio institutas pradėjo tirti ir kartografuoti Lietuvos dirvožemius. Vėlia darbus perima Žemdirbystės, o dar vėliau ir Žemėtvarkos institutas. Dirvotyra dėstoma Lietuvos žemės ūkio universitete, kuriame yra V. Ruokio geologijos kabinetas, Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete, žemės ir miškų ūkio mokyklose. Kristalinės pamato magminės ir metamorfinės uolienos. Nuosėdinės uolienos Magma—tai tešlos pavidalo judrus silikatinis lydinys. Ji prisotinta dujų, vandens garų. Magmos kristalizacijos procesas vyksta Žemės gelmėse, labai sudėtingas reiškinys. Magminės uolienos susidaro iš magmos, jai auštant. Jeigu magma stingsta litosferos gelmėse, susidaro kristalinės uolienos. Kristalizacijos procesas prasideda krintant magmos temperatūrai. Tuomet iš magmos tam tikra tvarka susidaro mineralai. Iš endogeninių mineralų susidariusios uolienos vadinamos magminėmis. Endogeniniai mineralai, susidarę, esant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui, labai tankūs, kieti, atsparūs vandeniui, rūgštims bei šarmams. Nežiūrint to, kad endogeniniai mineralai labai stiprūs, jie pastovūs tiktai tose sąlygose, kuriose susidarę. Pasikeitus termodinaminėms sąlygoms, jie suyra ir pereina į naują, pastovų pakitusiomis sąlygomis būvį. Dauguma endogeninių mineralų— nepastovūs. Atmosferos, biosferos ir hidrosferos veikiami jie irsta, dūlėja ir virsta naujais mineralais. Taigi cheminiai elementai, esantys magmoje sudaro pirminius magminės kilmės mineralus. Pirminių mineralų agregatai sudaro magmines uolienas. Organizmų išskiriami cheminiai elementai sudaro organinės kilmės mineralus. Magminių uolienų irimo produktai, pasikeitę magminiai mineralai, chemogeninės ir organogeninės kilmės mineralai sudaro nuosėdines uolienas. Magminės ir nuosėdinės uolienos, veikiamos aukštos temperatūros, didelio slėgio ir magmos, virsta metamorfinėmis. Magmos savybės daug priklauso nuo SiO2 kiekio joje. Todėl, atsižvelgiant į tai, kiek magmoje yra SiO2, iš jos susiformavusios uolienos skirstomos taip; ultrarūgščios SiO2>75%; rūgščios SiO2—75—65 %; vidutinio rūgštumo SiO2—52—65%; bazinės SiO2—40—52%; ultrabazinės SiO21,0 mm skersmens dalelių) – >10%. Horizontas A1 (A) dažniausiai būna lengvo priemolio, rečiau priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio. Įplautajame horizonte B fizinio molio dalelių judėjimas neryškus. Šiuose dirvožemiuose jaurėjimas silpnas. Velėniniai glėjiškieji dirvožemiai karbonatų turi gana įvairiai: nuo keliolikos procentų iki 30% ir daugiau. Viršutiniuose horizontuose karbonatų yra mažiau. Velėniniuose glėjiškuose dirvožemiuose humuso gana daug: horizonte A1(A) 2-4%, gilesniuose – vos kelios dešimtosios procento. Šių dirvožemių fizikinės savybės labai priklauso nuo dirvodarinių uolienų granuliometrinės sudėties. Pelkiniai dirvožemiai - organogeniniai dirvožemiai, susidarę pelkėjimo metu ir paviršiuje turintys ne plonesnį kaip 30 cm durpių sluoks­nį (nusausintuose minimalus durpių sluoksnis - 20 cm). Sausumos pelkėjimas yra tiesioginė velėnėjimo tąsa, kurios pagrindinis rezultatas - organinių liekanų kaupimasis. Geriausias jam sąlygas sudaro tankiakerės žolės. Didelė žolių biomasė suge­ria daug kritulių drėgmės. Dėl drėgmės pertekliaus susidaro ana­erobinės sąlygos, ir mineralinėje uolienoje sustiprėja glėjėjimo procesai. Pamažu organinės liekanos ima kauptis durpių pavidalu, o tai labai pablogina augalų aprūpinimą mineralinėmis maisto me­džiagomis. Ilgainiui žoles pakeičia žaliosios samanos, o jas - ki­minai (Sphagnum), labai imlūs drėgmei (1600-3000%). Jie sukaupia dideles drėgmės atsargas ir pelkėjimas spartėja. Velėnėji­mo procesas ilgiausiai trunka pelkėjančiuose dirvožemiuose, kur augalus mineraliniu maistu aprūpina gruntinis vanduo. Kai besi­kaupiančių durpių sluoksnis pastorėja aukščiau gruntinio van­dens poveikio lygio, dirvodaros procesas pereina į durpėdaros­ durpinę samaninę pelkinių dirvožemių susidarymo stadiją. Galima išskirti tris pelkėjimo būdus: 1) Pagrindinis būdas, tai anaerobinės sąlygos ir redukcijos procesai. Trūkstant deguonies, anaerobiniai mikroorganizmai deguonį ima iš dirvožemio junginių, todėl trivalenčiai geležies junginiai virsta dvivalenčiais ir sukelia glėjiškumo požymius. Visiškai suglėjėjusi mineralinė uoliena yra melsvai balzgana, neretai vadinama glėjine. Dėl to pelkinių dirvožemių profilyje išskiriami du pagrindiniai sluoksniai: • Durpinis (T) • Glėjinis (G) 2) Atvirų vandens telkinių supelkėjimas, kuris prasidėjo įsivyravus sausesniam borealiniam ir atlantiniam klimatui. Lietuvoje daugiausia pelkinių dirvožemių susidarė supelkėjus ežerams. Toks pelkėjimas intensyviai vyksta ir dabar. 3) Pelkinių dirvožemių grupė susidariusi šaltiniuotose vietose, pašlaitėse. Taip pat supelkėjimas gali susidaryti ir dėl kitų priežasčių, kurių svarbiausia – miškų iškirtimas arba išdeginimas. Medžiai sunaudoja 30-40% dirvožemio drėgmės atsargų. Iškirtus mišką arba jį sunaikinus gaisrui, sutrinka drėgmės balansas ir dirvožemis pradeda pelkėti. Svarbiausią pelkinių dirvožemių susidarymo veiksnį – užmirkimą – lemia : klimatas, reljefas, hidrografinis tinklas, dirvodarinės uolienos, o jį skatina drėgmei nelaidžios dirvodarinės uolienos, negiliai slūgsantys gruntiniai vandenys. Velėniniai nujaurėję dirvožemiai. Pagal cheminę sudėtį velėniniai karbonatiniai nujaurėję priemoliniai dirvožemiai turi daug kalio (horizonte A apie 2%, o giliau-horizontuose B, C-daugiau kaip 3%. Bendrojo fosforo juose randama vidutiniškai. Dėl išplovimo kalcio ir magnio mažiausia būna horizonte A1, tačiau nuo paviršiaus gilyn jų daugėja, o ypač daug jų yra gimtojoje uolienoje (horizonte C). Kalcis ir magnis iš viršutinių horizontų išsiplauna į gilesnius, ypač į horizontą B. Aliuminio ir geležies trioksidų mažiausia yra horizonte A1, o daugiausia jų susikaupę iliuviniame horizonte B. Kalcio ir magnio oksidų, taip pat geležies bei aliuminio trioksidų išplovimas iš viršutinių horizontų į giliau esančius parodo, kad šiuose dirvožemiuose vyksta jaurėjimo procesai. Šio potipio dirvožemiai turi daug karbonatų. Humuso velėniniai karbonatiniai nujaurėję priemoliai dirvožemiai turi mažiau, negu išplautieji. Ypač mažai humuso turi smėliniai bei žvyriniai to paties potipio dirvožemiai. Šių dirvožemių humusas turi daug kalcio, magnio, fosforo, o kalio žymiai mažiau (priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties). Velėniniai jauriniai dirvožemiai (Jv). Šio tipo dirvožemiai yra nekarbonatingi, susiformavę veikiant velėnėjimui ir jaurėjimui. Šiems dirvožemiams yra būdingi ne tiktai jaurinių dirvožemių požymiai, bet ir dėl velėnėjimo susidaręs viršutinis, velėninis, humusingas, akumuliacinis horizontas A1 (A). Dirvodaros procesas, vykstantis dėl žolių augalijos poveikio ir sudarantis sąlygas susiformuoti dirvožemiams su ryškiu humusiniu, puveniniu horizontu, yra vadinamas velėnėjimu. Svarbiausia jo savybė-humuso, augalų maisto medžiagų susikaupimas, taip pat patvarios struktūros susidarymas viršutiniame dirvožemio horizonte. Velėniniai jauriniai dirvožemiai viršuje turi humusinį horizontą A1(A), po juo yra nevienodo ryškumo eliuvinis horizontas A2(E). Priklausomai nuo jo išsivystymo velėninių jaurinių dirvožemių potipis skirstomas į: • menkai pajaurėjusius velėninius jaurinius; • vidutiniškai ir smarkiai pajaurėjusius velėninius jaurinius; • smarkiai pajaurėjusius velėninius jaurinius. Velėniniai jauriniai dirvožemiai dažniausi Lietuvoje (užima apie 43,5% visos teritorijos). Tai tipiški banguoto ir kalvoto reljefo Kuršo ir Žemaičių aukštumų dirvožemiai, susiformavę įvairiausios kilmės bei granuliometrinės sudėties dirvodarinėse uolienose.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!