„Dievų miškas“ lagerio budelių paveikslai

Balys Sruoga, aprašydamas knygos personažus, vengė bet kokių štampų, standartinių frazių vartojimo. Su pirmuoju Dievų miško redaktoriumi Drazdausku vėliau daug ginčijosi, gindamas savo nuomonę būtent dėl originalios, individualios išraiškos. Sruoga savo nuomonę dėl redaktoriaus išbraukytų, suprimityvintų teksto vietų visada grindė trimis racionaliais argumentais: objektyvaus vaizdavimo būdo (tipiški lagerio tikrovės reiškiniai – be pagražinimų, tokie, kokie buvo), psichologinio paveikumo ir stilistinės raiškos (ekspresyvumo) būtinybė. Būtent šiais argumentais rėmėsi ir pats redaguodamas kūrinio tekstą.
Humanitarinių mokslų daktarė Neringa Markevičienė, kuri nagrinėjo Balio Sruogos kūrybą, yra rašiusi, jog autorius pristatant asmenį, pirmiausia kuria jo fizinį „portretą“. Arba įterpia lakoniškas kriminalinę praeitį liudijančias faktines žinutes, savotiškas dokumentinio žanro „etiketes“ arba – tik asmenį apibūdinančias charakteristikas. Būtent mašinraštyje labai išryškėja eskizavimo technikos specifika, karikatūrinimas. Yra lakoniškų ironiškų vertinamųjų replikų, subjektyvių įvykių komentarų, saviironijos grimasų, išprovokuotų paradoksalių situacijų.
Taip pat, jau turbūt daugelis įsiminė, jog rašytojas, kaip įžvalgus stebėtojas pasirenka vieną kurio nors kalinių prižiūrėtojo bruožą ir jį hiperbolizuoja taip, jog matome visą asmens charakterį. Satyriškai vaizduojamuose šių veikėjų portretuose, biografijose atsiskleidžia visa nužmoginta lagerio dvasia.
Žiaurus lenkas, skiriantis bausmes. Lagerio garsenybė, žudikas. Buvo sakoma, jog lageryje nužudė savo brolį.
Vacelis buvo labai išradingas – turėjo puikią fantaziją, kaip kankinti kalinius: „Nešiojo jis raudoną trikampį – politinio kalinio ženklą. Buvo lagerio garsenybė, nudobęs kelias dešimtis kalinių. O kiek šonkaulių ir blauzdikaulių sulaužė, kiek pakaušių praskėlė – niekas neskaičiavo. Senieji katorgininkai pasakoja, kad šis galvažudys lageryje užmušė savo brolį.“ Jam nepritrūkdavo išminties, kaip kankinti katorgininkus, kalinių nelaikė asmenimis, o jų mušimas jam atrodė tarsi pramogą. „Kartais jį lyg apatija apimdavo. Pristigdavo energijos bogatyriškai su lazda švaistytis. Tuomet liepdavo jisai katorgininkam sugulti kieme, vienam šalia kito, sausa ar purvas, – vis tiek. Tuomet jis, būdavo, vaikščioja per sugulusius ir drėbčioja lazda, kur kam pataikys. Kartais gi jisai ir šitokiam palyginti lengvam darbui karingos nuotaikos nebeturėdavo. Tuomet jis, būdavo, atsistoja šalia sugulusių ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!