Dieviškoji tvarka kartais žmogų skaudina

 LITERATŪRINĖ PASTRAIPA Dieviškoji tvarka kartais žmogų skaudina (M. K. Sarbievijus, J. V. Gėtė) Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Johanas Volfgangas Gėtė savo kūriniuose vaizduoja baroko ir apšvietos amžiui ypač būdingus dieviškosios tvarkos pagrindus, kurių pakeisti negali niekas, tik pats Viešpats. Žmogaus laikinumas pasaulio platybėse vienas skausmingiausių priminimų, kurių pakeisti bejėgė ir menka gyvybė negali. Motiejus Kazimieras Sarbievijus - vienas žymiausių baroko epochos laikotarpiu (XVII a.) lotyniškai rašiusių Europos poetų, retorikų, filosofų, teologų, savo poetinį kelią pradėjusių nuo panegirinių kūrinių. Jis taip pat Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius. Sarbievijaus kūryba išsiskiria metaforišku, mįslingu kalbėjimu, alegorijomis ir konceptų (konceptas- tai kūrinio konstravimo principas) vartojimu. Autorius savo ketvirtoje odėje (iškilmingame, patetiškajame kūrinyje, kuriame šlovinami žymūs žmonės, istoriniai įvykiai, turintys gilią filosofinę idėją) „Krispui Levinijui“ idealizuoja Vilniaus gamtos vaizdą, miesto apylinkes, tačiau svarbiausia atskleidžia laikinumo, nepastovumo temą- žmogus priklausomas nuo dieviškosios tvarkos ir laiko. Autorius poemos pradžioje kreipiasi į Krispą Levinijų: „Krispai, <...> Greitai pasibaigs maloni jaunystė“, ir aiškina, jog laikas nėra gailestingas, „nestovi“ vietoje ir greitai prabėgs. Vaizduoja kaip materialūs, ranka apčiuopiami daiktai (brangenybės, sagtys, vilna, šalmai, plunksnos, auksas) nėra vertingesni už išmintį, gyvenimą ir skatina nesidžiaugti laikinais, kintančiais, nuo žmogaus nepriklausančiais dalykais. Teigia, kad „maloni jaunystė“, turtai ir brangenybės greitai baigiasi, o likimas negailestingas „<...> Dešine dosnia valanda ką davė,/ Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja“. Motiejus Kazimieras Sarbievijus suvokia, kad žmogus yra menkas individas ir pasipriešinti likimui neturi galių: „<...> Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys/ Savo valdžioje laiko vargšą žmogų“. Panašiai dieviškosios tvarkos laikymasis vaizduojamas ir Johano Volfgango Gėtės (1749- 1832 metai)- apšvietos epochos vokiečių literatūros klasiko, humanisto, politiko, filosofo dviejų dalių tragedijoje „Faustas“ ( dabar vadinama ir filosofine poema). Gėtė šį kūrinį rašo visą savo gyvenimą, nuolat grįždamas ir papildydamas naujomis scenomis, motyvais, veikėjais. Pirmosios dalies „Prologas danguje“ scenoje autorius vaizduoja Dievo (Visagalio) ir Mefistofelio (šėtono, demono, velnio) draugišką dialogą danguje, kurio metu sudaromas sandoris dėl žmogaus pavaldumo. Ši scena tarsi parodo, kokia svarbiausia mintis (žmogaus laikinumas) iškyla skaitant patį kūrinį ir koks svarbus yra žmogus pasaulyje: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!