Didžiosios Britanijos valdymas

ĮVADAS Parlamentinis valdymas yra gana tobula ir paprasta demokratijos įgyvendinimo forma. Darbe analizuojama Didžios Britanijos valdymo sistema, kuri neprarasdama gausių tradicijų, per ilgus amžius pasaulio valstybių demokratėjimo procesui padarė didelę įtaką. Ji ypač ryški kitose angliškai kalbančiose šalyse, kur valstybinis gyvenimas modeliuojamas remiantis britų tradicija. Didžioji Britanija ypatinga savo politine kultūra, rašytinės konstitucijos nebuvimu, teisinės sistemos principais, bet ir rinkimų bei partijų sistemomis. Tikėtina, kad šį unikalumą bent iš dalies sąlygoja savotiškas britų nacionalinis charakteris, kurio vienas esminių bruožų yra konservatyvumas. Galbūt todėl, nepaisant nuolatinių diskusijų, Didžiojoje Britanijoje išsilaikė paprastosios daugumos atstovavimo sistema, o kai kurios partijos savo istoriją skaičiuoja jau šimtais metų. Beje, partijų susikūrimas šalyje buvo taip pat ypatingas. Šiame referate bus apžvelgta parlamentinio valdymo bruožai, partijų sistemos pobūdis bei trumpai aprašyta jos dinamika. Taip pat bus skirta dėmesio ir pačioms partijoms — sistemos komponentėms. Darbo tikslas – apžvelgti Didžiosios Britanijos parlamentinio valdymo ypatumus. Darbo uždaviniai : 1. Apžvelgti parlamentinio valdymo bruožus; 2. Išanalizuoti Didžiosios Britanijos valdymo ypatumus: 2.1. Apžvelgti Didžiosios Britanijos parlamento darbo specifiką; 2.2. Išanalizuoti rinkimų ypatumus; 2.3. Išanalizuoti politinių partijų sistemą. 1. PARLAMENTINIO VALDYMO BRUOŽAI Tautos išrinktas parlamentas – tai tokia valstybės valdžios institucija, be kurios būtų neįmanoma įgyvendinti šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos. Didelė institucija, kuri susideda iš keliasdešimt ar net kelių šimtų valstybės tautos rinktų atstovų. Tendencija, jog didesnės valstybės turi didesnius parlamentus, yra akivaizdi. Šiuolaikinių valstybių parlamentas paprastai būna arba vienerių, arba dvejų rūmų. Rinkėjų valia į parlamentą patenka įvairių politinių jėgų atstovai, kurie pagal savo partinę priklausomybę vėliau susiskirsto į frakcijas. Naujai išrinktam parlamentui paprastai reikia išsirinkti pirmininką, kuris tiesiogiai vadovaus jo posėdžiams. Pats svarbiausia parlamento uždavinys ir darbas, kurį jis atlieka savo sesijų metu, yra valstybės įstatymų priėmimas. Apibendrintai parlamento vaidmenį demokratinėje valstybėje, galima išskirti tokias tris pagrindines funkcijas: 1. Valstybės tautos atstovavimas; 2. Įstatymų leidyba ir valstybės biudžeto tvirtinimas; 3. Vykdomosios valdžios formavimas ir kontrolė. 1 Parlamentinio valdymo atveju, kaip minėta, visas vyriausybės formavimo procesas nuo ministro pirmininko paskyrimo iki vyriausybės ministrų ir veiklos programos tvirtinimo yra parlamento žinioje. Todėl čia lemiamą reikšmę įgauna parlamento politinių frakcijų dydis ir jų tarpusavio santykis, nes būtent ta frakcija ar frakcijų koalicija, kuri sudaro parlamento daugumą, ir turi galimybę formuoti vyriausybę. Tik tas asmuo, už kurį balsuoja ir kurį remia dauguma, gali būti paskirtas ministru pirmininku. Todėl ministru pirmininku (arba premjeru) tampa parlamento daugumą sudarančios frakcijos ar frakcijų koalicijos lyderis. Savo ruožtu naujai paskirtas premjeras teikia parlamentui tvirtinti vyriausybės narius iš savo šalininkų – parlamento narių tarpo. Parlamentinio valdymo sistemoje paprastai tiek pats premjeras, tiek vyriausybės nariai kartu yra ir parlamento pilnateisiai nariai, galintys dalyvauti balsavimuose, kasdieniniame parlamento darbe. Taigi parlamentinėje sistemoje vyriausybė iš esmės nėra savarankiškas valstybinės valdžios organas, tiesiogiai atskaitingas savo šalies piliečiams. Pirmiausia ji yra atsakinga parlamentui. Todėl notint schema pavaizduoti parlamentinio valdymo sistemą, vyriausybė turėtų būti paties arlamento viduje, o ne už jo ribų. Paprastai vyriausybė gali vykdyti savo pareigas tol, kol ją remia ir ja psitiki parlamento narių dauguma. Ta pati dauguma, esant reikalui, balsavimo būdu gali nuspręsti vyriausybę atleisti iš pareigų, paskirti kitą premjerą ir kitą vyriausybės sudėtį. Tačiau ne visada parlamente yra aiški dauguma ir mažuma. Taip ypač dažnai būna tuose kraštuose, kur parlamento rinkimai vyksta ne pagal daugumos, bet pagal proporcingo atstovavimo rinkiminę sistemą ir yra įsitvirtinęs daugiapartiškumas. Neretai parlamente absoliučios daugumos balsų nekontroliuoja jokia frakcijų koalicija ar tuo labiau kuri nors atskira frakcija, nors jos ir neremia absoliuti dauguma. Tokia padėtis vadinama mažumos valdymu. Paprastai pirmas ir svarbiausias kiekvienos naujai sudarytos vyriausybės uždavinys – parengti ir pateikti parlamentui tvirtinti valstybės reikalų tvarkymo artimiausiam laikotarpiui programą. Jeigu vyriausybei ir jos parengtai veiklos programai pritaria parlamentas, tai ministras pirmininkas su savo kolegomis kitais ministrais gali pradėti vykdyti savo pareigas. O jos apima tiesioginį visų valstybės reikalų tvarkymą, parlamento priimtų įstaymų įgyvendinimą. Vyriausybė taip pat gali leisti ir savo teisės aktus, kurie laikomi poįstatyminiais aktais (įstatymus leidžia tik parlamentas), bet irgi yra privalomi visiems piliečiams. Šie aktai reglamentuoja einamuosius valstybės reikalus, nustato įstatymų įgyvendinimo būdus ir sąlygas. Vienas iš svarbiausių vyriausybės atliekamų darbų yra naujų įstatymų bei jau veikiančių įstatymų pataisų ir papildymų projektų rengimas bei teikimas svarstyti ir tvirtinti parlamente. Ši vyriausybės darbo sritis yra ypač reikšminga, nes būtent tokiu būdu valdančioji politinė partija ir gali įgyvendinti savo politinę programą, realizuoti rinkimų metu pareikštą rinkėjų pasitikėjimą. Kaip tik dėl to, kad atlieka šį darbą, vyriausybė įgyja dideles galimybes daryti įtaką parlamento darbotvarkei ir netgi kontroliuoja ją, nes vyriausybės teikiami įstatymų projektai parlamentuose yra svarstoma pirmiausia. Šitokia ypatinga vyriausybės padėtis natūraliai išplaukia iš to, kad jos nariais tampa turinčios daugumą parlamente frakcijos ar frakcijų koalicijų lyderiai. Visi jie paprastai būna patyrę ir kvalifikuoti politikai, todėl lengvai sugeba kontroliuoti parlamento veiklą ir užtikrinti reikiamą politinę paramą savo veiklai ir pasiūlymams. Neretai nutinka taip, kad parlamentinę daugumą sudaranti frakcija ar frakcijų koalicija gali nustoti pasitikėti vyriausybe ir neberemti jos veiklos. Kartu tai reiškia, kad vyriausybė praranda galimybę įgyvendinti savo programą, o jos teikiami įstatymų projektai gali tapti parlamento daugumai nepriimtini. Negana to, parlamento dauguma iš viso gali pareikšti nepasitikėjimą anksčiau suformuota vyriausybe ir pareikalauti jos atsistatydinimo. Šitoks parlamento sprendimas vadinamas nepasitikėjimo votumu ir reiškia, jog vyriausybę ištiko krizė. Vyriausybės krizei įveikti yra dvi galimybės: • Vyriausybės atsistatydinimas ir naujos vyriausybės, atitinkančios politines parlamentinėsdaugumos nuostatas, sudarymas; • Priešlaikinis parlamento paleidimas ir naujų rinkimų paskelbimas. Parlamentinėse respublikose valstybės vadovas atlieka reikšmingą valstybės reprezentavimo, vyriausybės autoriteto įkūnijomo, atstovavimo jai vidaus politikoje ir santykiuose su užsienio valstybėmis funkcijas. Būtent valstybės vadovas išreiškia ne vieną ar kitą politinę poziciją, politinę linija, o pirmiausia simbolizuoja valstybės tęstinumą ir pastovumą. Ir jeigu valstybės konstitucija nenumato valstybės vadovo institucijos, tai šios funkcijos vis tiek neišvengiamai turi imtis arba parlamento pirmininkas, arba ministras pirmininkas. 2 Parlamentinėse respublikose prezidentas renkamas įvairiai: tiesioginiu balsavimu, parlamente ar kitaip. Jiems dažnai suteikiami dideli įgaliojimai, tačiau realizuoti juos gali tik pritariant („patariant“) vyriausybei. Tokia tradicija susiformavusi Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, bet tai nereiškia, kad prezidento vaidmuo yra menkas. Kartais vienus ar kitus klausimus jis sprendžia savarankiškai. Italijoje prezidentui suteikta teisė skirti kai kuriuos valstybės pareigūnus. Vokietijoje ir Airijoje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, valstybės vadovas gali atmesti vyriausybės reikalavimą paleisti žemutinius parlamento rūmus. Teisiniu požiūriu parlamentinė respublika nuo prezidentinės skiriasi dviem esminiais skirtumais (žr. 1 pav.): • Paramentui suteikta ne tik įstatymų leidimo įgaliojimai, bet ir teisė atstatydinti vyriausybę (pareiškiant nepasitikėjimą ja); • Respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas. 3 1 pav. Parlamentinės respublikos valdžių sąveika Teigiami parlamentinio valdymo bruožai: valstybės valdžios sutelkimas viename centre – parlamente ir jam atsakingoje vyriausybėje – sudaro valdančiajai partijai sąlygas palyginti lengvai įgyvendinti savo politinę programą. Rinkėjai aiškiai žinodami, kuri partija yra valdančioji, kuri atsako už priimamų sprendimų turinį, gali ateinančiuose rinkimuose arba paremti jos politiką, arba pašalinti ją iš valdžios. Ši sistema niekaip negali išvengti dažnų vyriausybės krizių, jeigu politinės partijos nesugeba rasti tarpusavio sutarimo ir bendro intereso4. Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad parlamentinis valdymas yra gana tobula ir paprasta demokratijos įgyvendinimo forma, bet tik su sąlyga, kad valstybės piliečiai ir jiems atstovaujančios politinės partijos yra pakankamai vieningi ir pasiryžę daryti kompromisus, bendradarbiauti ir suformuoti stabilias koalicijas. Bet parlamentinė sistema niekaip negali išvengti dažnų vyriausybės krizių, jeigu politinės partijos nesugeba rasti tarpusavio sutarimo ir bendro intereso. Kaip tik dėl šios priežasties daugelis kraštų buvo priversti atsisakyti parlamentarizmo bei įvesti painesnę ir komplikuotesnę prezidentinio valdymo formą.5 2. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS PARLAMENTINIS VALDYMAS 2.1. Didžiosios Britanijos apibūdinimas Didžioji Britanija yra Vakarų Europoje, o salos (įskaitant Airijos salos šiaurinę dalį) tarp Šiaurės Atlanto vandenyno bei Šiaurės jūros. Plotas: Visas:  244820 kv. km. Žemė:  241590 kv. km. Vanduo:  3230 kv. km. Pakrančių ilgis: 12429 km.6 Klimatas: Jūrinis, šiltas, vid. platumų. Didelę įtaką daro šiltoji Šiaurės Atlanto srovė. Gausu kritulių, daugiausia jų kalnuotose rajonuose (iki 3000 mm), mažiausia - pietryčių Anglijoje (750 mm per metus). Būdingi stiprūs vėjai, debesuotumas, dažni rūkai (ypač žiemą).  Geografinės koordinatės: 54 00 Š, 2 00 V. Populiacija: 59,647,790 (2001 liepos mėn.). Amžius: 0-14 metų:  18.89%, 15-64 metų:  65.41%, 65 metų ir senesni : 15.7%. Tankumas: vidutinis tankumas 229 žm/kvadr. km, Londone - 4000 žm/kvadr. km. Etninės grupės: Anglai 81.5%, škotai 9.6%, airiai 2.4%, velsiečiai 1.9%, ulsteriečiai 1.8%, indai, pakistaniečiai ir kiti 2.8% Religijos:Tikinčiųjų dauguma - protestantai. Anglikonai -27 milijonai, katalikai -9 milijonai, musulmonai- 1 milijonas, žydai- 400 000. Kalbos: anglų, velsiečių (26% Velso gyventojų), škotų (60 000 Škotijos gyventojų). Valdymo forma: Konstitucinė Monarchija. Sostinė: Londonas. Priklausančios teritorijos: Anguilla, Bermuda, British Indian Ocean Territory, British Virgin Islands, Cayman Islands, Falkland Islands, Gibraltar, Guernsey, Jersey, Isle of Man, Montserrat, Pitcairn Islands, Saint Helena, South Georgia and the South Sandwich Islands, Turks and Caicos Islands.7 2.2. Šalies valdymo ypatumai Mėginti nušviesti Britanijos administravimo sudėtingumą keliais puslapiais – sunkus uždavinys. Kitaip negu daugelio kitų aptariamų šalių, Britanijos valdymo sistema susiformavo per šimtmečius ir būta maža mėginimų (o dar mažiau sėkmingų) racionalizuoti ir reorganizuoti valdymo mechanizmą. Maža to, kitaip negu žemyno valstybėse, biurokratija ir administracija nesuvaidino didesnio vaidmens formuojantis britiškajai valdymo sampratai. Šie abu faktoriai lėmė tai, kad Britanijos valdymo sistema formavosi vis didėdama be palyginti platesnio planavimo ir, be abejo, neturėdama pagrindinės organizacinės formos, kuri padarytų sistemą suprantamesnę.8 Įstatymų leidžiamoji valdžia pagal Konstituciją priklauso monarchui, Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams (žr. 2 pav.). Tačiau britų parlamentas – visų pasaulio parlamentų pradininkas – ir Bendruomenių rūmai (pagrindinė jų sudedamoji dalis) prarado buvusią valstybės valdymo nepriklausomybę: šiandien daugelį savo įgaliojimų parlamentas realizuoja Kabineto atstovaujamas (partinės kontrolės mechanizmas). 1979 m. Bendruomenių rūmuose buvo atlikta plati joje esančių komitetų reforma. Daugelis jų buvo panaikinti ir vietoje jų sukurta 12 naujų komitetų, atitinkančių ministerijų veiklą. 9 Didžiosios Britanijos karalienė turi teisę sušaukti ir palesti parlamentą, sustabdyti parlamento priimtus įstatymus, paskirti ministrą pirmininką, skelbti karą ir sudaryti taiką su kitomis valstybėmis ir t.t. tačiau faktiškai visus šiuos reikalus tvarko ne karalienė, o ministro pirmininko vadovaujama vyriausybė. Pavyzdžiui, parlamento paleidimo klausimą sprendžia būtent ministras pirmininkas, o karalienės vaidmuo apsiriboja formaliu parašo ir antspaudo padėjimu. Karaliaus sosto kalboje irgi išdėstomi ne kokie nors karalienės samprotavimai, o valdančios politinės partijos veiklos programa. Ir apskritai be ministro pirmininko ar atitinkamo ministro parašo karalienė negali išleisti jokio teisiškai galiojančio akto. Visi valstybės vadovo aktai parlamentinio valdymo sąlygomis privalo būti kontrasignuojami vyriausybės vadovo ar nario, kuriam ir tenka visa atsakomybė už akto turinį.10 2 pav. Didžiosios Britanijos parlamentinis valdymas Vyriausybė. Didžiosios Britanijos vyriausybės samprata skiriasi nuo kitų Europos valstybių. Vyriausybę sudaro du valdžios organai: Vyriausybė, susidedanti iš visų ministrų, ir Kabinetas, į kurį įeina apie 20 Vyriausybės ministrų. Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas – partijos, laimėjusios rinkimus į Bendruomenių rūmus, lyderis. Jo įgaliojimai labai dideli: jis turi teisę skirti aukščiausius valstybinės valdžios pareigūnus: kabineto narius ir ministrus; anglikonų bažnyčios vadovybę; aukščiausius teismo ir administracijos atstovus. 11 Po visuotinių rinkimų (jie paprastai vyksta kas penkeri metai) valdžią perima ta partija, kurios atstovai bendruomenių rūmuose sudaro daugumą. Karalienė paveda sudaryri vyriausybę daugumos lyderiui, kuris tampa ministru pirmininku. Į vyriausybę įeina apie 100 politikų. Visi ministrai yra Bendruomenių rūmų nariai. Svarbesnių ministerijų vadovai sudaro ministrų kabinetą, kuris Anglojoje dažnai vadinamas tiesiog kabinetu. Į jį įeina apie 16-24 žmonės. Greta valdančiojo ministrų kabineto yra ir šešėlinis. Jį sudaro opozicinė partija. Šio kabineto nariai renkami iš bendruomenių rūmų narių slaptu balsavimu,. Pas mus kartais manoma, kad opozicinei partijai atėjus į valdžią šešėlinis kabinetas automatiškai tampa naujos vyriausybės kabinetu. Anaiptol, naują kabinetą tokiu atveju skiria ministras pirmininkas. Į jį šešėlinio kabineto žmonės gali ir neįeiti. Tiek ministrų kabineto, tiek apskritai vyriausybės nariai (viceministrai, į kabinetą neįeinantys ministrai bei kiti panašaus rango valstybės pareigūnai) kolektyviai atsako už vyriausybės vykdomą politiką. Jie negali viešai kritikuoti vyriausybės. Jei ministras nesutinka kuriuo nors vyriausybės politikos aspektu, viešumoje jis turi būti lojalus. Beje, beveik visi vyriausybės posedžiai slapti. Ministrui, nesutinkančiam su vyriausybės politika, lieka viena išeitis – atsistatydinti. Tada jis gali ją kritikuoti kaip eilinis Bendruomenių rūmų narys. Kalbėdami apie vyriausybę, taurime galvoje šalies ministrą pirmininką ir ministrus vadovaujančius svarbiausioms valstybinėms įstaigoms. Tačiau ministerijose didžiuma darbo tenka jų tarnautojams. Anglijoje jie vadinami „civil servants“. Leituvių kalboje šio termino atitikmens neturime. Tai valstybinių įstaigų pareigūnai bei tarnautojai. Iki 1970 metų jie sudarė tartum atskirą visuomenės dalį. Aukščiausias jos sluoksnis universiteto absolventai, išlaikę konkursą. Dirbdami vieni lėčiau, kiti sparčiau užimdavo svarbiausius administracinius postus. Dauguma jų – Oksfordo ir Kembridžo universiteto auklėtiniai. Panaši padėtis ir dabar. Didžiuma šių tarnautojų yra baigę istorines. Klasikos bei kitas humanitarines studijas. Žymesnį sluoksnį sudarė tarnautojai be aukštojo išsilavinimo. Jie daugiausiai dirba raštinės darbą. Siaurų sričių specialistai, pvz. Inžinieriai, matematikai ar kitų specialibių mokslininkai taipogi teisininkai užimti vadovų postų miniterijose negalėjo. Jie paprastai būdavo patarėjai ar ekspertai. 1968 metais buvo sudaryta komisija ministerijų veiklai ištirti. Jai vadovavo buvęs Oksfordo universiteto buvęs lordas Fultonas. 1970-1972 metais griežtos tarnautojų susisluoksniavimas panaikinatas. Dabar kiekvienas tarnautojas, nepaisant išsilavinimo, turi viltį iškilti iki aukščiausio posto. Praktika parodė, kad valdžioje pasikeitus partijoms, vykstant ekonominiams ir socialiniams pertvarkymams, „civil servants“ grandis puikiai funkcionuoja. Darbuotojų skaičius nesikeičia atėjus naujam ministrui. Iš dalies tai fenomenali tarnyba, galinti funkcionuoti nepaisant jokių valdžios pasikeitimų. Tam sudarytos visos prielaidos. Ministerijų ir valstybinių įstaigų tarnautojai negali priklausyti jokiai politinei partijai arba ją remti. Ši tarnyba visiškai depolitizuota. Savo plitines pažiūras jos darbuotojai gali reikšti tik rinkimų metu.12 Norint šiek tiek suprasti šią administravimo painiavą, pirmiausia būtina įvardyti pagrindines Britanijos vyriausybės organizacijas. Jos yra šešių pagrindinių tipų, ir visų jų santykis su Parlamento ir Ministro kabineto politine valdžia yra skirtingas. Vykdomosios institucijos (ministerijos), pavyzdžiui, Sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija, glaudžiausiai susijusios su šia politine valdžia. Jų personalą paprastai sudaro valstybės tarnautojai, joms vadovauja Ministrų kabineto politikai ir jų organizacinės formos iš dalies panašios. Paprastai valstybinės piramidės viršuje būna nuolatinis sekretorius, kurio pareigos – palaikyti ryšį tarp negausių politinių lyderių ir etatinių pareigūnų. Iždas ir Kabinetas, kaip šių organizacijų tinklo centras, taip pat padeda nustatyti bendrąją vyriausybės politiką. Thatcher vyriausybė, įgyvendindama vsdinamąją „tolesnių žingsnių“ programą, daugybę vykdomųjų ministerijų administracinių ir ir įgyvendinimo funkcijų perdavė virtinei vykdomųjų agentūrų. Kiekviena šių agentūrų susijusi su ministerija, bet taip pat turi didelę autonomiją orgnizuoti savo veiklą. Planuota, kad šios organizacijos veiks beveik kaip privačios korporacijos – sieks gauti maksimalias pajamas už jų teikiamas paslaugas, jeigu šias galima pardavinėti, pvyzdžiui, pasų tarnybos paslaugas, arba mėgins iki minimumo sumažinti išlaidas, jeigu ir taip turi tvirtai nustatytą biudžetą. Maža to, agentūrų vadovai formaliai nėra valstybės tarnautojai, bet su jais sudaroma sutartis, kad jiems atlygimama pagal tai, kiek gerai dirba agentūra. Ir juos galima atleisti daug lengviau negu valstybės tarnautojus. Trečioji prganizacijos forma yra vietos valdžia. Jungtinė Karalystė yra unitarinė valstybė, tad vietos valdžios vienetų skaičių ir funkcijas kontroliuoja centrinė valdžia ir ji dengia daug vietos valdžios išlaidų. Nepaisant šios centralizacijos, vietos valdžios turi tam tikrą laisvę, kurti savo organizacijos struktūrą ir tam tikru mastu nustatyti savo darbuotojams keliamus reikalavimus. Šiais atžvilgiais jos turi beveik tiek pat įgaliojimų kiek ir subnacionalinės vyriausybės federalinėje Vokietijoje, nors ir daug mažiau laisvės formuoti politiką. Ketvirta didžioji valstybės darbuotojų grupė yra sveikatos apsaugos darbuotojai. Šių tarnautojų ryšiai su valdžia įvairūs – tai priklauso nuo to, kaip jie samdomi ir kokias atlieka funkcijas. Pagaliau Britanijos vyriausybės struktūrai priklauso daug neministerinių viešųjų įstaigų. Šios įstaigos savo ruožtu skirstomos į dvi grupes. Vieną iš jų sudaro valstybinės praminės šakos, tokios kaip Britanijos geležinkeliai, Britanijos plieno pramonė, Nacionalinė anglies valdyba ir kita. Šios pramonės šakos turi jas remiančią miniteriją, be to, nors jų darbuotojai yra valstybės darbuotojai, jiems nesuteikiamas valstybės tarnautojo statusas. Pagaliau yra tikrosios quangos, privačios ar pusiau privačios organizacijos, bet jos eikvoja valstybės pinigus ir naudojasi valstybės teikiama valdžia. Tarp jų taip pat yra valstybės ministerijoms priklausančių konsultacinių įstaigų. Dėl šių valdžios paribyje esančių darinių labai sunku įgyvendinti administracinę atskaitomybę ir kontrolę, ir Thatcher vadovavimo laikais buvo „quango“ pliekimo laikotarpis. Tašiau jau reikia pabrėžti, kad tokie Thatcher vyriausybės veiksmai, kaip vietos valdžios reorganizavimas didelėse metropolinėse zonose iš tikrųjų padidino pusiau nepriklausomų Britanijos vyriausybės darinių skaičių, ir ši tendencija išliko vadovaujant Johno majoro ir leiboristų vyriausybei.13 2.3. Didžiosios Britanijos parlamento specifika Didžiosios Britanijos parlamento rūmai skiriasi nuo daugelio Europos parlamentų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje parlamentas posėdžiauja amfiteatro formos patalpose, pirmininkaujantysis sėdi ant pakylos, priešais jį iš kairės komunistai ir jiems giminingų partijų atstovai, o priešingų politinių partijų nariai dešinėje. Didžiosios Britenijos Bendruomenių ir Lordų rūmai nuo seno yra Vestministeryje – pirmi šiaurinėje, antri – pietinėje rūmų dalyje. Bendruomenių rūmai užima kelis šimtus rūmų patalpų: komitetų posėdžių sales, narių kambarius, restoranus bei rūkomuosius, biblioteką ir kitas. Svarbiausia patalpa - posėdžių salė, paprastai vadinama Bendruomenių rūmais. Stačiakampėje 370 vietų salėje, tik 4 Bendruomenių rūmų nariai turi rezervuotas vietas: viena iš jų spikeriui14 (rūmų pirmininkui), antroji – asmeniui, turinčiam didžiausią nepertraukiamą bendruomenių rūmų nario stažą, likusios dvi vietos – ministrui pirmininkui ir opozicijos lyderiui. Vyriausybės ir šešėlinio kabineto ministrams skirti pirmieji suolai, bet nei vienas iš jų nuolatinės vietos neturi. Iš šios tradicijos kilę dažnai naudojami politiniai terminai „front benches“ (pirmieji suolai), t.y. ministrai bei šešėlinis kabinetas, ir „back benches“ (užpakaliniai suolai), t.y. eiliniai parlamento nariai. Parlamente daugumą turinti partija užima vietas į dešinę nuo spikerio, o jo kairėje, priešais vyriausybę, sėdi opozicija. Taigi valdančiosios politinės partijos ir opozicijos deputatai per posėdžius sėdi priešingose salės pusėse. Bendruomenių rūmų nariai, kurie neremia valdančiosios partijos, bet ir nebalsuoja kartu su opozicija, paprastai sėdi posėdžių salės gale ant skersai stovinčių suolų. Jie anglų politiniame leksikone vadinami „cross benches“ (skersasuoliai). Jei po rinkimų valdančiosios ir opozicinės partijų deputatų skaičius skiriasi nedaug, dėl vietų vargo nebūna. Tačiau jei valdančioji partija turi pvz., 400 atstovų, opozicija – tik 200, susėsti pagal tradiciją sunkoka. Kita vertus, bendruomenių rūmuose yra apie 630 narių, o posėdžių salėje – tik 370 sėdimų vietų. Šio amžiaus penktąjį dešimtmetį svarstytas rūmų rekonstrukcijos klausimas, nes 1941 m. Bendruomenių rūmai buvo subombarduoti, tačiu šis pasiūlymas buvo atmestas. Nepaisant to, paprastai vietų Bendruomenių rūmuose netrūksta, nes posėdžių salė būna pilna tik svarstant labai opius klausimus. Anglų politinėje leksikoje minėti išsidėstymo principai nulėmė Politinių terminų vartoseną. Didžiosios Britanijos Lordų ir Bendruomenių rūmuose yra galerijos visuomenei vadinamos „pašaliečių galerijoms“. Dėl leidimo į galeriją rašomas prašymas parlamento nariui, o užsieniečiai leidimus gauna savo ambasadose. Bendruomenių rūmų posėdžiai vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Darbo diena paprastai prasideda 14.30 val. ir baigiasi 22.30 val., tačiau prireikus posėdžiai užtrunka iki vidurnakčio ir ilgiau. Penktadieniais dirbama nuo 11 iki 16.30 val. Kol vyksta posėdis, parlamento laikrodžio „Didžiojo Beno“ bokšte dega šviesa. Pirmoji darbo valanda Bendruomenių rūmuose nuo 14.30 val. iki 15.30 val. vadinama „klausimų valanda“. Jos metu bendruomenių rūmų nariai klausia ministrus. Klausimas turi būti iš anksto (ne vėliau kaip prieš 48 valandas) patektas parlamento tarnautojams, o pastarieji juos perduoda ministrams. Atsakymus paprastai rengia ministerijų aukštesnieji pareigūnai (civil servants). Šią valandą labai trumpai atsakinėja du, trys ministrai. Per skirtą laiką atsakoma į 30-50 pagrindinių klausimų ir daugiau kaip šimtą papildomų. Išankstiniai klausimai sunumeruojami ir išspauzdinami kartu su klausėjo pavarde. Ministrui atsakinėjant į klausimą, klausėjas gali klausti ir papildomai, taip pat pateikti klausimus gali ir kiti rūmų nariai. Dažnai klausimų tikslas būna priversti vyriausybę jaustis nejaukiai arba siekiant paveikti ministro veiklą klausėjui pageidaujama linkme. Klausimų valandą parlamento narys gali pateikti klausimą ministrams, susijusį su bet kuriuo valstybės valdymo reikalu, bet neleistina klausti apie karinę žvalgybą, slaptąją jos policiją ir kai kurias kitas valstybinės veiklos sritis. Tik nėra būdų priversti ministrą duoti išsamų ir teisingą atsakymą, o ministerijos tarnautojai, rengiantys atsakymus, sugeba išsisukti nuo keblesnių klausimų. Jeigu ministro atsakymas nepatenkina, deputatas gali kalbėti baigiantis dienos posėdžiui. Dėl labai rimto reikalo gali būti pakeista darbotvarkė ir skirta jam apie trejetą valandų. Po klausimų valandos bendruomenių rūmai pereina prie svarbiausių dienos debatų. Per daugelį amžių Didžiosios Britanijos parlamente įsigaliojo tradicija neleidžianti tuščiažodžiauti. Parlamento narys debatų metu gali kalbėti nesklandžiai, užsikirsdamas, sustodamas, tačiau privalo turėti ką pasakyti. Priešingu atveju, net didžiausias oratorius nesudomins bendruomenių rūmų. Spikeris stebi, kad kalbėtojas nenukryptų nuo temos, nekartotų pasakytos minties, nekalbėtų apie pašalinius dalykus. Todėl spikeriu paprastai renkamas žmogus gebantis dirbti tokį nelengvą darbą15. Debatų metu spikeris arba jo pavaduotojas suteikia žodį valdančiosios arba opozicinės partijos nariams. Pirmenybė gali būti suteikta klausimo žinovams arba norintiems išreikšti mažumos nuomonę. Kalbėtoją kartas nuo karto pertraukia kito parlamento nario pastaba ar replika. Paprastai kalbėtojas trumpam prisėda leisdamas pasisakyti įsiterpusiajam, nors ir neprivalo. Debatus pradeda vienas iš vyriausybės ministrų, kuriuo ministerijai aktualus svarstomas klausimas. Jo kalba trunka apie 30-40 minučių. Ministrui baigus, maždaug tiek pat kalba opozicijos atstovas. Paskui kalba kiti bendruomenių rūmų nariai. Tai trunka iki 21 valandos. Tada antras opozicijos atstovas baigiamojoje kalboje išdėsto opozicijos požiūrį. 21.30 val. Žodį gauna vyriausybės atstovas, kurio kalba dienos debatai baigiami. Balsuojama ne mygtukais ar rankų pakėlimu, bet išeinant iš salės pro skirtingas duris. Debatų metu labai dažnai yra susiginčijama, todėl ši procedūra padeda debatuotojams atvėsti16. Sesija ir įstatymų priėmimas Parlamento sesija prasideda spalio antrojoje pusėje ir trunka iki kitų metų spalio. Parlamento darbas gali sutrikti jei visuotiniai rinkimai vyksta pavasarį arba vasarą. Parlamento nariai turi keturias savaites Kalėdų atostogų, dvi savaites per velykas ir apie vienuoliką savaičių nuo rugpjūčio pradžios iki spalio vidurio. Parlamento sesija prasideda valstybiniu parlamento atidarymu. Karalienė su iškilminga palyda išvyksta iš Bekingemo rūmų. Iškilmes stebi tūkstančiai Londono gyventojų bei turistų. Karalienė atvykusi į Lordų rūmus ir užėmusi vietą soste, pasako savo tradicinę kalbą, parengtą vyriausybėje. Joje trumpai nusakytos vyriausybės veiklos gairės parlamento sesijai. Vadovaujantieji bendruomenių rūmų nariai išklauso karalienės kalbą už lordų rūmų ribos ir grįžta į savo posėdžių salę. Jiems grįžus valdančiosios partijos atstovas pasiūlo padėkoti karalienei už jos kalbą. Tada bendruomenių rūmuose prasideda debatai, trunkantys penkias – šešias dienas. Svarstomi vyriausybės politikos aspektai išdėstyti karalienės kalboje. Opozicija paprastai siūlo kreipdamiesi į karalienę dėl kalbos dalies nurodyti į ką derėtų atsižvelgti. Dėl šių dalykų balsuojama. Jei šis opozicijos siūlymas surinktų balsų daugumą, vyriausybei tektų atsistatydinti. Taip būtų pareikštas nepasitikėjimas vyriausybe17. Didžioji Britanija, kad ir kaip keista, neturi savo rašytinės konstitucijos. Nauji įstatymai priimami atsižvelgiant į precedentą istorijoje arba jau priimtus įstatymus. Įstatymai įsigalioja, kai juos priima parlamentas. Kasmet priimama apie 50 įstatymų. Daugumą jų pasiūlo vyriausybė. Pirmiausia vyriausybės siūlomą įstatymą aprobuoja ministrų kabinetas. Kai vyriausybė nusprendžia pasiūlyti įstatymo projektą, vienas ministrų paskiriamas už jį atsakingu. Projektas gali būti rengiamas kelis mėnesius. Jį rengia atitinkamų ministerijų tarnautojai, aptaria ekspertų grupės, tariamasi su įvairių organizacijų bei visuomenės grupių atstovais. Parengtas įstatymo projektas pateikiamas svarstyti. Visi svarbūs projektai pirmiausia pateikiami bendruomenių rūmams. Pagal seną tradiciją projektas turi būti svarstomas tris kartus. Pirmiausia projektas pristatomas svarstyti. Debatai ir pataisos neleidžiami, tad įstatymo projektas retai atmetamas. Paprastai nustatoma antro svarstymo data, kad būtų laiko su dokumentu susipažinti. Antrojo svarstymo metu po debatų balsuojama. Jei už tolesnį projekto svarstymą pasisako dauguma, jis perduodamas penkių asmenų komitetui nuodugniai išnagrinėti. Kiekvieno įstatymo nagrinėjimui sudaromas atskiras komitetas. Labai svarbiems įstatymams gali būti sudarytas ir didesnis komitetas, pavyzdžiui, net 45 narių. Šioje stadijoje projekto nagrinėjimas gali trukti nuo kelių iki keliolikos savaičių. Komitetas paprastai posėdžiauja du kart per savaitę iki pietų. Pastabas gali pateikiti visos suinteresuotos organizacijos, manančios, kad įstatymo projektas pažeidžia jų interesus. Komitetui baigus darbą projekts dar kartą išnagrinėjamas parlamento posėdyje ir perduodamas trečiajam svarstymui. Po trečio svarstymo įstatymo projektas pasiekia Lordų rūmus, kur turi pereiti tas pačias stadijas. Lordų rūmai svarsto labai nuodugniai, ypač daug dėmesio skiria detalėms, formuluočių tikslumui. Lordų rūmai negali atmesti Bendruomenių rūmų priimto įstatymo projekto, tačiau jei kartais taip atsitinka, toks projektas kelis mėnesius nesvarstomas. Tačiau po pertraukos jis gali būti apsvarstytas Bendruomenių rūmuose dar kartą ir pakartotinai aprobuotas pateikiamas karalienei pasirašyti.18 Tokia pakopinis įstatymų priėmimo procedūra, leidžia politikams priimti tikrai apgalvotus ir racionalius sprendimus. To pasekoje, priimtas įstatymas žymiai rečiau reikalauja pataisų, yra sutaupomas laikas pakartotiniams tyrimams ir svarstymams. Jau nekalbant apie tai, kad Dižiojoje Britanijoje priimant sprendimą dėl įstatymo, yra atsižvelgiama į mažumos nuomonę ar interesus. Tokiu būdu yra geriau įgyvendinami demokratinės satvarkos principai, skatinama pilietinė visuomenė. 2.4. Rinkimai ir partijos 2.4.1 Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų sistema Kaip jau minėjome, Didžiosios Britanijos parlamentą sudaro aukštieji Lordų ir žemieji Bendruomenių rūmai. Lordų rūmų istorija siekia normandų valdovų Anglijoje laikus (1066-1377), kada karalius kvietė žymiausius šalies žemvaldžius, kurie sudarydavo valdovo teismą. Teisę būti jo nariu paveldėdavo vyriausiasis žemvaldžio sūnus, taip, laikui bėgant, įsigalėjo paveldimas lordo titulas. Vėliau karališkasis teismas suteikė valdžią parlamentui. XVI amžiuje valdovas sušaukdavo didikus bei žemvaldžius ir paaiškindavo, dėl kokio klausimo jie buvo pakviesti. Po to didikai ir nekilmingieji klausimus svarstydavo atskirai. Tokiu būdu parlamentas išsiskyrė į dviejus rūmus. Bendruomenių rūmus sudarė išrinkti atstovai, o Lordų rūmų nariai galėjo būti tik šį titulą turintys asmenys (1700 metų lordo titulas buvo suteikiamas retai, vėliau jį gaudavo vis daugiau žmonių). 1958 m. buvo priimtas įstatymas, kuriuo buvo įteisintas nepaveldėto lordo titulas. Vėliau šis titulas daugeliui buvo suteikiamas rekomenduojant Didžiosios Britanijos Ministrui Pirmininkui. Šiuo metu didžioji dauguma naujųjų lordų yra bankininkai, pramoninkai, laikraščių savininkai, didžiulių kompanijų direktoriai ir turtingi bei įtakingi asmenys. Pagal galiojančius įstatymus lordas negali būti bendruomenių rūmų narys, nors kaip tik ten yra sprendžiami svarbiausi valstybės klausimai. Tačiau 1962 metai priimtas įstatymas leidžia atsisakyti titulo, ir tai padaręs asmuo gali dalyvauti Bendruomenių rūmų narių rinkimuose19. Taigi pirmųjų nariai nėra renkami, tuo tarpu Bendruomenių rūmus ne rečiau kaip kas penkerius metus renka Didžiosios Britanijos piliečiai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, kuris nėra privalomas. Parlamento žemųjų rūmų narių šiuo metu yra 651, kiekvienas jų išrinktas vienmandatėse teritorinėse apygardose. Šios apygardos formuojamos, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, o jų ribos kas keleri metai peržiūrimos. Kiekvienoje apygardoje turi būti maždaug 66 tūkstančiai rinkėjų. Taigi iš viso Didžiojoje Britanijoje, kurioje 1993 m. viduryje gyveno apie 58 milijonus gyventojų, yra per 42 milijonus rinkėjų. Šalis turi savo parlamentą jau nuo XIII amžiaus antrosios pusės, ilgai jo funkcija buvo atstovauti interesams (Lordų rūmai) ir bendruomenėms (Bendruomenių rūmai). Kai kurie britai turėjo daugiau nei po vieną balsą — balsuoti rinkimų apygardoje galėjo ir ne jos gyventojas, jei turėjo joje savo verslą; be, to, Oksfordo, Kembridžo ir dar dešimtyje universitetų buvo įkurtos atskiros apygardos, kuriose papildomai galėjo balsuoti visi magistro laipsnį turintys asmenys. Nuo 1918 m. vienas asmuo galėjo balsuoti ne daugiau kaip du kartus, o nuo 1948 m. visi rinkėjai gavo po vieną balsą. Tačiau žymesnės reformos prasidėjo dar XIX amžiuje. 1828—1829 metais aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė suteikta katalikams ir nepripažintų bažnyčių nariams, 1858 m.— žydams, 1888 m.— ateistams. 1832, 1867 ir 1884 m. reformomis ši teisė dar labiau išplėsta 1885 m. balsuoti jau galėjo 58—60 proc. suaugusiųjų vyrų. Likusiems vyrams bei moterims nuo 30 metų rinkimų teisė suteikta 1918 m., o dar po 10 metų amžiaus cenzas suvienodintas iki 21 metų. Be to, 1872 m. užtikrintas balsavimo slaptumas, 1883 m. priimtas aktas dėl korupcijos ir neteisėtų veiksmų per rinkimus, 1918 m. įvesta visuotinių metinių rinkėjų registracijos žurnalų tvarka, o 1944 m. sukurtos apygardų ribų komisijos. Dabar rinkti parlamento Bendruomenių rūmus, kaip, beje, ir tapti kandidatu rinkimuose, gali sulaukusieji 18 metų ir įtraukti į metinį apygardos rinkėjų registrą (norint tapti kandidatu, reikia būti iškeltam partijos — kandidatūrai turi pritarti Nuolatinis patariamasis komitetas konservatorių ar Nacionalinis vykdomasis komitetas leiboristų partijose — arba surinkti 10 apygardos rinkėjų parašų bei palikti 150 svarų užstatą, kuris bus grąžintas, jei kandidatas surinks bent aštuntadalį balsų). Balsuoti negali Lordų rūmų nariai, psichiniai ligoniai, esantys ligoninėse bei kalėjimuose, ir asmenys, kuriems rinkimų teisė atimta, įrodžius jų neteisėtą veiklą, susijusią su rinkimų rezultatų klastojimu. Yra nustatyta tam tikra procedūra, pagal kurią neįgalūs žmonės gali balsuoti paštu arba įgalioti balsuoti kitą asmenį. Balsuoti gali ir užsienyje gyvenantys britai. Bendruomenių rūmai renkami pagal vieno turo paprastosios daugumos sistemą, dar vadinamą „pirmasis patenka į postą“. Tai reiškia, kad kandidatas, surinkęs daugiausia balsų rinkimų apygardoje, nepriklausomai nuo to, kiek kandidatų joje balotiravosi, kiek rinkėjų balsavo, ir kokią balsų dalį gavo, tampa jos atstovu parlamente. (Pagal proporcinio atstovavimo sistemą vyksta tik rinkimai į vietos tarybas ir Europos Sąjungos parlamentą Šiaurės Airijoje.).20 2.4.2. Balsų ir vietų parlamente pasiskirstymas Didžiosios Britanijos rinkimų sistema dažnai laikoma turinti nemažų trūkumų jau vien todėl, kad dažnai partijos gautų balsų ir jos vietų parlamente santykiai neatitinka vienas kito. Čia bus apžvelgta keletas svarbiausių jos ypatybių. Paprastosios daugumos sistemos kritikai nurodo, kad pagal šią sistemą neatsižvelgiama į tai, kiek balsų gauna laimėjęs kandidatas. Sistema pasiteisintų, jei į parlamentaro vietą pretenduotų dviejų partijų atstovai, tačiau, esant didesniam kandidatų skaičiui, susidaro situacija, kai balsai pasiskirsto tarp daugelio partijų atstovų, ir nugalėtojai gauna palyginti nedidelę balsų dalį. Pavyzdžiui, Škotų nacionalinės partijos kandidatas 1974 m. spalio rinkimuose Rytų Dunbartonšire pateko į parlamentą, surinkęs tik 31,2 proc. balsų. Dar vienas svarbus padarinys yra sukuriamas vadinamasis „slenksčio efektas“, kai iki tam tikros ribos partija net su didelėmis pastangomis negali gauti balsų, tačiau nuo tos ribos vietų skaičius ima didėti greičiau nei pastangos joms gauti. Esant paprastosios daugumos rinkimų sistemai, didelę reikšmę įgyja elektorato pasiskirstymas ir koncentracija. Tiksliau, mažosios partijos dėl „slenksčio efekto“ gali gauti tuo daugiau balsų, kuo kompaktiškiau gyvena jų rėmėjai. 1974 m. vasario rinkimuose liberalai gavo 14 vietų, surinkę 6063470 balsų, tuo tarpu vieningieji Olsterio unionistai, surinkę beveik 17 kartų mažiau balsų (366663), gavo 11 vietų. Beje, „Playd Cymru“, gavusi tik du kartus mažiau balsų už pastaruosius, tegavo 2 mandatus Bendruomenių rūmuose. Taigi balsų skaičius gauti vieną vietą gali skirtis daug kartų. Šis efektas daro įtaką ir didžiosioms partijoms. Kadangi leiboristus remia kompaktiškiau gyvenantys rinkėjai (pavyzdžiui, angliakasiai), apygardos, laikomos nuolatinėmis leiboristų apygardomis (safe seats) yra saugesnės negu nuolatinės konservatorių (juos remia, pavyzdžiui, nekompaktiškai gyvenantys tarnautojai) apygardos. Todėl kartais pasiekiama anomalių rezultatų: 1974 m. vasarį konservatoriai, surinkę daugiau balsų už leiboristus, gavo mažiau vietų, o 1951 metais atsitiko atvirkščiai. Net nedidelis rinkėjų simpatijų vienai partijai sumažėjimas, o kitai — padidėjimas dėl slenksčio efekto gali lemti didelį vietų parlamente perskirstymą. Nenuostabu, jog paprastosios daugumos sistema yra nuolat Didžiosios Britanijos partijų, ypač leiboristų, diskusijų objektas. Tačiau, net jei norima ją keisti į proporcinio atstovavimo sistemą, toks noras, kaip nurodo P. G. Dž. Pulceris, yra veikiau lemiamas ne tiek siekimo išvystyti partijų sistemą, kiek siekimo užtikrinti „sekcijų atstovavimą“. 21 2.4.3. Didžiosios Britanijos partijų sistema Didžiojoje Britanijoje nuo pat XVII a. pabaigos valdančiomis buvo galima laikyti tik dvi partijas. Iki XIX a. vidurio tai buvo torių ir vigų partijos (terminas „partijos“ čia vartojamas plačiąja prasme, neturint omeny vien šiuolaikinės „partijos“ sampratos), vėliau — konservatoriai ir liberalai, XX a.— konservatoriai ir leiboristai. Tokia sistema atsirado dėl britų požiūrio į politines partijas. P. G. Dž. Pulceris (P. G. J. Pulzer) teigia, kad ir politikai, ir rinkėjai sutaria, kad partija yra ne tik dalinių („sekcinių“) interesų atstovė, bet ir valdymo instrumentas. Parlamentas, veikiantis nuo XIII a. antrosios pusės, pirmiausia buvo konsultacinė institucija, tačiau nuo Šlovingosios revoliucijos, kai jis galėjo nušalinti karalių ir nepritarti naujiems mokesčiams, parlamentas įgavo daugiau įgaliojimų. Taigi XVIII a. pradžioje jo nariai jau galėjo reikšti savo pritarimą ar nepritarimą tuometinei administracijai. Partija, nors buvo ir labai neapibrėžta, pasak Pulcerio, tapo valdymo instrumentu, o parama ar prieštaravimas vyriausybei tapo skiriamąja dviejų partijų linija. Anot jo, tai yra dvipartystės Britanijoje esmė: „pritarimas partijai nesirėmė ideologiniais principais. […] Iki pat XIX a. pabaigos jos buvo, anot M. Vėberio (M. Weber), „kadrinės“, o ne masinės partijos“. Tokia parlamente susikūrusi partija turėjo tam tikrą laiką prisiimti valstybės valdymo atsakomybę. Todėl Britanijos partinė sistema labai skyrėsi nuo kontinentinio daugiapartizmo: Britanijoje partijos funkcija buvo nacionalinių interesų įgyvendinimas vyriausybėje ir atsakomybė už juos, o Europos daugpartinėse sistemose — atstovavimas savo grupės interesams ir valstybės paramos savo (siauriems) atstovaujamiems interesams užsitikrinimas. Pulceris nurodo, kad britų partijos buvo sukurtos parlamente aristokratinei ir oligarchinei vyriausybei paremti, ir, jei XIX a. rinkimų reformos (apie jas bus kalbama žemiau) nebūtų buvusios laipsniškos (kai gavę balso teisę rinkėjai suvokdavo, jog balsuoja ne tik už savo interesus, bet ir už arba prieš vyriausybę), gali būti, jog dvipartinė sistema būtų žlugusi. Tačiau iki pat 1918 m. reformos sukurdavo tik tokius dichotominius nuomonės pasidalijimus, kuriuos galėjo absorbuoti dvi partijos. Be istorinės tąsos, kitas ypatingas Britanijos partinę sistemą lemiantis bruožas yra socialinis vienalytiškumas. Nors kartais taip ir neatrodo, šalyje nėra ypatingų kalbinių konfliktų, didelių regioninių skirtumų, miesto—kaimo opozicijos, o religiniai skirtumai, išskyrus Šiaurės Airijos, nuo 1688 metų imti spręsti taikiai. Kaip tvirtina Pulceris, tai palieka vienintelį esminį skirtumą — skirtumą tarp klasių, kuris, beje, būdingas visai šaliai, todėl irgi prisideda prie nacionalinio vienalytiškumo. Būtent klasinis pasiskirstymas, kurį R. Garneris (R. Garner) ir R. Kelis (R. Kelly) apibrėžia kaip „sociologinį fenomeną, kai dauguma rinkėjų jaučia stiprų ir nuolatinį prisirišimą prie vienos iš dviejų visuomenės klasių — darbininkų ir viduriniosios“, labiausiai lemia ar bent jau dar visai neseniai lėmė ir dabartinį politinių simpatijų pasiskirstymą. Be to, Didžioji Britanija, ypač pokario metu, pasižymi aukštu sutarimo laipsniu (kuris taip pat stiprina dvipartinę sistemą), kai abi partijos paprastai atspindi netolimus centrui interesus. Pagaliau, santykinis ekonomikos klestėjimas leidžia rinkėjams balsuoti už valdžioje esančią partiją, o tiems, kurie vis dėlto nepatenkinti savo padėtimi, nereikia ieškoti itin sudėtingų alternatyvų — užtenka balsuoti už opoziciją. Dvipartinės sistemos padariniai buvo tai, kad dažniausiai buvo suformuojama vienos partijos (kartais netgi mažumos, bet ne koalicinė) vyriausybė, o tai ne tik paaštrindavo dviejų partijų ginčus, bet ir įtvirtino vadinamąją „mandato“ doktriną. Ji skelbia, kad vyriausybė gavo rinkėjų mandatą įgyvendinti visą programoje nurodytą politiką. Tai savo ruožtu turėjo įtakos vadinamųjų „paskutiniųjų suolų“ parlamentarams, nepatekusiems į vyriausybę: jų funkcija vis dažniau buvo laikoma užtikrinti partijos programos įgyvendinimą, t. y. pritarti vyriausybei. Todėl parlamentas nebeteko atsvaro vyriausybei vaidmens. Tiesa, 1974—1989 metais buvo imta kalbėti apie galimą dvipartinės sistemos nuosmukį ir net „daugiapartizmą“. Tuo metu dvi didžiosios partijos patyrė paramos krizę, tuo tarpu liberalai ir socialdemokratai, sudarę aljansą, gavo palyginti nemaža balsų. Padidėjo ir parama nacionalinėms partijoms. Kartu valdančioji (konservatorių) partija pagal surinktus balsus atitrūko nuo opozicinės, ir imta kalbėti apie galimą vienpartinę sistemą. Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė vėl didėti parama grįžusiai į centro kairę leiboristų partijai, o trečiosios jėgos, nors paskelbė apie susijungimą, neišvengė tarpusavio konfliktų. 22 2.4.4. Didžiosios Britanijos partijos Pirminės šalies partijos atsirado Šlovingosios revoliucijos metu, kai Kaimo partija organizavo peticijos prieš Džeimsą II pasirašymą. Peticijos priešininkai, taigi karaliaus valdžios šalininkai imti vadinti „toriais“ — „banditais“, „nelegalais“,— o pastarieji oponentams davė „vigų“ — „arkliavagių“, „maištininkų“ — vardą. Vigai rėmėsi tautos suverenumo doktrina, atstovavo žemvaldžių aristokratijai ir turtingajai vidurinei klasei, taigi daugiausia naujosios buržuazijos interesams. Toriai laikėsi dieviškosios valdymo prigimties, neatimamo paveldėjimo ir karūnos prerogatyvų doktrinų, buvo priešiški religinei tolerancijai. Jų socialinė bazė — kaimo smulkioji bajorija. Skirtumai tarp dviejų grupuočių palaipsniui sumažėjo. Beveik visąlaik valdę vigai sukūrė trijų elementų suverenios legislatūros sampratą, tuo metu išsiskyrė ministro pirmininko institucija. Partijos su pertraukomis valdė iki XIX a. penktojo dešimtmečio. Nuo tada, anot M. Diuveržė, pasikeitė du dvipartystės tipai : iki maždaug 1915 metų konkuravo konservatoriai ir liberalai, paskui pastaruosius pakeitė leiboristai. Seniausia dabar egzistuojanti konservatorių partija susiformavo apie 1834 metus parlamente ir 1867 metus už jo ribų iš torių, pirmuoju jos premjeru laikomas R. Pylas (R. Peel). Ši partija ilgiausiai išbuvo valdžioje: iš pastarųjų 129-erių ji valdė 87-erius metus, iš jų paskutinius 17 — nuolat. Vidutiniškai per rinkimus ji surinkdavo 44 proc. balsų, tai 6 proc. daugiau nei konkuruojantys leiboristai. Kaip nurodo pačių konservatorių literatūra, šią partiją sudaro trys atskiri komponentai: parlamentinė partija, savanoriška užparlamentinė partija (Nacionalinė konservatorių ir unionistų asociacijų sąjunga) ir profesionali užparlamentinė partija (Centrinis konservatorių biuras bei vietiniai štabai). Pagrindinis konservatorių elektoratas yra viduriniosios ir aukštesniosios klasės atstovai, verslininkai ir kvalifikuoti darbininkai. Konservatoriai remiasi pietiniais Anglijos regionais. Konservatoriai dažnai kritikuojami neturį savo ideologijos: jie „nekonservuoja“ jokios principų visumos, o tik padėtį, kurią paveldi iš kitų“, tai „ne ideologija, o mąstymo būdas“. Tiesa, tai atitinka konservatizmo ideologo M. Oukšoto (M. Oakeshot) požiūrį į visuomenę, kuri dreifuojanti be paskirties uosto. Ilgas konservatorių valdymas kaip tik ir siejamas su nuolat pritaikoma visuomenės poreikiams politika. Vis dėlto tai į dešinę nuo centro esanti partija, pabrėžianti asmeninę, socialinę ir ekonominę laisvę, individualią nuosavybę, teisės ir tvarkos svarbą. Vienas svarbiausių parlamentinės konservatorių partijos elementų yra jos lyderis. Jis neturi jokios formalios galios užparlamentinei partijai ir apskritai nedaug formalios galios. Vis dėlto konservatoriai laikomi lyderio dominuojama partija. Jis turi išskirtinę teisę skirti kabineto ar šešėlinio kabineto narius. Iki pat 1965 m. nebuvo aiškios procedūros, kaip skiriamas lyderis — jis „atsirasdavo“ po įtakingų partijos narių derybų. Nuo 1965 m. konservatorių lyderiai yra renkami. Pastaruoju metu partijai vadovauja 1990 m. lapkričio 28 d. išrinktas Dž. Meidžoras (J Major). Pagrindinė priemonė riboti lyderio valdžią yra vadinamasis „1922-ųjų komitetas“, kurį sudaro visi neįeinantys į vyriausybę parlamentarai, o, opozicijos atveju, visi parlamentarai, išskyrus lyderį. Jis ne tik organizuoja lyderio rinkimus bei formaliai kvestionuoja jo įgaliojimus, bet ir skleidžia nepriklausančių vyriausybei parlamentarų nuomonę. Be to, kasmet organizuojama partijos konferencija. Kita didžioji partija yra leiboristai, susikūrę 1900-aisiais. Ji buvo sukurta atstovauti „sekciniams“ darbininkų profsąjungų interesams, kuriems neatstovavusios kitos partijos. Tai vienintelė ne parlamente sukurta pagrindinė partija. Tačiau, nors partija siekė atspindėti tik visuomenės dalies interesus ir, neatrodo, kad būtų siekusi pakeisti vieną iš dviejų didžiųjų partijų, leiboristai virto didžiąja partija. Pirmuoju premjeru 1924-aisiais tapo R. Makdonaldas (R. MacDonald). Leiboristai pripažįsta tik parlamentinės veiklos formas (kitos laikomos nereikalingomis) valstybė laikoma neutralia (o ne dominuojančios klasės priespaudos priemone), klasių egzistavimas pripažįstamas, bet partijos sėkme laikoma ne vienos jų pergalė, o visų klasių pritarimas partijos siūlymams. Kartu partija siekia valstybės veiksmingumo ir visuomeninės nuosavybės. Vėliau šie principai netgi ėmė prieštarauti vadinamajam „leiborizmui“, arba vien darbininkų klasės interesų įgyvendinimui. Pagrindinis partijos elektoratas yra darbininkai ir dalis viduriniosios klasės. Partija remiasi Pietų Velso, Škotijos, Midlendo ir Šiaurės Anglijos pramoninių miestų gyventojais. Iki 1918 m. leiboristai buvo profsąjungų atstovai parlamente. 1918-aisiais buvo numatyta tiesioginė narystė partijoje, tačiau profsąjungos ir toliau darė didelę įtaką partijos politikai. Jų įtaka įgyvendinama per kasmet rengiamos konferencijos balsavimo sistemą, kur balsų skaičius proporcingas narių, kurie atstovauja profsąjungai leiboristų partijoje, skaičiui (mainais į tai profsąjungos finansuoja leiboristus) — profsąjungos turi apie 90 proc. balsų, apie 50 proc.— 4 didžiausios. Todėl leiboristų partijos narių dauguma yra profsąjungų nariai, o ne tiesioginiai partijos nariai. Šiais tampama įstojus į apygardų leiboristų partijas. 1992-aisiais leiboristai turėjo beveik 270 tūkst. narių. Kasmetinė konferencija renka Nacionalinį vykdomąjį komitetą, užsiimantį politikos formulavimu ir vykdymu. Parlamente leiboristai kasmet renka Parlamentinį komitetą, kurį kartu su kitais leiboristų pareigūnais parlamente parlamento leiboristų lyderis skiria į šešėlinį kabinetą. Tapęs premjeru, pirmąjį kabinetą jis turi sudaryti būtent iš šių asmenų. Partijos lyderis renkamas, jei kitas parlamentaras užsitikrina penktadalio leiboristų parlamente paramą, ir rinkimus patvirtina du trečdaliai metinės konferencijos dalyvių. Balsavime 40 proc. turi profsąjungos, po 30 proc.— apygardų leiboristų partijos ir parlamento leiboristai. Dabar partijai vadovauja T. Bleras (T. Blair). Reikia pasakyti, kad abidvi partijos nėra vienalytės, turi savo kairiąsias ir dešiniąsias frakcijas. Dar viena nesutarimų partijų viduje linija atsirado dėl Britanijos dalyvavimo Europos Sąjungos veikloje. Trečioji svarbi partija — liberalai — susiformavo 1859 m. Ji valdė didžiąją dalį laiko iki paskutinės savo vyriausybės 1915 m., tačiau tuomet kaip opoziciją konservatoriams ją pakeitė leiboristai. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos partija buvo visai nesvarbi, bet iki 1974 m. rinkimų ji atgimė. Partija dar sustiprėjo 1981 m., sudariusi aljansą su nuo leiboristų partijos atskilusia ir susiformavusia socialdemokratų partija. Po dvejų metų rinkimuose aljansas beveik pasivijo leiboristus. 1987 m. buvo nutarta abi partijas sujungti, ir, po dvejų metų nesutarimų 1988 m. buvo sukurta, o 1989 m. gavo savo pavadinimą liberalų demokratų partija. Tai centro ar centro—kairės partija. Pagrindinė jos institucija yra kas pusmetį rengiama konferencija. Šiuo metu partijai vadovauja Dž. (P.) Ešdaunas (J. (P.) Ashdown). Kitos Didžiosios Britanijos partijos yra daugiausia nacionalinės. Tai Škotijos nacionalinė partija; „Playd Cymru“ (Velso nacionalinė partija); Šiaurės Airijos protestantų partijos — Oficialieji unionistai, Demokratiniai unionistai ir Olsterio liaudies unionistai; Šiaurės Airijos nuosaikiųjų katalikų Socialdemokratų ir darbo partija; Šiaurės Airijos respublikonų partija „Sinn Fein“. Yra ir kitų mažų partijų, tarp jų — žalieji, libertarai ir kiti.23 IŠVADOS Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad parlamentinis valdymas yra gana tobula ir paprasta demokratijos įgyvendinimo forma, bet tik su sąlyga, kad valstybės piliečiai ir jiems atstovaujančios politinės partijos yra pakankamai vieningi ir pasiryžę daryti kompromisus, bendradarbiauti ir suformuoti stabilias koalicijas. Bet parlamentinė sistema niekaip negali išvengti dažnų vyriausybės krizių, jeigu politinės partijos nesugeba rasti tarpusavio sutarimo ir bendro intereso. Analizuojant Didžiosios Britanijos valdymo sistemą, galima išskirti keletą pagrindinių institucijų: • Parlamentas; • Vyriausybė (vykdomosios institucijos - ministerijos); • Monarchas; • Vykdomosios agentūros; • Quangos. Didžiosios Britanijos partijų sistema yra ypatinga, nes jo pagrindinės partijos nuolat buvo dvi. Taip atsitiko todėl, kad partijos, skirtingai nuo kitų Europos šalių, susiformavo parlamente ir buvo skirtos ne atstovauti siauriems interesams, bet valdyti valstybę ir užtikrinti paramą valdymui. Ši sistema išliko dėl laipsniško rinkimų teisės plėtimo ir buvo dar sustiprinta nekeičiamos paprastosios daugumos parlamento rinkimų sistemos. Nors dažnai neteisingai paskirsto vietas parlamente pagal gautų balsų skaičių, ji skatina tik dviejų didžiųjų partijų egzistavimą, kadangi eliminuoja centro partijos galimybes, tačiau kartu partijos verčiamos vykdyti į centristiškai nusiteikusius rinkėjus orientuotą politiką, nes nuo jų priklauso, kuri partija sudarys vyriausybę. Tiesa, nepaisant to, be šiuo metu valdančios dešiniosios konservatorių ir opozicinės kairiosios leiboristų partijų, šalyje egzistuoja trečia gana stipri partija — liberalai demokratai bei nemaža regioninių-nacionalinių partijų. LITERATŪRA: 1. Didžioji Britanija. Bibliotekos portalas. [žiūrėta 2005-04-12]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!