Dėl ko verta gyventi? (Tumas-Vaižgantas, Gėtė)

Dėl ko verta gyventi? Dievas, sukūrdamas žmogų, suteikė jam didžiausią dovaną-gyvenimą. Tai savaime prasminga. Tačiau kartais sunku suvokti prasmę, kai atrodo, jog jos net nėra, kai kasdienybė tampa nepakeliama našta, o atsivėrusi tuštuma veda į išnykimą ir sielvartą. Pradedama dvejoti savo gyvenimo verte, stokojama noro veikti, ilgimasi prarastojo rojaus. Bet viskas gali pasikeisti pamilus. Pasaulis vėl tampa gražus, visos nelaimės atrodo įveikiamos, o neįmanoma tampa įmanoma. Tai lyg atgimimas, kuris leidžia viską pradėti iš naujo, kuris suteikia naują prasmę ir norą gyventi. Mylėdamas, žmogus prisiliečia prie to, kas dieviška ir vėl tampa darnaus pasaulio darnia dalimi. Meilė-štai dėl ko verta gyventi. Verta gyventi, tam, kad mylėtum ir bent kartą gyvenime pajustum besiskleidžiančią ramybę ir pilnatvę savyje. Juk mylintis žmogus gyvenime mato prasmę, realybė jam yra gražesnė, o viskas aplink dieviška ir darnu. Kaip ir vienoje Senojo Testamento dalyje ,,Giesmių giesmėje”, meilė pakeičia požiūrį į realybę, o mylėti, tai ne tik besąlygiškai atsiduoti, branginti kitą, bet ir nebijoti rizikuoti būti sužeistam bei pasiryžti nukęsti skausmą. Nuostabiai tyros meilės istorija, kuri atspindi ir ,,Giesmių giesmės” meilės apibūdinimą, yra Juozo-Tumo Vaižganto apysakoja „Dėdės ir dėdienės“. Tai istorija apie dvi širdis, plakančias tuo pačiu ritmu, apie tikrą meilę ir jos paliktus pėdsakus žmonių gyvenime. Mykoliukas ir Severiutė mylėjo tyliai, jiems žodžių nereikėjo, „“. Jie pasitenkindavo vienas kito draugija, ilgais bei svajingais žvilgsniais. Jiems pakakdavo abiejų jaučiamo artumo. Mykoliukas, jausdamas tokią begalinę meilę, nusprendė, kad tai suteikia jam gyvenimo prasmę, kad dėl šio jausmo verta gyventi. „Taip, dabar Mykoliukui aišku: be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas“. Ji jam buvo pati nuostabiausia, lyg šventumo apraiška „“. Nors jų meilei ir nebuvo lemta suliepsnoti, tačiau patirti jausmai ir išgyventos bendros akimirkos, liko abiejų širdyse amžinai. Taigi, meilė-žmogaus gyvenimo stimulas, galintis kurti, galintis ir naikinti, bet svarbiausia-skatinantis gyventi. Juk gyvenimo vertę pagilina pažinimo pilnatvės siekis, kuriame jaučiamas ir meilės troškimas. Nuo pat pirmųjų žmonių rojuje vyrauja noras pažinti pasaulį, suvokti daugiau nei galima ir suprasti tai, kas uždrausta. Šis noras privedė prie Ievos ir Adomo išvarymo iš sodo, į kurį visi likę taip trokšta sugrįžti. Tad pažinimo patirties siekis skatina veikti bei ieškoti tiesų, kurios vestų pilnatvės link. Susilieti su visata siekė ir pagrindinis dramos „Faustas“, parašytos Johano Volfgango fon Gėtės, veikėjas. Faustas, turintis daug žinių, bet mažai patirties, nesijaučia laimingas, todėl pasirašo sutartį su Mefistofeliu, su pačiu velniu, kad patirtų pažinimo pilnatvę. Sąlygą aiški, pilnai pažinus pasaulį, Faustas miršta „Jei mano lūpos kada nors ištartų: „Sustok, akimirka žavi!“ –Gali sukaustyt grandine iš karto, Ir ką tik nori, tą daryt su manimi.“ Tačiau pagrindinis veikėjas puikiai žino, kad velnias pažįsta tik dalį pasaulio, todėl visiško pažinimo Faustui suteikti negalės. Tad Mefistofelio pagalba Faustas stengiasi patirti kuo daugiau. Vienas iš jo pažinimo geismų buvo meilės patirtis. Išgėręs jauninančio eleksyro, jis susipažįsta su Margarita. Ši mergina padeda pažinti meilę, kurios dėka Faustas ir tampa gyvos gamtos dalimi. Iki šiol meilę pažinęs tik iš vadovėlių, Faustas pamato realybę. Atsiranda suvokimas, kad ji gali žeisti, vesti prie netinkamų sprendimų (500 žodžių), įnešti į gyvenimą skausmo. Bet tuo pačiu, tai vienintelis jausmas, kuris ištirpdo ribą tarp žmogaus ir gamtos, kuris leidžia pažinti daugiau, kuris skatina atrasti net patį Dievą savyje. Taigi, verta gyventi dėl noro pažinti, dėl noro patirti meilę nes tai veda link žmogaus ir gamtos santarvės, link prarastos pasaulio darnos. Šiame pasaulyje, kupiname skausmo ir liūdesio, sunku atrasti jėgų gyventi, o tiksliau atrasti tai, dėl ko būtų verta gyventi. Žmogus jaučiasi nelaimingas, lyg atskirtas nuo visatos ar būdamas svetimas. Šį atskirties ir vienišumo jausmą labai sunku užpildyti ar pakeisti. Tačiau įmanoma. Būtent mylint viskas ir apsiverčia. Išnyksta bet kokios ribos tarp visatos ir žmogaus, tampama pasaulio neatskiriama dalimi ir priartėjama prie žmogaus prarastojo rojaus. Meilė suteikia galimybę pajausti tai, kas dieviška, o svarbiausia, tai kas tikra, nesuvaidinta-tai dėl ko verta gyventi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!