Dėl ko verta gyventi? (Maironis, M. Daukša, Šatrijos Ragana)

Dėl ko verta gyventi?

(Maironis, M.Daukša, Šatrijos Ragana)

Gyvenimo prasmė – vienas esminių filosofinių klausimų, kuriuo bandoma nusakyti atskiro individo, žmonijos, gyvybės egzistavimo priežastį, paskirtį ir tikslą. Jos supratimas – vienas individualiausių dalykų pasaulyje, nes kiekviena religija ar filosofija ją traktuoja kitaip. Kiekviena civilizacija, karta, šeima ir netgi kiekvienas žmogus susikuria savo gyvenimo prasmę, atitinkančią jo pasaulėžiūrą ir intelektą. Visais laikais nuo paprastų žmonių iki pasaulio pripažintų filosofų ir rašytojų – visi ieškojo atsakymo į klausimą „Dėl ko verta gyveni?“. Keli žymūs lietuvių rašytojai – Mikalojus Daukša, Jonas Mačiulis – Maironis ir Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana – savo kūryboje atskleidė jų nuomone svarbiausias gyvenimo vertybes.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių rašytoja, pedagogė, labdarė Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ meilę šeimai ir artimui įvardijo kaip priežastį dėl ko yra verta gyventi. Iš savo bajoriškų šaknų būsimoji rašytoja paveldėjo krikščioniškai traktuojamą labdaros tradiciją, kilnumo vertės supratimą, prasmingos veiklos bendrajam gėriui idealą. Dar karo metais, tik atsikėlusi į Židikus, klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams, pasirūpino, kad būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija, kurioje kartą per savaitę nemokamai buvo priimami neturtingi ligoniai. Apysaka „Sename dvare" - svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąs­tymo patirtį. Pasakojimas kuriamas daugiausia iš aštuonmetės mergaitės Irutės perspektyvos, į tekstą įsiterpia jos motinos Marijos, vadinamos „mamate“, dienoraštiniai užrašai. Šia apysaka Šatrijos Ragana pirmąkart lietuvių prozoje taip ryškiai išskleidė ir įtvirtino moteriškajai savimonei reikšmingą moters ir dukters ryšį, jų vidinį tapatumą. Dukros ir motinos santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Apysaka neturi vientiso siužeto; vaizduojama Žemaitijos bajorų šeima - Marija, jos praktiškas, į dvaro ūkį susitelkęs vyras Liudvikas ir trys jų vaikai. Mamatė rūpestinga, bei mylinti vaikus. Maria ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis , bei jų poelgius. Dėl to vaikai taip pat myli savo mamą, bei nenori sukelti jai skausmo. Mamatės ir jos dukros ryšį išryškina gana šalti jos santykiai su vyru, skirtingi jų požiūriai į gyvenimą bei supančius žmones. Todėl jai tenka ieškoti supratimo savo vaikuose, auklėti ir auginti juos artimus savo sielai, derinant bajoriškas etiketo normas ir valstietišką paprastumą. Motinos ir dukters bendravimas“ Sename dvare” byloja apie jų sielų tarpusavio artumą. Irutė dalinasi savo svajonėmis, klausia motinos patarimų ar paaiškinimų. Motina jai pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus. Šiame kontekste idealizuojamas ir motinos bei dukters tarpusavio ryšys, jo subtilumas. Autorė nesigilina į jo neigiamybes, o pateikia jį kaip siektino bendravimo pavyzdį. Taigi Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana didžiausiomis vertybėmis laikė meilę šeimai, artimui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!