Darbo prasmė literatūroje (K. Donelaitis, V. Kudirka)

Darbo prasmė literatūroje (K.Donelaitis, V.Kudirka) Darbas yra žmogaus egzistencijos pagrindas. Tai viena svarbiausių vertybių, leidžiančių prasmingai išnaudoti savo laiką. Jau nuo seno individai stengėsi sunkiai ir nuoširdžiai dirbti tam, kad turėtų pastogę, prasimaitintų ar užsitikrintų prieglobstį Dievo pašonėje, kai tam ateis laikas. Deja, vieniems tai yra palaima, kitiems – didžiausias vargas. Ryškus to pavyzdys matomas lietuvių literatūros kūriniuose. Pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis darbą vaizdavo kaip duoną kasdieninę, o Antanas Škėma atskleidė, jog darbas, kurį atlieki nenoromis, gali vesti į dvasinę žūtį. Taip tampa aišku, jog kiekviena situacija yra individuali. Visi užsiėmimai ir darbai turi tiek prasmės, kiek jiems yra suteikiama. Suprantama, jog darbas turtina mus dvasiškai. Nuo neatmenamų laikų tai buvo dvasinė duotybė, pripildanti žmogaus gyvenimą šviesos klodais. Dirbantieji dažniausiai vaizduojami kaip sveiki, laimingi, kupini energijos ir noro veikti individai. Deja, žmogus šioje žemėje yra tik pakeleivis – jo egzistencijos laikas labai ribotas. Tai reiškia, jog to nevalia išnaudoti menkaverčiams dalykams. Tai atskleidė Kristijonas Donelaitis – XVIII a. vid. rašytojas, laikomas pasaulietinės lietuvių poezijos pradininku. Likimas šiam talentingam žmogui išbandymų nepagailėjo: gimė daugiavaikėje, skurdžiai gyvenančioje šeimoje, dar ankstyvoje vaikystėje neteko tėvo – šeimos maitintojo. Galima teigti, jog tai turėjo didelę reikšmę autoriaus pasaulėjautai ir kūrybai. Suvokimas, jog gyvenime reikia daug ir nuoširdžiai dirbti, gana ryškiai atsispindi poemoje ,,Metai”. Autorius joje pavaizdavo Mažosios Lietuvos gyventojų, vadinamų būrais, kasdienį gyvenimą. Nors apie valstiečių buitį kalbama kasdieniais žodžiais, pasakojimas sueiliuotas iškilminga, antikiniams epams būdinga eilėdara – hegzametru. Gausu ir vaizdingųjų veiksmažodžių, padedančių giliau įsijausti į esamą situaciją. Donelaičiui, kaip Apšvietos epochos poetui, būdingas noras įžvelgti gyvenimo dėsningumus (visi žmonės iš prigimties lygūs, augdamas ir įsitraukdamas į darbų ritmą žmogus įgyja išminties), racionaliai paaiškinti įvairių reiškinių priežastis, šviesti, mokyti. Tad visai nestebina, jog to krašto gyventojai, kaip ir pats kunigas, buvo evangelikai liuteronai, o ši religijos kryptis, kaip žinia, skatina gyventi kukliai, dorai ir saikingai. Autorius, būdamas neregėtai darbštus, šito reikalavo ir iš poemos veikėjų. ,,Viežlybieji” vaizduojami kaip visų mylimi bei gerbiami būrai, kuriems darbas glaudžiai susijęs su tikėjimu. Jie teigia, kad darbas – gyvenimo prasmė, leidžianti jaustis bendruomenės dalimi, jungianti į bendrą kolektyvą, padedanti priartėti prie Dievo. Darbštumo juos moko gamta: gandrai pavasarį rado nuniokotus savo namus, ,,užpernai tikt budavotus”. Nekeikdami likimo, neprieštaraudami, kad reikia dirbti, iškart puolė ieškoti, kaip viską sutvarkyti. Juk taip pridera ,,tikriems gaspadoriams”. Gandras ,,tuojau žagarų budavonei parnešė glėbį”, o gandrienė ,,jo pūstynes mandagiai lopė”. Taip jie greitai susitvarkė brangiausią šeimos turtą, o tik tada lėkė ,,valgį sav sužvejot”. Tai padėjo būrams suvokti neginčijamą tiesą: ,,Be trūso Dievs mūs išmaityt nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam”. Lydimi gamtos pamokų, tikėjimo būtinumo, jie galėjo įsilieti į bendrą ritmą, kartu su saulele skubėti dirbti ir prasmingai leisti laiką. Šių reiškinių padedamas, žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pažeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritampa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės darbų, praranda dorybes. Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat persiryja ir prisigeria - gyvena nesaikingai. Taigi darbas geriesiems būrams - kasdienis gyvenimas, leidžiantis prisitaikyti prie pasaulio tvarkos ir taip darniai sugyventi su supančia bendruomene. Deja, kartais darbas, atliekamas be meilės ir atsidavimo, gali ardyti dvasinį pasaulį. Nėra žmogaus, kuriam gyvenimas neturėtų užduočių, nėra darbo, kuris nebūtų prasmingas ar naudingas. Tačiau neretai tikrovė neatitinka susikurtų pasaulio vizijų ir naikina žmogų iš vidaus. Panašią situaciją vaizduoja Antanas Škėma – XX a. vid. lietuvių egzodo literatūros rašytojas. Autorius buvo savotiškas nepritapėlis, dar Lietuvoje draugų vadinamas emigrantu: kurdamas neieškojo patogių aplinkybių meniniams ieškojimams, stengėsi būti atviras ir poeziją rašė tarsi ateičiai – gilesnei, intelektualesnei aplinkai. Svarbiausias jo kūrinys, parašytas 1954 metais, išsiskiria modernia pasakojimo forma: gausu įvairių tarptautinių žodžių, įsiliejančių į pasaulinį lygmenį, primenančių apie technokratinį šių laikų pasaulį. Romane ,,Balta drobulė” pasakojama istorija, kurioje į Ameriką pasitraukęs Antanas Garšva niekaip negali išsilaisvinti iš jį supančios aplinkos ir išgyvena modernaus žmogaus krizę. Absurdišką veikėjo savijautą atskleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako viešbučio klientams. Dvasinį vienišumą patiriantis veikėjas save nuolat lygina su persodintu akacijos krūmu, kuris niekaip negali prigyti svetimoje žemėje: ,,Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo lipniais lapais.” Tokioms mintims pagrindą duoda tai, kad Garšva didžiausiame Niujorko viešbutyje dirba keltuvininku ir yra tuo nepatenkintas. Psichologinių bėdų turinčiam žmogui toks darbas yra pražūtingas. Protagonistas jaučiasi lyg narve uždarytas žvėris, trokštantis laisvės, tačiau turintis nuolat važinėti ,,up and down” ir taip užsidirbti pragyvenimui. Prasmingam gyvenimui bei darbui trukdo ir liftininko uniforma, naikinanti veikėjo identitetą. Čia jis yra tik ,,87-asis žmogėnukas daugiamilijoniniame Niujorke”. Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvenantis būties beprasmybę: ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu”. Tai puikiai iliustruoja Albero Kamiu sukurtas ,,Sizifo mitas”, kuriame jis dirba jokios prasmės neturintį darbą. Garšvai taip pat gyvenimas tampa bausme, kurioje jis jaučiasi kaip kaukas, negalintis savęs realizuoti ir skaudžiai išgyvenantis būties beprasmybę. Taigi protagonistas tapo savotišku kankiniu, įrodančiu, jog tai, kas yra laikoma vertybe, nebūtinai atneš džiaugsmą ir viltį. Darbas neretai tampa pasaulio grožį ardančia gija, neleidžiančia prasmingai leisti laiko. Tad galima teigti, jog literatūroje yra daug skirting kūrinių, savitai aprašančių darbo svarbą ir teikiamą naudą. Kažkam tai tarsi džiaugsmo daina, kuri padeda prasmingai gyventi, susilieti su aplinka bei suteikia viltį. Na, o kitam tai – širdies klyksmas, neleidžiantis ramiai gyventi, tačiau negalintis būti išlaisvintas, nes nedera su jau pasirinktu gyvenimo keliu.Kristijonas Donelaitis darbą prilygino duonai, simbolizuojančiai pilnatvę ir gėrį. Antanas Škėma parodė, kad darbas, neturintis tikslo ir atliekamas tik iš pareigos, žmogų smukdo žemyn. Taip paaiškėja, jog visavertis gyvenimas susideda iš skirtingų apraiškų ir dažniausiai yra pasiekiamas per sunkumus. 920 ž.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!