Civilinio proceso teisė - konspektas

Civilinio proceso teisė Subrogacija – reikalavimo teisės perėmimas, pvz.: užliejus butą, nukentėjusiajam kompensaciją moka ne kaltininkas, o draudimo bendrovė. Tačiau bylose dėl žalos atlyginimo ieškinys gali būti reiškiamas pagal nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, arba pagal žalos padarymo vietą. Civilinio proceso teisė kaip savarankiška teisės šaka Civilinio proceso teisė kaip savarankiška teisės šaka Lietuvos teisės moksle beveik vieningai laikomasi nuomonės, kad civilinio proceso teisė yra atskira (savarankiška) teisės šaka, bet ši nuomonė toli gražu nėra savaime suprantama pasauliniame civilinio proceso moksle, kuriame iš esmės vyrauja trejopos koncepcijos: • Anglosaksų teisės tradicijos valstybėse vyrauja nuostata, kad civilinio proceso teisė apskritai neegzistuoja, o civilinės materialiosios subjektinės teisės gynimo mechanizmas yra materialiosios (civilinės) teisės sudėtine dalis; • Kai kurių Europos valstybių autoriai išplėtojo vadinamąją teisingumo vykdymo teisės teoriją, pagal kurią civilinis procesas yra tik šios teisės sudėtinė dalis. Šios teorijos šalininkai mano, kad civilinis procesas yra teisingumo teisės, kuri reglamentuoja teismų veiklą apskritai (įskaitant administracines, baudžiamąsias bylas, teismų savivaldą), pošakis. Tai, kad civilinio proceso teisė laikytina teisingumo teise, taip pat įrodo ir tai, kad ji yra viešosios teisės dalis. Taip pat paminėtina kiek siauresnė procesinės teisės sąvokos šalininkų nuomonė – kadangi visas procesines teises jungia bendras tikslas (bylų nagrinėjimas teisme, pažeistų materialiųjų subjektinių teisių gynimas, materialiosios teisės įgyvendinimas), o visų procesų dalykas iš esmės sutampa, tai galima kalbėti apie vieną bendrą proceso teisę, kurios pošakiai yra civilinis, administracinis ir baudžiamasis. • Civilinio proceso teisės, kaip savarankiškos teisės šakos, koncepcija. Skirtingų ginamų materialiųjų teisinių santykių pobūdis kartu lemia ir skirtingų teisinio reguliavimo metodų bei kai kurių principų egzistavimą. Dabartiniam kontinentinės teisės tradicijos valstybių teisės mokslui nekyla didesnių abejonių dėl civilinio proceso teisės priklausomumo viešajai teisei. Vykstant teisminiam civiliniam procesui vienas iš dalyvių visada yra teismas (įstatymo nustatytais atvejais, siekiant taikaus ginčo sureguliavimo, teismą gali pakeisti mediatorius, o priimto sprendimo vykdymą užtikrina antstolis). Vienas iš CPT santykių dalyvių visada bus viešasis subjektas, atliekantis atitinkamas viešojo pobūdžio funkcijas. Šio subjekto teisinė padėtis nėra lygiavertė kito civilinio procesinio teisinio santykio dalyvio teisinei padėčiai. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teismo elgesį su proceso dalyviais reguliuojančios procesinės teisės normos yra iš esmės imperatyvios. Be to, pagal proceso formalizavimo principą, užtikrinantį asmens teisės į įstatymo garantuotą teismą tinkamą įgyvendinimą, bylą nagrinėjantis teismas privalo griežtai laikytis bylos nagrinėjimo taisyklių. Ginčas dėl teisės iš tikrųjų kyla iš privatinės teisės, bet tokio ginčo išsprendimas ir teisingumo įgyvendinimas yra išimtinė valstybės funkcija, atliekama pagal griežtai nustatytas taisykles, dėl kurių turinio pakeitimo joks susitarimas nėra galimas. Teismų praktika taip pat patvirtina, kad civilinio proceso teisė turi būti priskiriama viešosios teisės sričiai. LAT yra konstatavęs, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės normų, todėl visi šio proceso dalyviai privalo laikytis CPK ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdomųjų dokumentų vykdymo tvarkos. Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos Teisė į teisminę gynybą kaip viena pagrindinių žmogaus teisių Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo procedūros Civilinio proceso teisės ir civilinio proceso samprata Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, tikslai, sistema Civilinio proceso esmė. Per civilinį procesą valstybiniai teismai (įstatymų nustatytais atvejais – ir arbitražai) sprendžia civilines (plačiąja prasme) bylas ir užtikrina sprendimų vykdymą. Civilinis procesas garantuoja, viena vertus, tinkamą privačių civilinių teisinių santykių subjektų interesų įgyvendinimą, kita vertus, užtikrina ir viešojo intereso apsaugą. Civilinio proceso egzistavimo būtinumą lemia ir pati civilinės materialios subjektinės teisės struktūra. Ją sudaro trys elementai: 1. teisė atlikti tam tikrus veiksmus; 2. teisė reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo; 3. teisė reikalauti teisminės gynybos, jeigu nėra atliekami reikalingi veiksmai. Trečioji teisė įtvirtina mechanizmo, pagal kurį teismas spręs atitinkamo reikalavimo pagrįstumo klausimą, egzistavimo būtinumą. Nemaža dalimi šis mechanizmas ir sudaro civilinio proceso turinį. Kartais teigiama, kad visas civilinis procesas susideda iš trijų dalių: faktinių bylos aplinkybių nustatymo, materialiosios teisės normos nustatymo ir tos normos pritaikymo konkrečiai nustatytoms aplinkybėms. Tokia nuomonė visiškai neįvertina socialinės kiekvieno civilinio proceso reikšmės ir teisėjo, kaip valstybinės valdžios atstovo, įgyvendinančio teisingumą konkrečioje byloje, vaidmens procese. Remiantis šia teorija iš tiesų socialinį ginčą, nors ir kilusį dėl teisės, bandoma paversti vien grynai teisiniu dviejų šalių ginču. Vis dėlto civilinis ginčas nėra vien paprastas teisinis ginčas. Pirmiausia, tai socialinis konkrečių visuomenės narių ginčas ir teisėjas jame nėra vien „paprasčiausias bejausmis teisės taikytojas“. Civilinio proceso teisės sąvoka ir dalykas Civilinio proceso teisė (CPT) – tai sistema teisės normų, kurios reguliuoja valstybės įgaliotų institucijų, taip pat dalyvaujančių byloje, suinteresuotų asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Analizuojant apibrėžimą, galima įvardyti tris grupes subjektų, kurių veikla yra reguliuojama CPT normomis: • valstybės įgaliotos institucijos ar asmenys – subjektai, tiesiogiai įgyvendinantys teisingumo vykdymo funkciją (valstybiniai teismai) arba sprendžiantys civilines bylas (arbitražai), arba užtikrinantys bylose priimtų sprendimų vykdymą (antstoliai); • bylose dalyvaujantys asmenys – šalys (ieškovas, atsakovas), tretieji asmenys (ir pareiškiantys, ir nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų), šalių ir trečiųjų asmenų atstovai bei pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose. Šie subjektai turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi; • kiti proceso dalyviai – liudytojai, vertėjai, ekspertai bei valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti (CPK 61 str.). Šie subjektai neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Apibūdinant CPT sąvoką kaip viena iš pagrindinių gali būti naudojama civilinės bylos (CB) sąvoka, apimanti civilinio proceso teisės dalyką. Jos reikšmė gali būti trejopa: • ginčo teisena nagrinėjama CB. Sąvoka civilinė turi būti suprantama plačiąja prasme ir yra daugiau tapatinama su privatiniais teisiniais santykiais apskritai. Tad civilinė byla bus ir dėl ginčo, kylančio iš santykių, reglamentuojamų CK, ir iš darbo santykių bei kitų privatinės teisės reguliavimo dalyką sudarančių santykių; • ypatingąja teisena nagrinėjama CB. Skirtingai nuo ginčo teisenos, ypatingąja teisena nagrinėjamoms byloms yra taikomas vadinamasis sąrašo principas ir šiose bylose iš esmės nėra ginčo dėl teisės. Bylos, nagrinėjamos ypatingąja teisena, įtvirtintos CPK 442 str.; • vykdomoji byla. Tai bylos, kurias veda antstoliai jiems pateiktų vykdomųjų dokumentų pagrindu. Svarbu tai, kad šiuo atveju kaip valstybės įgaliota institucija veikia ne teismai, bet antstoliai, kurių pagrindinė funkcija – įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti jiems pateiktų vykdomųjų dokumentų priverstinį įvykdymą. Civilinio proceso teisės metodas. Civilinio proceso teisės metodo sąvoka niekuo nesiskiria nuo bendrosios teisinio reguliavimo metodo sąvokos. Civilinio proceso teisės metodas – tai civilinių procesinių teisinių santykių reguliavimo būdų ir priemonių visuma. Teisės teorijai iš esmės žinomi du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai – tai dispozityvusis (leidžiamasis) arba imperatyvusis (liepiamasis). Civilinio proceso teisė, vertinant šiuo požiūriu, yra dvilypė teisės šaka: pati priskirtina viešajai teisei, bet jos tikslas – įgyvendinti ir ginti privatinės teisės normas. Tai lemia pagrindinių civilinės teisės principų (dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir kt.) perkėlimą į civilinio proceso teisę. Minėtieji principai visavertiškai veikia šalių santykiuose bei sprendžiant apie civilinio proceso pradžią ir pabaigą. Kita vertus, neabejotinai egzistuoja ir viešosios teisės nulemta civilinio proceso pusė. Visi teismo reikalavimai šalims ir kitiems proceso dalyviams yra privalomi, jų nesilaikymas užtraukia kaltiems asmenims tam tikros sankcijos taikymą (pvz., pagal CPK 162 str. 2 d., jeigu posėdžio pirmininko patvarkymų neklauso dalyvaujantis byloje asmuo, teismo nutartimi

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!