Civilinės atsakomybės savarankiškas kontrolinis namų darbas

ĮVADAS Teisė yra vienas reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių. Pats klausimas, kas yra teisė, tradiciškas, bet atsakymai į jį netradiciniai. Tai klausimas, kuris neturi galutinių atsakymų. Kiekviena epocha, o neretai ir kiekviena žmonių karta vis iš naujo atsakinėja, regis, į jau seniai atsakytus klausimus. Ir atsakinėja ne todėl, kad būtų užmiršusi ankstesnių kartų atsakymus, o todėl, kad tie atsakymai nuolat praranda savo pakankamumą keičiantis žmogaus egzistavimo sąlygoms. Teisė – formaliai įtvirtintų, apibrėžtų, prievartinėmis poveikio priemonėmis sankcionuotų viešosios organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos, savivaldybės, religinės bendruomenės ir kt.) taisyklių, principų, skirtų visuomeniniams santykiams reguliuoti, visuma, jų sistema. Teisės mokslai tiria teisinę sistemą, jos posistemes, atskiras teisės normas, teisės reiškinius, teisinę tikrovę, jos teorijas. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo metodus yra skirstoma i dvi stambias atšakas – viešąją ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos – konstitucinė, administracinė, tarptautinė viešoji, baudžiamoji, ūkinė, proceso teisė ir kt. Privatinės teisės šerdis – civilinė teisė. Civilinė teisė apima – asmenų, daiktinę, paveldėjimo, prievolių, sutarčių teisę. Kitos privatinės teisės šakos arba sritys – šeimos teisė, darbo teisė, komercinė teisė, sąlyginai – tarptautinė privatinė teisė. Lietuvos civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Civilinis kodeksas (CK) yra laikomas pagrindiniu civilinės teisės šaltiniu. Šis teisės dalyko savarankiškas kontrolinis namų darbas apima dvi dalis. Pirmąją dalį sudaro teorinis klausimas apie civilinę atsakomybę kaip sąvoką, jos tikslus ir atsiradimo pagrindus. Antroji dalis yra praktinė, kurioje pateikta situacija iš darbo kodekso ir užduotas klausimas susijęs su ja. Darbo tikslas – išmokti naudotis teisės normų aktais, operatyviai rasti reikiamą informaciją, išmokti ją apibendrinti ir įvertinti. Taip pat lavinti minčių reiškimo įgūdžius raštu bei formuoti savarankiško darbo patirtį. Darbo uždaviniai – atsakyti į pateikto teorinio klausimo esmę, aptarti temos teorinius ir praktinius aspektus, palyginti autorių nuomones, suformuluoti išvadas. Parašyti duotos situacijos teisinę analizę: išanalizuoti faktines aplinkybes bei pateikti jų teisinį įvertinimą. Darbui atlikti naudojama medžiaga apima norminę bei specialiąją literatūrą. Taip pat į pagalbą pasitelktas internetas. Teoriniam klausimui atsakyti daugiau remtasi specialiąją literatūra bei internetine medžiaga, o praktiniai kontrolinio darbo daliai atlikti – normine literatūra ir internetu. Kad darbas būtų tinkamai įformintas, žiūrėta į naujausius rašto darbų atributus. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA IR TIKSLAI Įvairių valstybių skirtingais gyvavimo laikotarpiais skirtingų filosofinių srovių, teorinių doktrinų atstovai teisinės atsakomybės sampratą aiškino nevienodai. Vieni enciklopediniai šaltiniai atsakomybę apibrėžia kaip tam tikrą asmens būklę, kurioje asmuo yra atsakingas už galimą ar faktišką žalą ar delikto padarymą, arba atsakomybė yra tiesiog sutapatinama su bausme. Atsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. Civilinė atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Civilinė atsakomybė pagal autorės A. Masandukaitės mokomąją knygą „Teisė“ - vienas iš pažeistos teisės gynimo būdų, įstatymų nustatyta valstybės neigiama turtinė reakcija į civilinės teisės pažeidimus. Jos taikymas sukelia teisės pažeidėjui nenaudingas turtines pasekmes, kurios pasireiškia tam tikrų turtinių teisių atėmimu arba jo turto sumažinimu. Šios neigiamos turtinės prievolės civilinės teisės pažeidėjui taikoma valstybės prievarta (teismo, arbitražo sprendimu) arba galimybė jas taikyti verčia teisės pažeidėją pačiam sau jas taikyti (5, 188). Taip pat civilinės atsakomybės sąvoka apibrėžia ir D. Vasarienė knygoje „Civilinė teisė“ (6, 211). Bendrojoje teisėje civilinė atsakomybė yra dviejų atskirų institutų, t.y. sutarčių teisės ir deliktinės teisės sudėtinė dalis. Sutarčių teisėje yra apibūdinama kaip pinigų suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už padarytą žalą. Civilinė atsakomybė yra analizuojama kaip vienas iš sutarčių teisės gynimo būdų. Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip priešybė baudžiamajai atsakomybei, t. y. kaip pareiga atsakyti už padarytą žalą pagal pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau tiek sutarčių, tiek deliktinėje teisėje, kalbant apie civilinę atsakomybę, siekiama pabrėžti bendrą tikslą – nuostolių atlyginimą. Kiti teoretikai civilinę atsakomybę aiškina siaurąja ir plačiąja prasme. Civilinė atsakomybė plačiąja prasme yra prievolė, kurios viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius, padarytus sutartinės prievolės neįvykdymu ar kitokiu pažeidimu, t. y. sąvoka civilinė atsakomybė apima ir sutartinę, ir deliktinę atsakomybę. Siaurąja prasme civilinė atsakomybė yra aiškinama tik kaip deliktinė civilinė atsakomybė, kartu pabrėžiant, jog tarp sutartinės ir deliktinės atsakomybės yra daugiau panašumų nei skirtumų. Dauguma autorių, nagrinėjančių civilinės atsakomybės problemas, civilinę atsakomybę pradeda analizuoti aptardami jos ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus. Istoriškai civilinė atsakomybė yra pirmoji teisinės atsakomybės rūšis, atsiradusi kur kas anksčiau nei baudžiamoji atsakomybė. Net idealioje ateities visuomenėje, kurios nariai nedarytų nusikaltimų ir kurioje baudžiamoji atsakomybė prarastų savo prasmę, civilinė atsakomybė išliktų, nes niekas negali būti apsaugotas nuo žalos padarymo kitam neatsargiais arba tyčiniais veiksmais. Ši aplinkybė skatina tobulinti civilinės atsakomybės teisinį reguliavimą. Civilinės atsakomybės sąvoka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (LR CV) apibrėžiama 6.245 str. pirmoje dalyje: „Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).“ Civilinė atsakomybė pagal savo pobūdį yra kompensacinė. Tačiau ne bet kokia kompensacija reiškia civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės atveju pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtos veikos. Tai reiškia, kad ji atsiranda neįvykdžius tam tikros įstatymu ar sutartimi numatytos pareigos, arba realizuojant savo teisę įstatymui priešingu būdu. Taigi civilinė atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai yra padaryta neteisėta veika. Tačiau kartais pareiga kompensuoti padarytą žalą gali atsirasti ir nesant neteisėtai veiklai. Todėl žala padaryta teisėtais veiksmais nėra civilinė atsakomybė. Tai tik šios padarytos žalos kompensavimas. Taigi civilinė atsakomybė yra kaip turtinė prievolė, kuri atsiranda iš neteisėto veikimo arba neveikimo. Pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas - nuostolių atlyginimas, t.y. kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO PAGRINDAI Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindu laikomos tam tikros aplinkybės (ar sąlygos), kurioms esant atsiranda būtinybė taikyti civilinę atsakomybę. Prancūzijos prievolių teisės teorijoje civilinės atsakomybės sąlygomis laikoma žala, priežastinis ryšys tarp veiksmo ir žalos, kaltė. Švedijoje pripažįstama platesnė civilinės atsakomybės sąlygų visuma: žala, asmens veikimas ar neveikimas, kaltė, priežastinis ryšys ir civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių nebuvimas, kuriomis laikomas nukentėjusiojo sutikimas, teisėti veiksmai bei būtinoji gintis. Lietuvoje civilinė atsakomybė taikoma remiantis teisinės atsakomybės (bendraisiais) atsiradimo pagrindais: normatyviniu (juridiniu) ir faktiniu. Juridinį pagrindą sudaro įstatymai ir kiti teisės šaltiniai, kurių pagrindu taikoma teisinė atsakomybė asmeniui, padariusiam priešingą teisei veiklą. Faktinis pagrindas susideda iš tam tikrų atitinkamų būtinų juridinių faktų visumos, kuri kitaip dar vadinama juridinių faktų sudėtimi. Civilinėje teisėje juridiniai faktai, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė, vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis. Dauguma autorių civilinės teisės teorijoje laikosi vienodos nuomonės, kad yra keturios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos: 1. Neteisėti veiksmai; 2. Žala ir nuostoliai; 3. Priežastinis ryšys; 4. Kaltė. Neteisėti veiksmai. Neteisėti veiksmai – tai neteisėtas neveikimas, kai nevykdomos sutarties ar įstatymo nustatytos pareigos, ir neteisėtas veikimas, kai atliekami neteisėti kitų asmenų teises pažeidžiantys veiksmai. Civiliniuose įstatymuose numatyta, kad visos prievolės turi būti tinkamai vykdomos pagal įstatymus arba sutartyje aptartas sąlygas, o jei tokių nėra – remiantis paprastais keliamais reikalavimais, kurie numatyti LR CK 6.38 str. 1 d.: „Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais“. Kai nesilaikoma šių reikalavimų, pažeidžiamos ne tik tai kito asmens subjektinės teisės, bet ir jas reguliuojančios teisės normos. Žala ir nuostoliai. Žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su neteisėtu veikimu ar neveikimu. Ši sąlyga reiškia, kad atsakomybė taikoma tik tuo atveju, kai teisės pažeidėjas, netinkamai įvykdydamas prievolę arba iš viso jos neįvykdydamas, padaro konkrečią turtinę žalą. Priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys reškia, kad kilusi žala yra neteisėtų veiksmų pasekmė. Tiesiogiai iš įstatymo, kuriame parašyta, kad asmuo, padaręs žalą, privalo ją atlyginti (CK 6.263 str. 2 d.), išplaukia toks teiginys, kad atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų skolininko veiksmų ir padarytos žalos. Todėl teismas, prieš nustatinėdamas civilinę atsakomybę, privalo įsitikinti, ar yra toks priežastinis ryšys. Pavyzdžiui, gavus pristatytą krovinį iš pervežėjo, reikia nustatyti, ar tokį krovinį pateikė siuntėjas, ar jis buvo sugadintas pervežimo metu. Daugeliu atvejų priežastinį ryšį nustatyti nesunku, nes jis yra visiškai akivaizdus (pvz.: mašina užvažiavo ant keliu ėjusio žmogaus ir jį sužalojo). Tačiau jeigu pasekmės priklauso nuo kelių priežasčių, priežastinį ryšį nustatyti sudėtingiau (tarkim, kilo muštynės, asmuo, norėdamas jų išvengti, pabėgo ir šokdamas per tvorą susilaužė koją, o po to, atsidūręs ligoninėje, mirė nuo plaučių uždegimo). Civilinė atsakomybė taikoma, kai tarp skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kreditoriaus nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys, t.y., kai pasekmė atsiranda tiesiogiai dėl skolininko elgesio. Bet atsakomybė gali būti taikoma ir tuomet, kai yra netiesioginis priežastinis ryšys. Pvz.: gamintojas pagamintas prekes įpakavo pažeisdamas atitinkamus įpakavimo standartus. Vėliau, iškraunant prekes iš mašinų, jos dėl nedidelio sutrenkimo buvo sugadintos. Tiesioginė prekių sugadinimo priežastis yra jų sutrenkimas, bet logiškai pamąsčius prieiname prie išvados, kad jeigu prekės būtų buvusios tinkamai supakuotos, jos nebūtų sugadintos net ir sutrenkus. Todėl prekių sugadinimo priežastis yra netinkamas prekių įpakavimas. Kaltė. Kaltė kaip bendra atsakomybės sąlyga suformuluota LR CK 6.248 str., bet įstatymas neapibrėžia konkrečios kaltės sąvokos. Kaltę galima apibūdinti kaip žmogaus psichinį santykį su jo atliekamais veiksmais ir šių veiksmų rezultatu. Yra numatytos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas. Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad savo priešingu teisei elgesiu sukels neigiamas pasekmes, jų siekia arba sąmoningai leidžia joms atsirasti. Neatsargumas yra tada, kai pažeidėjas numato, kad savo veiksmais gali sukelti neigiamas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas numatyti. Civilinė atsakomybė atsiranda tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Visi aptarti pagrindai yra svarbūs, nes tik esant jiems visiems mes galime kalbėti apie civilinę atsakomybę kaip apie egzistuojančią prievolę. IŠVADOS Atsakomybė apskritai, yra kiekvieno piliečio pareiga atsakyti už savo veiksmus ir juos vertinti. Tai reiškia, kad negalime užsiimti nedora, neteisinga, ar neteisėta veikla, tam, kad nepadarytume žalos visuomenei arba atskiriems jos nariams. Siekiant trumpai ir konkrečiai paaiškinti civilinės atsakomybės sąvoką, galime išskirti pagrindinius apibendrinančius bruožus: 1. Atsakomybė – tai sankcija, kuri nustatoma įstatymu ar aptariama sutartyje; 2. Atsakomybės atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; 3. Atsakomybe pasireiškiančios nenaudingos turtinės pasekmės teisės pažeidėjui, tiesiogiai proporcingos jo padarytai žalai; 4. Atsakomybė gali būti arba papildoma, arba nauja prievolė; 5. Atsakomybė įgyvendinama valstybės prievarta arba galimybe ją taikyti. Taip pat galime daryti tokias išvadas: 1. Civilinė atsakomybė yra be galo svarbus civilinės teisės institutas, nes ja remiantis atkuriama tokia teisinė padėtis, kuri buvo iki tam tikro teisės pažeidimo; 2. Civilinė atsakomybė yra nukreipta ne į patį asmenį, o į jo turtą; 3. Nors civilinė atsakomybė nukreipta į asmens turtą, per jį sumaniai gali būti paveikiamas ir pats asmuo, t.y. reguliuojamas jo pasirinkto elgesio variantas; 4. Remiantis civilinėmis teisinėmis normomis, kurios reglamentuoja civilinės atsakomybės taikymą, niekados nebus suteikta galimybė prisidengiant įstatymo vardu neteisėtai pasipelnyti. Taigi civilinė atsakomybė yra vienas iš sudėtingesnių civilinės teisės institutų. Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis poveikio priemonėmis, o šias poveikio priemones, jų taikymo sąlygas, tvarką ir nustato civilinė teisė. Ši tema yra labai svarbi kiekvienam iš mūsų, nes privalome mokėti gyventi darnioje ir teisingoje visuomenėje, paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja mūsų elgesį. Šiuo tikslu ir buvo sukurtas civilinis kodeksas. PRAKTINĖ DARBO DALIS Duota situacija: darbuotojas K. L. liepos 15 d. įteikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį. Darbdavys tam neprieštaravo, tačiau liepos 20 d. darbuotojas K. L. susirgo. Užduotys: 1. Apibūdinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva tvarką. 2. Pateikti situacijos teisinę analizę pagal klausimą: ar teisėtai pasielgs darbdavys nutraukdamas su darbuotoju darbo sutartį pasibaigus laikinam nedarbingumui? Atsakymą pagrįsti. DARBO SUTARTIES NUTRAUKIMAS DARBDAVIO INICIATYVA TVARKA Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (LR DK) 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis yra teisinių darbo santykių atsiradimo pagrindas. Pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi teisiniai darbo santykiai, jų subjektų teisės ir pareigos. Pagal LR DK 124 str. darbo sutartis baigiasi ją nutraukus Darbo kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais, likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo bei darbuotojui mirus. Yra numatyti keturi pagrindiniai būdai darbo sutarčiai nutraukti: darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu; darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu; darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva; darbo sutarties nutraukimas sutarties nutraukimas suėjus terminui. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės ir kai ji yra. DK 129 str. aptaria darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 str. nustatyta tvarka ir jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Tačiau atleidimas bus neteisėtas, jei darbdavys atleis darbuotoją dėl jo narystės profesinėje sąjungoje arba dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje ne darbo metu, o darbdavio sutikimu ir darbo metu; darbuotojų atstovo funkcijų atlikimo dabartyje ar praeityje; dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinės sutarties pažeidimais, taip pat kreipimosi į administracinius organus; lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms; amžiaus, išskyrus atvejus, kai darbuotojas jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna; nebuvimo darbe, kai darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais atlieka karines ar kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas ir prievoles. Su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, auginančiais vaikus iki keturiolikos metų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Taip pat darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis DK 129 str. ir 130 str. nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. 130 str. nustato įspėjimų apie darbo sutarties nutraukimą terminus. Atskiroms asmenų grupės jie yra nevienodi. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius, o darbuotojus, kuriuos galima atleisti tik ypatingais atvejais, – prieš keturis mėnesius. Įspėjime turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, atleidimo iš darbo data, atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis. Įspėjimas netenka galios, jei nuo jo termino pabaigos praeina daugiau kaip vienas mėnuo, neįskaitant darbuotojo laikinojo nedarbingumo ir atostogų laiko. Tačiau jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. 131 str. draudžia įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo: darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat jo atostogų metu; darbuotoją, pašauktą atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą arba kitas Lietuvos Respublikos piliečio pareigas, išskyrus DK 136 str. 1 d. nustatytus atvejus ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau jeigu darbuotojas, pasibaigus 131 str. nustatytiems laikotarpiams, neatvyksta į darbą, darbo sutartis su juo gali būti nutraukiama Darbo kodekso IV skirsnyje nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais 132 str. numato garantijas nėščioms moterims ir darbuotojams, auginantiems vaikus; 133 str. – sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams; 136 str. nurodo, kada darbo sutartis gali būti nutraukta be įspėjimo. DUOTOS SITUACIJOS TEISINIS ĮVERTINIMAS IR ANALIZĖ Duotoje situacijoje darbuotojas K. L. darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį įteikia liepos 15 d. Priežastys ir data, nuo kada darbuotojas nori nutraukti darbo sutartį, nenurodyta. Šiuo atveju galima taikyti tik DK 127 str. 1 d., pagal kurią darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Įstatymas neįpareigoja nurodyti priežasčių. Tai reiškia, kad darbo sutartis darbuotojo K. L. prašymu turi būti nutraukta liepos 29 d., tačiau liepos 20 d. darbuotojas suserga. Laikino nedarbingumo laikotarpis ir jo priežastys (liga) taip pat nenurodomos. DK 131 str. 1 d. draudžia nutraukti darbo sutartį ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Būtų galima manyti, kad darbdavys pasielgs teisėtai nutraukdamas su darbuotoju darbo sutartį pasibaigus laikinam nedarbingumui, o ne praėjus 14 d. po darbuotojo K. L. prašymo įteikimo nutraukti darbo sutartį. Bet ne! Darbo kodekse nėra numatyta, kad, darbuotojui įteikus prašymą nutraukti darbo sutartį ir paskui jam susirgus, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pasibaigus jo laikino nedarbingumo laikotarpiui. O ir DK 128 str. 2 d. teigiama, kad darbo sutartis su darbuotoju turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos, kuri turi būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo įteikimo dienos. Taigi galima daryti tokią išvadą, kad darbdavys nutraukdamas su darbuotoju darbo sutartį pasibaigus jo laikino nedarbingumo laikotarpiui pasielgs neteisėtai, nes darbo kodeksas nenumato, kad darbuotojui įteikus prašymą nutraukti darbo sutartį ir paskui jam susirgus, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pasibaigus jo laikino nedarbingumo laikotarpiui. Kadangi nenurodyta data, nuo kurios darbuotojas nori nutraukti darbo sutartį, darbo sutartis teisėtai turi būti nutraukiama po prašymo nutraukti darbo sutartį įteikimo datos praėjus 14 d. (šiuo atveju liepos 29 d.) nepaisant to, kad darbuotojas serga, o ne pasibaigus darbuotojo K. L. laikino nedarbingumo laikotarpiui. Petras Čiočys knygoje „Teisės pagrindai“ taipogi teigia: „Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!