Chemijos egzamino konspektai

 1. CHEMIJOS OBJEKTAS: Chemija yra vienas iš tiksliųjų mokslų tyrinėjančių gamtą. Chemijos mokslas tiria medžiagų sudėtį, sandarą ir savybes, taip pat sąlygas bei būdus, įgalinančius vieną medžiagą paversti kita. 2. MEDŽIAGŲ MASĖS TVERMĖS DĖSNIS: Medžiagų masė prieš reakciją lygi medžiagų masei po reakcijos. 3. Sudėties pastovumo dėsnis: Susidarant tam tikrai medžiagai, elementai jungiasi vienas su kitu griežtai apibrėžtais masių santykiais. 4. Vieninės ir sud-nės medž ekvival: Ekvivalentu vadinamas skaičius, reiškiantis masės kiekį, pagal kurį elementas jungiasi su kitais elementais. Elemento ekvivalentu vadinamas toks jo masės kiekis, kuris jungiasi su 8 masės dalimis deguonies arba su 1 masės dalimi vandenilio arba juos pakeičia junginiuose. Sudėtinės medžiagos ekvivalentu vadinamas toks jos masės kiekis, kuris be liekanos reaguoja su vienu bet kurios medžiagos ekvivalentu 5. Miligram, gram, kilogram ekvival: Cheminio elemento arba junginio miligramų, gramų, kilogramų kiekis, savo skaitine reikšme lygus tos medžiagos ekvivalentui. 6. Kaip randam vien ir sudėt medž ekvival: Elemento ekvivalentas randamas jo atominę masę A dalijant iš valentingumo V: E=A/V. Sudėt medž ekviv randamas jo molekulinę masę dalijant iš junginio ekvivalentų skaičiaus. NaOH Na++OH- E=40/1=40; 7. Kaip apskaič reag-ių tarpusavy medž ekvival: Kai vyksta reakcija tarp 2 medžiagų, tai vienos iš jų ekvivalentas gali būt apskaič žinant kitos medž ekvivalentų sk. Ieškomasis medžiagos ekvivalentas randamas jos molek masę dalijant iš žinomo antrosios medž ekvivalent sk. CO2+2NaOH Na2CO3+H2O CO2 ekviv E=44/2=22. 8. Ekvivalentų dėsnis: Medžiagos jungiasi vienos su kitomis masių kiekiais, proporcingais jų ekvivalentams. m1/m2= E1/E2 9. Kartotinių santykių dės: Jei du elementai sudaro vienas su kitu kelis cheminius junginius, tai vieno iš elementų masės kiekiai, tenkantys šiuose junginiuose tam pačiam kito elemento kiekiui, sutika kaip paprasti sveikieji skaičiai. 10. Avogadro dės: Bet kurių vienodos temperatūros ir vienodo slėgio dujų lygiuose tūriuose yra vienodas molekulių skaičius. Bet kurios medžiagos 1 molyje yra 6,023*1023 molekulių. 11. GRIZT REAKC.Reakcijos, kurios vienu metu vyksta dviem priešingom kryptim vad grįžtamosiomis. Grįž reakc pus kostanta mA+nB pC+qD; K=[C]p[D]q/[A]m[b]n 12. Cheminė pusiausvyra tai būsena, kai tiesioginės ir atgalinės reakcijos greičiai lygūs. 13. Medž vid energ: Kiekviena medžiaga turi jai būdingą cheminę, arba vidinę energiją, kukri gali virsti kitos rūšies energija: elektros, šilumine, mechanine, šviesos ir atvikščiai. 14. Chem termodi-ka: Mokslas nagrinėjantis energijos kitimus cheminėse reakcijose. 15. Pagr termod arba energ išsilaik dės: Jis teigia, kad sistemoje energija nesigamina ir neišnyksta, o tik vienos rūšies energija tiksliai ekvivalentiniu santykiu virsta kitos rūšies energija. 16. Termochemija: Mokslas nagrinėjantis šiluminės energijos pokyčius cheminėse reakcijose. 17. Sist pilnut energija arba entalpija: Sistemos vidinė ir išorinė energija yra sist pilnener arba entalpija. 18. Egzoterm ir endoterm reakcijos: Cheminės reakcijos, kurioms vykstant šiluma išsiskiria, vadinamos egzoterm, o kurioms vykstant šiluma sunaudojama – endoterminėmis. 19. Termochem lygtys: Cheminių reakcijų lygtys, kuriose nurodoma reakcijų šiluma. 20. Entalpijos pokytis: šiluma yra entalpijos pokytis. Jei ji gaunama iš išorės , sistemos energija padidėja, jei išsiskiria sumažėja. 21. Susidarymo šiluma: tai šilumos kiekis, išsiskiriantis ar sunaudojamas, susidarant iš vieninių medžiagų vienam to junginio moliui. 22. Pagr termoch arba Heso dėsnis: Reakcijos šiluma priklauso tik nuo reaguojančių medžiagų reakcijosproduktų rūšies ir būvio ir nepriklauso nuo reakcijos poroduktų susidarymo būdo. 23. II –Heso dėsnio formuluoė: Reakcijos šiluma arba entalpijos pokytis H yra lygus reakcijos produktų susidarymo šilumų sumai, atėmus reaguojančių medžiagų susidarymo sumą. 24. Entropija: Sistemos vidinė energija susideda ir iš laisvosios, naudingu darbu paverčiamos, energijos, ir nelaisvosios, pastovioje temp naudingu darbu nepaverčiamos enrgijos.Nelaisvos energijos matu laikoma entropija.Sistemos dalelėms pradėjus greičiau didėti entropija didėja. 25. Pagr termod-kos lygtis: G=H-TS G- laisvos energijos pokytis. TS – nelaisvos energijos pokytis. T – temperatūra. 26. Kaip iš laisvosios energ pok-io sprendž-a ar procesas vyksta savaime ar ne: Iš laisvosios energijos pokyčio G sprendžiama, ar procesas savaiminis, ar ne. Jei G pC V=k[A]m[B]n 31. Koncentrac įtaka reakcijų greičiui: kuo didesnė medžiagų koncentracija, tuo daugiau molekulių tūrio vienete, tuo dažniau jos susiduria. Dėlto reakcija vyksta greičiau. Ilgainiui reaguojančių molekulių kiekis mažėja, dėl to mažėja ir reakcijos greitis. 32. Veikiančiųjų masių dėsnis: cheminės reakcijos greitis, esant pastoviai temp, tiesiai proporcingas reaguojančių medžiagų koncentracijų sandaugai. mA+nB -> pC V=k[A]m[B]n 33. Heterog-ių sistemų reakcijų greaičių Ypatumai: heterogeninės reakcijos vyksta dviejų fazių paviršiuje, todėl, padidinus paviršių padidėja ir reakcijos greaitis 34. Tempo įtaka reakc greičiui: Pakėlus temp 10 laipsnių reakcijos greitis padidėja 2-4 kartus. vt2/vt1= t2-t1/10 35. Van’t Hofo taisyklė: Pakėlus temp 10 laipsnių reakcijos greitis padidėja 2-4 kartus. 36. Aktyvacijos energija, cheminė pusiausvyra: Energija, kurią reikia suteikti 1 moliui medžiagos , kad visos molekulės taptų aktyviomis reakcijoje – aktyvac energ. Cheminio proceso būklė, kai tiesioginės ir atgalinės reakcijų greičiai lygūs – chem pusiausvyra. k1=[A]m[B]n=k2[C]p[D]q K=[C]p[D]q/[A]m[b]n 37. Pusiausvyros konst: K vadinama reakcijos pusiausvyros konstanta. Ji reiškiama dviejų pastovių dydžių k1/k2, arba reakcijos produktų koncentracijų sandaugos ,santykiu. 38. Le Šatelje principas: pakeitus vieną iš sąlygų sistemos cheminė pusiausvyra pasislenka į tos reakcijos pusę, kuri priešinasi sąlygų pokyčiui. 39. Temp ir slegio pokyčio įtaka chem-ei pusiausv: Keliant temp pusiausvyra pasislenka reakcijos, kuriai vykstant naudojama šiluma kryptimi, mažinant temp pus pasislenka reakcijos, kuriai vykstant išsiskiria šiluma. Didinant slėgį chem pus pasislenka į tos reakcijos pusę, kuriai vykstant susidaro mažesnis molekulių skaičius dujų mišinyje. Sumažinus slėgį, cheminė pusiausvyra pasislenka kryptimi tos reakcijos, kuriai vykstant padidėja bendras dujų molekulių skaičius. 40. Medžiagų koncentrac įtaka chem pus: Padidinus vienos iš reaguojančių medžiagų koncentraciją, cheminė pus pasislenka į tos reakcijos pusę, kuriai vykstant sumažėja šios medžiagos koncentracija. Sumažinus vienos iš reaguojančių medžiagų konc, cheminė pus pasislenka tos reakcijos kryptimi kuriai vykstant padidėja šios medžiagos konc. 41. Katalizė ir katalizatoriai: Cheminės reakcijos greičio pasikeitimas, dažniausiai jo padidėjimas, vadinamas katalize, o medžiagos, veikiančios reakcijos greitį – katalizatoriais. 42. Katalizė homoge-je ir heteroge-je aplinkoje: Homogeninei katalizei būdinga tai, kad katalizatorius ir reaguojančios medžiagos yra tos pačios fazės, Heterogeninėje katalizėje katalizatorius ir reaguojančios medžiagos yra skirtingų fazių. 43. Promotoriai ir katalizatorių nuodai: Pašalinės medžiagos, kurios nėra reakcijos katalizatoriai, bet smarkiai suaktyvina veiklą – promotoriai. Kai kurios medžiagos, nors jų būna labai mažai, mažina katalizatorių aktyvumą. Šios medžiagos vadinamos kataliz nuodiais. 44. Inhibitoriai: Medžiagos, kurių nedideli kiekiai labai sulėtina cheminių reakcijų greitį. 45. Grandininės reakcijos: Jomis vad reakcijos, kurios vyksta suaktyvinus labai mažą kiekį neaktyvių dalelių, prie kurių paskui jungiasi kitos neaktyvios dalelės, o iš neaktyvių dalelių susidaro naujos aktyvios dalelės, kurios vėl reaguoja su neaktyviomis. 46. hcL susidarymas+šviesos poveikis: Grandininė yra HCL susidarymo reakcija. Kambario temp ir tamsoje Cl2 ir H2 nereaguoja, tačiau mišinį apšvietus ultravioletiniais spinduliais reakcija suaktyvėja taip, kad gali įvykti sprogimas. 47. Dispersinė fazė ir dispersinė terpė: Vienai medžiagai pasiskirsčius kitoje smulkių dalelių pavidalu gaunama dispersinė sistema. Pasiskirsčiusi medžiaga vadinama dispersine faze,o medžiaga, kurioje pasiskirsto dispersinė fazė, vad dispersine terpe. 48. Dispersinių sistemų skirstymas: Priklausomai nuo dispersinės fazės dalelių dydžių dispersinės sistemos yra skirstomos į 3 grupes: 1) stambių dalelių sistemas, 2) koloidinius tirpalus arba zoliu, 3) tikruosius tirpalus. Stambių dalelių sistemose dispersinės fazės dalelės didesnės kaip 100nm. Sistemose, kuriose dispersinės fazės dalelės yra nuo 1 iki 100nm dydžio vad koloid tirpal arba zoliais. Tokie tirpalai, kai dispersinės fazės yra molekulių arba jonų pavidalo t.y. dalelių dydis mažesnis už 1nm vad tikr tirpalais. 49. Koloid tirpalai arba zoliai: Heterogenines sistemos kurių disperguotosios fazes daleles yra 1-100 nm, vadinamos koloidinėmis sistemornis. Jei dispersinė terpė -skystis, koloidinė sistema vadinama koloidiniais tirpalais, arba zoliais. Koloid dalel kooguliacija: Koioidiniu dalelių sustambejimas, t.y. sulipimas į stambius agregatus, vadinamas koaguliacija. Koaguliacija prasideda sumažėjus koloidinių dalelių kruviui. Gelis: Gelis - tai savito, pusiau skysto, pusiau kieto pavidalo ištisinė, netaki, tiršta mase, susidariusi koloidinėms dalelėms sujungus dispersinę terpe. Izoelektrinė būsena: Koaguliacija prasideda sumažėjus koloidinių dalelių krūviui. Ypač greitai ji vyksta visiskai neutralizavus krūvį, t.y. esant izoelektrinei busenai. Kad koloidinės dalelės koaguliuotų, į koloidinį tirpalą dedama e1ektrolitų, priešingo krūvio zolio, keliama temperatura, naudojama elektroforezė. Kaip sukel koloid dalel kooguliacija: Koaguliacija prasideda sumažėjus koloidinių dalelių krūviui. Ypač greitai ji vyksta visiskai neutralizavus krūvį, t.y. esant izoelektrinei busenai. Kad koloidinės dalelės koaguliuotų, į koloidinį tirpalą dedama e1ektrolitų, priešingo krūvio zolio, keliama temperatura, naudojama elektroforezė. Koloid tirpal patvar didinimas: įdejus į liofobinius zolius liofilinių ko1oidų, pvz, žeiatinos, ba1tymų, krakmolo, liofobinių zolių patvarumas labai padideja dė1 šiu abiejų koloidiniu tirpalu dalelių asoeiacijos. Taip galima gauti patvarius Ag, Au, Pt ir kitų meta1ų zolius, jie nenusėda net ir veikiami didelio kiekio eiektrolitu. Medžiagos, didinancios ko1oidinių tirpa1ų patvarumą, vadinamos stibiliztoriais, o pats reiškinys - apsauginiu velkimu. Zolių koaguliacija yra pagristas geriamojo vandens valyrnas, oro atskyrimas nuo dulkių ir kiti procesai. Gamtiniuose vandenyse yra didelis kiekis neigiamo krūvio daleliu. Joms nusodinti naudojamas teigiamo kruvio aliuminio hidroksido zolis. Sis zolis kartu su kitais koaguliavusiais koloidais sudaro nuosedas, kurios nepraeina pro filtrą. Liofibiniai, liofiliniai: Koloidiniai tirpalai, kurių dalelių paviršių dengia adsorbuotos dispersines terpės molekules, vadinami liofiliniais (kai dispersine' terpe vanduo, - hidrofiliniais). Tokius koloidinius tirpalus sudaro krakmolas, baltymai, silicio, alavo rūgštis. Koloidiniai tirpalai, kurių dalelės neadsorbuoja tirpiklio molekulių, vadinarni liofobiniais (kai dispersine terpė vanduo, - hidrofobiniais). Pvz, metalu sulfidų bei laisvųjų metalų zoliai. 50. Šilumos išsiskyrimas ir sunaud-as medž-oms tirpstant: vienoms medžiagoms tirpstant šiluma išsiskiria, kitoms tirpstant – sunaudojama. 51. Sulvatai: Medžiagai tirpstant, susidaro junginiai iš tirpinamos medžiagos ir tirpiklio. 52. Hidratai: Medžiagai tirpstant, susidaro junginiai iš tirpinamos medžiagos ir tirpiklio, jei tirpiklis vanduo. 53. Kristalo hidratai: garinant tirpalus, hidratai dažn skyla. Kartais vand molekulės būna tauip stipriai sujungtos su tirpinamos medž molek, kad, iškristalizavus šias medž, vand įeina į jų kristalų sudėtį. Tokios medž kristalo hidratais, o juose esantis vanduo kristalizacinis. 54. Kristalizacinis vanduo: kristalo hidratuose esantis vanduo. 55. Prisotinti, persotinti ir nesotūs tirpalai: Kai kietoji medžiaga patenka į tirpiklį, nuo jos paviršiaus atsiskiria molekulės, kurios, veikiamos tarpusavio virpesių ir tirpiklio molekulių traukos tolygiai pasiskirsto tirpiklyje. Kartu su tirpimu vyksta kristalizacija. Po to, kai pasiekiama pusiausvyra, tirpalo koncentracija, esant pastoviai temp, nekinta. Toks tirpalas vad prisotintuoju. Tirpalas, kuriame esant pastoviai temp, medžiagos ištirpusios mažiaus, negu ištirpsta prisotinimo būklėje vad nesočiuoju. Šaldant prisotintus tirpalus, ištirpusi medž kristalizuojasi. Kartais pasitaiko, kad lėtai atšalanti ir neesant kristalizacijos centrų ištirpusi medž neišsiskiria tokie tirpa vad persotintais. 56. Tirpimo šiluma: Šilumos kiekis, kuris sunaudojamas arba išsiskiria ištirpus 1 moliui medž, vad tirp šiluma. Kietų medž tirpumas keliant temp didėja. Skystų didinat tepm tirp didėja. Dujinių didinant temp tirpumas mažėja. Dujų tirpumas vandenyje priklauso nuo jų cheminės prigimties temp ir slėgio. 57. Dž. Henrio: skysčio tūryje ištirpusių dujų masė, esant pastoviai temp yra tiesiogiai proporcinga tujų slėgiui. 58. Kaip tirpsta dujos esančios dujų mišiny: Kai tirpinamas kelių dujų mišinys, tai kiekvienų dujų tirpumas priklauso ne nuo viso mišinio slėgio, o tik nuo tų dujų dalies slėgio. 59. Tirpalų konc reiškimo būdai: Procentinė – konc reiškiama ištirpusios medžiagos gramų kiekiu 100g tirpalo. Moline – konc reiškiama ištirpusios medž molių kiekiu 1litre tirpalo. Molelinė – konc tai ištirpusios molių kiekis 1000g tirpiklio.Ekvivalentinė – konc reišk ištirpusios medž gramekvivalentų kiekiu 1 litre tirpalo. 60. Osmosinis slėgis: Išorinis tirpalo slėgis, kuriam esant tirpiklio molekulių difuzijos greičiai iš abiejų membranų pusių yra lygūs. 61. Osmosinio slėgio reiškimas per dujų dėsnį: Osmosinis slėgis yra tiesiogiai proporcingas tirpalo konc ir temp ir atvikš proporcingas tirpalo tūriui. 62. Osmosinio slėgio apskaičiavimas: p=cRT. p – osmos tirpalo slėgis [Pa]; c – molialinė tirpal konc mol/kg tirpiklio; R – pastovioji dujų konst 8,31 J/mol*K. T – absoliut temp [K]; 63. Vant Hofo dėsnis: tirpalo osmosinis slėgis yra lygus slėgiui, kurį ištirpinta medž turėtų, būdama dujinės būsenos toje pat tepm ir užimdama tūrį lygų tirpalo tūriui 64. Praskiestų nelektrolitų tirpalų garų slėgis: Kadangi skysčiai garuoja, tai uždarame inde tarp skysčio ir jo garų nusistovi pusiausvyra. Garai esantys pusiausvyroje su skysčiu vad sočiaisiais. Kuo aukštesnė temp tuo aukštesnis sočiųjų garų slėgis. Tarp tirpalo ir jo garų taip pat nusis pusiausvyra, tačiau šiuo atveju soč gar slėgis mažesnis, negu ji būtų garinant gryną tirpiklį. 65. F. Raulio dėsnis: Santykinis tirpiklio garų slėgio tirpalo paviršiuje sumažėjimas, t.y. santykinė garų slėgio depresija lygi santykiui ištirpintos medžiagos ir tirpalo kiekio. p/p=n1/n+n1 n1 – ištirpintos medž mol sk, n – tirpikliomol sk. 66. Praskiestų neelektrolitų tirpalų virimo ir kristalizacijos temp: Tirpalų virimo ir kristalizacijos temp skiriasi nuo tų pačių gryno tirpiklio temperatūrų. Kadangi, esant bet kuriai temp tirpiklio garų slėgis tirpalo pavirš yra mažesnis už slėgį gryno tirpiklio paviršiuje. 67. F. Raulio II dėsnis: Jis nustatė, kad tirpalų stingimo temp sumažėjimas ir virimo temp padidėjimas T yra proporcingas molelinei tirpalo kon. T=kc; c – molelinė tirpalo konc, k – tirpiklio konst 68. Ištirpusios medžiagos molekulinės masės nustatymas: t=k m/M; Eksperimentu nustatačius tirpalo virimo temperatūros padidėjimą arba kristalizacijos temp sumažėjimą, pagal šią formulę apskaičiuojama ištirpusios medž molekulinė masė. 69. Atomo branduol sudet. atomu branduoliai susideda is protonu, turinciu teigiama kruvi, ir neutronu - neutraliu daleliu. Abi daleles turi beveik ta pacia mase, lygia 1 unitui (angliniam vienetui). Protonu skaicius yra lygus elemento eles numeriui elementu periodineje sistemoje, o neutronu - elemento atomines mases ir eiles numerio skirtumui. Kadangi neutronai neturi kruvio, tai ju skaiciaus pasikeitimas branduolyje atsiliepia tik atomo rnasei, bet nepakeicia branduolio kruvio, kartu ir atomo cheminiu savybiu. Pasikeitus neutronu skaiciui atomo branduolyje, susidaro izotopai. Izotopais yra vadinami to paties elemento atomai, turintys skirtingas atomines mases ir vienoda branduolio kruvi. Elemento atomine mase, azrasyta periodineje elernentu sistemoje, yra vidurkis masiu ivairiu izotopu, paimtu tuo procentiniu santykiu, kokiu sie izotopai paplite gamtoje. Ivairiu elementu atomai, turintys vienodas atornines mases, bet skirtinga branduolio kruvi, vadinami izobarais. 70. Mozalio desnis. Mokslininkas Mozalis nustate rysi, tarp rentgeno spinduliu bangu ilgiu  ir elelmentu eiles numeriu Z, kuris nusakomas Mozlio desniu. Rentgeno spektro banmgu ilgiu atvirkstiniu dydziu kvadratines saknys yra tiesiogiai proporcingos elementu eiles numeriams. 71. Kvantiniai skaiciai. Pagrind kvantinis skaic n rodo dydi orbitales, kurioje esantis elektronas turi tam tikra energija, kitaip sakant sis kvant skaicius nusako orbitales energijos lygmeni. Jo reiksmes yra bet kuris sveikas skaicius nuo 1 iki . Suzadintu atomu n reiksmes yra didesnes negu nesuzadintu atomu. Kai n= elektronas visiskai iseina is atomo ribu, atomas virsta jonu. Maziausia yra arciausiai brand esanciu orbitaliu elektronu enrgija, nes tarp ju ir branduolio yra didziausia traukos jega. Kuo toliau nuo branduolio yra orbitale, tuo diddesne elektrono energija ira mazesne traukos jega. 72. Orbitinis kvant skaic l apibudina orbitales forma ir i kiek polygmeniu suskirstytas orbitales energijos lygmuo. Orbitinio kvantinio skaiciaus reiksmes yra sveiki skaiciai, pradedant 0 ir baigiant n. Kai n=1, orbitinis kvantinis skaicius turi tik viena reiksme l=0. Siuo atveju energijos polygmenu nera. Kai n=3, tai l=0;1;2 (3 polygmenys) Orbitinio kvantinio skaiciaus reiksmes dar zymimos raidemis(s,p,d,f). Kai l=0 elektronas esti rutulineje orbitaleje, vad s orbitale. Tai s elektronas. Kai l=1, orbitale yra astuoneto formos ir vad p orbitale, o elektronai p elektronais. Ju debesies didziausias tankis yra astuoneto galuose. Orbitini kvantini skaiciu l=2 atitinka d orbitales. f orbitales (l=3) sudetingesnes negu d orbitales. 73. Magnetis kvant sk ml rodo orbitales krypti atomo erdveje, nes elektronas turi orbitini magnetini momenta. Magnetinio kvantinio skaiciaus reiksmiu yra 2l+1. Kai l=0, tai ml turi viena reiksme ml=0, nes s orbitale neturi krypties erdvej. Kai l=1, ml reiksmes yra +1; 0; -1, kitaip tarisnt atome gali buti trys p orbitales issidesciusios pagal x, y, z asis. 74. Sukinio kvant sk S. Kvantines mechanikos poziuriu elektrono sukimasis aplink savo asi nera priimtinas , bet sis kvantinis skaicius susijes su savo savuoju impulso momentu ir paaiskina atominiu spektru liniju nevienalytiskuma. Sio sk yra dvi reiksmes, zymimos +1/2 ir –1/2 (h/(2) vienetais). Sukinio kvant sk zymimas rodyklemis  ir. Elektronas gali tureti viena sio kvant sk reiksme. Elektronu zymejimas, pvz 4f14 issifruojamas taip: ketvirtojo energijos lygmens f polygmenyhe yra 14 elektronu. 75. Elekirolitinė disociacija - tai tirpinamų vandenyje arba kituose poliniuose tirpikiluose e1ektrolitų skilimas į jonus. Elektrolitai - medžiagos, kurių molekulėse atomai sujungti stipriomis polinėmis kovalentinėmis arba joninėmis cherninėmis jungtimis ir kurių tirpalai ar lydalai yra laidus elektros srovei. Pavyzdžiui, rūgščių, tirpių bazių, beveik visi drusku tirpalai. 76. Elektrolitų molekulės disocijuoja į teigiamus ir neigiamus jonus. Kadangi visas tirpalas yra elektriškai neutralus, tai teigiamų jonų kruvių suma yra lygi neigiamų jonų krūvių sumai. Jonams budingos kitos savybes negu atornams ar molekulems. Jų elektroninė sandara patvaresne negu atomu. Pavyzdžiui, chloro jonai nenuodingi, neturi nei kvapo, nei spalvos, nei kitų būdingų dujiniam chlorui savybių. 77. Van’t Hofo – tirpalo osmosinis slėgis yra lygus slėgiui, kurį ištirpinta medžiaga turėtų , būdama dujinės būsenos toje pat temperatūroje ir užimdama tūrį , lygų tirpalo tūriui p=cRT; p – osmosinis slėgis Pa; c - molialinė tirpalo koncentracija mol/l kg tirpiklio; R – pastovioji dujų konstanta, lygi 8,31 J/mol*K; T – absoliutinė temperatūra K(273 + t0C) 78. F. Raulio – santykinis tirpiklio garų slėgio tirpalo sumažėjimas, t.y. santykinė garų slėgio depresija lygi santykiui ištirpintos medžiagos ir tirpalo kiekiui. p/p=n1/n+n1 n1 ištirpintos medžiagos molių sk; n – tirpiklio molių sk. 79. Izotoninis koeficientas - Van’t Hofo ir F.Raulio dėsniai turi šią išraišką: p = icRT; t =ikc; čia i - van't Hofo arba izotoninis koeficientas. Visais atvejais elektrolitu tirpalų i >1. Izotoninis koeficientas apskaičiuojamas pagal šią lygtį: i= t1st / tst = t1vir /tvir = p1 / p = P10 / P0; t1st - elektrolito tirpalo stingimo temperaturos sumažėjimas; t1vir - virimo temperaturos padidėjimas; p1 – sočiųjų garų slėgio depresija; P10 – osmosinis slėgis; tst, tvir,p, P0 - dyžiai, apskaičiuoti pagal atitinkamas lygtis. 80. Jonizuojantis tirpiklių veikimas - Dabartiniu metu tiksliai nustatyta, kad elektrolitų tirpaluose vyksta atskirų jonų solvatacija, t.y. jungimasis su tirpiklio molekulėrnis. (Jei tirpikils - vanduo, procesas vadinamas hidratacija.) Elektrolitai disocijuoja į jonus ne tik vandenyje, bet šiek tiek mažesniu laipsniu ir tuose tirpikliuose, kurių molekulės yra polinės, pavyzdžiui, skruzdžių rūgštyje, etilo alkoholyje. Tokie tirpikliai vadinami joniuzojančiaisiais. Nepoliniuose tirpikliuose disociacija nevyksta. 81. Rūgščių, druskų, bazių disociacija Rūgštys vandeniniuose tirpaluose disocijuoja į vandenillo jonus ir rūgšties likučio jonus: HCI + H2O H30+ + Cl-. Rūgštys, turinčios daugiau kaip vieną vandenilio joną, disocijuoja palaipsniui, pvz: H2S04 H+ + HSO4-, HS04 H+ + S042-. Stipriausia yra pirmo laipsnio disociacija. Antrojo laipsnio disociacija silpnesnė negu pirmojo Bazės disocijuoja į teigiamus metalų jonus ir neigiamus hidroksilo jonus: NaOH Na+ +OH-. Bazės, turinčios daugiau kaip vieną hidroksilo joną, disocijuoja palaipsniui, pvz: Ca(OH)2 CaOH+ + OH-, Ca(OH)+ Ca2+ + OH-. Neutralios dniskos disocijuoja iš karto į metalo katijonus ir rūgšies likučio anijonus: Al2(S04) 2Al3+ + 3SO2-4 Rūgščios ir bazinės druskos disocijuoja palaipsniui: NaHSO4 Na+ + HSO4- HS04- H+ + S042-. Ca(OH)Cl CaOH+ +C1- CaOH+ Ca2 + + OH- Antrojo Iaipsnio disociacija labai silpna. 82. Disociacijos laipsnis  - Disocijuojant silpnam elektrolitui, tuo pačiu metu vyksta ir grįžtamasis procesas: molekules skyla, o jonai jungiasi ir sudaro molekules. Pvz: CH3COOH H+ + CH3COO-. Disocijavusių į jonus mo1ekulių skaičius n ir visų ištirpusių mo1ekulių skaičiaus N santykis vadinamas elektrolito disociacjos laipsniu : =n/N; Elektrolito disociacijos laipsnis nustatomas bandyrnais iš tirpalų elektros laidumo matavimų ir reiškiamas vieneto dalimi arba procentais. Kadangi elektros krūvį perneša tik disocijavusio eiektrolito dalis, tai kuo daugiau bus molekulių, disocijavusių į jonus, tuo laidesnis elektrai bus tirpalas. Disociacijos laipsnis priklauso nuo tirpiklio ir elektrolito cherninių savybių, elektrolito koncentracijos, tirpalo temperatūros ir nuo to ar yra vienvardžių jonų. Keliant temperatūrą ir skleidžiant tirpa1ą disociacijos laipsnis didėja. 83. Stiprūs, silpni, vidutiniai elektrolitai: Elektrolitai, kurių 0,1 N koncentracijos tirpaluose disociacijos laipsnis 30% ir didesnis, vadinarni stipriais (beveik visos druskos, daugelis neorganių rugščių, pvz: H2S04, HNO3, HCl, HBr, HI, HMnO4, HC1O3 šarminių ir žemės šarninių metalų hidroksidai, pvz: NaOH, KOH, Ba(OH)2).Elektrolitai, kuriu 0,1 N koncentracijos tirpaluose disociacijos laipsnis siekia nuo 30 iki 3%, vadinarni vidutiniojo stiprumo elektrolitais (HF, H2SO3). Elektrolitai, kurių 0,1 N koncentracijos tirpaluose disociacijos laipsnis mažesnis kaip 3%, vadinarni silpnais beveik visos organinės rūgštys, kai kurios neorganinės rūgštys, pvz: H2CO3, H2S HNO2, H2SiO3, HCN, HClO, daugelio metalų hidroksidai, išskyrus šarminių ir žemės šarminių meta1ų, taip pat NH4OH ir H20). 84. Disociacijos laipsnis ir konstanta yra tarpusavyje susije. Pažymėjus elektrolito koncentraciją, moliais, c, disociacijos laipsnį - , gaunama vienos rūšies jonų koncentraciją c, nedisocijavusių molekulių koncentracija c-c=C(1-). Disociacijos konstanta K= c*c / c(1-); K= c2 / (1+). Ši lygtis vadinama V.Ostvaldo praskiedimo dėsniu. Tuo atveju, kai disociacijos laipsnis labai mažas, a  0,1, galirna skaičavimuose, kur nereikalingas didelis tikslumas, laikyti, kad 1 -  = 1. Tada K=ca2, iš čia a=K/c. Iš lygties matyti, kad elektrolito tirpalą praskiedžiant, disociacijos laipsnis didėja. 85. Jonų reakcijos elektrolitų tirpaluose: Reakcijos tarp jonų vyksta tuo atveju, kai susidaro silpnai disocijuojančios, lakios ir mazai tirpios medžiagos. Silpnai disocijuojančios medžiagos susidaro vykstant neutralizacijos reakcijoms, reaguojant stipriai rūgščiai su silpnų rūgščių druskomis: 2NaOH + H2S04 Na2SO4 + 2H20 2Na+ + 2OH-+2H+ +SO42- 2Na+S042-+2H20 OH‑ + H+ H20 HCl + CH3COONa CH3.COOH + NaOH H+ +CI-+ CH3COO +Na+CH3COOH+Na+ +OH-, H++ CH3COO CH3COOH. Vykstant jonų reakcijorns elektrolitų tirpaluose, dujos išsiskiria arba betarpiškai kaip reakcijos produktas, arba susidaro skylant nepatvarierns reakcijos produktarns: Zn + H2S04 ZnSO4 + H2, Zn0 + 2H++S042 Zn2++8042 + H2, Zn + 2H+ Zn2++ H2. Mažai tirpios medžiagos (nuosėdos) susidaro vykstant įvairiorns reakcijorns, pavyzdžiui, kai kuriorns druskorns reaguojant su rūgštimis, šarmais, druskomis: BaCl2 + H2S04 BaSO4 + 2HCl, Ba2+ + 2Cl- + 2H+ +S042- BaSO4 + 2H+ + 2C1-, Ba2+ +S042- BaSO4. BaCl2 + Na2CO3 BaCO3 + 2NaCl, Ba2+ + 2Cl- + 2Na+ + C032- BaCO3 + 2Na+ + 2C1-, Ba2+ + C032- BaCO3. CuS04 + 2NaOH ~ Cu(OH)2 + Na2SO4, Cu2++S042-+2Na++20H- Cu(OH)2 + 2Na+ +S042-, Cu2++20H- Cu(OH)2. Kai kurios reakcijos elektrolitų tirpaluose vyksta tirpstant mažai tirpionis medžiagorns: Mg(OH)2 + 2HCI MgCl2 + 2H20, Mg(OH)2 + 2H+ + 2C1- Mg2+ + 2Cl- + 2H20, Mg(OH)2 + 2H+ Mg2++ 2H20. Sumaišius du stiprius elektrolitus, pavyzdziui, Na2SO4 ir KC1, reakcija nevyksta, nes susidarę produktai taip pat yra stiprūs elektrolitai ir gerai, kaip ir pradinės medžiagos, disocijuoja į jonus. 86. Vandens jonų koncentracijų sąndauga: Esant pastoviai temperaturai, vandens ir praskiestų vandeninių tirpalu vandenilio ir hidroksilo jonu koncentracijų sandauga yra pastovus dydis, vadinamas vandens jonų koncentracijų sąndauga ir lygus 10-14mol/l. Tirpalai, kuriuose vandenillo ir hidroksilo jonų koncentracijos lygios 10-7 mol/l, vadinarni neutraliais. Kai [H+] > 10-7 mol/l > [OH]-, tirpalas rūgštus, kai [H+] 7. Kartais naudojamasi ir hidroksilo rodikliu: pOH = -lg [OH-]. Kadangi [H+][OH] = 10-14 , tai -lg [H+] + -lg [OH]. -lg 10-14 iš čia pH+pOH=14. 1N koncentracijos stiprios rūgšties tirpalo pH = 0; 1N šarrno tirpalo pH = 14. Kai [H+] > 1 mol/l, pH igyja neigiamas reikšmes, kai [H+] H+ +Ind; IndOH Ind+ +OH-. Indikatoriaus spalva keičasi dėl to, kad, padaugėjus tirpale [H+] ar [OH] jonų, pasislenka jo disociacijos pusiausvyra. Pvz, fenoiftaleinas disocijuoja pagal šią lygtį: HInd H++Ind-; rugštine forma šarminė forma 91. Buferiniai tirpalai: Atliekant daugeji cheminių eksperimentu bei nustatant tirpalu pH, naudojami tirpalai, turintys pastovu pH. Tokie tirpalai vadinami buferiniais. Tai silpnų rūščių arba silpnų bazių mišiniai su jų druskomis. Vandenilio jonų koncentracija buferiniuose tirpaluose beveik nekinta, tirpalą skiedžiant, koncentruojant bei į jį dedant nedidelius kiekius stiprių rūščių arba šarmų. 92. Druskų hidrolizė: vad druskos ir vandens jonų sąveika, kuriai vykstant susidaro bent vienas silpnas elektrolitas ir dažniausiai pakinta vandens vandenilio ir hidroksilo jonu koncentracija. Del to daugelio druskų tirpalai yra rūgštūs arba šarminiai. Yra 4 tipiniai hidrolizės atvejai: stiprios rūgšties ir silpnos bazė; silpnos rūgšties ir stiprios bazės; silpnos rūgšties ir silpnos bazės; stiprios rūgšties ir stiprios bazės; 93. Tipiniai hidrolizes atvejai yra sie: 1. Druskos, sudarytos iš stiprios rūgšties ir silpnos bazės (pvz., Bi(N03)3, CuS04, ZnCl2), hidrolizuodamosi sudaro silpnai disocijuo­jančią bazę: NH4Cl + H20 NH4OH + HCl, NH4+ + H20 NH4OH + H+ Druska, sudaryta is stiprios rūgšties ir silpnos daugiavalenčio metalo bazes, hidrolizuojasi palaipsniui: Alc13 + H20 Al(OH)C12 + HC1, Al3+ + H20 Al(OH)2+ + H+ (pirmas laipsnis) AI(OH)C12 + H20 Al(OH)2C1 + HCl, AI(OH)2+ + H20 Al(OH)2+ + H+ (antrasis laipsnis). Intensyviausia yra pirmojo laipsnio hidrolize. Antrojo laipsnio hidrolize vyksta tik tirpalą labai praskiedus, o trečiojo laipsnio hidrolize beveik nevyksta. 2.Druskos, sudarytos is silpnos rūgšties ir stiprios bazes (pvz., CH3COONa, Na2CO3, Na2S), hidrolizuodamosi sudaro silpnai disocijuojančią rūgštį: CH3COONa + H20 CH3COOH + NaOH, CH3COO + H20 CH3COOH +OH Susidaro silpna acto rūgštis ir OH jonų perteklius, todel tirpalo reakcija šarminė (pH>7). Druska, sudaryta iš stiprios bazes ir silpnos daugiavandeniles rūgšties, hidrolizuojasi palaipsniui: Na2CO3 + H20 NaHCO3 + NaOH, C032 + H20 HCO3 + OH­ (pirmas laipsnis) NaHCO3 + H20 H2C03 + NaOH, HCO3 + H20 H2C03 + OH (antras laipsnis) Intensyviausia yra pirmojo laipsnio hidrolizė antrojo laipsnio hidrolizė vyksta tik is dalies ir tik labai praskiedus tirpa1ą. 3. Hidrolizuojantis druskai, sudarytai is slpnos rigšties ir silpnos bazes (pvz., CH3COONH, (NH4)2S, (CH3COO)2Zn), susidaro silpna rūgštis ir silpna bazė: CH3COONH4‑ + H20 CH3COOH + NH4OH CH3COO +NH4+ +H2O CH3COOH + NH4OH. Šiuo atveju tirpalo reakcija neutrali (pH==7).Tai priklauso nuo susidariusiu reakcijos produktų disociacijos laipsnio. Jei, vykstant hidrolizei, susidaro labai silpna rūgštis ir labai silpna bazė, be to, jeigu jos yra lakios arba mažai tirpios, tai hidrolizė gali vykti iki galo, kol suskils visa druska. Pvz: Al2S3 + 6H2O 2Al(OH)3 + 3H2S. 4. Druskos, sudarytos is stiprios rūgšties ir stiprios bazės (pvz., KCl, Na2SO4, NaNO3), nesihidrolizuoja. Pvz: KC1 + H20. Nei K+, nei Cl- jonai su vandens H+ ir OH- jonais nesudaro silpnai disocijuojančių junginių, todėl H+ ir OH~ jonų koncentracija lieka nepakitusi, ir tirpalas esti neutralus (pH=7). 94. Hidrolizės laipsnis: Kadangi daugumos druskų hidrolizės procesas yra grįžtamasis, tai kiekybiškai jis apibudinamas hidrolizės laipsniu. Hidrolizes laipsnis - nusakomas hidrolizavusių molekuliu skaiciaus n ir visų istirpusiu molekuliu skaiciaus N santykiu: h=n/N 95. Hidrolizės laipsn priklaus nuo tem ir t.t: Hidrolizės laipsnis priklauso nuo temperatūros ir druskos tirpalo koncentracijos. Išimtį sudaro druskos, sudarytos iš silpnos rušgties ir silpnos bazės, - ju hidrolizės laipsnis nuo praskiedirno nepriklauso. Kuo aukštesnė temperatura ir kuo labiau praskiestas tirpalas, tuo didesnis hidrolizės laipsnis. Šaltuose druskų tirpaluose vyksta pirrnojo laipsnio hidrolize., o virinamuose - iki galo, nes, keliant temperaturą, didėja H20 molekulių disociacija ir H+ bei OH- jonų, reaguojančių su druskos jonais, koncentracija. Pvz, virinamo FeCI3 tirpalo hidrolizė vyksta iki galo: FeCl3 +H2O Fe(OH)C12 + HCl, Fe3+ +H2O Fe(OH)2+ + H+ (pirmasis laipsnis) Fe(OH)C12 + H20 Fe(OH)2C1 + HCI, Fe(OH)2+ + H2O Fe(OH)2+ + H+ (antrasis Iaipsnis), Fe(OH)2C1 + H2O Fe(OH)3 + HCl, Fe(OH)2+ + H2O Fe(OH)3 + H+ 96. Vandens kietumas. Gamtiniame vandenyje istirpusios kalcio,magnio ir gelezies druskos sudaro vandens kietuma. Vandens kietumas skirstomas I karbonatinim arba laikinaji, ir nekarbonatini arba pastovuji. Laikinaji kietuma sudaro kalcio, magnio, gelezies vandenilio karbonatai, o pastovuji – siu metalu stipriu rugsciu druskos. Bendras kietumas yra laikinojo ir pastoviojo kietumu suma. Vandens kietumas dabar reiskiamas kalcio ir magnio jo nu milimoliu skaiciumi viename litre vandens (mmol/l). Iki siol buvo reiskiamas miliekvivalentu skaiciumi viename litre vandens (mekv/l). Ca2+ jonu 1 milimolis yra 40.08 mg. Sio jono miliekvivalentai atitinkamai – 20.04mg. Vanduo, kurio bendras kietumas iki 0.75mmol/l laikomas labai minkstu, 0.75-1.5 mmol/l – vidutiniu, 2.7-5.35mmol/l – kietu, didesnis kaip 5.35mmol/l – labai kietu. 97. Vandens minkstinimas. Vanduo minkstinamas dviem budais: nusodinimo ir jonu mainu budu. Karbonatini kietuma sudarancio druskos paverciamos mazai tirpiomis vandeni virinant ir ji veikiant cheminiais reagentais. Nekarbonatini kietuma sudarancios druskospaverciamos netirpiomis vandeni veikiant cheminiais reagentais. Naudojant termini buda , vanduo kaitinamas 368-370K temperaturoje arba virinamas; tuomet vandenilio karbonatai skyla, ir susidaro mazai tirpus karbonatai. Cheminiu budu karb kietumas salinamas gesintomis kalkemis; susidaro mazai tirpios CaCO3 ir Mg(OH)2 nuosedos: Ca(HCO3)2+Ca(OH)22CaCO3+2H2O; Mg(HCO3)2+2Ca(OH)22CaCO3+2H2O. Kartu pasalinamas ir istirpes CO2: CO2+Ca(OH)2CaCO3+H2O;Kalkiu pridedame tik tiek kiek reikia karbonatiniam kietumui pasalinti. Nekarbonatinima kietumui pasalinti dazn vartojamas Na2CO3: CaSO4+Na2CO3CaCO3+Na2SO4.Praktikoje dazn vanduo minkstinamas kalkemis ir soda; tuomet susidares magnio karbonatas reaguoja su kalkemis, nes Mg(OH)2 tirpumas mazesnis negu MgCO3: MgCO3+Ca(OH)2Mg(OH)2+CaCO3. Kalcio ir magnio jonu likuciai sujungiami natrio fosfatu I netirpius fosfatus: 3CaCl2+2Na3PO4Ca3(PO4)2+6NaCl. Jonu mainu budu: vanduo minkstinamas aliumosilikatais (ceolitais ir permutitais) ir organinemis dervomis – jonitais. Ceolitu ir permutitu formule yra Na2[(Al, Si)xO2x], paprsaciau – Na2R. Ceolitu randama gamtoje.Permutitai gaunami sulydzius kvarca SiO2, aliminio oksida Al2O3 ir soda Na2CO3. Sie aliumosilikatais yra purios kristalines medziagos, ir ju Na+ jonai gali buti pakeisti Ca2+ ir Mg2+ jonais: Na2R+CaSO4CaR+Na2SO4. Kalcio permutitas CaR regeneruojamas, vel paverciamas natrio permutito, NaCl tirpalu: CaR+2NaClNa2R+CaCl2. Sintetiniai jonitai yra stambiamolekules purios, netirpios vandenyje medziagos. Vienos ju sugeria katijonus ir vad katijonitais, kitos anijonus ir vad anijonitais. Ju supaprastinta formule RH ir ROH. Nufiltravus kieta vandeni pro RH katijonita, Ca2+ ir Mg2+ jonai susikaupe katijonite, o vandenilio jonai pereina I vandeni, todel vanduo parugsteje: CaSO4+2HRCaR2+H2SO4. Toks vanduo filtruojamas pro ROH anijonita. Tuomet SO2-4, Cl- ir kiti anijonai sugeriami anijonito, o I vandeni pereina HO- jonai, kurie su H+ jonais sudaro vandeni. 2ROH+H2SO4R2SO4+2H2O. Taip apdorotame vandenije nera drusku. katijonitai regeneruojami rugsciu, o anijonitai sarmu tirpalais. 2NaR+H2SO42HR+Na2SO4; R2SO4+2NaOH2ROH+Na2SO4 98. Kuras, jo skirstymas. Siuo metu daugiausia energijos vis dar gaunama deginant ku­ra. Kuru laikomos degios, gamtoje paplitusios, nesunkiai gaunamos bei perdirbamos, lengvai uzsidegancios isskiriancios daug silumos ir mazai kenksmingu produktu medziagos.Pagal kilme kuras skirstomas i naturaluji ir dirbtini. Naturalus kuras randamas gamtoje, dirbtinis - gaunamas is naturaliojo. Kietas naturalus kuras yra anglys, durpes, mediena; dirbtinis - akmens anglius koksas. Skystas naturalusis kuras yra nafta, o jos perdirbimo produktai, akmens angliu bei, degiuju skaltinu derva, spiritas yra dirbtinis skystasis kuras. Dujinis natu­ralusis kuras yra gamtines ir naftos suskystintosios dujos, o dirbtinis - koksavimo, generatorines, vandens ir kt. du­jos. Kietas kuras. Mediena yra vertinga statybine Ir padarine me­dziaga, todel kurenama tik blogos kokybes mediena ir jos atliekos. Tai vietinis kuras. Skystas kuras: yra naftos perdirbimo produktai. Nafta tai klampus zalsvo atspalvio tamsiai rudos spalvos skystis. Nafta yra ivairiu angliavandeniliu misinys. Dujinis kuras:lengvai transportuojamas, paprasti jo degimo irengimai, visiskai sudega, nesudaro pelenu ir korozija sukelianciu medziagu. Sis kuras pigiausias. 99. Kuro sudetis: Kuras susideda is degiosios ir nedegiosios mases. Degioji mase tai ivairiu organiniu junginiu kompleksas (celiulioze, ligninas, riebalal, vaskai, dervos, ivairus angliavandeniliai, CO, H2 Ir kt.). Nedegiqjq mase sudaro kuro dregme Ir mineralines ntedziagos. Degant kurui, vyksta sios egzotermines oksidacijos reakcijos: 2C+O22CO; 2H2+O22H2O; S+O22H2O; 2CO +O22CO2; CH4+2OCO2+2H2O Mineralines medziagos degdamos virsta pelenais ir slaku. Silumos kiekis, kuris issiskiria visiskai sudegus 1 kg kieto ar skysto kuro, vadi kuro silumingumu 100. Kuro degimo produktai ir ju nukenksminimas: kuro degimo produktai susideda is CO2, CO, H2O, SO2, SO3, O2 mazu kuro daleliu ir pelenu. Iseinanciu is pramoniniu krosniu ir garo katilu kuryklu duju sudetis turi buti nuolat kontroliuojama, nustatomas CO2, CO ir O2 kiekis. Tam naudojami specialus prietaisai, kuriuose dujos sugeriamos cheminiais reagentais. CO2 sugerti naudojamas KOH, O2 – sarminis pirogalolo rugsties tirpalas, CO – amoniakas vario (I) chlorido tirpalas. 101. Oksidacija, redukcija: oksid ir reduk reakcijosmis vad tokios reakc, kurioms vykstant pakinta atomu, ieinanciu I reaguojanciu medziagu molekuliu sudeti, oksidacijos laipsniai. Pvz. Zn0+H2+1SO4Zn+2SO4+H20. Procesai, kai atomai, molekule arba jonai atiduoda elektronus vad oksidacija. Vykstant oksidacijai teigiamas oksidacijos laipsnis dideja. Pvz. Ca0-2eCa2+; S-2-2eS0; Procesai, kai atomai, molekules arba jonai prijungia elektronus vad redukcija. Vykstant redukcijai teigiamas oksidacijos laipsnis mazeja, neigiamas dideja. Pvz. S0+2eS-2; Fe+3+eFe+2; Oksidacijos ir redukcijos procesai vyksta kartu: vieni atomai, molekules arba jonai elektronus atiduoda, kiti toki pat elektronu kieki prijungia. Atomai, molekule arba jonai, kurie prijungia elektronus, vad oksidatoriais, o kurie atiduoda reduktoriais. Vykstant oksidacijos ir redukcijos reakcijoms, reduktorius oksiduojasi, oksidatorius redukuojasi: 2KMn+7O4+5K2S+4O3+3H2SO46K2S+6O4+2Mn+2SO4+3H2O; S+4-2eS+6;(Oksidac, SO32-, redukt) Mn7++5eMn2+; (Redukc, MnO4-, oksidac) 102. Metalų gavimo iš rūdų būdai: taikant karboterminį būdą metalai iš oksidinių rūdų redukuojami anglimi arba jos monoksidu aukštoje temperatūroje.šiuo būdu gaunama geležis, varis, švinas, cinkas, alavas.taikant metaloterminį būdą metalai iš oksidų chloridų ir sulfidų redukuojami kaitinant juos su aktyviais metalais - natriu aliuminiu geležimi.hidrometalurginis būdas naudojamas metalams gauti iš vandeninių tirpalų.rūda tirpinama atitinkamame tirpiklyje(rūgščių,šarmų,druskų tirpaluose).tirpalas išvalomas, sukoncentruojamas, ir metalai išgaunami, redukuojant juos aktyvesniais metalais arba leidžiant per tirpalą elektros srovę(elektrolizės būdu). Pagrindiniai medžiagų valymo būdai yra cheminis ir fizikinis. 103. Elektroninis potencialu matavimas: Potencialu skirtuma tarp metalo ir tirpalo tiesiog ismatuoti negalima; ji galima rasti tik kaip pa1yginamaji dydi. Sis potencialas apskaiciuojamas, zinant elemento elektrovaros jega ir vieno elektrodo potenciala. Pagrindinis elektrodas, su kuriuo lyginami kiti, yra standar­tinis, arba normalinis, vandenilio elektrodas. Jis sudarytas is platinos ploksteles padengtos puriu platinos sluoksniu, ir imerktos i sieros rugsties tirpala, kuriame vandenilio jonu aktyvumas lygus 1. Pro tirpala leidziarnos 298 K temperattiros ir 101325 Pa slegio vandenilio dujos; jas platina adsorbuoja. Dalis vandenilio duju virsta atomais ir jonizuojasi: H22H, H-eH+. Toks elektrodas veikia tarytum vandenilio duju elektrodas. Jis zyrnimas taip: H+|H2, Pt. Potencialu skirtumas tarp vandeniliu prisotintos platinos ploksteles ir sieros rugsties tirpalo laikomas lygiu nuliui. Norint ismatuoti metalo potenciaIa, sudaromas galvaninis elementas is to metalo ir standartinio vandenilio elektrodu. Potencialu skirtumas tarp metalo, imerkto i jo druskos tirpala, kuriame metalo jonu aktyvumas lygus 1, ir standartinjo vandenilio elektrodo vadinamas standartiniu elektrodiniu metalo potencialu (0) Sie standartiniai metalu elektrodu potencialai, voltais, yra surasyti i lentele, kuri vadinama metalu itampu eile. Si eile atitinka metalu isstumimo, aktyvumo eile. Kuo neigiamesnis standartinis elektrodinis potencialas tuo metalas aktyvesnis ir stipresnis reduktorius. Kai metalo jonu aktyvumas nera lygus 1, metalo elektrodinis potencialas  apskaiciuojamas is Nernsto lygties: =0+0.059 / n * lga; 0 - metalo standartinis potencialas V; n - jono valentingumas; a - jonu aktyvumas. 104. Elektrodinis potencialu sudarymas: Imerkta į vandeni metala veikia polines vandens molekules, todel metalo pavirsiaus jonai pereina į vandeni, sudarydami prie metalo pavirsiaus jonu sluoksni: Me0Men++ne. Sie jonai tirpala ielektrina teigiamai, o pats metalas del elektronu pertekliaus isielektrina neigiamai. Toks elektriniu kruviu issidestymas vad elektriniu dvigubuoju sluoksniu. Tarp metalo ir tirpalo susidaro potencialu skirtumas, vad elektrodo potencialu, nes imerktas į tirpala metalas vad elektrodu. 105. Galvaniniu elementu susidarymas: galvaninins elelementas susideda is dvieju puselemenciu. Puselementi sudaro metalas, imerktas I tirpala, pvz, svino plokstele – I svino nitrato, cinko plokst – I cinko nitrato tirpala. Sujungus abu tirpalus vanzdeliu, pripildytu kalio nitrato tirpalu, o abi ploksteles laidu, gaunamas galvaninis elementas. Sis galvaninis elementas sutrumpintai uzrasomas taip: Zn | Zn(NO3)2 || Pb(NO3)2 | Pb; Kadangi cinkas aktyvesnis uz svina, tai jis tirpsta: Zn-2eZn2+ (oksidac, redukt). Elektronai is cinko laidu teka I svino plokstele. Juos prijungia svino jonai: Pb2++2ePb0 (redukc, oksidat). Susidare svino atomai issikristalizuoja ant ploksteles. Inde su Pb(NO3)2 tirpalu, issikraunant Pb2+ jonams, susidaro NO3- jonu perteklius, o inde su Zn(NO3)2 tirpalu, tirpstant cinko plokstelei, susidaro Zn2+ jonu perteklius. Tai stabdo tolesne reakcija. Pusiausvyrai pasiekti sie jonai teka priesais vieni kitus stikliniu vamzdeliu, pripildytu kalio nitrato tirpalo. Elektrodas, kuris tirpsta vad anodu, elektrodas ant kurio teigiami metalu jonai prijungia elektronus vad katodu. Tarp anodo ir katodo susidaro potencialu skirtumas. Tuo metu, kai sroves stiprumas galvaniniame elemente lygus nuliui, sis potencialu skirtumas vad galvaninio elemento elektrovaros jega. 106. Nernsto lygtis: Kai metalo jonu aktyvumas nera lygus 1, metalo elektrodinis potencialas  apskaiciuojamas is Nernsto lygties: =0+0.059 / n * lga; 0 - metalo standartinis potencialas V; n - jono valentingumas; a - jonu aktyvumas. 107. Danielio-Jakobo ir Voltos galvan elelment: Voltos: Jis sudarytas is vario ir cinko ploksteliu, imerktu I praskiestos sieros rugsti: Zn|H2SO4|Cu . Veikiant siam elementui, sinkas kaip aktyvesni metalas, tirpsta ir buna anodu. Zn-2eZn2+; Is cinko laidu pereina I vari. Vario pavirsiuje issikrauna H+ jonai: 2H++2eH2.Voltos elelmento bendroji reakcijos lygtis tokia Zn+H2SO4ZnSO4+H2. Sis elementas veikia trumpai. Danielio ir Jakobo: Jis sudarytas is vario ploksteles, imerktos I vario sulfato tirpala, ir cinko ploksteles, imerktos I cinko sulfato tirpala. Abu tirpalai atskirti puslaidzio diafragma. Sis galvaninis elementas zymimas taip: Zn | ZnSO4 || CuSO4 | Cu. Cinko standartinis elektrodinis potencialas -0.76V, vario+0.34V. Kaip aktyvesnis cinkas tirpsta ir buna anodu: Zn-2eZn2+ (anodas). Is cinko elektronai laidu teka I vario plokstele; jo pavirsiuje netenka kruvio vario jonai ir varis nuseda ant ploksteles Cu2++2eCu0(katodas); Sio elemento reakcijos lygtis tokia Zn+CuSO4ZnSO4+Cu. Veikiant galvaniniam elementui, prie vario elektrodo susidaro SO42- jonu, o prie cinko Zn2+ jonu perteklius. Sie jonai teka per puslaidzio diafragma, kol ju koncentracijos pasidaro vienodos. Sio galvaninio elemento itampa yra apie 1,07V. 108. Elektrolizes esme: Elektrolize vad oksidacijos ir redukcijos procesas, vykstantis leidziant per elektrodo tirpala arba lydala nuolat srove. Elektrolizes procese elektros energija paverciama chemine energija. Vykstant elektrolizei, teigiamieji jonai teka prie katodo ir prisijunge elektronu virsta neutraliais atomais ar ju grupemis. Neigiamieji jonai teka prie anodo ir atidave elektronus virsta neutraliais atomais ar ju grupemis. Taigi katodo pavirsiuje vyksta redukcijos, o anodo pavirsiuje oksidacijos procesas. Pvz: vykdant CuCl2 tirpalo elektrolize ir vartojant platinos elektrodus, ant katodo netenka kruvio vario jonai ir varis seda, o ant anodo netenka kruvio chloro jonai ir ckiriasi chloro dujos: Cu2++2eCu0 (ant katodo); 2Cl--2eCl2 (ant anodo); 109. Virsitampis(virsvoltazis): Viritampi sukeliakai kuriu metalu katalizinis poveikis, del kurio, synkiai issikrauna vandenilio jonai. Vandenilio viritampis priklauso nuo metalo savybiu, sroves tankio ir temperaturos. Didinant sroves tanki ir mazinant temp, virsitampis dideja. Pvz: cinko potencialas neutraliame cinko sulfato tirpale yra –0.76V, o vandenilio –0.41V. Vandenilio viritampis ant cinko gana didelis, apie -0.72V.Taigi tikrasis vandenilio viritampis ant cinko gana didelis, apie –0.72V. Taigi tikrasis vandenilio islydzio potencialas yra –0.41+(-0.72)=-1.13V 110. Elektrolizes procesai ant katodo: vandeniniuose tirpaluose, be elektrolito jonu, dar yra H+ ir OH- jonu, kurie elektrolizeje atlieka svarbu vaidmeni. Pirmiausia prijungia ant katodo elektronu tie jonai, kuriu standartinis potencialas teigiamesnis. Pvz: Ag+ (0=+0.8V); Ni2+ (0=-0.25V), Zn2+(0=-0.76V) jonu , tai pirmiausia issikrauna sidabro, po to nikelio ir cinko jonai. Taciau spresti apie jonu issikrovima tik is ju standartiniu elektrodiniu potencialu negalima. Pvz: neutraliame tirpale vandenilio jonu koncentracija yra 10-7 mol/l ir is Nernsto lygties apskaiciuotas vandenilio elektrodinis potencialas yra: H2=0+0.059lgH+=0+0.059lg10-7=-0.41V; Todel neutraliuose tirpaluose turetu redukuotis tik jonai tu metalu, kuriu potencialai teigiamesni negu -0.41V. Praktiskai is vandeniniu tirpalu issiskiria nemazai aktyviu metalu, kuriu elektrodiniai potencialai yra neigiamesni uz –0.41. Tai aiskina vandenilio virsitampis. Viritampi sukeliakai kuriu metalu katalizinis poveikis, del kurio, synkiai issikrauna vandenilio jonai. Vandenilio viritampis priklauso nuo metalo savybiu, sroves tankio ir temperaturos. Didinant sroves tanki ir mazinant temp, virsitampis dideja. Pvz: cinko potencialas neutraliame cinko sulfato tirpale yra –0.76V, o vandenilio –0.41V. Vandenilio viritampis ant cinko gana didelis, apie -0.72V.Taigi tikrasis vandenilio viritampis ant cinko gana didelis, apie –0.72V. Taigi tikrasis vandenilio islydzio potencialas yra –0.41+(-0.72)=-1.13V, neigiamesnis uz cinko potenciala, todel, vykdant neutraliu cinko drusku tirpalu elektrolize, skiriasi cinkas ir nedidelis kiekis vandenilio. Labai aktyviu metalu islydzio potencialai daug neigiamesni uz vandenilio izlydzio potenciala ir sie metalai is vandeniniu tirpalu elektrolizes budu nenuseda. Siuo atveju ant katodo skiriasi tik vandenilis. Jei tu metalu drusku tirpalai rugstus, tai vandenilis skiriasi, issikraunant vandenilio jonams: 2H++2eH2 jei tirpalai neutralus arba sarminiai, vandenilis skiriasi, redukuojantis vandens molekulems: 2H2O+2eH2+2OH-; metalai, kuriu stndart potencial, teigiamesnis uz 0V, ant katodo is vandeniniu drusku tirpalu praktiskai skiriasi be vandenilio; metalai, kuriu standart potencial yra nuo 0 iki –1.2V, ant katodo skiriasi su vandeniliu; metalai, kuriu standart potencial neigiamesnis uz –1.2, ant katodo visiskai nesiskiria. 111. Elektrolizes procesai ant tirpaus ir netirpus anodo:Elektrolizeje vartojami tirpieji ir netirpieji anodai. Tirpieji anodai elektrolizs procese tirpsta. Pvz:vykdant nikelio drusku tirpalo elektrolize, nikelinis anodas tirpsta, susidaro Ni2+ jonai, kurie ant katodo netenka kruvio: Ni–2eNi2+(ant anodo), Ni2++2eNi0(ant katodo). Siuo atveju Ni2+ jonu koncentracija, yykstant elektrolizei, yra pastovi. Netirpieji anodai yra tik elektros laidininkai. Jie gaminami is grafito, platinos, aukso ir kai kuriu lydiniu. Vykdant elektrolize su netirpiu anodu, elektrolite metalu jonu koncentracija mazeja. Ji atstatoma, dedant drusku. Ant netirpaus anodo pirmiausia oksiduojasi neigiamiausia potenciala turintys anijonai. Pvz: jei tirpale yra Br- ir Cl- jonu, tai vykstant elektrolizei, issikrauna Br- jonai, nes jo standartinis potencialas 1,07 V,o chloro 1,36 V: 2Br--2eBr2. Sarminiuose tirpaluose oksiduojasi OH- jonai: 4OH--4eO2+2H2O. Vykdant deguoniniu rugsciu arba ju drusku tirpalu eiektrolize, oksiduojasi vandens molekules: 2H2O-4eO2+4H+. 112. Skilimo itampa ir islydzio potencialas: Elektrolizei atlikti reikalinga tam tikro dydzio elektros sroves itampa, kuri vadinarria vonios itampa. Pvz, 0,8 V itampos elektros srove vykdant CuCl2 tirpalo elektrolize, kai elektrodai yra platinos ploksteles, po kurio laiko srove nustoja tekejusi. Taip atsitinka todel, kad ant vieno elektrodo susikaupia varis, o ant kito - chloras. Sie elektrodai ima veikti kaip galvaninis elementas su priesingos krypties elektrovaros jega. Kad vyktu elektrolize, isorine itampa turi buti didesne uz galvaninio elemento elektrovaros jega. Minimali itampa, kuriai esant pradeda issikrauti jonai, vadinama elektrolito skilimo itampa. Minimalus potencialas, kuri reikia suteikti eiektrodui. kad jo pavirsiuje issikrautu jonai, vadinamas islydzio potencialu. Skilimo itampa Es apskaiciuojama is anodo potencialo atimant katodo potenciala: Es=a-k. Pvz: vienamolio CuCl2 tirpalo skilimo itampa apskaiciuojama, is standartinio chloro potencialo atimant standartini vario potenciala: Es=1,36-0,34= 1,02V. Praktiskai, vykstant elektrolizei, vonios itampa buna daug didesne uz skilimo itampa nes susidaro itampos nuostoliai, kurie priklauso nuo atstumo tarp elektrodu, elektrolizes vonios skerspjuvio ploto ir sroves stiprumo. Islydzio potencialas nus­tatomas eksperimentiskai - palaipsniui didinant vonios itampa. Kai kai pradeda issikrauti jonai sroves stiprumas staigiai pradeda dideti. Taciau, praktiskai vykdant elektrolize, islydzio potencialas buna daznai didesnis uz teoriskai aps­kaiciuota. Pusiausvyros poten­cialo ir isIydzio potencialo skirtumas vadinamas virsitampiu arba poliarizacija. De1 poliarizacijos katijonu islydzio potencialas pasidaro neigiamesnis o anijonu - teigiamesnis. Poliarizacija priklauso nuo elektrodo medziagos, jo pavirsiaus svarumo, elektrolito savybiu, koncentracijos ir temperaturos. Esant poliarizacijai, sunkiau issikrauna jonai. 113. Faradejaus desniai: pirmasis desnis: Vykstant elektrolizei, issiskyrusios ant elektrodu arba sureagavusios elektrochemineje reakcijoje medziagos mase tiesiog proporcinga pratekejusios pro tirpala elektros kiekiui. m=kQ; Q=I; m - issiskyrusios medziagos mase; k - elektrocheminio ekvivalento mase g/As; Q – elektros kiekis kulonais(C) arba ampersekundemis(As); I – sroves stiprumas A;  - laikas s; Elektrocheminio ekvivalento mase – tai issikyrusios ant elektrodu arba sureagavusios elektrochemineje reakcijoje medziagos mase, gaunama pratekejus pro tirpala 1 kulonui elektros: k=E/96464 g/As; E – medziagos ekvivalento mase g/mol; Reiskiant elektros kieki ampervalandemis Ah, k randamas taip: k=E/26.8 g/Ah; Antras elektrolizes desnis: praleidus pro tirpala vienoda elektros kieki, issiskyrusiu ant elektrodu arba susidariusiu tirpale medziagu mases yra tiesiog proporcingos ju ekvivalentams. Is elektrolizes desniu isplaukia, kad medziagos vieno ekvivalento masei reikia sunaudoti 96494 kulonu arba 26.8 ampervalandziu elektros. 114. Elektrolizes proceso pritaikymas: Elektrolizes procesu yra pagrista galvanostegija, galvanoplastika, metalu rafinavimas ir ivairiu medziagu redukavimas ant katodo arba oksidavimas ant anodo.Galvanostegija - tai vieno metalo sluoksnio elektrinis nusodinimas ant kito metalo.Galvanoplastika - tai budas metaliniarns reljiefiniarns dirbiniams gauti. Ji taikoma reflektoriu, rnatricu, rnedaliu, statulu garnybai. Pirmiausia is vasko arba gipso pagaminarna dirbinio atvirkscio vaizdo forma, vadinama matrica. Elektros laidumui padidinti matricos vidus padengiamas plonu grafito sluoksniu. Matrica kaip katodas dedama i elektrolizes vonia. Vykstant elektrolizei, susidaro istisinis, lengvai atsiskiriantis nuo formos metalo sluoksnis, kuris ir yra norirnas gauti dirbinys. Dabartiniu metu naudojamos ir metalines matricos. Galvanoplastikoje dazniausiai naudojamas varis, reciau -gelezis, nikelis, sidabras.Elekirocheminis rafinavimas - tai metalu gryninimo budas. Dau­giausia jis taikomas rnetalurginiu budu gautam variui valyti. Tam tikslui valomo vario plokstes kaip anodai dedamos i vonia su CuSO4 it H2S04 tirpalu misiniuniu. Katodu imama labai svaraus vario p1okste1es. Aktyvesnes uz vari priemaisos istirpsta ir lieka tirpale, o istirpusio vario jonai issikrauna ant katodo. Maziau aktyvios uz vari priemaisos netirpsta, nuseda ant vonios dugno, stidarydarnos anodini durnbla, kuriame yra vertingq metalu: Ag, Bi, Sb, Au.Elekirocheminis oksidavimas ant anodo yra placiai naudojamas esdinant, elektropoliruojant ir oksiduojant metalus. Anodinis esdinimas - tai oksidu pasalinimas nuo metalu pavirsiaus, elektrocherniskai tirpstant rnetalui ir mechaniskai suardant oksidus issiskirianciu deguonimi. Elektropoliravimu vadinamas metalo pavirsiaus islyginimas ir poli­ravimas atitinkamos sudeties elektrolite. Elektrocherninio oksidavirno budu rnetalu pavirsiuje sudaromos tankios oksidu pleveles, kurios gerai apsaugo metala nuo korozijos arba suteikia dekoratyvia isvaizda. Be to, elektrochemine oksidacija tuo atveju, kai prie anodo susidaro atominis deguonis arba chloras, daznai naudojama tiek organinems tiek neoganinerns medziagoms, esanciorns tirpale oksiduoti arba chloruoti. Redukcijos procesas, kai prie katodo issiskiria atorninis vandenilis, naudojamas organinems ir neorganinems medziagoms hidrinti, taip pat oksidu plevelerns metalu pavirsiuje redukuoti. Toks procesas vadinamas katodiniu esdinimu. 115. Metalu korozijos rusys: Metalu korozija – tai metalu irimas, kurio priezastis metalu ir aplinkos chemine bei elektrochemine saveika. Metalu pavirsiaus mechaninis irimas, pvz: del trinties, vad metalu erozija. Pagal metalo pazeidimo pobudi korozija skirstoma I istisine ir vietine. Istisine korozija vyksta visame metalo pavirsiuje. ji skirstoma į tolygiaja – jos greitis visame metalo pavirsiuje yra vienodas, netolygiaja – jos greitis atskirose pavirsiaus vietose yra skirtingas, ir selektyviaja, kai yra kuris nors vienas lydinio komponentas. Vietine korozija apima kai kuriuos metalo pavirsiaus plotelius. Ji skirstoma I demetaja(nedideles demes kai kuriose pavirsiaus vietose), zidine(duobutes), taskine(gilios, nedideles duobutes, iskuriu gali susiformuoti skyles), vidine(irimas prasideda metalo pavirsiuje, veliau plinta gilyn, todel korozijos produktai kaupiasi metale ir sis issipucia bei issisluoksniuoja) ir tarpkristaline(irimo procesas vyksta kristalu salycio vietoje). Sios rusies korozija yra viena pavojingiausiu, nes, jai vykstatnt, metaline konstrukcija is isores atrodo nepakitusi, o is tikruju metalas praranda stipruma ir plastiskuma. Del korozijos kartais sutrukineja, atsiranda plysiai. 116. Korozijos procesu klasifikacija: Metalu korozija - tai savaiminis metalu irimas, vykstantis del metalu ir aplinkos chemines bei elektrochemines saveikos. Metalu pavirsiaus mechaninis ardymas, pvz, veikiant trinciai, vadinamas metalu erozija. Korozjja daro milziniskus nuostolius ukiui. Vienas treclalis pasaulyje pagaminamu metalu naudojama korozijos nuostoliams padengti. Pagal veikimo pobudi korozija skirstoma i chemine ir elektrochemine. Chemine korozija vyksta neelektrolitu tirpaluose ir sausose dujose, t.y. aplinkoje, nelaidzioje elektros srovei. Elektrochemine korozija vyksta elektrolitu tirpaluose, t.y. aplinkoje, laidzioje elektros srovei, kai susidaro, galvanines poros, vadinamos koroziniais galvaniniais elementais. Chemine korozija dar yra skirstoma i korozija neelektrolitu tirpaluose ir sausosiose dujose. 117. Chemine metalu korozija: Dujine metalu korozija: Tai metalu irimas del sausuju duju arba oro poveikio dazniausiai aukstoje temperaturoje. Del dujines korozijos yra kuryklu armatura, vidaus degimo varikliai bei kiti irengimai. Su ja susiduriama kalant, valcuojant metalus aukstose temperaturose. Dujines korozijos intensyvumas priklauso nuo metalo savybiu, lydinio sudeties, temperaturos, duju veikimo trukmes, korozijos produktu savybiu. Dujine korozija dazniausiai vyksta reaguojant metalui su oro deguonimi. Tada metalu pavirsiuje susidaro oksidines pleveles. Gali susidaryti ir kitu junginiu, karbonatu, sulfidu pleveles. Sios pleveles pasyvuoja metalo pavirsiu ir kai kuriais atvejais gali gerokai sumazinti metalu korozijos greiti. Metalus nuo korozijos saugo tik istisines oksidines pleveles. Kad susidarytu tokios pleveles, oksido turis, Voks, turi buti didesnis uz turi metalo, Vmet, sunaudoto siam oksidui susidaryti: Voks/Vmet=1; Al, Zn, Ni, Fe sis santykis didesnis uz 1, oksidine plevele tankesne, metalai patvaresni. K,Ca, Be ir Mg sis santykis malesnis uz 1, oksidine plevele neistisine, puri ir sie metalai neatsparus oksidacijai. Metalu korozija neelektrolituose. Metalu korozija vyksta, veikiant neelektrolitams, pvz, skystam bromui, islydytai sierai, naftai ir jos distiliacijos produktams. Skystas bromas reaguoja su daugeliu metalu kambario temp. Labai stipriai jis ardo anglini pliena ir titana, silpniau – nikeli. Islydyta siera chemiskai gana aktyvi ir ardo beveik visus metalus. Ji stipriausiai veikia vari, alava, silpniau - anglini pliena ir titana, o dar silpniau - aliumini. Bevandeniai angliavandeniliai metalu neardo. Siorns medziagoms korozinio agresyvumo suteikia ivairios priemaisos. Ypac pavojingi naftoje istirpe sieros junginiai rnerkaptanai, kurie ardo kobalta, nikeli, vari ir sidabra ir sudaro merkaptidus. Sieros vandenilis reaguoja su gelezimi, variu, sidabru ir sudaro suifidus, o elementine siera veikia vari, sidabra ir gyvsidabri. Benzinas, gautas betarpiskai distiliuojant nafta, paprastai metalu neveikia. Krekingo benzinas, liesdamasis su daugeliu metalu (pvz., Fe) oksiduojasi, todel dideja rugstingumas ir metaluose prasideda korozija. Krekingo benzine patvarus yra aliuminis, jo lydiniai ir nerudijantis plienas. Kai neelektrolitai turi vandens, vyksta intensyvi elektrochemine metalu korozija. 118. Oksidaciniu pleveliu susidarymas: Oksidines pleveles gali plestis: 1)metalo ir oksidines pleveles salycio vietoje(susidaro puri , neapsauganti nuo korozijos plevele); 2)vidineje oksido dalyje(susidaro apsauganti nuo oksido plevele); 3)isoriniame pleveles pavirsiuje(oksidine plevele turi ypac geru apsauginiu savybiu); metalu jonu spinduliai mazesni negu atomu, todel per plevele lengviau difunduoja metalo jonai. Deguonies jono spindulys didesnis uz atomo spinduli, todel gilyn I plevele lenvai skverbiasi deguonies atomai, tai plevele dideja iksido ir metalo salycio vietoje; jei difunduoja metalo jonai ir deguonies atomai, oksidine plevele dideja is vidaus; jei difunduoja tik metalo jonai – is isores. 119. Metalu pasyvacija ir depasyvacija: Metalo pavirsiaus bukle, kai tirpimo procesa stabdo ant jo pavirsiaus susidare oksidai arba druskos, vadinama metalo pasyvacija. Metalas pasyvuojamas, veikiant ji tam tikrais cheminiais reagentais (permanganatu, dichromatu tirpalais), dedant i ji lydymo rnetu specialiu priedu (pvz: silido, chromo), apdorojant elektrochemiskai kaip anoda. Pasyvuoto metalo pusiausvyros potencialas yra daug teigiamesnis negu nepasyvuoto, todel pasyvuota gelezis neistumia vario is jo drudku tirpalu. Metalo tirpimo, arba korozijos greitis rugstyse priklauso nuo ju koncentracijos. Pasiekus apie 8M H2S04 koncentracija, gelezies korozijos greitis praktiskai suzeja iki 0, ty. gelezis pasyvuojasi. Koncentruotoje HNO3 gelezis taip pat pasyvuojasi. Bet kai HNO3 koncentracija padidinama iki 94%, gelezis depasyvuojasi, t.y. vel pradeda tirpti. Metalu depasyvacija gali kilti del siu priezasciu: 1)mechaniskai suzalojus apsaugini sluoksni; 2)pakelus temperatura; 3)veildant kai kurierns jonams aktyvatoriarns, pvz., CL. Pagal veikimo aktyvurno mazejimq jonai depasyvatoriai ir aktyvatoriai gali buti isdestyti sia tvarka: CL, Br, I, F, Cl04, OH, S042-. Stipriausias aktyvatorius yra CL jonai, kurie veikia, esant bet kokiam tirpalo pH, ir sukelia taskine korozija. Ju poveikis aiskinamas tuo, kad Cl jonai daug lengviau deformuojasi ir yra skvarbesni negu deguonies jonai. Jie gali prasiskverbti i apsaugine oksido pleve1e, isstumti is jos deguoni ir sudaryti tirpu metalo chlorida. Istirpus chloridui, agresyvus tirpalas prieina prie metalo ir ji ardo. Todel chloro jonai dazniausiai sukelia taskine korozija. Metalu pasyvacijos reiskini aiskina dvi teorijos: oksidiniq pleveliu susidarymo ir adsorbcine pasyvacijos teorija. Oksidiniu pleveliu teorija aiskina, kad ant metalo pavirsiaus susidaro skaidri, praleidzianti elektros srove oksidu plevele, kuri gali susidaryti tiek ant pasyvuoto, tiek ant poliruoto metalo. Pagal adsorbcini pasyvacijos teorija metalo pavirsiuje yra adsorbuojami labai ploni deguonies sluoksneliai, kurie ir sukelia pasyvia buk1e. Plienu patvarumu oksiduojancioje aplinkoje paaiskina abi teorijos: butent, po tankia oksidu plevele ir jos akutese yra adsorbuojami deguonies atomai arba jonai. 120. Elektrochemine korozija: - tai metalu irimas aplinkoje laidzioje elektros srovei, kai susidaro galvanines poros, vadinamos koroziniais gatvaniniais elementais, pvz, metalu irimas dregnoje atmosferoje, juros vandenyje, grunte, rugsciu, sarmu ir drusku tirpaluose. Grynieji metalai korozijos beveik neveikiami. Koroziniai galvaniniai elementai susidaro de1 metalo ir jo aplinkos nevienalytiskumo: del metaliniu Ir nemetaliniu priemaisu , suzalotu oksidu, kitu metalu dangu del skirtingu elektrolito koncentraciju, temperaturos ir skirtingu tempimo itempimu metalo pavirsiuje. Dazniausiai korozija vyksta veikiant milziniskam rnikrogalvaniniu elementu skaiciui. Koroziniuose rnikrogalvaniniuose elementuose anodu buna aktyvesnis metalas, t.y. tas, kurio potencialas neigiamesnis. Jis korozijos proceso meta oksiduojasi, irsta. Katodu buna mazesnio aktyvumo besilieciantis metalas, oksidas, laidzios elektrai priemaisos. Pvz: dregname ore lieciasi gelezis ir varis. Susidarius galvaniniarn elementui, irsta aktyvesnis metalas - gelezis, nes jos potencialas neigiamesnis uz vario: Fe-2eFe2+ (ant anodo). Ant katodo - vario pavirsiaus susikaupe elektronai redukuoja deguoni, esanti elektrolito tirpale. O2+2H20+4e40H (ant katodo). Fe2+ jonai jungiasi su OH jonais ir sudaro Fe(OH)2. Veikiarnas oro deguonies Fe(OH)2 oksiduojasi ir virsta Fe(OH)3. 4Fe(OH)2+O2 + 2H204Fe(OH)3. Sios rusies korozija vyksta ore, dirvoje, vandenyje. Jei dregnoje metala supancioje aplinkoje yra istirpe rugsciu, tai ant katodo redukuosis vandenilio jonai: 2H++2eH2. Kadangi varis ir gelezis vienas kita liecia, tai sis elementas yra trurnpai sujungtas ir be penraukos veikia. 121. Korozinio proceso poliarizacija ir depoliarizacija: Koroziniuose procesuose skiriarna anodine ir katodine poliarizacija. Anodine poliarizacija, arba anodinio proceso suletejima, sukelia metalo jonizacijos proceso suletejimasas, susikaupus metalo jonarns prie anodo arba susidarius pasyviomis plevelems metalu pavirsiuje. Depoliarizacija, arba anodinio proceso suaktyvejimas, sukeliamas mazinant jonu koncentracija prie anodo, pvz, tirpala maisant, jungiant jonus i kompleksus, mechaniskai salinant apsaugines pasyvias pleveles. Katodine poliarizacija, arba katodinio proceso suletejimas, vyksta del nepakankamai greito eiektronu jungimosi su depoliarizatoriais ir leto depoliarizatoriu tekejimo i katodine zona. Depoliarizatoriais vadinami jonai, atomai arba molekules, kurie prijungia elektronus. Rugsciuose tirpaluose vyksta korozija su vandeniline depoliarizacija: 2H++2eH2. Su vandeniline depoliarizacija vyksta ir amfoteriniu metalu (Zn, Al, Sn) korozija sarmuose: 2H2O+2eH2+2OH. Neutraliuose aktyviu metalu drusku ir sarminiuose tirpa1uose daugelio metalu korozija vyksta su deguonine depoliarizacija: O2 + 2H20 +4e4OH. Kai kuriais atvejais deguonine depoliarizacija gali vykti rugsciuose tirpaluose: O2 + 4H++4e2H2O. Depoliarizatoriais gali buti ir kiti katijonai, neutralios molekules, organiniai junginiai, oksidines pleveles. Pvz, Fe3++eFe2+, Elektrocheminiu procesu metu ant anodo ir katodo susidare produktai vadinami pirminiais. Pirminiai produktai difunduoja priespriesiais ir jungiasi tarpusavyje. Susidaro antriniai korozijos produktai (pvz., Fe(OH)2) Jie toliau kinta. Pvz, susidaro Fe(OH)3, po to rudys mFe2O3*nFeO*pH2O. Jei antriniai korozijos produktai netirpus, tolesnis korozijos procesas suleteja. 122. Metalu korozija del grunte klaidziojanciu elektros sroviu: Klaidziojanciomis vadinamos sroves, atsiskiriancios nuo ivairiu elektros saltiniu ir tekancios dirva, taip pat pozeminiais irengimais. Intensyviausia korozija sukelia nuolatine srove, kuria gali skleisti galvaniniai cechai, suvirinimo elektra prietaisai. Ypac pavojingos nuo tramvaju ir elektriniu traukiniu begiu nutekancios sroves, kurios vidutiniskai gali siekti 10-20 A, o kartais 200-300 A. Tramvajus varomas sroves, kuri teka oriniu laidu ir grizta begiu i neigiama poliu. Del nepakankamos izoliacijos dalis sroves gali pradeti teketi dirva ir gruntu, o esant grunte metaliniam vamzdziui, - vamzdziu. Varnzdyje, kuriuo teka klaidziojancios sroves, yra skiriamos 3 zonos: 1)katodine zona, kai srove per dirva patenka i vamzdi (korozija nevyksta); 2)sroves tekejimo vamzdziu zona(korozija nesukeliama); 3)anodine zona, kur klaidziojanti srove is metalinio varnzdzio vel teka i grunta. Sioje zonoje vyksta stipri vamzdzio korozija ir susidaro gilus plysiai.Taciau aliuminiui bei svinui gali buti pavojinga ir katodine zona, nes prie katodo tirpalas pasarmoja, o aliurninis ir svinas amfote­riniai metalai ir tirpsta sarmuose. Apsaugai nuo klaidzio­janciu sroviu yra irengiamas elektrodrenazas, padidinama grandines (pvz., vamzdzio) omine varza, utdedant izoliacines movas. Eleiktrodrenazas - tai sroves nuvedimas nuo pozerniniu irengimu ant neigiamu elektros generatoriu. 123. Apsaugines dangos ir ju skirstymas i rusis: Metalams apsaugoti nuo korozijos taikomi sie budai: legiravimas, apsaugines dangos, korozines aplinkos aktyvurno mazinimas, elektrochemine apsauga. Metalams apsaugoti nuo korozijos dazniausiai naudojamos apsaugines dangos. Jos buna metalines (nikello, vario, chromo ir kitu metalu bei lydiniu), metalu junginiu (oksidu, fosfatu) ir nemetalines (tepalu, laku, dazu, dervu, gumos). Apsauginemis dangomis metalu pavirsiai dengiami tik gerai nuvalius nuo ju riebalinius uztersimus ir oksidus. 124. Metalu dangos ir ju sudarymo budai: Metalines dangos skirstomos i anodines ir katodines. Anodines dangos gaunamos metalini dirbini, pvz gelezi, padengus aktyvesniu metalu, pvz, cinku. Jos saugo metala mechaniskai, izolluodamos nuo agresyvios aplinkos ir elektrochemiskai, nes, suzalojus danga, irsta aktyvesnis metalas: Zn-2eZn2+ (ant anodo). Kaip anodine danga vandentiekio vamzdziu ir rezervuaru apsaugai nuo korozijos daznai naudojamas cinkas. Kietas vanduo padidina cinko atsparuma, nes jo pavirsiuje susidaro netirpi ZnCO3 plevele. Katodines dangos gaunamos, kai metalas yra padengiamas maziau aktyviais metalais, pvz, gelezis - alavu, nikeliu. Katodires dangos apsaugo metala mechaniskai tol, kol jos istisines. Jei dangos suardomos, prasideda intensyvi gelezies korozija, nes gelezis. budama aktyvesne, esti anodu: Fe-2eFe2+. Katodines dangos dazniausiai naudojamos puosybos tikslams (pvz., nikelio, sidabro). Metahnes dangos nusodinamos galvaniniu, termodifuziniu, metalavimo, karstuoju, mechaniniu-terminiu, arba plakiravimo, budu. Cheminiu budu dangos gaunamos, redukuojant metalu jonus be elektros sroves. Pvz, Ni danga nusodinama, redukuojant nikelio jonus nario arba kalio hipofosfitu. Chemiskai gauta nikelio danga sudaro nikelio ir intermetalinio junginjo Ni3P kietasis tirpalas. Termodifuzinis budas pagristas apsauginio metalo difuzija i dengiamaji metala redukuojancioje arba neutralioje aplinkoje. Siuo budu gautos dangos atsparios korozijai ir dilimui ir yra patvaresnes net uz galvanines dangas. Plieno gaminiarns apsaugoti dazniausiai vartojamas Al, Si ir Cr. Silicio termodifuzines dangos gaunamos, laikant detales aukstoje temperaturoje silicio milteliu ir NH4CI misinyje arba 1000-1200 0C temperaturoje SiCl4 garu atmosferoje. Karstuoju budu metalines dangos gaunamos imerkiant dirbini i islydyta metala. Siekiant islydyta metala apsaugoti nuo oksidacijos, o nuo dirbinio pavirsiaus pasalinti oksido plevele, islydyto metalo pavirsiuje sudaromas apsauginis fliuso sluoksnis. Siuo metodu gelezis dengiama cinku (temperatura 419 0C), alavu (232 0C), svinu (327 0C). Kadangi svinas nedrekina gelezies ir su ja nesilydo, i svina dedamas alavas arba stibis, kuris gerai lydosi tiek svine, tiek gelezyje. Dangos storis priklauso nuo temperaturos ir laiko. Metodas turi trukuma: per daug suvartojama spalvotuju metalu, nevienodas dangu storis, per didelis apsaugomo metalo storis. Metalavimo budas - tai islydyto metalo ispurskimas suslegtu oru ant dengiamojo pavirsians. Siuo metu dengiami ne tik metalai, bet ir medis, betonas, keramika. Metalavimo budu gautos dangos akytos, silpnai sukibusios su dengiamu rnetalu, susidaro dideli metalo nuostoliai. Mechaninis-terminis budas, arba plakiravimas - tai metalu padengimas korozijai atspariu metalu lakstais. Korozijai neatsparus duraliuminis daznai plakiruojamas grynuoju aliuminiu, uzdejus ant duraliumirno is abieju pusiu plonus aliuminio lakstus, po to karstai valcuojamas arba presuojamas. Apsauginio sluoksnio storis sudaro 4-5% dengiamojo metalo storio. Paprastasis anglinis plienas plakiruojamas nikelio, chromnikelio ir kitu metalu lakstais. 125. Metalu junginiu dangos: Metalu junginiu dangos gaunamos, vykdant metalu pavirsiuje chemines reakcijas. Svarbiausieji siu dangu gavimo budai yra oksidavimas ir fosfatavimas. Oksidavimo budu metalu pavirsiuje sudaromas atsparus korozijai metalu oksidu sluoksnis. Oksiduojama terminiu, gariniu terminiu, cheminiu ir elektrocheminiu budu. Fosfatavimas - tai rnetalu pavirsiaus dengimas fosfatu plevele, saugancia pliena nuo korozijos ne itin agresyvioje aplinkoje, dazniausiai nuo atmosferines korozijos. Tam tikslui gaminiai merkiami i 97 0C temperaturos 3 % koncentracijos mangano ir gelezies dihidrofosfatu Mn(H2P04)2, Fe(H2P04)2 tirpala. Sie junginiai tirpsta ir disocijuoja: Mn(H2P04)2  Mn2++ 2H2P04-, H2P04 H++ HP042-, HP042- H+ +PO43-. H+ jonai oksiduoja gelezi: Fe+2H+Fe2++H2. HP042- ir P043- jonai su Fe2+ ir Mn2+ jonais sudaro sunkiai tirpius fosfatus FeHPO4 , MnHPO4, Fe3(P04)2, Mn3(P04)2. Sie junginiai yra juodos spalvos ir sudaro fosfatine plevele. Fosfatu tirpale dirbiniai laikomi tot kol nustoja skirtis vandenilis. Isdziovintu fosfatuotu dirbiniu pavirsius padengiamas laku, mineraliniais tepalais arba veikiamas oksidatoriu, pvz., K2Cr2O7 tirpalu. Fosfatuotas sluoksnis buna geras pagrindas laku ir dazu dangorns. 126. Inhibitoriai: Medziagos, kuriu mazi kiekiai agresyvioje aplinkoje gerokai sumazina metalu korozijos greiti arba kartais ir visai sustabdo, vadinamos korozijos letintojais, arba inhibitoriais. Inhibitoriu veikimas priklauso nuo metalo savybiu, korozijos aplinkos ir korozijos salygu. Priklausomai nuo to, kuria korozijos stadija jie letina, inhibitoriai skirstorni i anodinius, katodinius ir bendruosius. Prie anodiniu inhibitoriu priskiriamos medziagos, turincios oksida­ciniu savybiu. Del anodiniu inhibitoriu poveikio anodo potencialas darosi teigiamesnis. Anodiniai inhibitoriai dazniausiai sudaro apsaugine oksidu plevele, del to sumazeja aktyviu anodiniu ploteliu pavirsius. Kartais aktyviu anodiniu ploteliu pavirsius sumazeja daugiau negu bendras koro­zinis sroves stiprumas. Pagal tai anodiniai inhibitoriai skirstorni i pavo­jinguosius ir nepavojinguosius. Prie pavojinguju inhibitoriu priklauso vandenilio peroksidas H202. Nedidele H202 koncentracija anodo pavirsiu pasyvuoja. Taciau skildamas H2O2 gamina deguoni, o sis, lengvai prisijungdamas elektronus katodiniuose ploteliuose, skatina katodini koro­zijos procesa. Todel H2O2 letina korozija tik esant didelems koncentra­cijoms ir nesant depasyvatoriu. Prie nepavojinguju anodiniu inhibitoriu priklauso nitritai ir nitratai, kurie dedarni i saldanciasias emulsijas garveziu katilu vandeni, vamzdziais transportuojama nafta. Katodiniai inhibitoriai letina katodini procesa. Kai kurie is ju veikia taip, kad mazeja katodiniu ptoteliu pavirsius. Pvz, CaCO3 nuseda metalo pavirsiuje ir izoliuoja ji nuo elektrolito, todel kietarne vandenyje korozija vyksta silpniau. Rugstyse kaip inhibitoriai vartojamos organines rnedziagos: aminai, ketonai, aldehidai, alkoholiai, dervos. Sie inhibitoriai metalo pavirsiuje sudaro adsorbcines pleveles, atskiriancias metala nuo agrsyvios aplinkos. Svarus metalo pavirsius inhibitoriu adsorbuoja, o rudys ir nuoviros ne, todel rugsciuose tirpaluose turinciuose inhibitoriu, rudys ir nuoviros tirpsta, o metalas - ne. Bendrieji inhibitoriai - tai chromatai K2CrO4 ir dichromatai K2Cr2O7. Jie pasyvuoja anodinius plotelius ir yra blogi katodinio proceso depoliarizatoriai. Pvz, idejus i vandentiekio vandeni 0,1 % K2Cr2O7, anglinio plieno ir aliuminio korozija smarkiai suleteja. Esant didelei chloridu koncentracijai, dichromato koncentracija tenka padidinti iki 2-3 %. Metalu apsaugai nuo atmosferines korozijos vartojami lakus ir kontaktiniai inhibitoriai, bei inhibitoriniai tepalai. Lakus inhibitoriai - tai medziagos turincios dideli garu slegi ir gerai tirpios vandenyje. Tokios yra aminai ir aminu aikoholiai. Ju garais uzildorni sandeliai, laivu triumai. Metalo pavirsius garus adsorbuoja, metalas pasyvuojasi susidaro apsaugine plevele, kuri ilgai apsaugo metala nuo korozijos. Lakiu inhibitoriu trukumas tas, kad, pasalinus ju garus is aplinkos, jie neapsaugo metalo. Kontaktiniai inhibitoriai veikia tiktai metalo ir inhibitoriaus lietimosi vietose. Pvz, natrio nitrito 15% tirpalu sudrekinami dirbiniai. Tirpalui isdziuvus, lieka plonas NaNO2 kristalu sluoksnis, kuris nuolatos atnaujina oksidu plevele metalo pavirsiuje. Dideliu gabaritu ir sudetingos konfiguracijos metaliniai dirbiniai apsaugomi, panaudojant inhibitorinius tepalus. Toks tepalas gaunamas, idejus i autolo, cerezino ir lanolino rnisini 5-20% lakaus inhibitoriaus. Inhibitorinis popierius gaunamas, prisotinus popieriu maziau lakiais inhibitoriais, pvz, 10-15% NaNO3 tirpalu, diizobutilamoniu, dicikloheksilamoniu. Inhibitoriu efekyvumas apibudinamas korozijos greicio suletinimo koeficientu  ir apsaugos laipsniu z: =i/i`; z=i-i`/i*100% cia i - korozijos greitis, nesant inhibitoriaus, g/m2h; i`- korozijos greitis, esant inhibitoriui, g/m2h. 127. Eleiktrochemine metalu apsauga: Elektrochemine apsauga yra vadinama protektorine ir elektrine apsauga. Naudojant anodine protektorine apsauga, junginiai yra sujungia­mi su aktyvesniu metalu, kuris tirpdamas, t.y. budamas anodu, neleidzia irti saugomajam irenginiui - katodui. Protektorine apsauga taikoma laivu sraigtams, vamzdziams, pozeminiams kabeliams. Protektoriais dazniau­siai naudojamas cinkas arba magnis, reciau aliuminis. Gamybinemis salygomis protektoriai anodai daznai pasidengia netirpiais korozijos produktais, kurie silpnina protektoriaus tirpima, todel aplink protektoriu sudaroma protektoriaus aktyvuma. Norint gauti didziausia, apie 1,2 V, itampa, tarp anodo protektoriaus ir saugomojo objekto, naudojami Mg lydinio protektoriai, turintys 5-7 % Al ir 2 - 3 % Zn, nes grynas magnis linkes savaime koroduoti. Anodui aktyvinti naudojama 63% betonitinio molio, 7 % gipso, 20 % Na2SO4 ir 10 % MgSO4 misinys. Magnio lydinio protektorius eksploatuojamas mazdaug 10 metu. Cinko protektoriai gaminami is gryno cinko arba cinko lydinio su nedideliais Al ir Cd kiekiais. Cinko protektoriu potencialas mazesnis negu magnio, bet jie ekonomiskesni ir ilgamziskesni. Gali buti naudojarni iki 30-50 metu. Taikant elektrine apsauga, nuolatines sroves saltinio neigiamasis polius sujungiamas su saugornuoju objektu (jis tampa katodu), o teigia­masis polius - su pagalbiniu anodu, dazniausiai metalo lauzu, senu begiu, ir aplink ji palaikoma dregna aplinka Leidziant atitinkamo stiprurno elektros srove, irsta anodas, o katodas neirsta - lieka apsaugotas. Elektrine apsauga taikoma izoliuotiems ir neizoliuotiems pozeminiams vamzdynams, laivams uostuose, garo katilams. Pastaruoju metu ji pradeta taikyti kondensatoriu, saldytuvu, silumokaiciu apsaugai. Elektrine apsauga netinka aliuminiui; ijungus srove, aliuminio pavirsiuje ima skirtis vandenilis. Vandenilis redukuoja apsaugini Al2O3 sluoksni, todel prasideda aliuminio korozija. Apsaugai nuo pozemines korozijos naudojama 0,01-0,1 A/dm2 tankio elektros srove. Chemines aparaturos apsaugai naudojamos sroves tankis buna didesnis, bet per daug didelis sroves tankis kenksmingas, nes gali suirti apsauginis metalo oksido sluoksnis. 128. Polimerai: Stambiamolekulinių junginių molekulės vadinamos makromolekulėmis. Jos didelės, ilgagrandės. Kadangi makromolekulėse kartojasi daug atomų grupių, tai stambiamolekuliniai junginiai dar vadinami polomerais. Medžiagų molekulės, iš kuriųgaminamas polimeras, vadinamos monomerais. Pagal gavimo būdą stambiamolekuliniai junginiai skirstomi į: 1. Gamtinius , arba natūraliuosius (celiuliozė, vilna); 2. Dirbtinius (nitroceliuliozė, acetilceliuliozė); 3. Sintetinius (įvairios polimerinės dervos, polietilenas, polivinilchloridas);. Polimerai dažniausiai yra amorfinės medžiagos. Tačiau pasitaiko ir kristalinių polimerų, kurie yra kietesni ir atsparesni už amorfinius. Pagal elementinių grndžių išsidėstymą makromolekulėje stambiamolekuliniai junginiai skirstomi į linijinius ir tinklinius, arba erdvinius. Prie linijinių polimerų priklauso polietilenas, polipropilenas, kapronas, enantas, novolakė derva, nevulkanizuotas kaučiukas. Šie polimerai tirpsta atitinkamuose tirpikliuose ir šildomi lydosi. Tinkliniuose arba erdviniuose polimeruose monomerai sujungti taip, kad jų makromolekulių projekcija plokštumoje sudaro tinklą. Erdviniai polimerai nesilydo ir netirpsta tirpikliuose . šių polimerų pavyzdys yra rezitas. Pagal tai kaip reaguoja į temperatūrą, polimerai skirstomi į termoplastinius ir termoreakcinius. Termoplastiniai yra tokie polimerai kurie pakartotinai šildomi ir aušinami minkštėja ir kietėja, bet jų sandara nesikeičia. Termoreakciniai polimerai kaitinami negrįžtamai sukietėja ir virsta visai kitos sandaros erdviniais polimerai. Jų sandara ir savybės negrįžtamai pasikeičia. Termoreakciniai polimerai netirpsta tirpikliuose, yra nelydūs. Jie patvaresni už termoplastinius. Stambiamolekuliniai junginiai gaunami prisijungimo, arba polimerizacijos, ir mainų, arba polikindensacijos, reakcijomis. Pagal savo veikimo mechanizmą polimerizacijos reakcijos yra skirstomos į grandinine ir pakopines. Polikondensacija yra toks polimerų gavimo būdas, kai, reaguojant monomerų molekulėms, gaunamas polimeras ir atskyla mažamolekulė medžiaga. Kai polimerizacija vyksta naudojant kelis skirtingus monomerus, tai ji vadinama kopolimerzacija (arba kopolikondensacija). Kopolimerizacijos reakcijos gauti polimerai skirstomi į paprastus skiepytus ir blokinius polimerus. Skiepyti polimerai susidaro, kai prie pagrindinės polimero makromolekulės prisijungia atšakos, susidedančios iš skirtingų elementeriųjų grandžių. Blokiniai polimerai gaunami, jungiantis į makromolekulę skirtingoms dalims - blokams. 129. Svarbiausi fenoplastai: Tekstolitas: medvilninis audinys, įmirkytas fenolio formaldehidinėje dervoje ir supresuotas aukštesnėjė temperatūroje. Atsparus apkrovoms. Lengvai mechaniškai apdirbamas. Gaminami guoliai ir mašinų dantračiai, skirti didelėms apkrovoms. Pluoštinys: medvilnės nuošukos, audinių atliekos, įmirkytos fenolio formaldehidinėjė dervoje. Atsparus susidėvėjimui. Gaminami automobilių ir motociklų stabdžių trinkelių antdėklai. 130. Svarbiausių polimerų apžvalga: Polietilenas: (monomeras: etilenas CH2=CH2). Formulė: (-CH2-CH2-)n; įvairių aparatų, detalių, vandientekio, drenažo ir kitų vamzdžių gamyba. Polipropilenas: (monomeras: CH2=CH2-CH3). Formulė: (-CH2-CH(-CH3)-)n; tvirtesnis už polietileną. Naudojamas įvairių aparatų detalių, plėvelių, lynų, vanzdžių gamybai. Polivinilchloridas: (monomeras: vinilchloridas CH2=CH2-Cl). Formulė: (-CH2-CH(-Cl)-)n; dirbtinės odods, lietpalčių, klijuotės, elektros laidų gamyba. Polistirenas: (monomeras: stirenas C6H5-CH=CH2). Formulė: (-CH2(-C6H5)-CH-)n. rugštims atsparių vamzdžių, putplasčių gamybai. Polimetilmetakrilatas: (monomeras: metilmetakrilatas). Skaidrių plastikų gamybai. Fenolio formaldehidinė derva: (monomerai: metanalis H-C(-H)=O ir fenolis C6H5-OH). Susidaro polikondensacijos būdų (šalutinis produktas - vanduo). 131. Sintetiniai kaučiukai: kaučiukai daugiausiai sintetinami iš angliavandenilių, gaunamų iš naftos dujų, bei naftos perdirbimo produktų. Gaminant butadieno kaučiuką, 1,3-butadienas polimerizuojamas, pridėjus katalizatorių. Gaunamas (-CH2-CH=CH-CH2-)n. skirtingai nuo gamtinio kaučiuko, grupės -CH2- makromolekulių grandyse yra skirtingose dvigubojo ryšio pusėse (transpadėtyje). Kai kurie sintetiniai kaučiukai gaunami iš įvairių monomerų juos polimerizuojant kartu. Tai - kopolimerizacija. [Pagrindinės sintetinių kaučiukų rūšys]: Butadieno kaučiukas: (monomeras: 1,3-butadienas) [a]: nereguliari struktūra. Nelaidus vandeniui ir dujoms. Elastingumas mažesnis nei gamtinio kaučiuko. Kabelių, avalynės gamybai. [b]: reguliari struktūra. Elastingumu ir atsparumu susidėvėjimui pranašesnis už gamtinį kaučiuką. Padangų gamyba. Izopreno kaučiukas: (monomeras: 2-metil-1,3-butadienas). Reguliari struktūra. Elastingumu ir atsparumu susidėvėjimui panašus į gamtinį kaučiuką. Padangų gamyba. Chloropreno kaučiukas: (monomeras: 2-chlor-1,3-butadienas). Atsparus aukštų temperatūrų, benzino poveikiui. Naudojamas vamzdžių naftai pumpuoti gamybai. Butadieno stireninis kaučiukas: (monomerai: butadienas ir stirenas). Nelaidus dujoms, tačiau nepakankamai termoatsparus. Transperterio juostų gamyba. 132. Sintetiniai pluoštai: Kapronas: yra poliamidinis pluoštas. Gamybai naudojami aminorūgščių dariniai. Kaprolaktamas reaguoja su vandeniu ir susidaro 6-aminoheksano rūgštis, kurios molekulės jungiasi viena su kita: nH2N-CH2-(CH2)4-C(=O)-OH  (-NH-(CH2)5-C(=O)-)n + nH2O. polimeras yra devos pavidalo. Kaprono audiniai atsparūs dilimui ir nesiglamžo. Nepakelia aukštesnės temperatūros. Lavsanas: poliesterinis pluoštas. Gaunamas iš tereftalio rūgšties ir 1,2-etandiolio. Atliekant gauto esterio polikondensaciją, atskyla šalutinis produktas - 1,2-etandiolis ir susidaro stambiamolekulis junginys - lavsanas: (-C(=O)-C6H4-C(=O)-O-CH2-CH2-O-)n. gaminami nesiglamžantys audiniai. Naudojamas transporteerių juostų, diržų, burių gamybai. Silicis kaip ir anglis, sudaro su vandeniliu junginius, analogiškus angliavandeniliams, vadinamuosius silanus, kurių bendra formulė SinH2n+2. Silanai nestabilūs junginiai. Jie lengvai oksiduojasi, vandenilio atomus lengvai pakeičia kiti atomai arba grupės. Jųstabilumas padidėja, kai vandenilio atomai pakeičiami angliavandenilių radikalais. Polimerų panaudojimas: polimerai vartojami plastmasių, kaučiukų, pluoštų, lakų, klijų,plėvelių,jonitų gamybai. Plastmasės tai stambiamolekulinių junginių mišiniai su užpilais, dažais, plastifikatoriais. Pagal sudėtį plastmasės yra skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos plastmasės gaminamos tik iš polimerinių dervų, pridedant nedidelį dažų kiekį. Į sudėtines plastmases įeina įvairūs užpildai: mediena, suodžiai, grfitas, popierius. Šių priedų kartais būna iki 70 proc. Getinaksas gaunamas iš popieriaus impregnuojant jį fenolio formaldehidine derva. Getinaksas vartojamas cilindrų, lakštų ir vamzdžių gamyboje. Stikloplastai gaminami iš stiklo pluošto, sujungiamo fenolio formaldehidinėmis , silicio arba epoksidinėmis dervomis. Jie turi gerų izoliacinių savybių, atsparūs temperatūrai,drėgmei, nedega. Asbestolitas gaminamas iš asbestinių audinių arba pluošto, impregnuojamų formaldehidinėmis arba polisiloksaninėmis dervomis. Putoplastai yra gaunami pro polimerus leidžiant dujas arba dedant tokių medžiagų, kurios aukštoje temperatūroje skyla ir išsiskiria dujos. Tokios plastmasės yra lengvos, akytos ir stiprios. Klijai stambiamolekulinių junginių lydiniai arba tirpalai, kurių dalelės gerai sukibusios. Lakai tai plėveles sudarančių medžiagų, ištirpintų lakiuose tirpikliuose, tirpalai. Tirpikliui garuojant, šios medžiagos polimerizuojasi ir oksiduojasi, sudarydamos plėvelę. 133. Aliuminio pavirsiaus elektrolizes oksidavimas: Sausame ore aliuminis ir jo lydiniai pasidengia 14-20 nm storio oksido plevele. Del jos sumazeja aliuminio aktyvumas, t.y. jo pavirsius pasyvuojasi. Si plevele labai plona ir nera atspari korozijai. Tvirtesnei ir atsparesnei oksido plevelei gauti aliuminio pavirsius yra oksiduojamas chemiskai arba elektrochemiskai. Chemiskai Al oksiduojamas aliuminio dichromato ir sodos tirpale. Oksido pleveles storis gaunamas iki 1-5 m. Bet plevele minksta ir akyta. Elektrochemiskai oksiduojant, gaunamos 250-300 m storio pleveles. Tam naudojarni rugstus arba neutralus elektrolitai ir nuolatine arba kintamoji elektros srove. Naudojant nuolatine srove, Al dirbinys elektrolizes vonioje sujungiamas su elektros saltinio teigiamu poliumi. Katodu imamos Al arba Pb ploksteles. Aliuminio oksido plevele susidaro, vykstant prie anodo tokiai reakcijai: 2Al+ 3H2O-6eAl2O3 +6H+. Elektrocheminio oksidavimo mechanizmas nera visai aiskus. Manoma, kad, veikiant elektros srovei, elektrolite susidare O2 jonai elektriniame lauke susitinka su Al3+ jonais ir sudaro Al203. Katodo pavirsiuje, jei tirpalas yra rugstus, vyksta vandenilio jonu redukcija, jei neutralus, - redukuojasi vandens molekules: 2H+ + 2eH2, 2H20+ 2eH2+ 20H-. Kai kurie elektrolitai netirpina susidariusio Al203, tuomet oksido plevele, pasiekusi 1-5 m stori, nustoja augti. Sis oksido sluoksnis, sudarytas tik is Al203, vadinamas barjeriniu. Jis naudojamas kaip ventiline plevele elektrolitiniu kondensatoriu gamyboje. Kituose elektrolituose kartu vyksta aliuminio oksido tirpimo ir susi­darymo procesas. Tada susidaro stora, akyta, stipriai su aliuminiu suki­busi oksido plevele. Si plevele susideda is dvieju sluoksniu: prie metalo yra barjerinis sluoksnis, sudarytas is gryno Al203, o virs jo - sluoksnis, sudarytas is hidratuoto aliuminio oksido Al203 * nH2O. Tokia plevele gerai saugo aliumini nuo korozijos ir turi elektroizoliaciniu savybiu. Aliuminio pavirsiui oksiduoti dazniausiai naudojamas sieros rugsties tirpalas. Gaunama labai atspari korozijai ir geru adsorbciniu savybiu aliuminio oksido plevele. Kai norima gauti storas ir dilimui atsparias pleveles, oksidavimo temperatura sumazinama iki 1-3 0C. Vartojant chromo rugsties elektrolita, susidaro aliuminio oksido plevele, kurios pramusimo itampa labai didele - 200-500 V, kartais ir 2000 V. Oksiduojant oksalo rugsties elektrolite, gaunama geru elektroizoliaciniu savybiu ir dilimui atspari plevele. Aliuminio oksido pleveles labai kietos, gerai sukibusios su aliuminiu, purios ir gerai laiko dazus. Todel aliuminio oksido pleveles naudojamos kaip dazu dangos pasluoksnis. Dazoma organiniais ir neorganiniais dazais. Norint padidinti korozini atsparuma, oksido pleveles prisotinamos oksidatoriais, pvz, K2Cr2O7, lakuojamos arba aptepamos tepalais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!