Centrinis bankas Lietuvoje ir jo funkcijos

ĮVADAS TEMOS AKTUALUMAS. Centrinis bankas yra labai svarbus monetarinėje sistemoje. DARBO TIKSLAS – įvertinti centrinį banką ir jo funkcijas. DARBO UŽDAVINIAI: 1. Apibūdinti Lietuvos banko vykdomą politiką. 2. Apžvelgti straipsnius, susijusius su Centriniu banku. 3. Pateikti išvadas. Rašydamas darbą naudojausi knygomis, straipsniais, interneto medžiaga bei paskaitų konspektais. Viena svarbiausių centrinio banko funkcijų – teikti paskolas komerciniams bankams. Svarbiausia šalies centrinio banko veiklos sritis – pinigų politika. Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes. Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, užsienio kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius. Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes. Centrinis bankas, pirkdamas papildomų obligacijų, kurias vyriausybė turi parduoti, kad galėtų padengti biudžeto deficitą, priverstas padidinti pinigų masę. Naujieji pinigai turės stiprų ekspansyvų poveikį visuminei paklausai. 1. CENTRINIS BANKAS Visa šiuolaikinės bankininkystės sistema yra pagrįsta dalinio rezervavimo principu. Tai reiškia, kad bankai negali skolinti visas turimas lėšas, turi palikti tam tikras atsargas, kad reikalui esant, galėtų atsiskaityti su indėlininkais (depozitoriais). Esant dalinių rezervų sistemai, bankai laiko tam tikrą procentą, tik dalį indėlininkų pinigų, o likusią dalį skolina. Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko”, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Grakijoje rinkoje šie stalai (graikų kalba - trappeza), prie kurių sėdėdavo pinigų keitėjai, mūsų laikais vadinami bankininkais. Šių laikų bankas – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. 1 Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka”, bet ir “parduoda” pinigus. Bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugražinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. Kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t. y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui, ir skolininkui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali laikinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą. Todėl bankai ekonomikoje atlieka gana svarbų strateginį vaidmenį. Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai: centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercijos bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę moneritarinę (piniginę) politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir pan.); komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); investicijų bankai (atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas); taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalų rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio bankas (teikia paslaugas žemės ūkiui plėtoti); užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus). Centriniai bankai atsirado dviem būdais. Vienas iš jų - lėtas evoliucijos procesas. Pirmas tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą, kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme - tai finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pingų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas - užkirsti kelią didelio masto bankrotams, t. y. finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Be šių svarbiausių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti komerciniams bankams paslaugas, leisti valiutą, teikti daug paslaugų vyriausybei ir kt. Centriniai bankai veikia kaip vyriausybės patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. 2 2. LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKA Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Lietuvos bankas siūlys priimti Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti pagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu. Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai. Prie fundamentalių veiksnių priskiriami: 1. mokėjimų balanso būklė; 2. bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės); 3. šalies rizika; 4. bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos; 5. tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams; 6. kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis. Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.). Lietuvos bankas pinigų politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą. Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai: 1. skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą; 2. spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais; 3. užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta. Lietuvos pinigų sistema turi daugiau panašumų į Europos pinigų sajungos sistemą nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. 1994 m. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas ir litas susietas su JAV doleriu valiutų valdybos forma. Tuo tarpu Europos centrinis bankas (ECB) ir euro zona buvo kuriami visiškai priešingo modelio — klasikinio centrinio banko (tiksliau, Deutsche Bundesbank) — pagrindu. Nors valiutų valdyba ir klasikinis centrinis bankas yra diametraliai priešingi teoriniai modeliai, tarp jų neiškyla neišsprendžiamų prieštaravimų, kai kalbama apie mažos valstybės ėjimą į didelę valiutinę erdvę. Maža to, artėjant Lietuvos narystei Europos Sąjungoje ir Europos pinigų sistemoje, esamų prieštaravimų mažės, kol pagaliau bus pasiektas galutinis rezultatas — valiutų valdyba bus panaikinta ir Lietuva taps sudedamąja euro zonos dalimi. Esmė ta, kad vienas is kertinių Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) akmenų yra centrinio banko nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijų. Įvairios Europos Sąjungos šalys puoselėjo nevicnodas nacionalinių centrinių bankų ir vyriausybių tarpusavio santykių tradicijas, kol prieš įstojimą į Europos pinigų sajungą iš jų buvo pareikalauta pakeisti centrinių bankų įstatymus ir garantuoti visišką centrinio banko savarankiškumą. Lietuvoje centrinio banko nepriklausomybės problema buvo išspręsta kardinaliai skirtingu būdu, t. y. įdiegiant valiutų valdybą ir grindžiant pinigų emisiją automarizmo taisykle (komercinių bankų teisė keisti centriniame banke fiksuotu kursu bet kokį nacionalinės ir užsienio valiutos kiekį). Diskretiški centrinio banko valdžios organų sprendimai buvo eliminuoti, atitinkamai prarado prasmę ir politikų spaudimas centriniam bankui siekiant pakeisti pinigų emisijos pobūdį. Kartu valiutų valdyba apsaugojo Lietuvos banką nuo išorinio įsikišimo.3 Lietuvos bankas gali teikti bankams vienos nakties paskolas, kai trūksta lėšų atsiskaitymams. Vienos nakties paskola – tai Lietuvos banko per paskutinį dienos kliringą atliekamas ir banko įkeistais Lietuvos bankui priimtinais skolos vertybiniais popieriais užtikrinamas bankui pateiktų mokėjimo dokumentų apmokėjimas, kai banko korespondentinėje sąskaitoje nepakanka lėšų. Vienos nakties paskolų tikslas – užtikrinti nenutrūkstamus tarpbankinius atsiskaitymus. Lietuvos bankas, gavęs priimtiną paskolos užtikrinimo priemonę, gali teikti likvidumo paskolas mokiems bankams, turintiems likvidumo problemų, arba sudaryti su jais tiesioginius Lietuvos bankui priimtinų skolos vertybinių popierių atpirkimo sandorius. Lietuvos bankas tobulins bankams suteikiamas skolinimosi galimybes, siekdamas didinti bankų ir visos pinigų sistemos stabilumą. Lietuvos bankas ne rečiau kaip 2 kartus per metus skelbia savo nuomonę apie makroekonominę padėtį ir jos poveikį realizuojant pinigų politikos tikslus bei konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais, taip sudarydamas palankesnes sąlygas pinigų politikos tikslams įgyvendinti, įskaitant geresnį Lietuvos ekonomikos politikos koordinavimą. Lietuvos bankas, vykdydamas Europos Sąjungos sutarties reikalavimus centriniams bankams, neskolina Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms bei valstybės ir savivaldybių įmonėms. Lietuvos bankas gali įsigyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių tik pinigų politikos tikslais vykdydamas ARO, sudarydamas tiesioginius atpirkimo sandorius arba perimdamas juos kaip prievolių pagal likvidumo ar vienos nakties paskolos sutartis įvykdymo užtikrinimo priemones. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994 – 1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1. Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo funkcijų. Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių. Lietuvoje liko egzistuoti tam tikri centrinio banko veiklos principai, nors “idealios” (teorinės) valiutų valdybos šalininkai reikalavo jų atsisakyti: 1) komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke (“ideali” valiutų valdyba to nenumato); 2) Lietuvos bankas išsaugojo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją (1995-1996 m. jų iš viso išduota ir grąžinta 210,8 mln. Lt); 3) buvo išsaugota Lietuvos banko organizacinė struktūra ir personalas, nebuvo atskirtas bankų priežiūros struktūrinis padalinys.  Lietuvos banko misija - leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas turi atlikti aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas Vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprieštarauja jo pagrindiniam tikslui. Lietuvos banko pinigų politikos funkcija ir priemonės bus plėtojamos trimis etapais: 1. egzistuojant valiutų valdybai; 2. pakeitus ir papildžius Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymą ir perėjus prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos (prognozuotina - ne anksčiau kaip 1997 m. antrajame pusmetyje); 3. įdiegus numatytas pinigų politikos priemones ir stabilizavus padėtį paskolų bei valiutos rinkoje (prognozuotina - 1999 m. pirmajame pusmetyje). Lietuvos bankas dėl numatytų priemonių įgyvendinimo konsultuosis su Tarptautiniu valiutos fondu. Lietuvos bankas gali konkretizuoti ir tikslinti numatytas priemones bei jų eiliškumą, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją. 4 2. 1. Atvirosios rinkos operacijos Atvirosios rinkos operacijos (ARO). Tai vyriausybės vertybinių popierių (obligacijų iždo vekselių) pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esmė ta, kad tokiais veiksmais tiesiogiai keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi – keičiama (kartotiniu dydžiu) pinigų pasiūla.1 Lietuvos banko ARO didina bankų sistemos likvidumą (atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius) arba mažina jį (terminuotųjų indėlių aukcionai bei atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius). Ribotinų ilgesnio termino likvidumo svyravimų atvejais Lietuvos bankui gali būti tikslinga atlikti skolos vertybinių popierių pirkimo arba pardavimo antrinėje rinkoje operacijas bei išleisti savo vertybinius popierius. Lietuvos bankas skatina bankų sistemą visų pirma naudotis finansų rinkomis ir plėtoti jų galimybes, atsižvelgiant į atsargios bankininkystės būtinybę. Lietuvos bankas vykdo ARO, jeigu tai gali padėti: 1. išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui. 2. perduoti Lietuvos pinigų rinkai palūkanų lygio kitimo tendencijas tarptautinėje rinkoje, kai Lietuvos pinigų rinka dėl nepakankamo išsivystymo pavėluotai į jas reaguoja. Sprendimai dėl atvirosios rinkos operacijų ir kitų pinigų politikos priemonių panaudojimo priimami įvertinus konkrečią situaciją. Šį tikslą įgyvendina Pinigų rinkos komitetas, kuris yra patariamasis Lietuvos banko valdybos ir Lietuvos banko valdybos pirmininko organas ir kurio pagrindinis uždavinys - siūlyti pinigų politikos priemones ir jų naudojimo sąlygas. Atviros rinkos operacijos, kurias vykdo centriniai bankai gali būti kelių rūšių: a. Centriniai bankai gali dalyvauti antrinėje vyriausybės vertybinių popierių rinkoje, pirkdami vyriausybės verty­binius popierius jie padidina pinigų pasiūlą. Be to sumažina iždo vekselių pasiūlą kitiems vartoto­jams, o tuo pačiu padidina jų kainą, bei sumažina palūkanas. Parduodami vyriausybės vertybinius popie­rius centriniai bankai sumažina pinigų pasiūlą. Kitaip tariant, centrinių bankų dalyvavimas atviroje rinkoje keičia pinigų pasiūlą LR. (Lietuvos bankas kol kas antrinėje rinkoje nedalyvauja). b. Atpirkimo sandoriai (REPO). Centriniai bankai trumpam laikotarpiui, dažniausiai 7 dienom perka iš komerci­nių bankų vyriausybės vertybinius popierius, o šie įsipareigoja po 7 dienų juos atpirkti. Tokie at­pirkimo sandoriai gali būti vykdomi arba nuolatos, arba atsiradus būtinybei, kai komerciniams bankams trūksta atsargų. Centriniai bankai taip pat gali vykdyti atvirkštinius atpirkimo sandorius (reverse REPO). Šiuo atveju centrinis bankas parduoda komerciniams bankams, siekdamas sumažinti komercinių bankų perteklinę atsargą, o po to vyriausybės vertybinius popierius atperka. c. Centrinis bankas gali pirkti ir parduoti vyriausybės vertybinius popierius užsienio centriniams bankams ir ki­toms finansinėms institucijoms, turinčioms sąskaitas savo šalies centriniuose bankuose. Užsienio pir­kėjai perveda atitinkamą sumą į tos šalies centrinį banką. d. Besivystančiose šalyse centriniai bankai tiesiogiai perka vyriausybės vertybinius popierius iš iždo, o su­ėjus mokėjimo terminui grąžina juos arba keičia į naujus vertybinius popierius. Tačiau demokratinėse šalyse, kuriose centriniams bankams garantuojama ekonominė nepriklausomybė, jie paprastai nedaly­vauja VVP pirminėje rinkoje. Taigi atviros rinkos operacijos – tai centrinių bankų operacijos perkant ir parduodant vyriausybės vertybi­nius popierius atviroje antrinėje rinkoje, t.y. perkant ne tiesiogiai iš vyriausybės ir parduodant ne tiesiogiai vy­riausybei. Atviros rinkos operacijos yra svarbiausia pinigų politikos priemonė, nes jis yra svarbiausias veiks­nys, lemiantis pinigų pokyčius, o dėl to ir palūkanų normos svyravimus. Centrinis bankas, norėdamas pristabdyti ekonominę recesiją ir padidinti Ms, paspartinti ekonominio augimo tempus, perka vertybinius popierius iš komercinių bankų ar kitų juridinių asmenų. Abiem atvejais rezultatas bus tas pats, nes pinigai atsidurs komercinių bankų sąskaitose. Jeigu centrinis bankas nori sumažinti infliacinius tempus, tada parduoda vertybinius popierius ir taip vykdo ribojančią, restrik­cinę pinigų politiką. Pagal funkcinę paskirtį atviros rinkos operacijos skirstomos į dinamines ir gynybines. Tokios atviros rinkos operacijos, kurių pagalba centrinis bankas siekia paveikti komercinių bankų atsargų dydį ir pinigų bazę, vadi­namos dinaminėmis atviros rinkos pinigų operacijomis. Gynybinės atviros rinkos pinigų operacijos yra sie­kimas kompensuoti kitų veiksnių, turinčių poveikį CB kitimui, pvz. iždo indėlių pokytis centriniame banke. Centrinis bankas atviros rinkos operacijas vykdo pirkdamas ir parduodamas trumpalaikius iždo vekselius, nes jie yra pakankamai likvidūs ir jų prekybos apimtys yra pakankamai didelės. Atviros rinkos operacijos yra veiksmingiausia priemonė, kontroliuojant pinigų bazę, nes ji padidėja tiek, už kiek centrinis bankas perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinių popierių (reikia padauginti iš multipli­katoriaus įtakos). Atviros rinkos operacijų naudojimas Lietuvoje. Pinigų politikos programoje Lietuvoje 1997 – 1999 m. buvo numatyta, kad jau nuo 1997 m. Lietuvos bankas pradės taikyti tam tikras priemones. Pirmiausia pradėjo tai­kyti REPO. Šie sandoriai laikomi trumpalaikėmis likvidumo paskolomis. Nuo 1998 10 16 iki šiol atpirkimo sandoriai nebebuvo vykdomi. Svarbiausia priežastis ta, kad komerciniai bankai turi laisvų pinigų perteklių. At­virkštinių REPO sandorių Lietuvos bankas dar nevykdė, nes neturėjo iki šiol savų vyriausybės vertybinių po­pierių, pirktų antrinėje rinkoje. Lietuvos banko valdyba 1997 04 17 patvirtino terminuotų indėlių aukcionų su­darymo ir vykdymo tvarką ir nuo 1997 08 pradėjo vykdyti šiuos aukcionus. Jie įgalina sumažinti laisvas atsar­gas. Palūkanos, mokamos už terminuotus indėlius aukcione yra žemutinė tarpbankinės rinkos palūkanų normos riba. Terminuotų indėlių aukciono terminas paprastai būna arba 7 arba 14 dienų. Centrinis bankas gali rengti dvejopo pobūdžio vyriausybės vertybinių popierių aukcionus: 1. nustato maksimalią atpirkimo sandorių sumą, o komerciniai bankai varžosi dėl trumpalaikių paskolų siūly­dami tam tikrą palūkanų normą. 2. gali organizuoti kiekio aukcionus. Tuomet centrinis bankas nustato palūkanas, o komerciniai bankai spren­džia, kokias paskolų sumas imti. Taigi atviros rinkos operacijos yra daug pranašesnės už kitas pinigų politikos priemones: 1. centrinis bankas gali tiesiogiai kontroliuoti atviros rinkos operacijų apimtį, o dėl to ir poveikį pinigų pa­siūlai; 2. kadangi centrinis bankas pats nustato vyriausybės vertybinių popierių pirkimo – pardavimo apimtį, tai atvi­ros rinkos operacijos yra pakankamai lanksčios ir preciziškos, kas įgalina centrinį banką tiksliai keisti komercinių bankų atsargas; 3. atviros rinkos operacijos lengvai pakeičiamos priešinga linkme. Jei centrinis bankas pastebėjo, kad pi­nigų pasiūla yra per didelė, jis gali organizuoti atviros rinkos pardavimą. Tai sumažins komercinių bankų atsargas; 4. atviros rinkos operacijos yra labai greitai veikianti priemonė, nereikalaujanti jokių papildomų spren­di­mų. 2. 2. Diskonto paskolos Diskonto paskolos. Centrinis bankas vykdo paskutinio skolintojo funkciją, kuri reiškia, kad jis esant tam tikrom sąlygom, teikia pa­skolas komerciniams bankams. Šios paskolos vadinamos diskonto paskolomis. Centrinio banko sąlygos, ku­riomis bankams teikiamos paskolos, vadinamos diskonto langeliu. Diskonto paskolos teikiamos tik tuo atveju, kai bankams kyla laikinų sunkumų, todėl šios paskolos įgalina užkirsti kelią finansinei panikai, kai bankams iškyla laikinų likvidumo problemų. Centrinis bankas diskonto paskolą gali paveikti dviem būdais: 1. veikdamas paskolų kainą ir diskonto normą; 2. veikdamas diskonto kiekį. Diskonto norma dažniausiai yra didesnė už tarpbankinių paskolų palūkanų normą ir sudaro pastarosios ribas. Žinodami diskonto normą, bankai sprendžia, ar imti paskolas iš centrinio banko, ar skolintis tarpbankinėje rin­koje. JAV federalinė kredito sistema dar teikia sezonines paskolas. Jos teikiamos komerciniams bankams pvz. kai prasideda atostogų metas. Lietuvos bankas 1997 m. pradėjo teikti likvidumo paskolas. Bankai taip pat teikia trumpalaikes vienos nakties ar dienos paskolas. Jos teikiamos centrinio banko licenziją turintiems bankams ar filialams. Vienos nakties paskolos teikiamos įkeičiant vyriausybės vertybinius popierius, todėl vienos nakties paskolos yra savotiškas lombardas. Vienos nakties paskolos teikiamos labai greitai ir grąžinamos kitą dieną. Svarbiausias diskonto politikos pranašumas yra tas, kad ja naudodamasis centrinis bankas gali vykdyti paskutinio skolintojo funkcijas. Diskonto paskolos padeda išvengti panikos. Tačiau ekonomistai abejoja, ar tikslinga diskonto politiką naudoti kaip pinigų politikos kontrolės priemonę. Jei centrinis bankas nustato pa­stovią diskonto normą, tai svyruojant rinkos palūkanų normai, keisis skirtumas tarp diskonto normos ir rinkos palūkanų normos, dėl to svyruos diskonto palūkanų apimtys ir pinigų pasiūla. Jei diskonto norma būtų kei­čiama atsižvelgiant į rinkos palūkanas, tai vėl sukeltų nepageidaujamus pinigų pasiūlos svyravimus. Pvz., didinant diskonto normą, didėja bankų išlaidos papildomoms atsargoms, dėl to didėja rinkos palūkanos ir indėlių palūkanos, taip siekiama privilioti daugiau investicijų, tačiau dėl paskolų palūkanų normos padidė­jimo, sumažėja paskolų paklausa, o tai daro neigiamą įtaką ūkiui. 2. 3. Privalomųjų atsargų politika Privalomųjų atsargų politika. Privalomosios atsargos yra dar viena centrinio banko pinigų politikos priemonė. Šių atsargų esmė ta, kad bankai ir kitos indėlius imančios institucijos privalo savo sąskaitose centriniame banke laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų indėlininkams dalį. Centrinis bankas, keisdamas privalomą atsargų normą, įtakoja pinigų mul­tiplikatorių, o per jį ir pinigų pasiūlą. Privalomųjų indėlių paskirtis – garantuoti indėlius renkančių institucijų lik­vidumą, sugebėjimą laiku atsiskaityti su indėlininkais. Susiformavus patikimai bankų sistemai, privalomųjų at­sargų norma gali būti mažinama ar net jos visai atsisakoma. Privalomųjų atsargų politika turi trūkumų. Pvz., privalomųjų atsargų normos padidinimas gali būti bankų sis­temos likvidumo priežastis, ypač tų, kurie turi mažas perteklines atsargas. Todėl centrinis bankas privalomų atsargų normos didinimą turi derinti su kitomis pinigų pasiūlos priemonėmis, pvz., su diskonto paskolų sąlygų palengvinimu. Privalomosios atsargos normos padidinimas, kai CB nekompensuoja komerciniams bankams, didina paskolų palūkanų normą, kas mažina investicijas. Todėl manoma, kad likvidumo problemas reiktų ir galima spręsti kitokiais būdais. Centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti ne visus tikslus. Jis negali tiesiogiai užtikrinti aukšto užimtumo ir spartaus ekonominio augimo, bet netiesiogiai naudodamas pinigų pasiūlos kontrolės priemones, gali paveikti ir šiuos tikslus. Todėl centrinis bankas pasirenka tą ar kitą kintamąjį vadinamą taktiniu orientyru – tarpiniu tikslu. Taktiniai orientyrai gali būti veikiami pinigų politikos priemonių ir turi tvirtą ir patikimą sąryšį su pinigų politikos tikslais. Taktiniai orientyrai privalo pasižymėti tam tikromis savybėmis: 1. galimybė išmatuoti pasirinktąjį kintamąjį. Tai būtina, jei politikai nori kontroliuoti jo kitimą, bei jo kitimo pasek­mes ir paveikti jį. Šia prasme labiausiai priimtini kaip tarptautiniai tikslai yra pinigų keikis ir palūkanų norma, tačiau yra sunkumų matuojant realią palūkanų normą, nes ji yra skirtumas tarp nominalios palū­kanų normos ir laukiamos infliacijos (I-e), o laukiama infliacija nėra tiksliai žinoma. 2. jo patikimumas. Taktiniai orientyrai turi būti patikimi, tai yra jų kitimo trajektorija vienareikšmiškai bylotų apie realius ekonominius pokyčius. Tikrovėje yra kintamųjų, kurių reikšmės gali didėti arba mažėti esant ekonominiam pakilimui. 3. galimybė kontroliuoti jį. Būtina, kad šalies centrinis bankas galėtų kontroliuoti pasirinktąjį taktinį orientyrą. Ji gali geriausiai kontroliuoti ir pinigų politikos priemonėmis paveikti pinigų kiekį. Palūkanų normą kontro­liuoti kiek sunkiau, nes ji priklauso ne tik nuo pinigų pasiūlos, bet ir nuo pinigų paklausos. Tarp pinigų pasiūlos kitimo ir infliacijos lygio ilgu laikotarpiu yra pakankamai pastovus ryšys. Todėl centrinis bankas kontroliuodamas pinigų pasiūlą turi galimybę palaikyti žemą infliacijos lygį. Tiesa, tam tikru laikotarpiu gali kilti šiek tiek sunkumų, kainų lygiui poveikį turi ir egzogeniniai veiksniai. Pvz., importuojamų prekių kaina, ypatingai energetinių išteklių, verslo ir žmonių lūkesčiai. Įvairių šalių politika rodo didelę taktinių veiksmų įvairovę, priklausomai nuo tam tikros šalies ypatingų sąlygų. Tačiau anksčiau ar vėliau, centriniai bankai vėl grįžta prie svarbiausių taktinių orientyrų: pinigų pasiūlos kiekio (dažniausiai derinama su infliacija) arba valiutos kursas. 3. CENTRINIU BANKU SUSIJUSIŲ STRAIPSNIŲ ANALIZĖ Šioje dalyje aptarsime šiuos straipsnius: „Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui. Teoriniai ir praktiniai aspektai“, 3.1. Straipsnio „Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui. Teoriniai ir praktiniai aspektai“ analizė Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos finansinio tarpininkavimo sektoriaus, kurio pagrindą sudaro bankininkystės sektorius, tendencijos šalies ekonomikoje, pateikiami bankininkystės sektoriaus poveikio ekonomikos vystymuisi teoriniai aspektai. Taikant statistikos modelius, tiriama ekonomikos augimo priklausomybė nuo bankininkystės sektoriaus rodiklių, išryškinami labiausiai ekonomikos augimą lemiantys bankininkystės sektoriaus veiksniai, kiekybiškai įvertinamas jų poveikis bei pateikiama gautų ryšių ekonominė interpretacija. Įvade teigiama, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!