Biochemijos teorinė medžiaga

 1. Angliavandenių bendra charakteristika,funkcijos. Angliavandeniai- tai organiniai junginiai, kurių sudėtyje yra kelios hidroksigrupės ir viena karbonilo grupė. Tai polihidroksikarboniliniai junginiai. Bendroji formulė yra CnH2nOn, bet yra žinoma tokių angliavandenių, kurių sudėtis neatitinka pateiktos bendrosios formulės. Todėl angliavandenius tikslinga vadinti sacharidais. Pagal struktūrą sacharidai (angliavandeniai) skirstomi į monosacharidus, oligasacharidus ir polisacharidus. Monosacharidai nereaguoja su vandeniu, t. y. nesichidrolizuoja, o oligosacharidai ir polisacharidai hidrolizuojasi. Monosacharidų molekulėse gali būti nuo 3 iki 10 anglies atomų. Oligasacharidai susideda iš 2-20 monosacharidų, susijungusių glikozidiniais ryšiais (sacharozė, laktozė, maltozė) . Polisacharidai- tai junginiai, kurių hidrolizės reakcijos metu susidaro daug monosacharidų molekulių. Sacharidai (angliavandeniai) Monosacharidai Oligasacharidai Polisacharidai Gliukozė Fruktozė Sacharozė Krakmolas Celiuliozė Sacharidai kartu su baltymais ir riebalais sudaro gyvųjų organizmo ląsteles. Augalai sintetina sacharidus fotosintezės metu iš anglies(IV) oksido ir vandens. Pagrindinės funkcijos: • Energetinė (suskaidžius gliukozę susidaro 36 ATP molekulės); • Struktūrinė; • Apsauginė (antigenų sudėtis); • Plastinė (įeina į membranų sudėtį); • Specifinė; • Nervinė; • Reguliacinė (maisto produktuose esanti ląsteliena skatina virškinimą ir žarnyno peristaltika). 2. Tolerancijos mėginio tyrimas. Glukozės tolerancijos mėginys / GTM - testas cukrinio diabeto dg patvirtinti. •Tyrimas atliekamas po 3 dienų įprastos mitybos be apribojimų angliavandeniams, nesergant kitomis ligomis. •Nevalgius išgeriama 75 g glukozės ištirpintos vandenyje, glikemija matuojama nevalgius I – nevalgius, II – dvi val. Po glukozės tirpalo suvartojimo. Testo interpretacija I matavimas II matavimas Sveikas iki 6,1 mmol/l iki 7,8 mmol/l Hiperglikemija nevalgius > 6,1 mmol/l iki 7,8 mmol/l Angliavandenių apykaitos sutrikimai > 6,1 mmol/l Iki 11,0 mmol/l Cukrinis diabetas > 6,1 mmol/l > 11,0 mmol/l  Klasikiniu atveju cukrinio diabeto diagnostika remiasi paciento atsako į gliukozės krūvį įvertinimu. Jo metu gliukozės koncentracija kraujyje matuojama tam tikrais intervalais prieš tai pacientui išgėrus 75 g gliukozės, ištirpintos ~300 ml vandens. Prieš tiriant gliukozės toleranciją, būtina: • normaliai maitintis 3 dienas ir nekeisti režimo bei vartojamo cukraus kiekio; • nevartoti 3 dienas vaistų, veikiančių šią apykaitą: salicilatų, vaistų nuo tuber­kuliozės, anoreksinių (apetitą mažinančių), psichostimuliuojamųjų, kontra­ceptinių (nes į jų sudėtį įeina estrogenas), diuretikų; • nerūkyti; • tyrimą atlikti ryte nevalgius, ramybės būklės. 3. Glikolizė. Glikolizė- vykstant šiai reakcijai, gliukozė skyla į dvi piruvato molekules. Glikolizė yra pirmas aerobionio ir vienintelis anaerobionio kvėpavimo etapas. Vyksta citozolije. Glikolizės metu iš vienos gliukozės molekulės atsipalaiduoja 2ATP molekulės. Nesant deguonies gali vykti tik glikolizė. Piruvatas- glikolizės metu citozolyje susidarantis junginys, vienas iš pagrindinių medžiagų apykaitos tarpinių produktų. 4. Gliukoneogenezė. Gliukoneogenezė – metabolinis kelias, kuriame yra gaminama gliukozė iš ne angliavandenių substratų, bet iš tokių junginių, kaip laktatas, glicerolis ir gliukogeninės aminorūgštys. Negaunant angliavandenių- išsiskiria hormonas gliukagonas, kuris didina gliukozės koncentraciją kraujyje gliukoneogenezės keliu. Tai procesas, kai iš ne angliavandenių yra sintezuojama gliukozė arba gliukogenas. Žmonėse ir kituose gyvūnuose, tai vienas iš dviejų pagrindinių kelių palaikyti gliukozės koncentraciją kraujyje. Kitais žodžiais, gliukozės lygis kraujyje yra palaikomas glikogeno skaidymu – glikogenolize. Gliukoneogenezė yra visur esantis procesas, kuris vyksta augaluose, gyvūnuose, grybuose ir kituose mikroorganizmuose.[2] Gyvūnuose gliukoneogenezė vyksta kepenyse ir mažiau intensyviau inkstuose. Šis procesas vyksta kai pasninkaujama, badaujama, laikomasi dietos arba intensyviai mankštinamasi, taip pat jis yra labai endergoninis. Pavyzdžiui, kelias nuo piruvato iki gliukozės-6-fosfato reikalauja 4 molekulių ATP ir 2 molekulių GTP. 5. CD klinikinis vertinimas. Sveikų asmenų gliukozės tolerancijos mėginio rezultatų reikšmės: • gliukozės koncentracija kapiliariniame kraujyje nevalgius 3,33–5,55 mmol/l,  po 2 val. 3,33–7,79 mmol/l; • gliukozės koncentracija kraujo plazmoje (serume) nevalgius 4,2–6,1 mmol/l, po 1 val. ≤ 10 mmol/l; po 2 val. ≤ 7,7 mmol/l. Gliukozės kiekio kraujyje kitimo priežastys yra šios: • nuolatinė hiperglikemija (cukrinis diabetas, Kušingo sindromas, akromegalija, nutukimas); • laikinoji hiperglikemija (feochromocitoma, sunkios kepenų ligos, ūminė streso reakcija, šokas, traukuliai); • nuolatinė hipoglikemija (insulinoma, antinksčių žievės nepakankamumas, neišsivysčiusi kankorėžinė liauka, galaktozemija, ektopinė insulino gamyba navikiniame audinyje); • laikinoji hipoglikemija (didelio alkoholio kiekio suvartojimas iškart, vaistų (salicilatų, vaistų nuo tuberkuliozės), poveikis, sunkios kepenų ligos, kai kurios glikogenozės, „funkcinė“ hipoglikemija, paveldimas gliukozės įsisavinimo sutrikimas). 6. Angliavandenių apykaitos reguliavimas. Angliavandenių apykaitos reguliavimas: Reguliuoja CNS dalyvaujant hormonams (Vienintelis insulinas mažina gliukozės kiekį, visi kiti didina. Negaunant angliavandenių- išsiskiria hormonas gliukagonas, kuris didina gliukozės koncentraciją kraujyje gliukoneogenezės keliu. Tai procesas, kai iš ne angliavandenių yra sintezuojama gliukozė arba gliukogenas. Adrenalinas- pradžioje pagerina kepenyse fosfolipazės aktyvumą. Skaldo glikogeną (rezerve esanti) iki gliukozės. Gliukokortikoidai didina gliukozės koncentraciją gliukoneogenezės keliu. Hipofizės hormonai didina gliukozę per kitas endokrinines liaukas. Skydliaukės hormonai dalyvauja baltymų, angliavandenių apykaitoje ir taip didina gliukozės kiekį kraujyje. 7. Baltymų apykaitos bendra charakteristika, funkcijos, apykaitos reguliavimas. Baltymai – iš aminorūgščių sudarytos makromolekulės susijungusios peptidiniais ryšiais. Funkcijos: • Genetinės informacijos perdavimas ir jos išsaugojimas; • Transportinė (albuminai perneša medžiagas krauju); • Statybinė (dalyvauja susidarymo procese); • Apsauginė (organizme sintetinami antikūnai saugo jį nuo bakterijų), • Rezervinė. • Hormoninė – baltymai valdo medžiagų apykaitą. Baltymas Paprastas Sudėtinis Albuminai, globulinai, protaminai, prolaminai, histaminai... Nukleoproteinai, chromoprotenai, lipoproteinai, gliko ir fosfoproteinai. Sudaryti tik iš aminorūgščių. Aminorūgštys+ kitos medžiagos pagal tai sprendžiama. Albuminai- daugiausia yra kraujo plazmoje. Laisvai migruoja per pusiau laidžią membraną, atlieka transportine, detoksikuojančia funkciją. Globulinai- iš jų gaminami serumai ir gydomieji globulinai. Reguliavimas: Ląstelinis- Pagrindinis vaidmuo tenka fermentams, jie skaldo medžiagas, skilimo produktai atlieka reguliuojamąjį baltymų vaidmenį. Tarpląstelinis- į tarpląstelinę terpę iš ląstelės patenka daug medžiagų(produktų), jų visuma turi įtakos darbui. Neurohumoralinis- liaukų hormonai dalyvaujantys nervu reguliuoja baltymus.Stimuliuoja baltymo sintezę, deguonies vartojimą. 8. Amino rūgščių apykaita: peramininimas, dezamininimas, dekarboksilinimas. Peramininimas- procesą katalizuoja fermentai aminotransferazės,kurios atima nuo aminorūgšties amino grupę NH2 ir per du etapus prijungia prie aminorūgšties alfoketogrupes. Proceso metu susidaro nauja aminorūgštis. Dezamininimas- katalizuoja fermentai dezaminazės, kurie suskaldo amino rūgštį iki CO2, H2O, NH3 ir ATP. Dekorboksilinimas- procesas kurio metu fermentai dekorboksilinazės, nuo amino ūgšties atima korboksilo grupę ir reakcijos metu susidaro biol. akt. medžiagos aminai. (tirozinas- tiraminai) 9. Šlapalo sintezė, klinikinis vertinimas. Šlapalas (urea)- vienas svarbiausių inkstų funkcijos rodiklių. Šlapalas yra galutinis baltymų apykaitos produktas. Jį sintezuoja kepenys, jis dėl koncentracijos gradiento lengvai pereina pro visas membranas ir greitai iš ląstelių patenka į visas organizmo terpes (kraujo plazmą, šlapimą). Urea koncentracija priklauso nuo to, kaip greitai ją gamina kepenys ir kaip greitai ją išskiria inkstai. Kepenyse urea sintezė sutrinka retai, o inkstuose ji greitai filtruojasi, todėl šis parametras iš esmės naudojamas inkstų funkcijai įvertinti (kartu su kreatinu). Jis atspindi konkrečiai ne filtraciją, o suminę inkstų funkciją. Kepenyse šlapalas susidaro iš NH3. Kepenyse yra du fermentai katalizuojantys karbamoilfosfato sintezę: karbomoilfosfatsintetazė I ir karbomoilfosfatsintetazė II. Todėl šlapalo sintezė schemiškai atrodo taip: I etapas. NH3+CO2 II etapas. NH3+ α-Ketoglutaro rūgštis ↓ ↓ Karbomoilfosfatas Gliutamino rūgštis ↓ ←Ornitinas ↓ Citrulinas Asparagino rūgštis III etapas. Arginino- gintaro rūgštis ↓ → Fumaro r. Argininas ↓ Šlapalas Klinikinė reikšmė: Norma: 1,8-8,3mmol/l Kai pažeidžiama inkstų funkcija, šlapimo koncentracija padidėja anksti. Didesnės šlapimo koncentracijos kraujo serume priežastys būna renalinės (pažeisti inkstai negeba pašalinti azotinių medžiagų) ir ekstra renalinės (vartojami maisto produktai turintys daug baltymų arba yra organizmo baltymai). Urea koncentracija padidėjus daugiau nei 30mmol/l, beveik visada galima atmesti ekstrarenalinių priežasčių grupę. Šlapalo koncentracijai sumažėjimas atsiranda sergant sunkiomis kepenų ligomis, sutrikus kepenų funkcijai. Tuomet šlapalo pagaminama nepakankamai. Taip pat urea koncentracija gali sumažėti ilgai nevalgant baltyminio maisto. 10. Chromoproteidai: bilirubinas, jo frakcijos, klinikinis vertinimas. Norma:3,14-17,0µmol/l Bilirubino apykaita organizme: Hemoglobinas →Verdoglobinas→Biliverdinas→N bilirubinas (+Gliukorono rūgštis)→ T bilirubinas → Urobilinas, Sterkobilinas. Bilirubinas yra vienas iš tulžies komponentų. Jis gaminamas kepenyse, blužnyje ir kaulų čiulpuose. Bilirubinas  taip pat susidaro eritrocitų irimo metu. BILIRUBINO FRAKCIJOS: • Tiesioginis bilirubinas(TB) - tai yra vandenyje tirpi bilirubino forma, kuri tiesiogiai reaguoja su reagentais esančiais mėgintuvėlyje.  Tiesioginio bilirubino kiekis kraujyje didėja esant obstrukcinei geltai (pvz. Esant tulžies pūslės akmenims) ar hepatinei geltai. Kadangi šiuo atveju sutrinka tulžies nutekėjimas į žarnyną, bilirubinas patenka į kraują ir pašalinamas su šlapimu. Normaliomis sąlygomis tiesioginis (arba konjuguotas) bilirubinas yra išskiriamas per virškinamąjį traktą ir tik nedideli jo kiekiai aptinkami kraujo srovėje.TB žarnyne yra dekonjuguojamas ir laipsniškai redukuojamas veikiant mikroorganizmų fermentams. Plonosiose žarnose susidaro mezobilirubinas ir mezobilinogenas,storose- sterkobilinu.Nedidelė dalis sterkobilinogeno rezorbuojasi iš tiesiosios žarnos į kraują ir išsiskiria su šlapimu (1-4mg/parą). Tai urosterkobilinogenas - normalus šlapimo pigmentas. Tiesioginis bilirubinas yra vienintelė bilirubino forma, kuri gali pereiti per filtruojančiąsias inkstų membranas . Todėl tiesioginis bilirubinas yra vienintelė bilirubino forma aptinkama šlapime. • Netiesioginis bilirubinas dar yra vadinamas nekonjuguotu bilirubinu. Normaliomis sąlygomis jis yra aptinkamas kraujyje. Esant normaliomis sąlygomis, ši bilirubino forma vandenyje  netirpsta ir tiesiogiai nereaguoja su mėgintuvėlyje esančiais reagentais. Tam , kad įvyktų reakciją, į mėgintuvėlį turi būti pridėta alkoholio. Netiesioginio bilirubino kiekiai kraujyje didėje esant hemolizinei geltai. Esant šio tipo geltai, hemoglobino skilimo produktų kraujyje yra daugiau ir dėl to didėja netiesioginio bilirubino kiekis kraujyje. Šio tipo bilirubino kiekis taip pat padidėja esant hepatoceliuliniams susirgimams, pvz. sergant hepatitu. Nekonjuguoto bilirubino kiekis didės esant raudonųjų kraujo kūnelių irimui bei naujagimų geltai.Gelta- kai bilirubinas difunduoja į audinius. Padidėjimas tulžies akmenų,hemolizė, navikai kepenyse ir kasos galvutėje,helmintai,vitamino B12 deficitinė anemija, pirminė kepenų cirozė, medikamentai, širdies nepakabakamumas. Tyrimui naudojami serumo, plazmos ir kraujo mėginiai. Bilirubinas ir jo frakcijų pokyčiai sergant įvairiomis geltomis: Gelta Kraujas Bilirubinas (bendrasis) Bilirubinas (netiesioginis) Bilirubinas (tiesioginis) Hemolizė Padidėja Padidėja Norma Parenchiminė Padidėja Norma arba padidėja (vėlenėse stadijose) Padidėja (vyrauja monogliukuronidai) Mechaninė Padidėja Padidėja Padidėja Esant hemolizinei geltai, serume vyrauja netiesioginis bilirubinas. Esant parenchiminei geltai, abiejų bilirubinų (tiesioginio ir netiesioginio) koncentracija linkusi didėti vienodai. Esant mechaninei geltai, vyrauja tiesioginis bilirubinas. 11. Kreatinino susidarymas, klinikinis vertinimas. Kreatinino sintezėje dalyvauja 3 amino rūgštys: argininas, glicinas, metiononas. Jo daugiausia yra raumenyse, 6iek tiek kraujyje ir nerviniame audinyje. Vyksta dviem stadijom: I – prasideda inkstuose ir vyksta transamidinimo reakcija tarp arganino ir glicino, katalizuojant argininglicino transamidinazei, susidaro glikociaminas ir ornitinas. II – vyksta kepenyse, glikociaminas reaguoja su SAM ir katalizuojant susidaro kreatiną, kuris keliauja į raumenis ir kreatinas katalizuojamas, susidaro kreatinfosfatas, kurį defosforizuojant susidaro kreatinas, kuris išsiskiria su šlapimu. Klinikinis vertinimas: sergant inkstų nepakankamumu sutrinka šalinimas su šlapimu. Atsiranda hiperkreatinemija (fiziologinė ir patologinė). Suaugusių šlapime kreatino nebūna. Kreatinurija būdinga: raumenų susirgimams, senatvinei raumenų atrofijai, Adisono ligai. Ji atsiranda trūkstant vitaminams E, C, B1. Gali būti nėštumo metu, esant mėsos pertekliui maiste, inkstų funkcijos sutrikimams. Tyrimui naudojami serumo, plazmos ir kraujo mėginiai. 12. Šlapimo rūgšties nustatymas, klinikinis vertinimas. Susidaro iš nukleoproteinų, įrant purinams. Purinų randama daug mėsos produktuose. Sutrikus medžiagų apykaitai,ir nusilpus inkstų funkcijai,sutirnka šlapimo rūgštis išsiskyrimas su šlapimu,todėl jos koncentracija padidėja kraujyje. Normoje,sveiko žmogaus organizme,šlapimo rūgšties kraujyje yra nedaug. Kita dalis išsiskiria su šlapimu. Kai padidėja šlapimo rūgšties koncentracija dėl tam tikrų priežasčių(amžius,inkstų sutrikimai),šlapimo rūgštis sudaro druskas kurios nusėda tuščiavuduriuose organuose,jų latakuose ir sąnariuose. Šis druskų nusedimas sukelia akmenligę ir podagrą. Podagros priepolio metu,šlapimo rūgšties koncentracija padidėja 2-3 kartus. Šlapimo rūgšties koncentracija priklauso nuo mitybos. Podagros priepolio metu rekomenduojama nevartoti mėsos. Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje vadinama hiperurikėmija. Šlapime hiperurikurija. Priežastys: Fiziologinės-valgant masitą,kurio sudėtyje yra daug purinų, fiziškai dirbant,badaujant. Patologinės priežastys - inkstų funkcijų nepakankamumas,CNS dirginimas,irant audiniaims,apsinuodijus kai kuriomis cheminėmis medžiagomis: švinas,chloroformas,anglies tetrachloridas. Mot. 155-137mmol/l, vyr 178- 446mmol/l Nustatyti šlapimo rūgšties koncentraciją svarbu ne tik sergantiems podagra bet ir asmenims, turintiems širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių - padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio ir trigliceridų kiekis kraujyje, cukrinis diabetas. Padidėjimas: •  Podagra •  Inkstų pažeidimai •  Sąnarių ligos Sumažėjimas: •  Kai kurie medikamentai •  Inkstų tubulių defektai •  Ksantinurija •  Sunkios kepenų ligos Tyrimui naudojamas serumas. 13. Albuminai ir globulinai, jų vaidmuo organizme. Albuminas, gerai vandenyje tirpstantis baltymas, turintis didelį neigiamą krūvį. Tai natūralus koloidas. Žmogaus albumino tirpalas, gydant kritiškai sunkius ligonius. Šį baltymą galime aptikti kiaušinio baltyme. Globulinai kartu su albuminais yra vieni gausiausių žmogaus baltymų. Globulinams priskiriami kraujo krešėjimo baltymai (protrombinas, fibrinogenas), antikūnai, komplementas, taip pat a fotoproteinas (a globulinas, kurį sintetina vaisiaus audiniai). Globulinai kartu su albuminais ir nedidelės molinės masės medžiagomis palaiko kraujo osmosinį slėgį. Gaminami globulinų preparatai, turintys antikūnų prieš infekcinių ligų sukėlėjus. Vartojami kaip profilaktinė priemonė apsisaugoti nuo bakterijų ir virusų sukeltų ligų. 14. Lipoproteinai: LMTL, MTL, DTL. Lipoproteinai- dalyvauja: baltymo sintezėje, genetinės informacijos perdavime, įeina į fermento, kofermento sudėti, dalyvauja atminties sintezėje, nulemia baltymo specifiškumą. Sintezuojami žarnyno kepenų ir žarnyno ląstelėse ir jų pagrindinė funkcija - pernešti riebiąsias rūgštis ir cholesterolį, tačiau skirtingom kryptim. LMTL perneša egzogeninius triglicerolius. MTL perneša riebiąsias rūgštis ir cholesterolį į periferinius audinius, dalyvaujant streso fone. DTL transportuoja riebiąsias rūgštis ir cholesterolį iš periferinių organų į kepenis, jie naudingi kadangi atnešta į kepenis cholesterolį. 1. LMTL (praeina) labai mažo tankio (Perneša egzogeninius glicerolius) 2. MTL (praeina) iš ir į ląsteles membranas (Perneša riebiąsias rūgštis ir cholesterolį, streso fone iš kepenų į periferinius audinius) 3. DTL- transportuoti riebiąsias rūgštis ir cholesteroli iš periferijos į kepenys. Jie naudingi, kadangi atneštas į kepenys panaudojamas: A- vyriškų ir moterišku hormonų sintezei; B- dalyvauja vitamino D sintezėje; C- dalyvauja tulžies susidarymo procesuose ir įeina į sudėtį; D- įeina į membranų sudėtį; E- dalyvauja imuninėje sistemoje. Sintezuojami kepenų ir žarnyno ląstelėse, pagrindinė funkcija pernešti riebiąsias rūgštis ir cholesterolį, tačiau skirtingom kryptim. 15. Specifiniai baltymai: Homocisteinas. HC homocisteinas atrastas 1962m. Protiškai atisilikusių vaikų šlapime. 1969m. paskelbta homocisteino atero sklerozės teorija. Tai sieros turinti amino rūgštis, susidaro iš metionino amino rūgšties sutrikus šios rūgšties metilinino reakcijoms. Pagrindinė priežastis - B grupės vitaminų trūkumas. Pagrindinis homocisteino šaltinis yra maisto produktai (metionino gausu: mėsa, varškė ir kiti pieno produktai). Kad metioninas būtu pasisavintas iš varškės yra būtinas tinkamas kiekis amino rūgščių ir anglevandenių. Paugliams - 5mmol, suaugusiems 8-10mmol, >60 metų 30-100 mmol. Homocisteinas dalyvauja: nėštumo komplikacijos, ateroskrelozę, inkstų komplikacijas, slopina atminties sintezės procesus (vystosi alshaimeris). Homocisteinas sutrigdo monoaminų sintetinimo reakcijas, slopina naudingo laisvo radikalo NO (nitrito oksido) susidarymą kraujagyslių endotelinėse ląstelėse. Skatina kalcio atsidėjimą kraujagyslių sienelėse. Skatina ETL frakcijos susijungima su trombinu. Skatina žalingo deguonies O2 (viršuje -) laisvojo radikalo susidarymą, ko pasekoje susidaro labai reaktyvus junginys HC tiolaktonas. Medžiagos ir galtoriai skatinantys HC didėjimą: amžius, lytis, gyvenimo būdas, fermentų mutacijos (genetiniai polinkiai), genų mutacijos, inkstų funkcijos susilpnėjimas, lėtinės patologijos. Gyvenimo būdo veiksniai: B grupės vitaminų stoka. Mikro bangų krosnelės sunaikina apie 40-60% B grupės vitaminų. Nesaikingas vaistų vartojimas. Tabakas, alchoholis, narkotinės medžiagos, maisto priedai. 16. Uždegiminiai baltymai ; CRB KLINIKINIS VERTINIMAS. C REAKTYVUSIS BALTYMAS (CRB) - Molekulinė masė 105 000Da. Normalus koncentracija serume: • Suaugusiems - 0 – 5mg/l(8,0 yra nesuderinamas su gyvybe. Acidozė ir alkalozė ACIDOZĖ – rodo vandenilio jonų koncentracijos padidėjimą virš normos – tada kraujo pH mažėja. Kai pH

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!