Bibliotekininkystės teorija (konspektas)

Bibliotekininkystės teorija PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS BIBLIOTEKA – tradicine samprata: knygų rinkinys, kolekcija, pastatas, kuriame yra kolekcija. Biblioteka bibliotekininkystės srityje: socialinis komunikacijos institucija, kuri kaupia, tvarko, saugo ir teikia visuomenei naudotis įvairiais dokumentais. Biblioteka – (gr. Knyga + saugykla) • Socialinės komunikacijos institucija, kaupianti, tvarkanti, laikanti dokumentus – rankraščius, knygas, periodinius leidinius, kt. spaudinius, garsines, vaizdines bei elektronines laikmenas ir kt. Visa tai biblioteka pateikia visuomenei bei individui naudotis. Ilgainiui kito bibliotekos pobūdis, paskirtis, tipai ir funkcijos. Pagr. f-jos dabar yra mnemotinė (žmonijos atminties išsaugojimas) ir komunikacinė (žinijos, informacijos bei dokumentų skleidimo). • Knygų rinkinys, kolekcija (ir asmeninė biblioteka). • Patalpa arba pastatas, kuriame laikomos knygos. • Bet kokių dokumentų fondas, be to, rinkmena, kurioje sukaupti programos elementai. • Knygų serija, skirta tam tikrai skaitytojų grupei (,,Pasaulinės literatūros biblioteka“). (Knygotyra - enciklopedinis žodynas. P. 54.). • Kanalas, tarpininkas tarp visuomenės ir dokumentų. (skaidrės) • Pirmapradis socialinės ir dokumentinės komunikacijos sistemos elementas. • Autonomiška institucija; socialinės komunikacijos institucija. (Teoriniai bibliotekininkystės pagrindai II d. p. 28.) Mūsų dienomis biblioteka suprantama kaip: • Informacinis, technologinis, psichologinis ir geografinis valstybės ir tautos informacijos išteklius. • Sutvarkytų žinių visuomeninis centras, kurio pagrindinės funkcijos yra teikti informaciją, švietimą ir pramogą. • Laisvo priėjimo prie informacijos teikėja. (Sporane B., 1999) • Įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, veikiantis informacijos sklaidos, kultūros, mokslo ir švietimo srityse ir vykdantis bibliotekų veiklą, arba juridinio asmens, turinčio teisę vykdyti bibliotekų veiklą, struktūrinis padalinys. (LIETUVOS RESPUBLIKOS BIBLIOTEKŲ Į S T A T Y M A S). Bibliotekininkystė – • Dokumentuose užfiksuotos žinijos ir informacijos kaupimo bei panaudojimo organizavimas. Kitomis kalbomis vadinamas: bibletekovedenije ir bibliotecnoje delo; Librarianship ir Library Science; Bibliothekswissenschaft ir kt. Kartais vadinamas: bibliotekotyra, bibliotekų mokslu, bibliologija. (Knygotyra - enciklopedinis žodynas. P. 56.). • Pirmapradė dokumentinės komunikacijos visuomenėje forma. Terminas žymi mokslą, mokymą, praktinę veiklą. XIX a. pr. šį terminą pavartojo Šretengeris, kuris teigė, kad bibliotekininkystė yra žinių apie bibliotekų tvarkymą visuma. Pats bibliotekininkystės mokslas yra jauna disciplina. Dabar kalbama ne apie bibliotekininkystę, o bibliotekininkystės ir informacijos mokslus DOKUMENTAS – dokumentas, kuriame užfiksuota visuomenei reikalinga informacija. Dokumentų formos: knygos, periodika, natos, žemėlapiai, el.dokumentai, rankraščiai, disertacijos. Duomenys, žinios, informacija – sąvokos skirtingose sferose suprantamos skirtingai. Bibliotekininkystėje šie terminai susiję hierarchiškai. Duomenys yra žaliava informacijai gauti, o informacija tampa žiniomis tada, kai ji tampa suvokiama. O biblioteka, tai institucija, kuri kaupia ir saugo žinias bei didina visuomenės kompetenciją. Informacija gali būti išreikšta ir neišreikšta. Išreikšti informaciją galima tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesiogiai – kalbant; netiesiogiai – tarpininkaujant. Informacijos institucijos atsirado atsiradusinformacijos poreikiui, kai tapo būtina dokumentuoti žinias, jas tvarkyti (bibliotekas). BIBLIOTEKININKYSTĖ – pirmapradė dokumentinės komunikacijos visuomenėje forma. Terminas žymi mokslą, mokymą, praktinę veiklą. XIX a. pr. šį terminą pavartojo Šretengeris, kuris teigė, kad bibliotekininkystė yra žinių apie bibliotekų tvarkymą visuma. Pats bibliotekininkystės mokslas yra jauna disciplina. Dabar kalbama ne apie bibliotekininkystę, o bibliotekininkystės ir informacijos mokslus. Bibliotekininkystės moksle nuolat vyksta diferenciacijos ir integracijos procesai. Diferenciacijos procese disciplinos išsiskyrė funkciniu aspektu. Atsirado lektologija, informacijos tvarkyba ir ieška, vadyba. Integracijos procese (susiliejimas) bibliotekininkystė susiliejo su kitomis mokslo šakomis, kurių pasekoje susiformavo atskiros disciplinos: bibliotekų sociologija, bibliotekų psichologija, statistika ir pn. Bibliotekininkystės mokslą sudaro: bibliotekų istorija, teorija, metodologija, vadyba. BIBLIOTEKININKYSTĖS PROBLEMINIS OBJEKTO NUSTATYMAS. Tą patį objektą galima tirti įvairiais aspektais. Objekto nustatymą sąlygoja istorinis, mokslinis, technologinis kontekstas. XX a. buvo aktyvūs bibliotekininkystės objekto problematikos tyrimai (aktyviausi rusai). Pirmiausiai bibliotekininkystės mokslo objektu laikoma buvo biblioteka, toliau skaitymas. XX a.vid. įžvelgė įtaka visuomenei kurią daro biblioteka (bibliotekos pedagoginė veikla). Paskui Vernejevas pasiūlė objektu laikyti ,,trijų elementų sisitemą” (dokumentas) - ,,Biblioteka skaitytojui”. Tačiau susidūrė su problema, kad du elementai gali egzistuoti be bibliotekos. Nuo šiol atsiranda sisteminis požiūris , kad bibliotekininkystės mokslas turi būti sistema. Įžvelgtas bibliotekų ir bibliotekininkystės poveikis visuomenei, SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS VAIDMUO. Bibliotekos socialinė atsakomybė pasireiškia *dokumentų saugojimu (išsaugo kultūrą, jos paminklus); * bibliotekų sistema * bibliotekų bendradarbiavimu (norint dalintis knygomis). Turi kuo pilniau atitikti poreikius ir orentuotis į literatūrą, kuri turi išliekamąją vertę. Biblioteka yra tam, kad tenkintų vartotojų poreikius. Bibliotekos paskirtis *išsaugoti paveldą, *vykdyti komunikacijos procesus * tenkinti poreikius. S-P-K-G…Siuntėjas – pranešėjas – kanalas – gavėjas. Kanalas yra tarpininkas - biblioteka. Biblioteka turi apjungti bibliotekinę, bibliografinę, informacinę veiklas. Biblioteka nėra vienintelė vieta, kur žmogus gali gauti informacijos. Bibliotekų socialinį vaidmenį pagrindė SHERA – Jo manymu, biblioteka – socialinė institucija ir į ją žvelgė platesniu kontekstu. Bibliotekos atsirado tam, kad tenkintų informacinius poreikius. Socialinė aplinka įtakoja biblioteką. Jo manymu, bibliotekose svarbiausi yra trys aspektai *kultūra *žinių kūrimo ir sklaidos mechanizmai *visuomenės institucinė struktūra. Teigia, kad visuomenė, tam tikra didelė žmonių grupė, kurią vienija jėga, vertybių sistema, kuri ir yra kultūra, kuri apsprendžia visuomenės elgseną. Socialinė bibliotekos atsakomybė – skirta tenkinti informacijos poreikius. Visuomenė sukūrė bibliotekas, jeigu visuomenei nepatinka - biblioteka turi peržiūrėti savo veiklą, reglamentą. Biblioteka yra demokratiška. Gali gauti individualiai, bet kada nei TV. Mikroaplinka – biblioteka susidaro iš vidinių elementų. Makroaplinka – veikia kaip didesnės bibliotekos sistemos dalis. RANGANATANAS. Pasaulinio garso mokslininkas, bibliotekininkystės žinovas. Daug metų jis dirbo įvairiose tarptautinėse organizacijose. Jo veikla yra susijusi su su daugelio bibliotekų, informacijos ir dokumentacijos įstaigų visame pasaulyje. Matematikas ir bibliotekininkas gimė 1892 m. 08.12.d. netoli Madraso. Baigęs Madraso koledžą. 1921 m. tapo matematikos profesoriaus padėjėju, o vėliau – matematikos, filosofijos, literatūros, bibliotekininkystės mokslų daktaru, profesoriumi. Mirė 1972 m. Jo garbei įsteigta Ranganatano premija už žymiausius klasifikacijų tyrimo darbus. Ranganatanas turėjo savitą ir darnią pažiūrų į bibliotekininkystę, bibliografiją ir informacinę veiklą sistemą. Tips principus išdėstė pirmojoje savo knygoje “Penki bibliotekininkystės dėsnia”. Jis įrodo, kad bibliotekininkystė – mokslo disciplina. Apibrėžė bibliotekos funkcijas visuomenei, bibliotekininko funkcijas. Nors senai miręs, tačiau jo dėsniai svarbūs iki šiol. Jie vertinami kaip normatyviniai teoriniai principai, tinkantys ir mūsų dienų bibliotekų bei informacijos tarnybų veiklai reglamentuoti. Penki dėsniai: Knygos turi būti naudojamos (Niekas neginčija, kad knygos turi būti naudojamos, tačiau praktika rodo visai ką kitą. Ypač, kai viduramžiais knygos būdavo prikaustomos prie lentynų grandinėmis tam, kad jas išsaugoti. Šis dėsnis skambėjo taip: Knygos turi būti saugomos. Knygų naudojimą ankščiau ir dabar sunkina specialios taisyklės, apribojimai, draudimai. Naudotis knygomis trugdo: ◦ bibliotekos vieta (siekiant, kad knygomis būtų naudojimąsi, ji turi būti įkurta tokioje vietoje, kuri yra prieinama jos lankytojams ir skaitytojams). ◦ darbo laikas (bibliotekos turėtų būti atidarytos kiekvieną dieną, taip pat sekmadieniais ir per valstybines šventes. Darbo laikas turėtų priklausyti nuo vietos gyventojų poreikių, įpročių ir tradicijų). ◦ bibliotekos įranga (turi būti patogūs baldai, gėlės, paveikslai, geras apšvietimas. Bibliotekoje būtina įrengti tualetą, kambarį, kavinę). ◦ Bibliotekos darbuotojai (kokia puiki bebūtų bibliotekos vieta, jos darbo laikas, apstatymas, saugyklos – tik bibliotekininkai gali sukurti tikrą knygų šventovę. Bibliotekininkai turi būti išprusę (bibliotekos pasiektų geresnių rezultatų, jeigu skirtų daugiau lėšų personalo mokymui, o ne knygoms įsigyti), turi suvokti savo darbo paskirtį, teigiamas požiūris į skaitytoją (ne skaitytojas turi nuolankiai prisitaikyti prie bibliotekininko, o bibliotekininkas prie skaitytojo), turi būti neblogas psichologas, turi surasti bendrą kalbą su kiekvienu skaitytoju). Bibliotekininko pareiga – aprūpinti knygomis skaitytoją. Bibliotekininkas, kuris vadovaujasi šiuo dėsniu, džiaugiasi tik tada, kai skaitytojai ištuština visas lentynas. Jis nesijaudina dėl paimtų knygų. Knygos likusios lentynose – štai kas jam kelia nerimą ir liūdina. Kiekvienam skaitytojui jo knygą (Norėdamas parodyti būdus, kurie leistų užtikrinti kiekvienam sakitytojui – jo knygą, Ranganatanas skiria keturias pareigų grupes: - Valstybės pareigos (pareiga yra finansuoti bibliotekas, rengti įstatymus, koordinuoti bibliotekų veiklą). - Vietinių bibliotekų valdymo įstaigų pareigos (Vietinė bibliotekų valdžia daro įtaką dvejoms sritims – atrenkant knygas (idealus būdas parūpinti kiekvienam skaitytojui jo knygą yra sukaupti bibliotekoje visą spaudos produkciją nuo pirmųjų spaudinių iki naujausių. Ranganatano nuomone, bendradarbiavimas tarp bibliotekų šalies viduje ir visame pasaulyje; bibliotekų specializacija. Ne bibliotekos fondo didumas, o jo turinys rodo, kaip yra įgyvendinamos II dėsnio idėjos.) ir parenkant bibliotekų darbuotojus – dažnai skaitytojas nesigaudo tarp lentynu, gerai suklasifikuotų ir sukataloguotų knygų, todėl svarbu parinkti tokį personalą, kuris išmokytų skaitytoją naudotis biblioteka, joje sukaupta informacija). - Bibliotekininkų pareigos (privalo padėti atrasti skaitytojui jo knygą. Tris priemonės, padedančios bibliotekininkui atrasti skaitytojui jo knygą: bibliografiniai leidiniai, informaciniai leidiniai, analitinis katalogas - Skaitytojų pareigos (atsižvelgti į visų skaitytojų interesus – neužlaikant knygos; ribojimas knygų skaičiaus išdavimas – biblioteka siekia, kad kuo daugiau žmonių naudotųsi ją; ribotas laikas, baudos; dalis informacijos naudojama tik tai bibliotekoje – tai skatina daugiau ateiti žmonių). Kiekvienai knygai - jos skaitytojas (tam, kad kiekviena knyga atrastų savo skaitytoją, turi bibliotekininkas pasistengt, nes būna, kad knyga niekad neatras savo skaitytojo dėl savo vietos, išvaizdos). (Siekiant įgyvendinti III dėsnį, būtinos šios priemonės: - atviri fondai – skaitytojas turi bibliotekoje laisvai vaikščioti tarp lentynų, imti ir vartyti bet kurią knygą. Teigiama, kad verta prarasti keletą leidinių tam, kad surasti kiekvienai knygai jos skaitytoją. Tačiau visiškai nereiškia, kad esant atviriems fondams, dingsta ypač daug knygų. - knygų susutatymas lentynose – rekomenduojamas dalykinis knygų sustatymas. Siūloma išskirti specialią, naujų leidinių lentyną; lentynų pertvarkymas – naujai sustatytos knygos leidžia rasti savo skaitytojus. - katalogai – skaitytoją patraukia ir sudomina knygos aprašas kataloginėje kortelėje.Ranganatanas reikšmingomis laikė ir nuorodas. - bibliografinė informacinė veikla – bibliografinio informacinio skyriaus darbuotojai gali nuolatos bendrauti su skaitytojais ir gerai pažinti jų poreikius, norus. Kuo daugiau ateina žmonių į biblioteką, tuo lengviau yra kiekvienai knygai rasti jos skaitytoją. - reklama – visuomenė turi būti pakankamai gerai informuota apie bibliotekos veiklą, galimybes, teikiamas paslaugas. Dvi galimos bibliotekos reklamos sritys: bendroji ir individualioji. Bendroji reklama turi akcentuoti knygų ir skaitymo svarbą; knygos kaip informacijos, įkvėpimo, švietimo, nuomonės formavimo šaltinio reikšmę; bibliotekų teikiamas paslaugas ir kt. Vienas paprasčiausių būdų reklamos – spauda. Per ją turėtų informuoti skaitytojus apie naijai gautus leidinius, pasikeitusį knygų sustatymo būdą, darbo laiką, paslaugas, renginius ir kt. Biblioteka taip pat gali leisti savo informacinius lapelius, biuletenį, kuriuos galima būtų daugint pačioje bibliotekoje. Brangiausia reklamos forma – bibliotekos periodinis leidinys. - ekstensyvioji bibliotekos veikla – veiklos forma: skaitymo būreliai; profesinių draugijų susirinkimai, konferencijos; viešųjų paskaitų organizavimas bibliotekoje. - knygų atranka - atsižvelgiant į skaitytojų norus, skonį, polinkius. Veiksniai, į kuriuos atsižvegiama atrenkant knygas: tiesioginiai skaitytojų pasiūlymai ir pageidavimai; budinčio bibliografo užrašai; vietos gyventojų profesijos ir išsilavinimas; artimiausi nacionalinės ir vietinės reikšmės įvykiai.). Taupyk skaitytojo laiką (biblioteka turėtų būti sutvarkyta taip, kad negaištų skaitytojo laiko: patogi vieta, fondo išdėstymas, konsultacijos). - atviri ir uždari fondai – skaitytojai nenorėdami gaišti laiko, užsako knygas iš vakaro, kad ryte galėtų pradėti darbą; Užsakymo lapelis dažnai grįžta su pastaba “klaidingai užpildyta”; - knygų sustatymas- siūlomas dalykinis knygų sustatymas. Rekomenduojama sustatyti gretimose lentynose susijusių dalykų knygas (jei domisi filosofija, tai dažniausiai ir psichologija, religija).; bibliografiniai leidiniai, žodynai, enciklopedijos turi stovėti prieinamose ir gerai matomose lentynose. - fondų rodyklės - patekęs ir į labia gerai sutvarkytą atvirą gondą, skaitytojas gali pasimesti nuo galybės knygų. Taupyti laiką padėtų efektyvi rodyklių sistema: lentelės – rodančios laikomų knygų dalyką; etiketės – tikslinančios šių knygų turinį. - katalogai – - bibliografinė informacinė veikla – gerai sutvarkytas katalogas ir bibliografiniai leidiniai taupo laiką, tačiau ne kiekvienas skaitytojas sugeba jais naudotis, todėl būtina supažindinti su šiomis priemonėmis, parodyti kaip naudotis. Tokio pobūdžio informacija turėtų būti teikiama telefonu (Ranganatanas mano). - darbuotojų laikas – pakankamas bibliotekininkų skaičius. - centralizuotas katalogavimas – suvienodinti katalogavimo ir klasifikavimo taisykles, ir taip sudaryti sąlygas tarptautiniam centralizuotam katalogavimui. (Siūlė Ranganatanas). - bibliotekos veikla – biblioteka turėtū būti tokioje vietoje, kad skaitytojai galėtų į ją greitai patekti. Jeigu kaimas – tai kilnojamosios bibliotekėlės. Biblioteka – augantis organizmas (biblioteka turi vykdyti savo veiklą taip, kad būtų numatomas fondo, katalogo augimas, patalpų įrengimas). Keturi dėsniai nagrinėjo bibliotekos funkcijas; aiškina, kaip turėtų vykti bibliotekos tvarkymas ir administravimas; V tikslas – atskleisti bibliotekos kaip institucijos charakteristikas. Reikalauja nuolat tikslinti ir koreguoti mūsų požiūrį į biblioteką; formuluoja pagrindinius principus, apibūdinančius bibliotekų veiklos planavimą ir organizavimą. DIDĖJIMAS – bibliotekos elementai, kurie nuolat didėja yra knygos, skaitytojai, personalas. - knygos – kiekis veikia bibliotekų architektūrą. Didžiausią įtaką fondo augimas daro saugykloms. Jeigu biblioteka – augantis organizmas, tai bibliotekos katalogas taip pat auga ir didėja. Vadinasi, planuojant bibliotekos patalpas, reikia numatyti ir katalogo patalpų didinimo galimybę. Ranganatanas siūlo priimti ir laikytis kurios nors vienos klasifikacijos shemos. Nes augant bibliotekos fonde, perėjimas prie kitos klasifikacijos shemos užimtų daug darbo sąnaudų. - skaitytojų ir knygų išdavimas – bibliotekos skaityklų dydį būtina atsižvelgti į galimą skaitytojų skaičiaus didėjimą bei fondo augimą. Didėjantis skaitytojų skaičius didina išduodamų leidinių kiekį, tokiu atveju būtina knygų apsauga (varteliai). Išdavimų skaičiaus didėjimas turi įtakos bibliotekų projektavimui. Tai reiškia, kad vis daugiau knygų reikia perkelti iš vienos vietos į kitą. Turi būti transportavimo galimybės. - bibliotekos personalas – darbuotojų skaičiaus didėjimas bibliotekoje iškelia naują tinkamo jų darbo organizavimo problemą. Kiekvieną kartą padidėjus darbuotojų skaičiui, specializacija turi didėti. Biblioteka būdama augantis organizmas turi turėtų tobulėti ir keistis.Tai įrodo visa bibliotekų raidos istorija. - bibliotekos gyvybingumo šaltinis – biblioteka yra universalaus švietimo įrankis. Ji kaupia ir nemokamai skirsto švietimo priemones, skleidžia žinias. Ranganatano dėsniai sudaro informacinio aptarnavimo sistemos sampratą BIBLIOTEKININKYSTĖS MOKSLO RAIDA Pirmosios bibliotekos susikūrė II tūkst. Pr. Kr. Bibliotekininkystė savarankiškas mokslas – XIXa. Iki mokslinis periodas: Senovė: Pirmasis veikalas teorinis – I tūkst. Pr. Kr. Terencijus Varonas ,,Apie bibliotekas”. Aiškina, kaip tvarkyti bibliotekas, kaip ją kaupti, literatūrosrodyklė. Veikalas – praktinio pobūdžio. Viduramžiai: Plito vienuolynų bibliotekos. Didžiausias dėmesys bibliotekos fondų kaupimui, saugojimui, išdėstymui, atskleidimui. Atsiranda cenzūros samprata. Draudžiami literatūros sąrašai. Kasiodoras ,,Įvadas į dvasinį ir pasaulietinį skaitymą”. Šis darbas laikomas I komplektavimo vadovas. Manė, kad mokslas – pagrindinis vienuolio gyvenimo idealas. Biblioteka – gyvenimo pagrindas. XIII a Richard de Fournival ,,Bibliomanija”; Richard de Bury ,,Philobiblon” – knygų kolekcijų vadovai. Renesansas: suklesti mokslai, menai, knygų leidimas, didėja bibliotekos. Bibliotekos tapo labiau prieinamos, demokratiškesnės. Steigiami universitetai, prie jų – bibliotekos. Į bibliotekas gali ateiti ir visuomenės nariai (raštingi). Didikų bibliotekos – atveria duris visuomenei. Klesti prancūzų karališkoji biblioteka., vadovas G.Naude. 1627 m. ,,Patarimai kaip įrengti biblioteką“. Šis traktatas – seniausias bibliotekininkystės teorinis ir praktinis vadovas. Formuluoja požiūrį į bibliotekos tikslus; pateikia sisteminę bibliotekos tvarkymo metodiką; aprašo universalias bibliotekas, apimančias visų mokslo sričių dokumentus. Kai kurios jo mintys stebina šiuolaikiškumu. Biblioteka turi paskirtį ir turi teikti naudą skaitytojams. Siūlė tvarkyti knygas pagal universitete fakultetų sistemą. Skyriai: teisė, medicina, filosofija, filologija, matematika. Siūlė bibliotekose turėti abėcėlinį ir sisteminį katalogą. Knyga sulaukė didelio pripažinimo, pasklido Europoje. Švietimo epocha: XVIII a. suklesti žinių kultas, įsigali bibliotekininkas – visų sričių specialistas. Bibliotekose dirbo rašytojai, eruditai. Konradas Gesneris ,,Biblioteka universalis“. Konradas siekė suregistruoti iškiliausius visų tautų kūrinius; spręsti knygų atrankos vertinimo problemas. Jo knyga laikoma I pasaulyje kritine bibliotekos rodykle. XVIII a. suformuotos bibliotekos racionalumo ir kaip tarnaujančios institucijai idėjos. Prancūzų didžiosios revoliucijos metu buvo užsimota įvykdyti bibliotekų demokratizavimo žingsnį. Pirmą kartą - valstybės švietimą. Bibliotekos vaidmuo turėjo būti didelis, bet revoliucija trumpa ir užmojų realizuoti nepavyko. Šio laikotarpio pabaigoje sukaupta didelė praktinė patirtis, jau rodosi empirinių bibliotekininkystės žinių; suformuotos idėjos apie bibliotekos paskirtį, tvarkymo principus. Iki XIX a. bibliotekininkystė suprantama kaip taikomojo mokslo dalis, kitų mokslų sudedamoji dalis; po literatūros priedanga. XIX. bibliotekininkystė ima diferencijuotis į atskiras disciplinas. I sąvoką pavartojo Šretengeris, ,,Išsamus sėkmingos bibliotekos veiklos vadovo bandymas“. Jis bibliotekininkystę laikė praktine disciplina, tam tikra žinių visuma, reikalingą paversti biblioteka. 1834 m. išleido ,,Bibliotekininkystės vadovas“. Pagrindžia bibliotekininkystę kaip savarankišką mokslą. Visi ankstensi darbai bibliotekininkystės srityje skiriami literatūrai, o Šretengeris nusprendė susikoncentruoti į bibliotekas. Literatūros žinovams svarbiausia kolekcionuoti knygas, o bibliotekoms – svarbus fondas. Grėzelis atribojo praktinę/ mokslinę bibliotekininkystės sritis. Atskyrė sąvokas bibliotekininkystė ir knygotyra. Ilgą laiką vis tiek ši vienovė egzistavo. XIX a. bibliotekininkystė atsiskyrė kaip savarankiška mokslo sritis. Neapibrėžti ryšiai su kitais mokslais, ypač knygotyra ir bibliografija. Ikimokslinis laikotarpis:senovė; viduramžiai; Renesansas: Gabrielis Node, Gotfrydas Leibnicas. Mokslo formavimasis XIX a. Martinas Schretingeris (1772-1851): pirmą kartą pavartojo terminą Bibliothekswissenschaft A. Grėzelis (1849-1917) atskyrė bibliotekininkystės ir knygininkystės sąvokas Šaknys Historia Literaria (Pertti Vakkari) Akademinė disciplina: 1886 m. Giotingeno universitete Bibliotekininkystės katedra (Karlas Dziatcko); 1887 m. pirmoji bibliotekininkystės mokykla JAV (Melvilis Diuji) Library School, Columbia University of New York 1931 Š. R. Ranganatano (1892-1972) “Penki bibliotekininkystės dėsniai” Pirsas Batleris (Pierce Butler, 1886-1953) Džesi Šira (Jesse Shera, 1903-1982) - sociologinės krypties bibliotekininkystėje pradininkas Perėjimas iš humanitarinės į socialinę paradigmą XX a. pr. Dokumentalistika: Polis Otle ir Anri Lafontenas. BIBLIOTEKININKYSTĖ LIETUVOJE Kaip ir pasaulyje, bibliotekininkystė formavosi kitų mokslų kontekste: bibliografijos, literatūros, istorijos ir kt. XIX a. pr. VU imama domėtis bibliografijos praktikos ir teorijos klausimais. 1829 m. Bohatkevičius skaito VU paskaitas bibliografijos. Atkreipiamas dėmesys į bibliotekininkus XX a. pr. Imta formuluoti bibliotekų tinklai, galvoti, kaip ugdyti specialistus. Remtasi išeivijos patirtimi. Užsienio pavyzdžiu remiasi Biržiška. 1918 m. Biržiška ,,Apie knygas ir knygynėlius“(Rusija). Jis ir kiti rusai klausėsi Rusijoje bibliotekininkystės kursus. Lietuvoje 1918 – 1940 m. imta kurti bibliotekų sistemą. 1926 m. Ružancovas, Ruzgas parengė įstatymo projektą. Prie švietimo ministerijos reikia įrengti bibliotekininkams kursus. Šios idėjos plėtojamos, rekomenduojamos būsimiems mokytojams skaityti vaikų literatūrą. 1931 m. įsikūrė LBD (Lietuvos bibliotekų draugija). Skatino bibliotekininkų mokymą. Šiuo laikotarpiu iškilmingai veikė kariuomenės bibliotekos, ten dirbo Ružancovas. Siūlė rengti 5/7 dienų kursus. 1926 m. Ružancovas pajungė kursų programą (40 val.teorijos ). 1936 m. VB įstatymas. Steigiamas VB tinklas. Bibliotekom reilaingi kvalifikuoti darbuotojai, formuojaos prielaidos bibliotekininkų mokymui. Ruzgas ,,Bibliotekoms vadovėlis“. Siūlo atkreipti dėmesį į JAV. Švietimo ministerija pradeda organizuoti kursus. Jie vyko greitai, iš kart po įstatymo. Numatyta 40 studentų, norinčiųjų 300. Nuo šių kursų prasidėjo profesinis rengimas. V. Biržiška 1937 m. iniciatyva prie Kauno VDU įsteigti vienerių metų kursai. Aukštesnieji bibliotekininkystės kursai. Keliami reikalavimai – tik baigę gimnaziją, ir su vienerių metų patirtimi. 1922 m. VDU rengė bibliografinį kursą įvairių sričių specialistams. Nuo 1940 m. veikia bibliografijos katedra. Ketino rengti specialistus aukštesniuosius bibliotekininkus, bet II Pasaulinis karas sutrukdė. VB darbuotojus nuo 1940 m. pab. manyta mokyti Kauno pagrindinėje liaudies mokykloje. Trukmė – du semestrai, bet karas veiklą nutraukė. Studentai ima gintis darbus. 1943 m. apgintas I bibliotekininkystės srities diplominis darbas. Petraitienė ,,VB ir jų istorinė raida LT“. Bibliologijos studijas baigė VDU – RIMANTAS. Pasitraukus Biržiškai į Vakarus, Rimantas tęsė jo veiklą. Po karo buvo akivaizdi bibliotekininkystės studijų būtinybė. Nuo 1949 m. sistemingai ruošta bibliotekininkus VU. Trūko dėstytojų, todėl kviesdavo bibliotekininkus specialistus, vadovus. Lietuvoje, jau Tarybų Sąjungoje, dėstytojai atvykdavo iš Rusijos. Absolventai patys likdavo dėstytojaut. Studijos trukdavo 5 m. Matėsi bibliotekininkystės siejimas su kitais mokslais. Iš I bibliotekininkystės katedros išsivystė keletą kitų. BIMI buvo istorijos fakulteto sudėtyje iki KF įsteigimo. Įsteigus, daug kitų disciplinų įsijungė. Atsirado bakalauro, magistro ir doktorantūros studijos, neakivaizdinė. VU po 1990 m. įgijo doktorantūrą Dokumentalistika. Informacijos teorija Praktinės ir teorinės prielaidos informacijos mokslui susiformavo atsiradus eksperimentiniam mokslui ir pirmosioms institucijoms profesionalaus mokslo įstaigoms. Visų pirma Paryžiaus akademijai XVII a. Jau XIX a. pab. - XX a. pr. P.Otle ir H.Lafanteno dėka informacinė praktika įgavo teorinį pagrindą ir dokumentacijos mokslo pavadinimą. Jos uždavinys – tobulinti mokslininkų ir specialistų informacinį aptarnavimą. Dokumentalistai pirmieji pagrindė būtinybę mechanizuoti ir automatizuoti informacinius procesus siekiant informacinio aptarnavimo operatyvumo. Dokumentalistikos mokslo kontekste susiformavo pirmosios informacijos mokslo sąvokos: dokumentas, dokumentalistas, šaltinis. Atskleistas pirmasis mokslinės informacijos išsisklaidymo (Bredfordo) dėsnis 1934m. Dokumentacijos mokslas buvo sutapatintas su bibliografijos mokslu. XX a. vid. mokslinė informacinė veikla susiformavo į savarankišką šaką ir mokslo tiriamojo darbo rūšį. Šiuo informacijos mokslo raidos etapu susiformavo nauja mokslinė disciplina – informatika. Pagrindiniais informatikos tiriamais objektais tapo mokslinė informacija ir mokslinė informacinė veikla, jos teorija, metodika, istorija ir organizavimas. Kūrėsi įvairios socialinės informatikos koncepcijos. Naują perspektyvę paradigmą suformavo V.Gotas, E.Semenikas, A.Ursulas. Ten akcentuojama būtinybė sukurti apibendrinamąjį informacijos mokslą, jungiantį visų krypčių informacijos mokslo laimėjimus. Jų nuomone, toks mokslas turėtų vadintis informologija (mokslas apie informaciją). Pagrindinis jos tyrimo objektas būtų informacija, dalykas – informacijos esmės, jos pagrindinių savybių, įvairių informacinių reiškinių, dėsnių, dėsningumų atskleidimas. VU KF yra informologijos specialybė. Informologija šiuo metu suprantama kaip mokslas apie informaciją, jos prigimtį, struktūrą ir savybes bei informacinių resursų naudojimo ir valdymo optimizacijos galimybes. Jos tyrimo objektai – visų rūšių informacija, informacinei resursai. Dalykas – informacinės veiklos tobulinimas, gerinant jos informacinių resursų valdymą bei organizavimą atsižvelgiant į visuomenės praktikos poreikius ir informacijos bei jos srauto dėsnius ir dėsningumus. Informologijos teorinė bazė perimta iš ankstesnių informacijos mokslo raidos etapų – dokumentacijos ir informatikos – svarbiausių teorinių rezultatų. BIBLIOTEKŲ TIPOLOGIJA Tipologija – skirstymas pagal panašius bruožus. Tipologija ir klasifikacija nėra tas pats. Bibliotekų tipologija svarbi tiek praktikoje tiek teorijoje. Ilgai vyko diskusijos, ieškojo tipologijas kriterijaus. Į kokius tipus skirstysim fondus, vartotojus. Mokslininkai turėjo įvairių pasiūlymų – bibliotekas skirstyti į: 1. bendrąsias / specialiąsias 2. masines / mokslines 3. universalias / specialias. Trūkumas – nėra vieningo pagrindo. Vėliaus siūlyta skirstyti pagal paskirtį (Dubauskas siūlo): 1. skaitytojiškos paskirties kriterijus 2. bendrąsias / specialiąsias paskirties kriterijus. Vėliau rusai priėjo išvados, skirstyti bibliotekas pagal socialinę paskirtį ir informacijos visuomenės poreikius. Agijeva siūlo skirstyti trimis lygiaverčiais požymiais: dokumentas, vartotojas, informacijos paieška. Tipologija nėra sustabarėjusi, ji kinta. Pasaulyje bibliotekos skirstomos pagal UNESCO tipologiją: 1. nacionalinės 2. akademinės 3. specialiosios 4. mokyklų 5. viešosios bibliotekos. 2004 m. LR bibliotekų įstatymas bibliotekas skirsto: 1. nacionalinė 2. abskričių viešosios 3. savivaldybių viešosios 4. mokslo ir studijų institucijų 5. mokyklų (išskyrus aukštąsias) 6. specialiosios 7. kitos bibliotekos. PROGNOZĖ: įstatymas sulauks pakeitimo. Nebebus apskričių VB. Penkios LT bibliotekos pavaldžios kultūros ministerijai. Jos priklauso valstybinės reikšmės paveldo kategorijai. NACIONALINĖ BIBLIOTEKA Nacionalinė biblioteka – nacionalinis dokumentų archyvas. Pagrindinis bruožas – nacionalinė aprėptis. Kaupia visų rūšių dokumentus, išleistus toje šalyje ar tos šalies kalba. Tai daroma privalomuoju egzemplioriumi, taip pat turi siųst kiekviena po kelis egzempliorius. Tam, kad išliktų nacionalinis fondas. Kaip tipas, NB yra jaunas tipas. Seniausia yra Prancūzijos NB. Tačiau teigiama, kad tai yra netikslumas seniausia yra Britų NB. Prancūzijos NB laikoma I, kadangi jos pavadinime pirmą kartą pavartotas žodis – nacionalinė. Kai kuriose šalyse veikia kelios NB – Rusijoje (Sank Peterburgas, Maskva). NB statusą turi kelios bibliotekos, besidalijančios sritis (Nacionalinė Aklųjų biblioteka; Nacionalinė Žemės ūkio biblioteka). Bet jos vykdo savo funkcijas savo aprėptyje. Pagrindinės NB funkcijos: 1. nacionalinis spaudos ir dokumentinio paveldo archyvas 2. nacionalinis bibliografijos centras 3. spaudos statistikos centras 4. suvestinio katalogo centras 5. tarptautinės standartinės numeracijos centras (leidėjai registruoja savo leidinius ir gauna ISSN, ISBN..) 6. koordinuoja šalies bibliotekinę, bibliografinę ir informacinę veiklą 7. bibliografinių ir gretimų mokslinių sričių tyrimų centras (koordinuoja mokslinius tyrimus) 8. rūpinasi darbuotojų kompetencija 9. parlamentinio informacinio aprūpinimo centras. NB orientavosi į paveldo saugojimą ir buvo uždaros. Naudojasi mokslininkai, studentai. Leidiniai į namus neišduodami. Bibliotekos N demokratėja. Didžiausia problema – NB veikia apie 100 metų, jos yra senose pastatuose. Iškyla dokumentų saugojimo erdvės problema. Dokumentų talpinimo problema. NB didžiausią kompetenciją valdanti biblioteka. Ji yra svarbiausia šalyje. NB yra mokslinė biblioteka. Prieigos sudarymas, skaitmeniniams yra pagrindinės NB veiklos gairės. Lietuvoje veikia Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tai pirmoji LT biblioteka, pradėjusi vykdyti Europos Sąjungoje struktūriniams fondams projektą, koordinuoja LIBIS veiklą. MOKSLINĖ BIBLIOTEKA MB viena seniausių tipų. Formavimas siekia antiką. Tipas suklestėjo Renesanso epochoje, kada kūrėsi universitetai, o prie jų – bibliotekos. Skirtumas šio tipo: 1. mokslinės literatūros ištekliai 2. MB atliekami moksliniai tyrimai: bibliografijos, knygotyros, bibliotekininkystės. 3. turi archyvinių dokumentų, retų spaudinių, kolekcijų, rankraščių. XX a. II p. MB ėmė specializuotis. Du prototipai: mokslinė humanitarinė, mokslinė techninė. MB fondo komplektavimo kriterijus – turi turėti turtingą mokslinės literatūros rinkinius ir turi komplektuoti antrinius šaltinius. MB vartotojai: specialistai, mokslininkai, žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. MB bruožas – turi sudaryti sąlygas dirbti mokslininkui. Lietuvoje MB priskirtinos L.N.M.M.B; apskričių bibliotekos, mokslo ir studijų institutų bibliotekos (universitetų, mokslinių institutų, LT mokslo akademijos biblioteka). MB turi saugoti fondus. Struktūroje veikia dokumentų restauravimo skyriai. Vyksta skaitmeninimas. AKADEMINĖS BIBLIOTEKOS AB nėra atskiras juridinis asmuo, tai yra universiteto padalinys. Vartotojai – akademinė bendruomenė – dėstytojai, studentai. Turi turėti sukomplektavusios studijoms reikalingą literatūrą. AB sudaro centrinė ir fakultetų bibliotekos. Universalaus pobūdžio literatūra – kokia reikalinga studijoms. Medicinos, Veterinarijos akademija – tų mokyklų studentams reikalinga informacija. AB nejaunas tipas (VU). LT AB tinklas veikia ir AB sujungia į LAB asociaciją. AB bruožas – jos turi atskleisti įvairius mokslinius tyrimus. AB turi turėt mokslinių darbų ir teikti prieigą (el. paslaugų plėtra; kokybiška informacija). AB stengiasi tapti demokratiškesnėmis. Anksčiau buvo ribotas ratas – vieno universiteto. AB vartotojai – bet kuris norintysis pilietis. VGTU buvo viena pirmųjų bibliotekų, atvėrusių paslaugas: darbas naktimis. AB stengiasi tapti ne vien šalta erdve, galvojama kurti paslaugas, kurios taptų ir laisvalaikio biblioteka. AB nėra būdinga plati kultūrinė veikla, bet visad vyksta parodos, renginiai. AB dirba mokslininkai. AB komplektuojant svarbus pločio ir gylio kriterijus. Plotis – egz. skaičius; gylis – vienos krypties gausi informacija. Teikia prieigą prie DB. AB svarbu apibrėžti vartotojus, aptarnauja u-to dėstytojus, studentus, darbuotojus. VIEŠOJI BIBLIOTEKA A. Glosienė plačiausiai yra išanalizavusi šį tipą. VB jaunas tipas. Radosi JAV, paskui paplito Europoje. Susija su demokratijos idėjomis, informacijos prieinamumu. VB gali gyvuoti tik demokratinėje visuomenėje. Gaires VB apibrėžia UNESCO VB manifestas (VB skirta visiems žmonėms, nediskriminuojant. Lygiateisiškumas.).VB neišskiria vartotojų pagal amžių. Skandinavija praktikuoja VB pagal amžių: kvietimai, skelbimai. (Gimsta vaikas, ir jam jau išduodamas skaitytojo numeris). VB komplektuoja universalios paskirties fondus – grožinė literatūra, mokslinė. VB nesirūpina kuo plačiau atskleisti tos srities, bet kuo įvairesnės medžiagos. Šakinė literatūra. Prieiga turi būti nemokama. VB orientuojasi į bendruomenę. VB – kultūros centras. Svarbūs yra kultūriniai renginiai (parodos, vakarai, pristatymai...). VB LT yra kelių lygmenų – regioninis. Savivaldybės VB ir apskričių VB. (Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus VB). VB principai: universalumas, demokratiškumas, nediskriminavimas, vaikų skaitymo įgūdžių ugdymas. Į VB – atvira bendruomenė (AB būtina būti skaitytojų – to reikalauja paskaitų užduotys). VB vartotojai tenkina kultūrinius, skaitytojų poreikius. VB yra ne tik kultūrinis, bet ir informacijos centras. Nemokama prieiga prie interneto. VB apima visą šalį, jos yra centralizuotos. VB rūpinasi darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, aptarnaujamos bendruomenės reikmėmis, ekstensyviomis paslaugomis. VB gali turėti kilnojamąsias bibliotekėles (kalėjimų, ligoninių). VB rengia seminarus, vykdo tyrimus, rengia publikacijas. MOKYKLŲ BIBLIOTEKOS Mokyklų bibliotekos dabar yra vadinamos mokyklos informacijos centrais. Jos paskirtis – suteikti mokyklos bendruomenei profesianalias paslaugas. Įstatymas reikalauja, kad biblioteka būtų kiekvienoje mokykloje. MB yra skirtos moksleiviams, pedagogams, tačiau aptarnauja ir tėvus, buvusius moksleivius – platesnę bendruomenę. Informacija yra skirta pedagoginiam darbui. MB orientuota į moksleivių ugdymą, ugdyti moksleivių gebėjimus – tai pagrindinis MB uždavinys. Nuo to priklauso, kiek įgūdžių turės moksleivis, baigęs vidurinę. MB orientuota į savitą skaitytojų grupę, kuri yra įvairaus amžiaus. Patariama bibliotekoje turėti žaisloteką, vaikiškų – iliustruotų knygelių – pradinėms klasėms. Būtinai bibliotekoje turi būti buvusių moksleivių projektai, darbai kaip pavyzdys likusiom kartom. MB gali būti kaupiami gaubliai, žemėlapiai, atlasai. Autoriai mano, kad turi būti tam tikri erdvės kampai: informacinis, edukacinis, edukacinis - kultūrinis, edukacinis - kūrybinis, metodinis. Informacinis kampas – DB, katalogai, interneto paslaugos, el.leidiniai. Edukacinis – mokomoji, grožinė literatūra, garso – vaizdo įrašai. Edukacinis – kūrybinis – tiriamoji medžiaga; buvusių mokinių darbai, projektai. Metodinis – įvairi įranga: kopijavimo, spausdinimo aparatai, maketams gamint priemonė. MB rekomenduojama turėt abonementą ir skaityklą. Skaitykloje tinkamos turi būti sąlygos darbui ir laisvalaikiui – papomokinei veiklai. Pagal laikmenas, turi būti tradicinio pobūdžio fondas – grožinė, spausdinta, periodinė. Mediumo fondas- cd, dvd, mp3. Rekomenduojama turėti interneto svetainių sąrašus, kurie yra reikalingi moksleiviams mokytis. Papildomų medžiagų fondas – maketai, gaubliai, žemėlapiai. MB teikiamos paslaugos: 1. aprūpina mokomąja medžiaga ir vadovėliais; 2. ugdo mokyklos bendruomenę informacijos gebėjimus; 3. padeda pedagogams rengti pamokas; 4. teikia informacija ir kita pagalba moksleiviams; 5. prisideda prie bendruomenės informacinio ir technologinio raštingumo ugdymo; 6. propaguoja skaitymą; 7. rengia renginius (pvz: knygom populiarint); MOBIS – mokyklų sistema, kaip yra LIBIS, ALEPH. SPECIALIOSIOS BIBLIOTEKOS Juridinė priklausomybė; fondų (vartotojų ) specifika – pagrindinis SB bruožas. SB – tai bibliotekos, komplektuojančios specialųjį fondą – patento, žemėlapiai, medicinos literatūrą; tenkina specifinių vartotojų poreikius; priklauso tam tikroms organizacijoms. Specialiosios bibliotekos yra specialiosios šakinės ir šakinės institucinės. SŠB vartotojai yra specialistai, mokslininkai, praktikantai – tiriantys tam tikrų mokslo sričių ar praktikos problemas. ŠIB - atviros visuomenei. Viena didžiausių ŠIB yra Jav Nacionalinė medicinos biblioteka. Lietuvoje yra Medicinos, Technikos bibliotekos. Viena iš Lietuvoje veikiančių specialiųjų šakinių bibliotekų – Žemės ūkio biblioteka. ŽŪB (1924 m.) prie žemės ūkio ministerijos. Tačiau buvo nutraukta. Šiandien veikia jau nuo 1969 m. Steigėjas – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Ši biblioteka aptarnauja visos šalies vartotojus, kuriuos domina žemės ūkio tematika. Kaupia, tvarko, saugo, teikia literatūrą iš visos šios srities, taip pat su šia sritimi susijusius kitus mokslus – ekonomika. Lietuvos Medicinos biblioteka – komplektuoja atsižvelgiant į mokslo ir technikos kryptis. Sukaupta visa informacija apie išradimus – patentiniai dokumentai. Steigėjas- Lietuvos Respublikos patento biuras. Lietuvos aklųjų biblioteka – specialūs yra vartotojai ir formatai. Vartotojai, kurie negali naudotis įprastais reginčiųjų dokumentais, jiems yra leidžiami (pati LAB) alternatyvaus pavidalo leidiniai – padidinto šrifto, Brailio ir garsiai leidiniai. Specialiosios paslaugos – įranga – informacinė, fizinė aplinka pritaikyta neregiams. KITI TIPAI: informacijos tarnybos, bibliotekos, bibliografijos. Biblioteka laikoma tokia įstaiga, kur dominuoja bibliotekinė veikla – bibliografijos įstaigos, bibliografinė veikla. Informacijos centrai orientuojasi į informacijos kaupimą ir sklaidą vartotojams. Informacijos centrams gavus naujus leidinius, senieji nurašomi. Tradicinė, elektroninė, hibridinė biblioteka. Dauguma bibliotekų dabar yra hibridinės. Tradicinė – pastatas, adresas, realūs vartotojai. Elektroninė biblioteka – adresas internete, teikia virtualias paslaugas. Hibridai – pastatas, virtualių paslaugų sistema. Lietuvių klasikinės literatūros antologija; Depozitinės bibliotekos – bibliotekos padalinys, saugantis dokumentus. Pagrindinis reikalavimas – garantuoti tinkamą dokumento saugojimą, užtikrinti jų tvarkymą ir prieigą vartotojams. Pagrindinė Lietuvoje depozitinė biblioteka – Levo Vladimirovo biblioteka (veikia vu bibliotekoje.). Europos Sąjungos biblioteka (LNB); Pasaulio banko, Tarptautinės atominės energijos agentūros biblioteka. Lietuvos technikos biblioteka yra užsienio šalių ir patentinių dokumentų centras. BIBLIOTEKOS FUNKCIJOS Funkcija – veiklos įsipareigojimas, vaidmuo kurį tam tikros socialinės ministerijos atlieka visuomenėje. BF apibrėžia bibliotekos vietą visuomenėje. Kai kurios funkcijos kinta, kai keičiasi bibliotekos kontekstas: keičiantis ekonomikai, politikai, technologijoms. Funkcijų problematiką bibliotekininkystės moksle nagrinėja labai aktyviai. Tradicinės funkcijos: • kumuliacinė • kaupimo • saugojimo. XIX a. bibliotekos pagrindinė funkcija buvo švietimo, būtent edukacinė komisija laikyta svarbiausia bibliotekos funkcija. XX a. į prioritetus įsiveržė kultūrinė ir socialinė funkcija, nes formavosi požiūris į biblioteką kaip socialinę, kultūrinę instituciją. XX a. vid. – informacinė funkcija. Priklausomai nuo sampratos, svarbiausia funkcija laikytina – ideologinė, auklėjamoji. Priskiriama hitlerinei, Sovietų Sąjungos visuomenei. Dažnai funkcijų problematika nagrinėjama kartu su tipologija, nes kai kurios funkcijos priklauso nuo bibliotekos tipologijos – ar tai VB, ar nacionalinė. Funkcijų klausimas svarbus kiekvienam mokslui. Jos padeda atskleisti socialinių institucijų reikšmę, vaidmenį visuomenėje. Kalbėdami apie funkcijas, turime grįžti prie Stoliarovo. Mokslo požiūriu biblioteka atlieka funkcijas, kurios bibliotekos atžvilgiu yra išorinės. Pati būdama sistema, biblioteka vykdo funkcijas, kurios jai yra vidinės. Struktūrinis – funkcinis požiūris: makro, mikro sistemos. IŠORINĖS FUNKCIJOS. Didžiausias dėmesys skiriamas išorinėms funkcijoms. Jas galėtume apibrėžti kaip bibliotekos reakciją į visuomenės poreikius. Dar vadinamos socialinės. Socialinės funkcijos ir yra socialinis vaidmuo, kurį bibliotekos, kaip socialinis vaidmuo atlieka visuomenėje. SB funkcijų skirstymo pagrindas – kintamumas, pastovumas. Pagrindinė paskirtis – kaupti, saugoti, teikti, siekiant tenkinti vartotojų poreikius. Tai buvo ir yra svarbiausias bibliotekos tikslas. Šis tikslas nepriklauso nuo istorinių ar kitų sąlygų. Ši socialinė paskirtis būdinga bet kuriai bibliotekai. Neatitikdama šios paskirties, institucija negalėtų vadintis biblioteka. Šios funkcijos yra nekintamos. Visuomenė pati nėra statiška, keičiasi ekonominis, politinis kontekstas, visuomenės poreikiai, vertybės. Ši kaita įtakoja ir bibliotekų uždavinius. Bibliotekos visuomeninį vaidmenį atlieka per funkcijas – kintančiomis, antrinėmis, išvestinėmis. Dalis išvestinių funkcijų atsirado kartu su pagrindinėmis. Kitos funkcijos formavosi istorijos eigoje. Šių funkcijų pagalba, bibliotekos prisitaiko prie išorinių pokyčių. PASTOVIOSIOS. VIDINĖS FUNKCIJOS (technologinės) - bibliotekos veikla, vidinės bibliotekos operacijos, bibliotekos valdymas. Svarbiausios funkcijos – esminės: komunikacinė (sklaida); kumuliacinė (kaupimo); nemotinė (sagojimo). Komunikacinę funkciją bibliotekos realizuoja būdamos tarpininkės tarp vartotojo ir dokumento. Šias funkcijas realizuoja laike ir erdvėje. Pagrindinė realizavimo forma – dokumento pateikimas, vykdymas susijęs su informacijos pateikimu, per rodykles, katalogus. Technologiniu laikotarpiu atsirado autorių, kurie neigė komunikacinę funkciją. Tačiau prieiga prie DB, interneto, juk tai ir yra komunikacinė funkcija. Juolab bibliotekos užtikrina ir tiesioginę komunikaciją – tarp personalo ir vartotojo; autoriaus – skaitytojo. Bibliotekos turi turėti dokumentus – tai juk kumuliacinė funkcija. Ji užtikrina dokumento sutelkimą. nemotinės funkcijos esmė – sukauptų dokumentų išsaugojimas ateinančiom kartom. Ši funkcija leidžia bibliotekas laikyti atminties institucijomis. Egzistuoja informacijos centrai, tačiau ar tai yra panašūs į bibliotekas, ar centrai vykdo visas tris funkcijas? Šios trys funkcijos yra glaudžiai susijusios, bet yra prieštaravimai: • Komunikacinė - kumuliacinė: kuo daugiau dokumentų sukaupia biblioteka, tuo sunkiau vykdyti efektyvę prieigą, aptarnauti skaitytojus. Įtampa sukuria ir tai, kad siekiant sukaupti vienoje vietoje, neišeina, Trugdo kažkokie trukdžiai. Pagalba – tarpbibliotekinis abonementas (TBA). • Mnemotinė – kumuliacinė: biblioteka siekia išsaugoti dokumentus visus, tačiau tada turi rūpintis pastatų dydžiu. • Mnemotinė – komunikacinė: norint išsaugoti retus rankraščius, senas knygas – reikia skaitmenint, nes privaloma suteikti prieigą ir teisę naudotis visais dokumentais. Išsaugojimo funkcija remiasi konkrečia biblioteka. Tipas bibliotekos apibrėžia kas yra saugojima ir išvengia dubliavimosi. Už tai atsako Nacionalinės bibliotekos. Kintančios funkcijos: konkretizuoja esmines. Jas apibrėžia kintantis kontekstas, o praktikoje kintančios funkcijos priklauso nuo uždavinių, kurias kelia konkrečių bendruomenių konkrečiai bibliotekai. Esminės funkcijos – pastovios, nekintančios. Kintančios – nėra baigtinės. KINTANČIOS FUNKCIJOS: kultūros, švietimo, informacijos, laisvalaikio, ugdymo, mokslo pagalbinė, socialinės sanglaudos ir kt. Kultūros funkcija – viena iš tradicinių. Yra estetinis ir antropologinis požiūriai. Estetinis – kultūra yra meno ar kūrybos rezultatas. Skiriama elitinė ir masinė/populiarioji kultūra. Antropologinis požiūris yra platesnis. Kultūra yra viskas, kas nėra natūra, kas sukurta žmonių. Kultūros rezultatai neskirstomi. Anksčiau kultūrinė sritis buvo apribojama ekonomikos, politikos. Postmodernizme įsigali informacijos ir komunikacijos procesas visose srityse. Bibliotekos kartu su muziejais, archyvais yra atminties įstaigos, kurių funkcija yra išsaugoti informacija ateinančiom kartom. Kultūrinė funkcija labiausiai priskiriama VB. Visos bibliotekos rūpinasi kultūros paveldo išsaugojimu bei sklaida. Bibliotekos prisideda prie visuomenės nuomonės, pasaulėžiūros formavimo, dalyvauja demokratinės visuomenės kūrime. Šiuolaikinė biblioteka atlieka ne tik kultūrinę bet ir multikultūrinę funkcijas. Visuomenė yra sudaryta iš bendruomenių. Atsižvelgdama į visuomenę, teikia įvairioms subkultūroms, tautinėms mažumoms informaciją. LT yra skirti regionai. Vilniuje daug rusų, lenkų, todėl kiekviena biblioteka turi pristatyti ir jų tradicijas, literatūrą. Jav Kongreso biblioteka komplektuoja leidinius beveik visomis pasaulio kalbomis. Ta įvairovė yra svarbi bibliotekoms, nes buvo manoma, kad biblioteka turi orientuotis į spausdintą formatą – knygą, tačiau šiandien yra cd, dvd ir kt. Problema – masinės kultūros invazija. Kai nebuvo ekonomikos sunkmečio buvo lengviau ir aiškiau, negu daba, kada reikia apsispręst ar gėriau turėti vertingas knygas, kūrinius, ar tokia vienkartinę literatūra, kada po vieno karto pasinaudojimo studento, ji nebereikalinga. Švietimo (edukacinė funkcija) – t.y. paveldas mokymuisi ir studijoms. Labiausiai siejama su mokyklom. Ne tik mokymuisi bet ir savišvietai. Turi atsižvelgti, kad žmonės mokosi visą gyvenimą. Egzistuoja teisė, medicina, kur informacija t.b. staigiai fiksuojama. Švietimo funkcijos bibliotekose pasireiškia informacinio raštingumo ugdymu. Šalyje vykdomas ,,Bibliotekos pažangai“, kur 65 VB įdiegė pagalbines technologijas, kad galėtų naudotis internetu neįgalieji. Bibliotekininkai apmoko. T.Y. praktinis švietimo būdas. Atitinkamas literatūros komplektavimas taip pat priskiriamas švietimo funkcijai. Informacinė – priskiriama autorių prie esminių, tačiau išlieka kintama. Apima informacijos aktualiausius klausimus: komplektavimas, teisė į informacijos sklaidą. Turi sudaryti prielaidą naudotis visais informacijos šaltiniais, t.b. tinkamas tinklapis. Priskiriamas funkcijai: kovoti prieš vartotojų teisių apribojimus. Informacinė funkcija užtikrina prieigą prie interneto, IT. Pagalba mokslinei, profesinei, gamybinei ir kitoms veikloms – priskiriama mokslinėms bibliotekoms, bet gali atlikti ir VB, teikdamos aikštos kokybės funkcijas. Mokslo pagalbinė – informacija gali būti užfiksuota ne tik publikuotose bet ir nepublikuotose leidiniuose. Šią funkciją vykdo akademinės, mokslinės, nacionalinės bibliotekos. Tai yra pagalba moksliniam darbui. Jos vykdo mokslinio tyrimo informacinį aprūpinimą ir atsako už publikuotos literatūros kaupimą, mokslinio žurnalo prenumeratą, katalogų, DB, kūrimą, nepublikuotų dokumentų kaupimas. Laisvalaikio funkcija – (rekreacijos) būdinga labiausiai VB. Laisvalaikiui skirtos lektūros komplektavimas: romanai, detektyvai, kelionės, filmai, muzika. Laisvalaikio funkcija apima bibliotekos renginius, vaikų klubus. Socialinės sanglaudos funkcija – išreikšta labiausiai VB, kurios savo veikloje aptarnauja visus vartotojus be diskriminacijos. Tačiau XXI a. egzistuoja atskirtys: fizinė, informacinė, intelektinė, kur negali naudotis daugelis bibliotekos paslaugomis. Nauji pastatai turi sudaryti sąlygas patekti į tuos pastatus: įvažiavimas, liftai. Svarbus informacinės, fizinės aplinkos – prieigos sudarymas. Intelektinė prieiga - informacija tokia egzistuoja, tačiau dėl tam tikrų negalių negali vartotojai naudotis. Siekiant sudaryti IP, turi būti prieiga prie interneto

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!