Biblijos motyvai

ADOMAS IR IEVA IŠVEJAMI IŠ ROJAUS Bet Adomas ir Ieva nepaklausė Dievo. Ir jis išvarė juodu iš rojaus. O atsitiko taip. Viešpats leido jiems valgyti vaisius nuo bet kurio medžio sode, išskyrus vieną, vadinamą gėrio ir blogio pažinimo medžiu. Dievas pasakė, kad jeigu jie nepaklausysią, tai mirsią. Bet šėtonas - Dievo ir žmonių priešas, norėjo pražudyti Adomą ir Ievą. Sykį jis, pasivertęs angimi (gyvate), prišliaužė prie Ievos ir paklausė: "Ar tikrai Dievas pasakė: "Nevalgykit nė nuo vieno medžio rojuje?" Ieva atsakė: "Visų medžių vaisius galim valgyti, tik vaisių nuo to medžio, kuris auga vidury rojaus, Dievas mums neleido valgyti, kad nenumirtume". Tada angis, trokš­dama pasėti Ievos širdyje abejonę Dievo meilės nuoširdumu, ėmė ją apgaudinėti, sakydama: "Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip Dievas, pažinsite gera ir pikta". Kai po šių šėtono žodžių Tęva pažvelgė į medį, jo vaisiai jai pasirodė tinkami valgyti, malonūs akiai ir gundantys, nes teikė pažinimą. Ir ji, nusiraškiusi jo vaisių, suvalgė. Taip pat davė paragauti ir savo vyrui Adomui. Tada Dievas kreipėsi į Adomą: "Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, nuo kurio tau buvau įsakęs: "Nevalgyk nuo jo!" -prakeikta tebūnie žemė, kuri tave maitins! Vargdamas turėsi maitintis visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi laukinius augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, iki sugrįši į žemę, iš kurios esi imtas. Esi dulkė ir į dulkę pavirsi". Paskui Viešpats išvarė Adomą ir Ievą iš nuostabiojo sodo, ir daugiau jiedu nebegalėjo į jį sugrįžti. Todėl ir tokie liūdni jiedu šiame paveikslėlyje. Taip nusidėjo pirmieji žmonės. Pagal Dievo Žodį, pirmiausia jie mirė dvasios mirtimi, o paskui ir fizine. Dvasinė mirtis reiškia, kad jų dvasinis meilės bendra-vimas su Dievu Kūrėju nutrūko. Todėl Dievas jau tada, iš anksto, buvo numatęs išvaduoti iš nuodėmės pančių visą žmoniją per savo Sūnų Jėzų Kristų. Apie tąi dar perskaitysite šioje knygoje. (Pradžios knyga 3, 1 - 23) KAINAS IR ABELIS Šie du jaunuoliai - Adomo ir Ievos sūnūs. Vienas jų, Abelis, buvo piemuo ir ganė avis, o kitas - Kainas, - žemdirbys. Kartą Kainas atnešė Viešpačiui aukoti žemės vaisių. Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo auką. Tačiau į Kainą ir jo auką jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko ir jo veidas paniuro. Viešpats tarė Kainui: "Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? Darydamas gera, argi nebūsi linksmas? O jei darai bloga, ar nuodėmė prieangy netyko tavęs? Tu privalai nugalėti blogį". Tačiau Kainas nesugebėjo įveikti nuodėmės ir toliau pa­vydėjo broliui. Sykį, abiem broliams bebūnant laukuose, Kainas nužudė Abelį. Ir nusidažė žemė purpuru - pirmojo žemėje mirusio žmogaus krauju. Į kokią baisią nuodėmę gali pastūmėti širdyje tūnantis pavydas! Todėl, norint išvengti nuodėmės, reikia būti bud­riam, melstis ir su Viešpaties padėjimu nuodėmę įveikti. (Pradžios knyga 4, 2 - 12) VAIVORYKŠTĖ IR DIEVO SANDOROS ŽENKLAS Nojus, paklausęs Dievo, išlipo su šeima iš laivo ir išleido gyvūnus. Ištrūkę laisvėn gyvuliai išsibėgiojo, o paukš­čiai išsiskraidė po visą žemę. Tik keletą jų sugavęs Nojus paaukojo Dievui ant aukuro. Tokia auka Viešpačiui patiko, ir jis tarė: "Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdies palinkimas yra piktas nuo pat jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu gyvųjų tvarinių, kaip esu padaręs. Ateityje, kol žemė bus, tenesustoja sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!" Dievas palaimino Nojų ir jo sūnus, o kaip sandoros su žmonėmis ženklą nutiesė per dangų įvairiaspalvę vaivorykštę, sakydamas: "Aš darau Sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų... kad jokio gyvio nebesunaikinsiu tvano vandenimis ir tvanas nebesunaikins žemės... Duodu vaivorykštę, kurią dedu į debesis. Ji tebūnie Sandoros ženklas tarp manęs ir žemės... Sutelkęs debesis viršum žemės ir vaivorykštei pasirodžius debesyse, atsiminsiu savo Sandorą, kuri yra tarp manęs, jūsų ir visų gyvių, kad daugiau nebūtų tvano... Tai yra Sandoros ženklas, kurį aš darau tarp savęs ir visų gyvių, gyvenančių žemėje". BABELIO BOKŠTAS Nojaus sūnūs turėjo daug vaikų, ir iš jų žemėje vėl radosi daug žmonių. Bet netrukus paaiškėjo, kad žmonės po tvano nė kiek ne geresni kaip iki jo. Tada žemėje būta vienos kalbos ir vienos tarmės. Kartą žmonės susirinko draugėn ir pasakė kits kitam: "Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Pasidarykime paminklą pirma, negu išsiskirstysime į visus kraštus!" Trokšdami šlovės, žmonės uoliai kibo į darbą. Bet Dievui išdidus jų sumanymas nepatiko. Ir jis, pažvelgęs į statomą miestą bei bokštą, tarė: "Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Čia tik pradžia to, ką jie rengiasi daryti. Nuo savo sumanymo jie neatsisakys, iki tą įvykdys. Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!" (Atmenate, Dievas kitados taip pat pasakė daugiskaita: "Sutversim žmogų...") Viešpats žmonių kalbas sumaišė, ir jie vienas kito nebegalėjo suprasti ir nebeįstengė toliau statyti bokšto. Dėl to ta vieta ir buvo praminta "Babele", t.y. "sumaištim". Paskui Dievas išsklaidė statytojus po visą pasaulį. (Pradžios knyga 11, 1 - 9) SODOMOS IR GOMOROS MIESTŲ ŽŪTIS Keturis miestus - Sodomą, Gomorą, Adeną ir Sevojimą -dangiškoji ugnis nušlavė nuo žemės paviršiaus. Viešpaties rūstybę sukėlė šių miestų gyventojų nedorybės ir bjaurios jų nuodėmės. Dievas apreiškė Abraomui, kad Sodoma bus sunaikinta. Abraomas meldėsi už šį nuodėmingą miestą, ir Viešpats pažadėjo jo nepražudysiąs, jei tenai atsirasią bent dešimtis teisuolių. Bet jų neatsirado. Ir štai kas atsitiko. Sodomoje gyveno dievobaimingas žmogus Lotas su savo žmona ir dviem dukterimis. Dievas atsiuntė į šį miestą du angelus, pasivertusius žmonėmis. Tai buvo vakare. Svetingasis Lotas juodu priėmė savo namuose, nežinodamas, kad tai angelai. "Jiems dar neatsigulus, Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, apsupo namus, šaukdami Lotą, klausė: "Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad su jais ištvir­kautume". Lotas išėjo pas juos j prieangį ir, užrakinęs duris, tarė: "Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!.. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie juk yra po mano stogu". Bet jie tarė: "...Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais". Jie veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris. "Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris. O tie, kurie buvo lauke, visi apako... Lotui juodu tarė: "...Mes rengiamės sunaikinti šitą vietą, kadangi jų blogų darbų garsas pasiekė Viešpatį..." Tada tie vyrai nutvėrė jj už rankos, jo žmoną ir abi dukteris... ir išvedę paleido už miesto ribų. Išvedę juos tarė: "...Nežiūrėkite atgal... Gelbėkitės, bėgdami į kalnus, kad nežūtumėte!" "Saulei tekant, Lotas įėjo į Zoarą. Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. Bet jo žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu". Manoma, kad šitie sunaikinti miestai buvo dabartinėje Mirties jūros pietinėje pakrantėje. Posakis "sodoma ir gomora" vartojamas ir dabar, kai kalbama apie įsigalėjusį ištvirkavimą žemėje. (Pradžios knyga 19 skyrius, Pakartoto įstatymo knyga 29, 23) MANA IŠ DANGAUS Dievo vedami izraelitai keliavo toliau. Atėję į Sino dykumą, jie pradėjo murmėti prieš Mozę ir Aaroną, sakydami, kad Egipte jiems buvę geriau, nes čia, dykumoje, jie turi kęsti badą. Mozė atsakė: "Viešpats išgirdo jūsų murmėjimą prieš jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus yra jūsų murmėjimas, bet prieš Viešpatį". Paskui Viešpats tarė Mozei: "Aš girdėjau izraelitų murmėjimą. Sakyk jiems, kad vakaro prieblandoje gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Žinokite, kad aš esu Viešpats, jūsų Dievas". Vakare atskrido pulkai putpelių ir aptūpė visą stovyklą. Izraelitai galėjo iki soties pasimėgauti skania jų mėsa. O rytą jie pamatė aplink stovyklą iškritusią rasą. Kai ji išgaravo, dykuma buvo nuklota panašiomis į šerkšną baltomis kruo­pelytėmis - dangaus duona, kurią tautai atsiuntė Viešpats. Izraelitai ją pavadino mana. Jos skonis priminė kvietinius paplotėlius su medumi. Viešpats liepė kas rytą rinkti jos tiek, kiek reikia vienai dienai. O jeigu kuris ir prisirinkdavo daugiau, tai rytą likučio vis tiek neberasdavo. Tik penktadienį Dievas liepė prisirinkti manos dvejoms dienoms, nes šešta­dienis - šabas - būdavo poilsio diena, izraelitams Dievo paskirta, ir tą dieną niekas nedirbdavo. Ir tik penktadienį dvejoms dienoms surinkta mana nepražūdavo. (Išėjimo knyga 16, 1 - 31) DEKALOGAS (DEŠIMT ĮSAKYMŲ) Mozė buvo labai kuklus žmogus. Tai buvo Dievo išsirinktasis indas, jam ištikimas ir paklusnus. Todėl Viešpats ir kreipdavosi į žmones per Mozę. Izraeliui priėjus Sinajaus kalną, Mozė užkopė ant jo pasikalbėti su Dievu. Čia jis gavo dvi akmenines plokštes su iškaltais pirmaisiais ir pagrindiniais Dievo įsakymais: "Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies vergijos. Neturėk kitų dievų šalia manęs. Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo, kas yra danguje, žemėje ar vandenyje! Nesilenk prieš juos ir ne­tarnauk jiems! Nevartok bereikalingai Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris bereikalingai vartoja jo vardą. Atsimink sabatos dieną, kad ją švęstum! Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabata, pašvęsta Viešpačiui, tavo Dievui. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duos! Neužmušk! Nesvetimauk! Nevok! Neliudyk neteisingai prieš savo artimą! Negeisk savo artimo namų nei savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo - iš viso nieko, kas priklauso jam!" (Išėjimo knyga 20) AUKSO VERŠIS Mozė ilgai kalbėjosi su Viešpačiu ant Sinajaus kalno. WlM. Nesulaukdami jo pareinant, žmonės ėjo pas Aaroną ir prašė: "Padaryk mums dievaitį, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės". Aaronas jiems atsakė: "Imkite iš savo žmonų, sūnų ir dukterų auksinius auskarus ir atneškite pas mane". Jie sunešė savo auskarus, ir Aaronas nuliejo iš jų aukso veršį. Izraelitai, pamatę aukso veršį, sušuko: "Izraeli, štai tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto žemės!" Atsikėlę anksti rytą, jie aukojo deginamąsias ir padėkos aukas, valgė, gėrė ir linksminosi. Viešpats kalbėjo Mozei: "Eik, tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nusidėjo. Jie nuklydo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau". Dievas pagrasino sunaikinsiąs šią piktą ir netikusią tautą, bet Mozė ėmė jo maldauti, sakydamas: "Kodėl, Viešpatie, tavo rūstybė užsidega prieš tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir stipria ranka? Meldžiu tave, kad egiptiečiai nesakytų: Išvedei juos apgau­lingai nužudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus. Leiskis permaldaujamas dėl savo tautos nusikaltimų..." Viešpats leidosi permaldaujamas ir nedarė nieko, ką ketino daryti savo tautai už tai, kad jį pamiršo ir ėmė garbinti vieną iš Egipto dievaičių. Prisiartinęs prie stovyklos ir išvydęs aukso veršį bei linksmybes, Mozė taip įpyko, kad išmetė iš rankų abi plokštes ir sudaužė jas kalno papėdėje. Nutvėręs aukso veršį, sudegino jį ir, sutrynęs į dulkes, subėrė į vandenį. Ši istorija mums primena, kad mums nevalia pamiršti Gyvojo ir Visagalio Dievo. Nevalia pamiršti jo padarytų stebuklų ir teikiamos malonės. (Išėjimo knyga 32, 1 - 20) IŠMINTINGASIS SALIAMONAS Mirus Dovydui, Izraelio karaliumi Viešpats pasirinko jo gerąjį sūnų Saliamoną. Kartą Dievas pasirodė Saliamonui sapne ir pasakė padarysiąs viską, ko tik jis panorėsiąs. Saliamonas, žinodamas, kaip sunku būti geram ir išmintingam karaliui, paprašė Viešpatį duoti jam išminties, kad galėtų protingai valdyti savo didelę tautą. Viešpats jam atsakė: "Kadangi prašei išminties teisei suvokti, o ne ilgo amžiaus, ne turtų, ne savo priešų gyvybės, tai įvykdau tavo prašymą: duodu tau tokią išmintį ir sumanumą, kokio neturėjo niekas prieš tave ir neturės ateityje. Taip pat duodu tau ir ko neprašei - turtų ir garbės. Nė vienas karalius tau neprilygs. Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip darė tavo tėvas Dovydas, duosiu tau ir ilgą amžių". Kartą atėjo pas Saliamoną dvi besiginčijančios kaimynės ir atsinešė kūdikį. Kiekviena tvirtino, kad tai jos vaikas. Saliamonas liepė perkirsti vaiką perpus ir padalyti abiems. (Žinoma, jis net neketino žudyti kūdikio). Tada viena pasakė: "Gerai, nebus nei man, nei tau, padalinkite jį!" O kita sušuko: "...Atiduok jai gyvąjį kūdikį ir nežudyk jo!" Taip Saliamonas sužinojo, kuri jų tikroji motina. Motina vaiką geriau jau atiduos, kad tik jis liktų gyvas. Jeigu mes, mylėdami Viešpatį ir jo klausydami, taip pat prašysime išminties, jis mums jos duos. Juk Kristus pasakė: "Prašykite, ir jums bus duota". (1 Karalių knyga 3, 5 - 28) SALIAMONO MALDA ŠVENTOVĖJE Pastačius šventyklą, kunigai iškilmingai įnešė Sandoros skrynią į Šventų Švenčiausiąją, kur niekas, išskyrus vyriausiąjį kunigą, negalėjo įeiti. Beje, kunigas įžengdavo į ją tik kartą per metus atnašauti aukų už save patį ir už žmonių nuodėmes. Įėjimą į Šventų Švenčiausiąją dengė užuolaida. Vos tik Sandoros skrynia buvo įnešta į šventyklą, ir kunigai su choru pašlovino Kūrėją, debesies pavidalu pasirodė pati Dievo dvasia, ir šventovė prisipildė Dievo šlovės. Tada Saliamonas atsistojo priešais aukurą, iškėlė rankas į dangų ir ėmė melstis: "Viešpatie, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra dievo, kuris būtų lygus tau, kuris teiktų malonę ir turėtų sandorą su savo tarnais, jam ištikimai tarnau­jančiais... Argi Dievas galėtų gyventi, kaip žmogus žemėje? Štai dangus ir dangų dangūs nepajėgia tavęs apimti, kaip tave talpins šitie namai, kuriuos pastačiau! Pažvelk į savo tarno maldą ir prašymą, Viešpatie, mano Dieve, išklausyk šiandien savo tarno maldą, kai meldžiuosi tavo akivaizdoje! Niekad neišleisk iš savo akių tos vietos, kurią pasirinkai, kad tavo vardas būtų garbinamas! Išklausyk savo tarno maldą iš šios vietos! Išgirsk savo tarno ir savosios tautos maldą, kai jie melsis šioje vietoje!" (1 Karalių knyga 8, 3 - 11. 22 - 52) SALIAMONAS IR SABOS KARALIENĖ Biblija rašo apie Sabos karalienę. Manoma, kad jos karalystė plytėjo pietvakarių Arabijoje, maždaug ten, kur dabar yra Jemenas. "Sabos karalienė, išgirdusi apie Saliamoną, atvyko jo išmėginti mįslingais klausimais. Su ja į Jeruzalę atkeliavo didelė palyda. Kupranugariai nešė balzamo kvepalų, labai daug aukso ir brangių akmenų. Ji kalbėjosi su Saliamonu apie visa, kas tik jai rūpėjo. Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo nieko, ko jis nebūtų galėjęs atsakyti. Sabos karalienė, patyrusi Saliamono išmintį ir pamačiusi pastatytus rūmus, paruoštus valgius, pareigūnų sėdėjimo tvarką, tarnų patarnavimą, jų apdarus, gėrimus, deginamąsias aukas, kurias jis aukojo Viešpaties namuose, nustebusi kalbėjo karaliui: "Teisingai buvo kalbama mano šalyje apie tavo išmintį! Aš netikėjau pasakojimams, kol neatvykau ir savo akimis neįsi­tikinau. Iš tikrųjų, nė pusės man nebuvo pranešta. Išmintimi ir turtingumu tu viršiji žinias, kurias girdėjau. Laimingi tavo žmonės, laimingi tavo pareigūnai, kurie nuolat yra su tavimi ir girdi tavo išmintį! Tebūnie šlovinamas Viešpats, tavo Dievas, kuris taip pa­mėgo tave, kad pasodino Izraelio soste! Viešpats myli Izraelį ir todėl paskyrė tave karaliumi teisei ir teisingumui įgyvendinti". Ji padovanojo karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso, labai daug balzamo aliejaus kvepalų ir brangiųjų akmenų. Niekad nebuvo atgabenta tiek balzaminio aliejaus kvepalų, kiek Sabos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui. Hiramo laivai iš Ofyro parvežė aukso, labai daug almugimo medžių ir brangiųjų akmenų. Karalius pagamino iš tų medžių Viešpaties šventovei, karaliaus rūmams įvairių reikmenų ir kanklių bei arfų. Tiek almugimo medžių nebuvo nei atgabenta, nei matyta iki šios dienos. Karalius Saliamonas davė Sabos karalienei visa, ko ji norėjo, neskaitant įprastų karališkų dovanų. Paskui ji grįžo į savo šalį su visa palyda". (1 Karalių knyga 10, 1-13) SALIAMONAS NUSIGRĘŽIA NUO DIEVO Kai buvo statoma šventovė, Dievas Saliamonui pasakė: "Jeigu tu vaikščiosi mano nurodytais keliais, kaip tau įsakiau, ir elgsies sąžiningai ir teisingai, kaip tavo tėvas Dovydas, laikysies mano nuostatų bei potvarkių, tai įamžinsiu tavo karalystės sostą Izraelyje, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui: Tau nestigs įpėdinių Izraelio sostui". Iš pradžių Saliamonas visa širdimi stengėsi vykdyti Viešpaties valią. Bet prabėgo daugel metų, ir nusenęs Saliamonas ėmė trokšti šlovės tarp žmonių, o ne Dievo akyse. Ilgai begyvendamas, jis paėmė į žmonas daug pagonių - visos jos meldėsi stabams ir nepripažino tikrojo Dievo. Ir šitos žmonos palenkė Sa­liamoną į stabmeldystę. Jis netgi aukurus savo žmonų garbinamiems stabams pastatė. Ir taip elgėsi Saliamonas -tas, kuris žinojo tiesą ir buvo pažinęs gyvąjį Dievą! Dievas užsirūstino ant Saliamono už tai, kad šis širdimi nusigręžė nuo Viešpaties Dievo, kuris du kartus buvo jam pasirodęs ir prisakęs negarbinti kitų dievų. Bet Saliamonas neįvykdė Dievo priesako. Tada Viešpats Saliamonui pasakė: "Kadangi tu taip pasielgei, nesilaikei mano Sandoros bei mano nuostatų, kuriuos tau daviau, tai aš atimsiu iš tavęs karalystę ir ją atiduosiu tavo tarnui. Tačiau, tau gyvam esant, to nedarysiu dėl tavo tėvo Dovydo. Tavo sūnui valdant, ją atimsiu. Visos karalystės neatimsiu. Vieną padermę paliksiu tavo sūnui, atsižvelgdamas į savo tarną Dovydą ir Jeruzalę, kuriuos išsirinkau". Taip ir įvyko. Dėl nuodėmės Izraelio šalis suskilo į dvi dalis, ėmė vaidytis tarpusavyje. (1 Karalių knyga 11, 1 - 13) PRANAŠAS JONA Kartą pranašui Jonai Viešpats tarė: "Eik į Ninevės didmi­estį ir pranešk jiems, kad aš juos sunaikinsiu, nes jų piktybės pasiekė mane". Bet Joną, nenorėdamas į Ninevę eiti, nutarė, kad geriausia bus pasislėpti nuo Viešpaties akių Taršo mieste. Pirmiausia nuvyko jis į Jafą. Čia kaip tik rado laivą, plaukiantį į Taršą. Sumokėjęs už kelionę, sėdosi Joną laivan. Beplaukiant Dievas pasiuntė stiprų vėją, ir jūroje kilo didžiulė audra. Vėtra ėmė taip svaidyti laivą, kad šis vos nesudužo. Jūreiviai iš nevilties ėmė šauktis kiekvienas savo dievo. Mėtė į jūrą krovinį, kad laivas palengvėtų. O Joną tuo metu sau ramiai miegojo laivo triume. Bet sužinojo žmonės laive, kad Joną jų laive plaukia, norėdamas nuo Dievo akių pasislėpti. Ir pasakė tada Joną jiems: "Imkite mane ir meskite į jūrą! Tada jūra nurims. Aš žinau, kad esu šios baisios audros priežastis". Kai tik jūreiviai įmetė Joną į jūrą, audra tučtuojau liovėsi, ir jūra nurimo. Visi, kurie tik buvo sveiki ir gyvi laive likę, puolė tada Viešpatį garbinti, aukas jam aukojo ir darė įžadus. O Joną Viešpats įsakė didelei žuviai praryti. Ir ištupėjo Joną tris paras žuvies skrandyje, atgailaudamas ir Viešpačiui besimelsdamas. O ketvirtojon įsakė Viešpats žuviai į krantą Joną išmesti. Viešpats antrą kartą kalbėjo Jonai: "Eik į Ninevės didmiestį ir skelbk jiems, ką tau sakysiu". Šį sykį Joną paklausė Viešpaties ir nuėjo į Ninevės miestą. Vaikščiojo jis miesto gatvėmis ir skelbė: "Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta". Kai Jonos skelbiama žinia pasiekė karaliaus ausį, pakilęs iš sosto nusivilko jis karališkąjį rūbą, apsitaisė gedulo drabužiais ir įsakė visiems žmonėms, net ir gyvuliams, pasninkauti ir melstis -prašyti Dievo gailestingumo ir nuodėmių atleidimo. Taip širdingai besimeldžiantiems ir atgailaujantiems nineviečiams Viešpats atleido ir jų nenubaudė. Gailestingasis Viešpats nenori nusidėjėlių pražūties. Jis trokšta, kad visi žmonės atgailautų už savo nuodėmes, melstųsi ir būtų išganyti. (Jonos pranašystė 1 - 4) PATARLIŲ KNYGA Viena iš Biblijos knygų pavadinta "Patarlių knyga". Didžioji jų dalis priskiriama karaliui Saliamonui. Patarlės - tai trumpi, glausti posakiai. Daugiausia skirti jaunimui. Patarlių temos - išmintis, dorovingumas Dievo baimė, mokslingumas, moralė, susilaikymas, uolu­mas, savitvarda, pasikliovimas Dievu, užuojauta vargšams, gailestingumas priešams, vaikų auklėjimas, dora, darbštumas, teisingumas, blaivus protas ir 1.1. Keletą jų pateikiame: "Pagarba ir baimė Viešpačiui yra išminties pradžia. Kvailiai niekina išmintį ir drausmę. Mano sūnau, klausyk tėvo drausmės ir neatmesk motinos pamokymo. (1, 7-8) Mano sūnau, nepasiduok niekšų viliojamas, nepritark jiems. (1, 10) Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu, o ne savo gudrumu. Visuose savo darbuose pripažink jį, tai jis ves tave tiesos taku. (3, 5 - 6) Mano sūnau, neatmesk Viešpaties drausmės ir nenusimink plakamas, nes ką Viešpats myli, tą baudžia, kaip tėvas savo sūnų. (3, 11 - 12) Tinginy, eik pas skruzdę, mokykis iš jos gyventi ir būk išmintingas. (6, 6) Išmintis brangesnė už deimantus, jai niekas neprilygsta. (8, 11) Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas rūpestingai manęs ieško, mane randa. (8, 17) Kas laisvu noru duoda - turtėja. Šykštuoliai taupo ir vargsta. (11, 24) Kas skriaudžia vargšą, įžeidžia Kūrėją, kas pasigaili beturčio, pagerbia jį. (14, 31) Teisingumas iškelia tautą, o nuodėmė žlugdo. (14, 34) Žmogus planuoja savo kelią, bet Viešpats jį veda. (16, 9) Viešpaties vardas - apsaugos bokštas. Teisieji bėga į jį ir būna saugūs. (18, 10) Žmogaus išdidumas jį sunaikina, o kuklumas veda į garbę. (18, 12) Turtuolis ir vargšas priklauso vienas nuo kito. Juos abu Viešpats sukūrė. (22, 2) Kaip vaikas išauklėtas, taip jis ir gyvens. (22, 6) Negerk su girtuokliais ir nevalgyk su besočiais. (23, 20) Mano sūnau, duok man (Dievui) savo širdį, laikykis mano kelių. (23, 26) Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta - pagirdyk. Taip darydamas sukelsi jame atgailos jausmą (sukrausi žarijas jam ant galvos) ir Viešpats atlygins tau". (25, 21 - 22) (Patarlių knyga) NAUJASIS TESTAMENTAS Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos arba dalys (t.y. apie 300 puslapių smulkaus arba 800 psl. stambaus šrifto). Šios knygos suskirstytos taip: keturios Evangelijos (pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), Apaštalų darbai, 21 laiškas ir Ap­reiškimas Jonui. Evangelija - Geroji Naujiena (graikų kalba) - iš esmės yra tas pats mokymas, tik surašytas keturių Šventosios Dva­sios įkvėptų rašytojų. Evangelijose daugiausia aprašoma Jėzaus Kristaus, pasaulio Išganytojo, gyvenimas ir mokymas. Keturios Evangelijos

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!