Krikščionybė ir katalikybė

a) Krikščionybė atsirado Romos Imperijos laikais, pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais. Tuo metu Roma buvo užkariavusi visus Viduržemio jūros pakraščius. Roma tapo pasaulio sostine. Išoriškai Augusto ir artimiausių jo įpėdinių viešpatavimo laikotarpis buvo didžiausias Romos valstybės žydėjimo ir galybės periodas. Bet viduje vyko gilus suirimo procesas. Roma laikėsi karais ir vergais. Visuomenės tvarka ir gamyba rėmėsi vergija. Vergai buvo pigūs ir turtuolių ūkiuose - latifundijose - jų dirbdavo tūks­­tan­čiai. Vergai dirbdavo ir kasyklose ir akmenų laužyklose - žodžiu - pačius sunkiausius ir juo­džiau­sius darbus.
Begaliniai karai atitraukė valstiečius nuo laukų ir įstūmė juos į vargą. Valstiečiai atiduodavo savo sūnus į kariuomenę, mokėjo mokesčius ir rinkliavas, kurios kuo toliau, tuo labiau augo. Smulkūs ūki­ninkai nepajėgė konkuruoti su didžiulėmis lati­fun­dijomis, todėl dažnai parduodavo savo žemes už menkus pinigus turtuoliams ir keliaudavi į Romą už­dar­biauti. Tačiau čia visur buvo naudojamas pigus vergų darbas.
Vergai buvo dar blogesnėje padėtyje. Juos laikė gyvulių vietoje ir vadino kalbančiais įrankiais. Dauguma jų šiam pasaulyje nematė jokio išsi­gel­bė­jimo.
Todėl neturtingiesiems visuomenės sluoksniams labai tiko krikščionybė, kuri skelbė nukryžiuotojo, kaip vergo, dievo mokslą.
b) Pirmosios krikščionių sektos atsirado, matyt, žydų tarpe, nes jie tuo laikotarpiu irgi pateko romėnų vergovėn, o po nepavykusių sukilimų, žiaurių numal­šinimų ir ištrėmimų iš tėvynės jų gyvenimas buvo pats tragiškiausias. Todėl jiems labiausiai ir rei­kėjo Kristaus. Bet kadangi ši “išsigelbėjimo” idėja tiko daugumai Romos imperijos gyventojų, tai ji palaipsniui paplito po visą šalį.
c) Iš pradžių krikščionybė turėjo visai mažai apeigų, bet vėliau senųjų religijų pavyzdžiu jų atsirado labai daug. Daugelis jų, kaip krikštas, sutvirtinimas, mišios, yra labai senos, iki­krik­ščio­niškos kilmės.
Ankstyvosios krikščionybės pasaulėžiūra nebuvo vieninga sintezė. Nepaisant to, ji buvo gyva ir veiksminga, buvo kartu ir pasaulėžiūra, ir tikė­jimas, ir dorovė, ir gyvenimo būdas. Teigdama pomir­tinio išganymo viltį, krikščionybė darė tikin­čiuosius taikius, ramius, nusižeminusius, nuo­lankius, abejingus viskam, netgi savo likimui, išskyrus tikėjimą. Jie gyveno uždaromis bendruo­menėmis, vengė dalyvauti viešame gyvenime, neigė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!