Švietimo epochos racionalizmas. Senojo režimo metais Prancūzijoje absoliutizmo laikotarpiu bažnyčia užėmė privilegijuotą padėtį. XVII-XVIII a. Prancūzijoje egzistavo didžiulis atotrūkis tarp eilinių dvasininkų ir hierarchų. Eiliniai dvasininkai suteikė lemiamą posūkį revoliucijos eigai, nes Atstovų rūmuose jie priklausė I luomui ir sudarė daugumą. Jie balsavo už visų luomų susirinkimą. Tačiau tai buvo laimėjimas, dėl kurio greitai teko gailėtis. Bažnyčios žemė buvo nacionalizuojama. Ji tuo metu buvo viena iš stambiausių žemvaldžių. Dvasininkams imti mokėti valstybiniai atlyginimai. Bažnyčia tapo visiškai priklausoma nuo valstybės, kuri siekė kištis į dvasininkų skirstymo reikalus.
1790 m. priimta civilinė konstitucija (svarbesni revoliucinio parlamento įstatymai) apie dvasininkijos padėtį. Nustatytas vyskupų ir kunigų renkamumo principas. Taip pat buvo numatyta lojalumo konstitucijai priesaika. Šis reikalavimas suskaldė bažnyčią Prancūzijoje, nes didžioji dalis atsisakė jam pritarti ir duoti priesaiką. Buvo pradėti persekiojimai, trėmimai, sodinimai į kalėjimus, giljotinavimai. Paklusę naujai valdžiai dvasininkai 1793-1794 m. neteko valstybės paramos. Radikalūs revoliucionieriai valdžioje tikėjo „sukursią Rojų žemėje“. Įvesta civilinės santuokos registracija. Revoliuciniai įstatymai nepripažino santuokai sakramentinio pobūdžio ir įteisino skyrybas. Opozicija šiam įstatymui – baudžiama. Pradėtos skatinti kunigų vedybos. Tik vedę kunigai buvo pripažįstami „nuoširdžiais“ ir patikimais revoliucionieriais.
1795 m. buvo išleistas tolerancijos ediktas, bet katalikai Prancūzijoje negalėjo naudotis bažnyčiomis, kuriose vyko revoliucinės, naujos apeigos. Dvasininkai negalėjo rengti procesijų, skelbti apie pamaldas, rinkti mišias. Bažnyčios situacija tapo panaši į pirmųjų amžių po Kristaus. Toks statusas išliko iki 1801 m., kai Napoleonas Bonapartas pasirašė konkordatą su Šv. Sostu. Palankios sąlygos susitaikyti su Roma susidarė po to, kai 1799 m. įvyko perversmas ir I konsulu tapo Napoleonas siekęs normalizuoti santykius su bažnyčia dėl pragmatinių tikslų. 1800 m. popiežiumi išrinktas Pijus VII. 1801 m. pasirašytas konkordatas tarp Prancūzijos vyriausybės ir popiežiaus. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio sutartis.
Konkordatas – tai sutartis tarp popiežiaus Šventojo Sosto ir vienos ar kitos valstybės, apibrėžianti bažnyčios padėtį toje valstybėje.
Napoleono Konkordatas katalikybei įvardintas kaip daugumos prancūzų religija, leidžiama ją...
Šį darbą sudaro 11359 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!