Bendroji nuosavybė ir jos rūšys

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS Bendroji nuosavybės teisė ir jos rūšys Vilnius, 2004 Planas Įžanga I. Nuosavybės rūšys ir formos Lietuvoje II. Bendrosios nuosavybės teisės samprata III. Bendrosios nuosavybės teisės turinys IV. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai ir objektai V. Bendrosios nuosavybės teisės įgijimas VI. Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai VII. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys: 1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė; 2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė. Išvados Naudotos literatūros sąrašas Įžanga Nuosavybės teisė yra plačiausia savo turiniu absoliuti teisė. Nuosavybės teisės instituto uždavinys yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius. Nuosavybė teisinėje sistemoje užima labai svarbų vaidmenį. Galbūt dėl šios priežasties nuosavybės teisė, jos apsauga bei ribojimai yra įtvirtinti kiekvienos šalies aukščiausią juridinę galią turinčiuose teisės aktuose. Kaip antai, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Mano darbo tema - bendroji nuosavybės teisė ir jos rūšys, - kuri sąlygoja mano darbo tikslą – atskleisti bendrosios nuosavybės teisės sampratą bei pateikti jos rūšis. Siekdamas kuo giliau panagrinėti šią temą iškėliau sau šiuos uždavinius: 1. aptarti nuosavybės rūšis bei formas Lietuvoje; 2. pateikti bendrosios nuosavybės teisės sampratą; 3. atskleisti bendrosios nuosavybės teisės turinį; 4. pateikti bendrosios nuosavybės teisės įgijimo pagrindus 5. aptarti bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumus 6. išanalizuoti bendrosios nuosavybės teisės rūšis. Rašydamas darbą naudojausi įvairia literatūra: dabar Lietuvoje galiojančiais norminiais aktais, taip pat įvairių autorių darbais bei vadovėliais. Nuosavybės rūšys ir formos Lietuvoje Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims bei formoms.1 Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams. Privati nuosavybė LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. Lietuvoje taip pat yra įtvirtinta ir viešoji nuosavybė( taip vadinama nuosavybė todėl, kad ją valdo, naudoja ir disponuoja viešam interesui). Taip teigti leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis, kuris teigia, kad “ Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir  kultūros objektai. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.“ Lietuvoje intelektualinės nuosavybės sąvoka pradėta vartoti 1990 metais Nuosavybės pagrindų įstatyme. 1992 metais Lietuva tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) nare. Stokholmo konvencija numato, kad intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: a) literatūros, meno bei mokslo kūriniai; b) artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; c) išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; d) pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas); e) moksliniai atradimai; f) prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės vietos nuorodos bei kilmės vietos pavadinimai; g) apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos; h) kitos teisės, susijusios su intelektualine veikla pramonėje, moksle, literatūroje ir mene. Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių. Šiuo metu paplitusi nuomonė, kad mokslinių atradimų nereikėtų minėti kaip atskiro intelektualinės nuosavybės objekto, kadangi nei nacionaliniai įstatymai, nei tarptautinės sutartys nenumato jokios nuosavybės teisės moksliniams atradimams. Ženevos (1978 m.) sutartis dėl tarptautinio mokslinių atradimų registravimo numato, kad moksliniu atradimu pripažįstamas “anksčiau nežinomų materialaus pasaulio reiškinių, savybių ir dėsningumų, kuriuos galima patikrinti, nustatymas”.2 Pramoninė nuosavybė - tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti. Pagal šią konvenciją pramoninės nuosavybės objektais laikomi: išradimai, naudingieji modeliai, pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas), prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai, kilmės vietos nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai ir apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Pramoninės nuosavybės objektai Lietuvoje saugomi tik juos atitinkamai įregistravus valstybiniame patentų biure ir išdavus jiems atitinkamus apsauginius dokumentus. Taigi, kaip matome, nuosavybės rūšys ir formos yra įvairios tačiau savo darbe aš nagrinėsiu vieną iš jų – bendrąją nuosavybės teisę bei jos rūšis. Bendrosios nuosavybės teisės samprata Prieš atskleidžiant bendrosios nuosavybės sampratą, manau, kad visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra nuosavybės teisė apskritai. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybė yra idealus (nematerialus) reiškinys - tai santykis tarp žmonių dėl daiktų ir kt. turto, todėl ji negali būti apribota nei laike, nei erdvėje. Nuosavybė yra labai svarbi ir ginama įstatymo: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymas. Nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant.“3 Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Aukščiau išdėstytos nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama remiantis visuomenės interesais, arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.4 Bendroji nuosavybės teisė yra suprantama dviem prasmėmis: 1. Bendroji nuosavybės teisė objektyviąja prasme – tai visuma teisės normų, reguliuojančių nuosavybės santykius dėl tam tikro turto priklausymo keliems asmenims ir suteikiančių jiems galimybę šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. 2. Bendroji nuosavybės teisė subjektyviąja prasme – tai kelių asmenų (savininkų) teisė į tam tikrą turtą bendrosios nuosavybės teise keliems asmenims gali priklausyti vienas daiktas ar daiktų visuma. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.72 straipsnyje pateikiamas bendrosios nuosavybės teisės apibrėžimas: „bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Paanalizavę šią definiciją galime išskirti šiuos bendrosios nuosavybės teisei būdingus bruožus: a) keli subjektai – savininkai; b) subjektų-savininkų teisės: 1. valdymas, 2. naudojimas, 3. disponavimas. c) vieningas objektas. Bendrosios nuosavybės teisės turinys Bendrosios nuosavybės teisės turinys yra toks pats, kaip ir nuosavybės apskritai turinys. Tad jį ir paanalizuokime. Teisinėje literatūroje vieningos nuomonės dėl nuosavybės turinio nėra. Todėl aptarsime skirtingas nuomones šiuo klausimu. Nuosavybės teisės turinio apibūdinimas panaudojant teisių «triadą» būdingas tik Rusijos civilinės teisės doktrinai. Įstatymiškai pirmą kartą «triada» buvo suformuluota Rusijos imperijos įstatymų sąvado X t.5 Tai aiškinama M. Speranskio, kuris sekė PCK, įtaka. (Mich. Speranskis (1772-1839) imp. Aleksandro I patarėjas, 1830-1832 m. vadovavo Rusijos imperijos įstatymų sąvado sudarymui.) Rusijos teisinėje literatūroje “triadą” pirmasis suformulavo V. Kukolnikas 1813 m.6 Per “triadą” nuosavybės esmę aiškino ir G.Hegelis: “valdymas, naudojimas, sutartis” Teisinėje literatūroje paplitusi nuostata, kad “triadą” kaip nuosavybės doktriną sukūrė Romos teisininkai. Tačiau pastarųjų metų šaltinių tyrinėtojai argumentuotai teigia, kad Romos teisininkai ne tik nebuvo suformulavę vieningos nuosavybės teisės sąvokos, bet ir vengė tai daryti, nes jie laikėsi nuostatos, kad “Kiekviena civilinės teisės definicija - pavojinga, kadangi nedaug yra tokių dalykų, kurių negalima būtų paneigti.” 7 Nuosavybės teisės turinys kitų Europos valstybių civiliniuose kodeksuose PCK 544 str.: “Savininkas naudojasi ir disponuoja daiktu labiausiai absoliučiu būdu…..”(1804 m.) arba BGB 903 str.: “Savininkas gali disponuoti daiktu savo nuožiūra ir nušalinti kitus nuo bet kokio poveikio jam (daiktui), tiek kiek tai neprieštarauja įstatymui ar trečiųjų asmenų teisėms…....“ (1900 m.) Formuluojant BGB 903 str. nuostatą buvo siekiama paneigti viduramžių teisės doktriną, pagal kurią nuosavybė susideda iš atskirų savininko įgalinimų (teisių). 8 Anglų-amerikiečių teisėje dėl jos precedentinės prigimties nėra legalinio nuosavybės teisės turinio apibrėžimo. Todėl bendrosios teisės doktrina priskaičiuoja iki 12-os savininko teisių. Taigi kaip matome, skiriasi požiūriai į nuosavybės turinį sudarančias teises. Mūsų šalį reikėtų priskirti prie tų valstybių, kurios remiasi „triados“ doktrina. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, nuosavybės turinį sudaro trys teisės: 1. valdymas; 2. naudojimasis; 3. disponavimas. Trumpai aptarkime kiekvieną iš jų. 1. Valdymas Valdymas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse : 1. Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. 2. Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį.9 Valdymas - tai nuosavybės teisės objekto turėjimas savo žinioje, kuris sudaro prielaidą savininkui daryti bet kokį poveikį objektui. Savininko valdymas yra titulinis valdymas. Valdymo titulas - nuosavybės teisė. Savininko valdymo negalima sutapatinti su valdymu be titulo, kuris Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė. Lietuvos civilinėje teisėje, valdymas yra tam tikrais požymiais išreikštas nuosavybės vartojimas bei vienas iš nuosavybės turinio elementų. Tai yra faktinis daikto turėjimas, pagrįstas teisine apsauga. Valdymą sudaro materialus ir valinis kriterijus, kitais žodžiais tariant, objektyvus (corpus) ir subjektyvus (animus) požymiai, be kurių valdymas prarastų savo prasmę ir asmuo negalėtų būti pripažintas daikto valdytoju.10 Jie apibrėžia materialų faktinį daikto turėjimą ir norą jį pasilikti bei valdyti kaip savą. Turto valdymas - teisė įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį bei ūkinį poveikį. 2. Naudojimasis Turto naudojimas - naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti. Naudojimas - tai nuosavybės objekto pritaikymas naudai gauti (materialinei ar nematerialinei, asmeninei ar visuomeninei) ,11 arba kitaip tariant gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas. Galime daryti išvadą, kad daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją. 3. Disponavimas Disponavimas turtu - teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę. 12 Disponavimas - tai nuosavybės objekto panaudojimo civilinėje apyvartoje teisinio įforminimo būdas. Disponavimo turtu teisių grupei priklausytų teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.13 Disponavimo teisė įgyvendinama: 1. turtą perduodant kito asmens nuosavybėn atlygintinai; 2. turtą perduodant kito asmens nuosavybėn neatlygintinai; 3. perduodant turtą naudojimuisi; 4. perduoti turtą kitam asmeniui, kad jis atliktų veiksmus savo paties naudai; 5. sudarant sandorius.14 Taigi, atsižvelgdami į šias teises (naudojimas, valdymas ir disponavimas), galime teigti, kad nuosavybės teisės specifika pasireiškia išimtiniu ir visa apimančiu savininko teisių pobūdžiu, jo turtiniu – teisiniu nepriklausomumu nuo kitų asmenų. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai ir objektai 1. Subjektai Prieš aptariant bendrosios nuosavybės teisės subjektus, manyčiau reikia paanalizuoti, civilinių teisinių santykių subjektams keliamus reikalavimus. Visų pirma reikia apibrėžti, kas tai yra civilinių teisinių santykių subjektas. Subjektas – tai civilinių teisinių santykių dalyvis. Kitaip tariant, tai civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujanti šalis, turinti civilines teises bei pareigas. Civilinės teisės subjektų sistemos pagrindas yra žmogus – natūralus subjektas. Visi kiti civilinės teisės subjektai yra sukurti žmogaus remiantis viešosios ir privatinės (civilinės) teisės normomis, kurie gali būti pripažinti juridiniais asmenimis arba tokiais nelaikomi. Jau Romos šaltiniuose buvo teigiama, kad teisė egzistuoja tik dėl žmogaus, kuris ir yra tikrasis bei natūralus jos subjektas (hominum causa ius constitutum est). 15 Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.16 Svarbu dabar kokie yra nuosavybės teisinių santykių subjektai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad nuosavybės teisės subjektais Lietuvos Respublikoje gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės. Lietuvos Respublikos įstatymų bei tarpvalstybinių sutarčių nustatytomis sąlygomis ir tvarka nuosavybės teisės subjektais Lietuvos Respublikoje gali būti užsienio piliečiai, asmenys be pilietybės, užsienio valstybių juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos bei užsienio valstybės, o bendrosios nuosavybės teisės subjektais – Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, Lietuvos valstybė ir užsienio valstybės.17 Kad fizinis asmuo galėtų būti nuosavybės teisinių santykių subjektu, jis turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą, kuris susideda iš dviejų elementų: teisnumo ir veiksnumo. Fizinių asmenų civilinis teisnumas suprantamas kaip „galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Teisnumas - visuotina ir lygi visų galimybė turėti subjektines teises ir subjektines pareigas. Teisnumas įgyjamas nepriklausomai nuo jo turėtojo valios, ir neatskiriamos nuo asmens. Teisnumas yra bendroji teisės kategorija, apibūdina asmens teisinį statusą. Tik teisnus asmuo yra teisinių santykių subjektas. Asmuo, kuriam nebūdingas teisnumas yra tarsi „už įstatymo ribų“, nes teisės požiūriu neteisnus asmuo negali turėti teisių ir pareigų, t.y. negali būti teisinių santykių subjektas.18 Civilinis teisnumas apibūdina asmenį kaip civilinių teisinių santykių subjektą. Pasakymas, kad asmeniui būdingas civilinis teisnumas, reiškia, kad jis, įgydamas konkrečių civilinių teisių ir pareigų, gali tapti konkrečių civilinių teisinių santykių subjektu. Veiksnumas apibrėžiamas kaip galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas. Veiksnumas - tai asmens valinis ir intelektinis gebėjimas. Tai įgimtos ir išugdytos savybės. Įstatymų leidėjas nenustato šių savybių, bet nustato veiksnumo kriterijus ir veiksnumo prezumpciją. Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Juridinis asmuo - išvestinis (nenatūralus) civilinės teisės subjektas Svarbiausias juridinio asmens ir fizinio asmens skirtumas pasireiškia tuo, kad fizinio asmens veiksnumas grindžiamas jo paties valios savybėmis, o juridinis asmuo šios savybės negali turėti, nes juridinis asmuo neturi nei savo valios, nei intelekto. 19 Jo veikla grindžiama (t.y. realizuojamas teisinis subjektiškumas) juridinio asmens steigėjo (steigėjų) bei jų paskirtų vadybininkų valia ir intelektu. Valstybės ir savivaldybių turto ekonominis savininkas yra tikrasis nuosavybės subjektas, o valstybė ir savivaldybės, kaip politinės valdžios ir valdymo organizacijos, yra ta teisinė forma, kuria tikrasis savininkas įgyvendina nuosavybės teisę. 2. Objektai Civilinių teisinių santykių objektai visada yra tos materialinės ar kitokios vertybės, kurios reikalingos patenkinti asmenų individualius ar kolektyvinius poreikius (interesus).20 Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita.21 Tad pirmiausia apibrėšime, kas tai yra daiktas. Daiktų samprata Romos teisėje Romėnų teisininkai nesuformulavo bendrosios daiktų sąvokos (Žr.: I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis. Romėnų teisė. V., 1996 m. 108 p.) Romėnai reiškėsi labiau kaip puikūs kazuistikos meistrai, nei formuluodami bendrąsias sąvokas. Be to, definicijas civilinėje teisėje jie laikė nereikalingomis, nes “….nedaug yra tokių dalykų, kurių negalima būtų paneigti.” 22 Apie jų požiūrį į daiktus, kaip daiktinės teisės objektus, galima spręsti tik pagal jų teisės šaltinuose minimus daiktų pavadinimus ir jų klasifikacijas. Tačiau visiškai aišku, kad greta materialiųjų daiktų (res corporales) romėnų daiktų koncepcijoje neginčijamą vietą turėjo ir nekūniškieji daiktai (res incorporales). “Nors res incorporales nebuvo materialaus pasaulio (gamtos) dalis, tai romėnams nebuvo reikšminga. Jiems buvo svarbu surasti būdą, kaip neįprastam reiškiniui suteikti įprasta teisinę formą. Ir jeigu toks būdas buvo surastas, tai ir problema buvo laikoma išspręsta, nepriklausomai nuo to ar toks sprendimo būdas atitinka tradicinį ir visų pripažintą požiūrį.” (Žr.:О С Иоффе ВА Мусин Основы римского гражданского права. 1974., c. 63,) Daiktas ir objektas civilinės teisės doktrinoje I. Materialūs (res corporales) ir nematerialūs daiktai (res incorporales). Į klausimą kas yra kūniškas daiktas atsako ne fizikos mokslas, bet apyvarta.23 Toks požiūris sutapatina daiktą ir objektą. II. LR civilinio kodekso 4.1 straipsnis pateikia tokią daiktų sąvoką: „ Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.“Šiuo atveju daiktas tik vienas iš objektų. Civilinių teisinių santykių objektų rūšys: Daiktai ir turtas,gali būti civilinių teisių objektai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!