Bedarbystė kaip socialinis reiškinys

Įvadas Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba. Visiškas užimtumas – tai be kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Bedarbystės (nedarbo) samprata Nuo pat žmonių bendruomenių atsiradimo darbas tapo ne tik pagrindine gyvenimo sritimi, bet ir, svarbiausia, žmogaus kaip asmenybės formavimosi ir vystymosi sritimi. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau galima išgirsti kalbant apie nedarbą. Nedarbas – viena iš aktualiausių problemų daugelyje šalių. Net išsivysčiusiose šalyse bedarbystė sudaro pakankamai aukštą normą. Taigi norint išsiaiškinti apie nedarbą, pirmiausia reikia žinoti ką reiškia pats žodis nedarbas. Nedarbas (bedarbystė) – darbingų asmenų neužimtumas ūkinėje veikloje, taip pat socialinis reiškinys, kai darbingas asmuo neturi darbo (dirbančiu laikomas tada, kai asmuo yra užimtas visą arba dalį darbo dienos ir už šią veiklą gauna tam tikrą atlygį). Nedarbu nelaikomi atvejai, kai darbo neturi nepilnamečiai, pensininkai, dirbti negalintys neįgalieji ir kai nedirba žmonės, turintys pakankamai turto ar nedarbinių pajamų, iš kurių gali pragyventi. Nedarbas siejasi su asmens ir jo šeimos negebėjimu apsirūpinti pirmos būtinybės (maistas, drabužiai ir t. t.) ir kitokiomis prekėmis, apmokėti būstą, komunalines paslaugas, vaikų ir (ar) savo mokslą, pramogas. Užimtumo ir nedarbo reguliavimo politikos efektyvumas priklauso nuo nedarbo kokybės ir kiekybinės charakteristikų. Jas atspindi įvairūs nedarbo rodikliai. Vienas svarbiausių nedarbo rodiklių yra jo trukmė. Nedarbo trukmė– laiko tarpas, kurį žmogus (darbuotojas) yra nedarbas. Pagal trukmę nedarbas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis nedarbas– nedarbas, kuris trunka trumpiau nei metus. Iš esmės tai laikinasis nedarbas, kurio kontingentas nuolatos keičiasi; turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas– nedarbas, kurio trukmė – metai ir daugiau; laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas.  Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Nedarbo rūšys yra šios: 1. Sezoninis nedarbas – cikliškas nedarbo svyravimas, dažniausia pakylantis žiemą ir sumažėjantis vasarą. Tai vyksta dėl darbo atsiradimo žemės ūkyje, statybose, turizmo sektoriuje. Šiam nedarbo tipui priklauso tų darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų, atsitiktinį darbą. Tokie žmonės atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji, todėl jų nedarbo laikotarpiai dažni ir ilgi. Tokie yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“ gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalie praradę darbingumą. Lietuvoje ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus bei ilgalaikius bedarbius. „Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo“. 2.Tekamasis (frikcinis) nedarbas (jis dar vadinamas laikinuoju (migraciniu) nedarbu) – tai trumpalaikis neišvengiamas nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Praktiškai šis nedarbo tipas nuolatos egzistuoja. Tekamasis (frikcinis) nedarbas „apima darbuotojus, tarnautojus ir specialistus, kurie savo fizinėmis, protinėmis ir dvasinėmis savybėmis pilnai patenkina darbdavių reikalavimus“. Tai dažniausiai turintys išsilavinimą bei profesinį pasirengimą darbuotojai, kurie prarado užsiėmimą dėl gyvenamosios ar darbo vietos kaitos. Tokie darbuotojai paprastai bedarbiais būna neilgai – apie 4 – 6 savaites. Šio nedarbo tipo „privalumas – darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą“. Kadangi tekamasis (frikcinis) nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. 3.Struktūrinis – atsiranda dėl ekonomikos restruktūrizacijos. „Struktūrinį nedarbą sukelia šie rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio sistemų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt.“. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. 4.Ciklinis – atsiranda dėl produkcijos paklausos sumažėjimo ir padidėjimo. Šio tipo nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Tai gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas dar kartais yra vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu. Atsižvelgiant į nedarbo tipus, bedarbių skaičių galima apskaičiuoti pagal formulę: kur U – bedarbių skaičius (nedarbas); UF – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius); US – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); UC – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius). Kalbant apie nedarbą taip pat yra labai svarbu žinoti kokios yra nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo paklaidas. Visų pirma tai prislėgtasis nedarbas. Kitaip tariant, tai – vilties susirasti darbą praradimas. Ši nedarbo rūšis atsiranda tada, kai žmogus ilgą laiką ieškojęs darbo vis dėlto jo neranda. Darbo paieškos yra nutraukiamos kaip beviltiškos. Žmogus gali pasinerti į depresiją ar panašiai. Toks asmuo paprastai neįsiregistruoja darbo biržoje ir daugiau nebeieško darbo. Natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, toks žmogus atsakys – ne. Vadinasi į oficialią statistiką jis taip pat nebus įtrauktas, todėl ir faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis nei realus. „Paprastai „prislėgtieji bedarbiai“ sudaro apie 0,1 – 0,5 % darbo išteklių“. Paslėptasis nedarbas apima darbuotojus, kurie priversti dirbti nepilną darbo dieną (darbo laiką) ir nėra įtraukti į oficialią nedarbo statistiką. Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lyginamasis svoris visų darbo ištekliams priskirtų gyventojų skaičiuje sudaro nuo 6 iki 9 %. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, numažina nedarbo lygį. Būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokios „garbės“. Dalis nedirbančių respondentų (apklausiamųjų asmenų) tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitink tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!