Barokas. Sarbievijus "Janui Libinijui"

Su jėzuito įžvalga Sarbievijus apmąsto žemiško gyvenimo prasmės, žmogiškos būties trapumo temas ir dažnai jas perteikia iš Horacijaus perimta poetine forma. Horacijus, romėnų poetas, buvo pagonis, tačiau gyvenimo trumpumo, neišvengiamos mirties klausimai jam rūpėjo ir netgi gerokai jį kamavo. Panašios tematikos Horacijaus poezijoje tas žmogiškos būties trapumas piešiamas niūriai, pesimistiškai, pomirtinis gyvenimas jo vaizduojamas niūriomis spalvomis. O Sarbievijaus eilėse ta pačia tema atsispindi jau krikščioniškas požiūris, darnos su savimi ir pasauliu siekis. Toks santykis būdingas ir antikos filosofų stoikų nuostatoms, ir krikščioniškajai pasaulėžiūrai.
Sarbievijus yra sukūręs ir šlovinamųjų ir etinių odžių. Viena garsiausių jo šlovinamųjų odžių - popiežiui Urbonui XVII. Tokia odė dažnai pradedama klausimu. Ji komponuojama pasitelkiant aliuzijas (užuominas, susijusias su giriamu asmeniu ar dalyku). Kitas tokios odės kompozicijos pagrindas – klausimas apie asmenį, kurį poetas nori pašlovinti, arba paties asmens klausinėjimas apie jo nuopelnus. Lyrinis subjektas tarsi įsivaizduoja skrendąs virš žemės ir iš viršaus regintis valstybes, tautas, miestus. Tai tarsi dvasios polėkis, savotiškas išsivadavimas iš to, kas žemiška, laikina, mirtinga.
Svarbi odžių rūšis – iš retorikos mokslo apmąstomųjų kalbų atsiradusios etinės odės. Joms būdingos sentencijos ir moraliniai pamokymai. Pasak Sarbievijaus, šiose odėse įkalbinėjama ką nors daryti arba ko nors nedaryti. Etinė odė gali prasidėti šūksniu, atspindinčiu pagrindinę mintį. Šiose odėse dažna likimo (lemties, Fortūnos) tema. Ji yra Lėmėja, skrieja triumfuodama, ironiška, jos ranka valdo miestus, nugramzdina aukso rūmus – viską nusineša su savimi. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu tarsi sviediniu. Kitas lemties įvaizdis – nuolat sukamas Fortūnos ratas. Žmogus tėra tik dulkė, kuri gali būti pakelta į viršų, bet ir sutrypiama į purvą. Vienintelis dalykas, kurio neįmanoma išvengti – mirtis. Pasak Sarbievijaus, urna yra visų dalykų matas.
Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?
Savy slepiuosi ir atsiskyrusios
Stebiu savosios sielos sceną,
Apžvelgiu tuščią būties teatrą.
Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,
Ar bus patenkinta Dievybė,
Ar pasitiks jį karštais plojimais.
Lemtis kiekvieną...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!