Bankų vertės nustatymas

Įvadas Temos aktualumas. Bankininkystė-sena veiklos rūšis, todėl svarbu išskirti pagrindines tendencijas ir kryptis būdingas šiuo metu bankinei veiklai ir įtakojančias bankų vertės kitimą. Internacionalizacija skatina tai, jog ir toliau užsienio bankai skverbsiasi ir užima stiprias pozicijas vietinėse bankinėse rinkose. Universalizacija įtakoja tai, jog bankai tampa universalūs, siūlydami platesnį produktų ir paslaugų asortimentą. Iki šiol egzistavo tam tikri ribojimai, apibrėžiantys kiekvieną verslo sritį ir institucijų tipą. Dabar bankai labiau universalūs, ir gali veikti rinkose, kuriose anksčiau jiems nebuvo leidžiama veikti. Orientacija į investicinę veiklą lemia tai, jog lėšos transformuojamos į finansinius aktyvus, kurie gali būti perparduodami investuotojams kapitalo rinkose. Globalizacija susijusi su pasauline kapitalo ir pinigų rinkų integracija- globali finansų rinkų integracija- per valiutos mainų mechanizmą ir tarptautinius valiutų kursų skirtumus. Globalizacija leido bankams ir kitoms finansinėms institucijoms valdyti globalius investicijų portfelius. Bankinės industrijos konsolidacija bei koncentracija - tai taip pat pasaulinis reiškinys, nes greiti technologiniai pokyčiai ir sienų išnykimas tarp regionų tapo internacionalizacijos ir besitęsiančio bankinės industrijos jungimosi procesais. Taigi visos tendencijos būdingos šiuolaikinėje bankininkystėje įtakoja bankų vertės kitimą. Problema. Bankinio sektoriaus globalizacija, konsolidacija, internacionalizacija bei kitos šiuolaikinės tendencijos bankininkystėje lemia bankų vertės nustatymo būtinybę, todėl yra itin aktualu išnagrinėti teorinius autorių siūlomus vertės nustatymo metodus, jų taikymo privalumus ir trūkumus bei parinkti tinkamiausius metodus bankams. Tyrimo objektas. Bankų vertės nustatymo metodai. Darbo tikslas. Išnagrinėti bankų vertės nustatymo ypatumus bei teorinius autorių siūlomus metodus, orientuojantis į jų privalumus ir trūkumus. Darbo uždaviniai: • Išanalizuoti bankų vertės nustatymo specifinius aspektus. • Išnagrinėti palyginimo metodų ypatumus banko vertės nustatymui. • Išnagrinėti balansinės vertės metodų ypatumus banko vertės nustatymui. • Išnagrinėti diskontuotų pinigų srautų metodų ypatumus banko vertės nustatymui. • Išnagrinėti vertės kūrimo metodų ypatumus banko vertės nustatymui. 1.VERTĖS NUSTATYMO PRASMĖ IR SPECIFIKA 1.1. Vertės nustatymo procesas ir tikslai Įmonės vertinimas gali būti atliekamas siekiant įvairių tikslų: perkamos ar parduodamos įmonės kainos nustatymui, tinkamų investavimui įmonių pasirinkimui, įmonės akcijų emisijos kainos nustatymui, įmonės vertę nulemiančių faktorių identifikavimui, kompensavimo sistemų, grįstų verte, parinkumui, strateginių sprendimų priėmimui bei strateginiam planavimui (Fernandez P., 2001; Damodaran A., 2002‘). Nuo vertės nustatymo tikslo priklausys vertinimo objektas, kuriuo gali būti visa įmonės vertė, akcininkų nuosavybės vertė, įmonės verslo vieneto vertė arba tam tikro įmonės turto vertė. Įsigijimo atveju kompanijos vertė gali būti skirtinga skirtingiems pirkėjams, taip pat gali būti skirtinga pirkėjui bei pardavėjui. Vertė neturėtų būti maišoma su kaina, kuri yra apibrėžiama kaip kiekybinis pirkėjo ir pardavėjo susitarimas. Pvz. užsienio įmonė gali siekti įsigyti vietinę firmą dėl naudos, gautos įėjus į vietinę rinką ir naudojantis vietinės firmos reputacija. Šiuo atveju vietinės firmos vertė užsienio firmos bus suvokiama, didžia dalimi vertinant tik jos prestižą bei reputaciją, o ne turtą. Tuo tarpu įsigyjama firma savo materialius resursus vertins žymiau labiau. Pirkėjas vertins savo firmą, siekdamas nustatyti žemiausią kainą, už kurią dar galėtų parduoti firmą. Pardavėjas sieks nustatyti aukščiausią kainą, kurią dar galėtų mokėti. Įmonės vertės nustatymo procesas susideda iš kelių žingsnių (Damodaran A., 2002‘): • Vertinamo objekto nustatymas. • Vertinimo tikslo nustatymas. • Vertinimo metodo parinkimas. • Duomenų surinkimas ir įvertinimas. Vertės nustatymo procese svarbiausia yra tinkamo metodo, atsižvelgiant į tikslą ir vertinimo objekto specifiką, parinkimas (Fernandez P., 2001). Autoriaus manymu, vertės nustatymas nėra tikslusis mokslas. Bet kokio turto vertės apskaičiavimas priklauso nuo keleto veiksnių: vertintojo, nustatomos vertės laiko momento, vertinimo tikslų ir pan. Vertės nustatymo procese yra reikalinga daryti prielaidas, remtis savo nuomone, todėl du vienodai kvalifikuoti vertintojai gali apskaičiuoti skirtingas to paties turto vertes (Damodaran A., 2002‘). Vertės nustatymas yra subjektyvia informacija ir pripažintais metodais paremta nuomonė apie objekto vertę. 1.2. Bankų vertės nustatymo specifika Bankams ir nefinansinėms institucijoms gali būti taikomi tie patys vertės nustatymo metodai, tačiau bankų vertės nustatymas sudėtingesnis už nefinansinių institucijų, nes išoriniams vartotojams yra sunku įvertinti bankų veiklos rizikas (Parliment T., 1997). Skaičiuojant nefinansinės įmonės vertę, dažniausiai yra imama visa įmonė, o ne akcininkų nuosavybė atskirai. Nefinansinės įmonės kapitalą sudaro skola ir akcinis kapitalas, o abu šie dydžiai yra įmonės finansavimo šaltinis. Tačiau, didžiąją dalį banko skolos sudaro indėliai, kurie yra naudojami labiau kaip žaliava banko produktams kurti, o ne kaip veiklos finansavimo šaltinis (Damodaran A., 2002). Todėl vertinant bankus, vertės nustatymo objektu būna ne viso banko, bet akcininkų nuosavybės vertė. Damodaran A. (2002) išskiria specifinius, tik finansinėms institucijoms būdingus aspektus: 1. Bankų priežiūros institucijos nustato griežtus apribojimus jų veiklai. Vienas iš apribojimų yra kapitalo pakankamumo normatyvas. Vertės nustatymas yra susijęs su būsimo augimo prielaidomis, kurios remiasi reinvestavimo prognozėmis. Vertinant banką, reikia atsižvelgti į tai, ar turimas kapitalas yra pakankamas prognozuojamam augimui. Taip pat reguliavimas gali įtakoti gaunamą riziką, o tuo pačiu ir būsimų pinigų srautų dabartinę vertę. Vertinant banką diskontuotų pinigų srautų metodu, reguliaciniai efektai turi būti įkomponuoti į diskonto normą ir pinigų srautus. Kad įkomponuoti reguliacinę riziką į diskonto normą, turime nuspręsti, ar ši rizika yra diversifikuojama portfelyje. Daugeliu atveju daroma prielaida, kad tokia rizika yra diversifikuojama ir neįtakos diskonto normos. Tačiau išskirtiniais atvejais, kai bankas yra stambus ir dominuojantis rinkoje, į diskonto normą įtraukiama reguliacinės rizikos premija. Pinigų srautams reguliaciniai aspektai turi didžiausią įtaką. Planuojamas augimo tempas, kuris priklauso nuo nuosavybės grąžos bei išlaikymo santykių, bus įtakojamas reguliacinių ribojimų, jei bankams bus nustatomi ribojimai dėl investavimo. 2.Įmonės augimo prognozės yra grindžiamos investicijomis. Kuo didesnės investicijos, tuo įmonės augimo tempas bus didesnis. Investicijas parodo du rodikliai: grynosios kapitalo išlaidos ir apyvartinio kapitalo pokytis. Skirtingai nei gamybos įmonės, bankas grynąsias kapitalo išlaidas naudoja ne investicijoms į įrengimus ir kitą ilgalaikį turtą, bet investuoja į nematerialųjį turtą. Apskaitoje šios investicijos yra apskaitomos kaip veiklos išlaidos, o ne banko turtas. Taigi banko pinigų srautų ataskaitoje arba visai nebūna ilgalaikio turto pokyčių arba jie būna labai maži. Apyvartinis kapitalas apima didžiulę banko balanso dalį. Šio rodiklio pasikeitimai taip pat gali būti labai dideli ir nepastovūs ir nebūtinai turi atspindėti investicijas. 3. Bankai turi sudaryti atidėjimus ateities nuostoliams padengti. Šie atidėjimai mažina grynąjį pelną einamuoju periodu, tačiau naudojami ateities periodų nuostoliams padengti. Taigi atidėjimai sulygina banko grynąjį pelną skirtingais laiko periodais, mažindami jį tada, kai įsipareigojimų nevykdymo lygis mažesnis ir didindami tada, kai įsipareigojimų nevykdymo lygis didesnis. Tačiau jei bankas sudarys per didelius atidėjimus, tai mažins nuosavybės grąžos koeficientą bei išlaikymo santykį, kas savo ruožtu sunkins objektyvų banko vertės nustatymą. Kadangi augimas prognozuojamas atsižvelgiant nuosavybės grąžos koeficientą ir išlaikymo santykį, prognozuojama nuosavybės vertė yra sumažinama. Jei bankas sudarys per mažus atidėjimus, prognozuojama nuosavybės vertė bus gaunama didesnė. 4. Finansinių institucijų atveju neanalizuojamas įsipareigojimų ir savininkų nuosavybės, kaip finansavimo šaltinio, santykis, nustatant vertę. Tai yra visų pirma dėl to, jog sunku nustatyti banko skolą, be to, finansinės institucijos stengiasi naudoti tiek labai daug skolos, kiek tik gali išlaikyti. Tuo tarpu reguliaciniai ribojimai dažnai būna nukreipti į buhalterinius įsipareigojimų ir savininkų nuosavybės dydžius ir ne visada būna racionalūs. 5. Subsidijos ir apribojimai. Daugelyje rinkų bankai gauna naudą dėl subsidijų ir išskirtinių teisių, kurios jiems suteikiamos, tačiau tuo pačiu turi investuoti į žemesnio nei rinkos lygis pelningumo projektus, kurie laikomi socialinėmis investicijomis. Ir subsidijos, ir apribojimai gali įtakoti pinigų srautus. Norint įvertinti subsidijų ar išskirtinių teisių poveikį pinigų srautams, reikia projektuoti laukiamą teigiamą pridėtinę pinigų srautų grąžą dėl subsidijų ar išskirtinių teisių ateityje ir atskirti šią grąžą nuo likusios vertės. Tas pats procesas turėtų būti atliekamas ir su apribojimais, tačiau pastarųjų grąža dažniausiai bus neigiama. Yra du subsidijų ir išskirtinių teisių naudos bei apribojimų kaštų atskyrimo nuo likusios vertės privalumai. Tai teikia galimybę daryti specifines, tik šiems dydžiams taikomas prielaidas. Pvz. subsidijos gali būti teikiamos tik tam tikrą laikotarpį. Tokiu atveju galima skaičiuoti jų dabartinę vertę, naudojant nerizikingą diskonto normą. Tai taip pat leidžia bankams nustatyti, ar toks kompromisas (subsidijų nauda ir investicijos į socialiai naudingą kapitalą) naudingas bankui, t.y. ar socialinių investicijų kaštai neviršija subsidijų naudos. Parliment T. (1997), nagrinėdamas bankų vertės nustatymą įsigijimo tikslais, išskiria keturis pagrindinius banko įsigijimo vertės nustatymo aspektus: 1. Banko pajamų projektavimas • Kokios yra banko esminės pajamos? • Ar šios pajamos išliks dabartiniame lygyje? • Ar šių pajamų augimo potencialas slypi mažmeninėje ar didmeninėje bankininkystėje? • Ar palūkanų normų pokyčiai reikšmingai įtakos pajamas ir verslo galimybes? • Kokie konkurenciniai faktoriai, įtraukiant tiek depozitines, tiek nedepozitines institucijas, turi įtakos pajamų projektavimui? 2.Bendrų rinkos vertinimo duomenų apžvelgimas. • Ar banko akcijomis prekiaujama biržoje, užbiržinėje prekyboje, o galbūt tik ketvirtojoje rinkoje? • Kelių tinkamiausių palyginamųjų rinkos santykių (P/E, P/B ir t.t.) išsirinkimas. • Labiausiai tinkančios palyginimui finansinės institucijos išsirinkimas (remiantis kapitalo, turto lygiu, geografiniu regionu ir pan.). • Kokios yra dabartinės nuosavybės vertybinių popierų rinkos ypatybės, į kurias reiktų atsižvelgti vertinant banką? 3. Banko rinkos vertės nustatymas • Akcijos vertės nustatymas, remiantis tinkamu palyginimo metodu ir tinkama lyginimui finansine institucija. • Ar yra išskirtinių vertinamo banko bruožų rinkoje (vieta, pajamų šaltinis, išskirtinės verslo spekuliacijos), kurie galėtų įtakoti įsigijimo kainos premiją ar nuolaidą? 4.Grąžos akcininkams nustatymas • Kokiu investavimo periodu turėtų būti vertinama investitorių grąža? • Kokia alternatyvių investicijų diskonto norma turėtų būti naudojama akcininkų banko ateities pajamų diskontavimui? • Dividendų politikos pokyčių įtaka akcininkų grąžos lygiui. Taigi, bankų vertės nustatymui būdingas tam tikras specifiškumas, todėl itin svarbu tinkamo vertės nustatymo metodo parinkimas. Fernandez P. (2001) išskiria šiuos pagrindinius įmonių vertės nustatymo metodus: ◦ Palyginimo metodai. ◦ Balansinės vertės metodai. ◦ Diskontuotų pinigų srautų metodai. ◦ Vertės kūrimo metodai. ◦ Opcionų metodai. Remiantis Damodaran A. (2002“) nagrinėtais natūraliųjų opcionų metodo ypatumais, galima teigti, jog banko vertės nustatymui šis metodas netinka, nes vertinant banko likvidavimo opcioną yra sudėtinga apskaičiuoti visų įsipareigojimų efektyvią trukmę ir sudėtines palūkanas, be to, sudėtinga apskaičiuot banko įsipareigojimų standartinį nukrypimą. Fernandez P. (2001“) atlikta analizė rodo, jog Morgan Stanley Dean Witter analitikai Europos įmonių vertinimui daugiausia naudoja kainos ir pelno santykio palyginimo metodą (52%), vertės ir pelno iki palūkanų ir mokesčių bei nusidėvėjimo santykio metodą (33%), vertės kūrimo metodus (32%) bei diskontuotų pinigų srautų metodus (18%). Zelgalve E. (2001) nagrinėja ekonominės pridėtinės vertės (EVA) metodą, kaip vieną tinkamiausių bankų vertės nustatymui. Damodaran A. (2002), analizuodamas finansinių institucijų vertinimą, nagrinėja dividendų kapitalizacijos, diskontuotų pinigų srautų akcininkų nuosavybei, ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei bei palyginimo ir balansinės vertės metodus. Parliment T.(1997) tinkamiausiais bankų vertės nustatymui laiko diskontuotų pinigų srautų bei palyginimo metodus.Fernandez P. (2001) teigimu, tinkamiausias ir dažniausiai naudojamas bankų vertės nustatymui palyginimo metodas yra kainos ir buhalterinės vertės santykis. Liu J., Nissim D., Thomas J.(2000), Damodaran A. (2002) teigimu, tinkamiausi palyginimo metodai bankams yra P/E ir P/BV santykis. 2. BANKO VERTĖS SKAIČIAVIMO METODIKOS 2.1. Palyginimo metodai Plačiausiai naudojami palyginimo metodai bankų vertės nustatymui yra kainos/pelno santykis (P/E), rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykis (P/BV) (Damodaran A., 2002). Fernandez P. (2001“) teigimu, labiausiai bankams tinka rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykis (P/BV). P/E = rinkos kapitalizacija / grynasis pelnas = akcijos kaina / pelnas akcijai P/BV= rinkos kapitalizacija / savininkų nuosavybė = akcijos kaina / akcijos buhalterinė vertė Autorių manymu, vertės ir pelno prieš palūkanas bei mokesčius ir nusidėvėjimą (Vertė/EBITDA) bei vertės ir pelno prieš palūkanas ir mokesčius (Vertė/EBIT) palyginamieji santykiai negali būti lengvai taikomi finansinių paslaugų firmoms dėl sunkumų nustatant veiklos pelną. Kainos ir pardavimų palyginamasis santykis taip pat nerekomenduojamas taikyti bankų vertės nustatymui dėl sunkumų tiksliai apibrėžiant pardavimus. Damodaran A. (2002) teigimu, bankų faktinis P/E santykis labai artimas prognozuojamam. Kainos/pelno santykis apibrėžiamas kaip trijų kintamųjų funkcija: prognozuojamo pelno augimo akcijai , dividendų išmokėjimo koeficiento bei akcinio kapitalo kaštų. P/E santykis turėtų būti aukštesnis bankams, kurių prognozuojamas pelno augimas didesnis, didesnis dividendų išmokėjimo koeficientas bei mažesni akcinio kapitalo kaštai. Specifinis aspektas bankų vertinime yra atidėjimai numatomoms išlaidoms, pvz. blogoms paskoloms. Bankai, kurie yra labiau konservatyvūs, apibrėždami blogas paskolas, patirs mažesnį pelną ir turės aukštenį kainos/pelno santykį. Kitas aspektas yra banko veikla daugelyje sričių. Kuomet bankas veikia daugelyje sričių, sunku surasti tinkamus palyginimui kitus bankus, nes skirtingos banko veiklos pasižymės skirtingu rizikos laipsniu. Damodaran A. (2002) tokiu atveju siūlo kiekvieną banko veiklos sritį vertinti naudojant skirtingą kainos/pelno palyginamąjį santykį. Koreguojant banko P/BV koeficientą pagal prognozuojamą augimą, pirmiausia yra apskaičiuojamas išvestinis rinkos koeficientas, kuris yra lygus P/BV ir prognozuojamo pelno augimo santykiui. Šis santykis dauginamas iš vertinamo banko pelno augimo ir taip yra gaunamas koreguotas pagal prognozuojamą pelną koeficientas. Esant pastoviems firmos pelno augimo tempams “g“, santykis tarp rinkos ir buhalterinės vertės išreiškiamas atitinkamai (Fernandez P., 2001“): P/BV = ( ROE- g) / (akcinio kapitalo kaštų koeficientas –g) Rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykis taip pat yra apibrėžiamas kaip funkcija nuo prognozuojamo pelno akcijai augimo, dividendų išmokėjimo koeficiento, akcinio kapitalo kaštų bei nuosavybės grąžos koeficiento. Kitiems veiksniams išlikus nepakitusiems, aukštesnis pelno akcijai augimas, aukštesnis dividendų išmokėjimo koeficientas, mažesni akcinio kapitalo kaštai bei aukštesnė nuosavybės grąža sąlygotų aukštesnį rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykį. Iš šių keturių kintamųjų nuosavybės grąža turi didžiausią įtaką rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykiui, be to, Damodaran A. (2002) teigimu, bankų atveju ši priklausomybė ypač stipri, nes bankų buhalterinė nuosavybės vertė labiau atitinka rinkos vertę, o nuosavybės grąžos skaičiavimas mažiau paveikiamas apskaitos sprendimų. Autoriaus atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog koreliacijos koeficientas tarp rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykio bei nuosavybės grąžos bankų atveju gaunamas 0.7. Bankai taip pat skiriasi rizikos laipsniu, rizikingesnių bankų rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykis turėtų būti mažesnis. Liu J., Nissim D., Thomas J.(2000) atliko tyrimą, naudodami 19 879 firmų iš įvairių pramonės šakų metinius duomenis 1982 – 1999 metų laikotarpiu, siekdami nustatyti, kuriais palyginimo rodikliais remiantis, įmonės vertė nustatoma tiksliausiai. Liu J., Nissim D., Thomas J.(2000) prieštarauja Fernandez P.(2001“) nuomonei, jog atskiroms pramonės šakoms tinka skirtingi vertinimo santykiai. Autorių atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog tokie patys rodikliai tinka beveik visoms pramonės šakoms. Geriausiai banko vertę, remiantis tyrimo rezultatais, atspindi atitinkamai pagal tikslumą: prognozuojamo pelno rodiklis, uždirbto pelno rodiklis, kombinuotas pinigų srautų ir buhalterinės savininkų nuosavybės rodiklis. Liu J., Nissim D., Thomas J.(2000) tyrimo rezultatai atitinka Damodaran A. (2002) ir Fernandez P. (2001“) nuomonę dėl vertės ir EBITDA santykio netinkamumo bankų vertės nustatymui. Palyginimo metodai turi savo trūkumus. Tai duomenų dispersija. Fernandez P. (2001“) atlikta Ispanijos ir Portugalijos bankų analizė rodo, jog P/E santykio kitimo diapazonas 2000-2002 m. buvo nuo 10.4 iki 30.9, tuo tarpu P/B santykio- tarp 1.5 ir 4.7. Taikant palyginimo metodus, reikia atsižvelgti, ar lyginami bankai neveikia skirtingo reguliavimo sąlygomis, t.y. ar nėra skirtingose šalyse, ar skirtingose veiklos srityse, nes tokiu atveju dėl reguliavimo intensyvumo skirtumų palyginamieji santykiai negali būti naudojami (Damodaran A., 2002). Visgi, autorių manymu, bankų vertinimui tinkamiausi P/E ir P/B santykių palyginimo metodai, nes tarp banko akcijos kainos bei pelno ir akcijos kainos ir buhalterinės akcijos vertės yra stiprus koreliacinis ryšys. 2.2. Balansinės vertės metodai Fernandez P. (2001) teigimu, balansinės vertės metodai- tokie metodai, kurie įmonės vertę nustato atsižvelgdami į jos turto vertę, remiantis balanso duomenimis. Autorius pateikia kelis balansinės vertės metodus. Buhalterinės vertės metodo atveju įmonės vertė yra nustatoma, remiantis balanso duomenimis ir yra lygi apskaitos taisyklėmis apskaičiuoto turto sumai. Šis metodas yra netinkamas įmonei vertinti, nes apskaita neatitinka rinkos kriterijų ir todėl buhalterinė vertė neatspindi rinkos vertės. Nors Damodaran A. (2002) teigimu, bankų atveju buhalterinė nuosavybės vertė labiau atspindi rinkos vertę nei nefinansinių institucijų atveju, tačiau, visgi, metodas netinkamas bankų vertės nustatymui. Koreguotos buhalterinės vertės metodas nustato įmonės vertę, kai balanso duomenys yra koreguojami, atsižvelgiant į atskirų straipsnių rinkos vertę. Tačiau metodas neįvertina įmonės nematerialaus turto bei augimo perspektyvų. Likvidacinės vertės metodas įvertina, kokia būtų įmonės vertė, ją likviduojant. Šiuo metodu apskaičiuota vertė yra mažiausia, nes turtas, kuris ateityje gali duoti pajamas, visada yra vertinamas labiau nei turtas, kurį planuojama likviduoti. Atstatomosios vertės metodo atveju įmonės vertė parodo investicijas, kurių reikia tokiai pačiai kaip vertinamoji įmonei atstatyti. Šis metodas neįvertina įmonės nematerialaus turto, kuris turi įtakos įmonės verei, todėl yra netinkamas įmonės vertinimui. Naudojant balansinės vertės metodus, nėra įvertinamos įmonės augimo perspektyvos. Bankas, kurio prognozuojamas augimo tempas didesnis, turės didesnę vertę, tačiau augimo prognozės neatsispindi banko balanse. Be to, nėra įvertinamas pinigų vertės kitimas laike. Balansinės vertės metodai neįvertina šakos situacijos, žmogiškųjų išteklių ir kitų faktorių, kurie turi įtakos vertei, bet neatsispindi balanse. Praktikoje, vertinant banką įsigijimo tikslais, nėra įprasta naudoti balansinės vertės metodus. Bartholdy J., Peare P., Willet R. (2000) atliktame tyrime nustato ryšį tarp įmonės balansinės vertės ir rinkos kainos 1962-1997 m. laikotarpiu. Nuo 1984 m. realių rinkos verčių indeksas yra didesnis nei buhalterinės vertės ir iki pat nagrinėjamo laikotarpio pabaigos turėjo didėjimo tendenciją. Rezultatai rodo, jog nepaisant buhalterinės vertės ir rinkos vertės skirtumo trumpame laikotarpyje, ilgame laikotarpyje tarp šių verčių yra tiesinė priklausomybė. Tačiau, pasireiškus kurio nors iš šių dviejų dydžių dideliems nukrypimams dėl įvairių šokų, gali prireikti dešimties metų, kol šie dydžiai vėl priartės vienas prie kito. Toks laikotarpis yra per ilgas sprendimams priimti. Damodaran A. (2002) nagrinėja balansinės vertės metodo tinkamumą bankų vertės nustatymui. Balansiniu metodu nustatyta banko akcininkų nuosavybės vertė yra lygi banko turto, t.y. išduotų paskolų ir įsipareigojimų, t.y. indėlių skirtumui. Autorius pateikia du būdus, kuriais vertinami banko paskolų ir indėlių portfeliai. Pirmasis būdas yra apskaičiuoti kainą, už kurią banko paskolas ar indėlius nupirktų kiti bankai. Antrasis būdas yra apskaičiuoti paskolų ir indėlių būsimųjų pinigų srautų dabartinę vertę. Toks vertės nustatymo būdas yra tinkamas, jeigu bankas neturi augimo galimybių, tačiau šiuo metodu nėra įvertinamas augimas ateityje ir pridėtinė ekonominė vertė, kurią bankas uždirba iš šio augimo. Be to, šis metodas yra netinkamas, kai bankas teikia įvairias paslaugas, pvz. mažmeninės bankininkystės, draudimo, investicinės bankininkystės ar investicijų portfelio valdymo. Taigi, šio metodo tinkamumas pasireiškia tik tradicines bankines paslaugas teikiančio bei augimo perspektyvų neturinčio banko vertinimui. 2.3. Diskontuotų pinigų srautų metodai Diskontuotų pinigų srautų metodai nustato įmonės vertę, remiantis planuojamų ateities pinigų srautų dabartine verte, gaunama diskontuojant ateities pinigų srautus riziką atitinkančia diskonto norma. Fernandez P. (2001) teigimu, diskontuotų pinigų srautų metodai labiausiai tinka firmų vertės nustatymui. Išskiriami šie vertės nustatymo diskontuotų pinigų srautų metodais žingsniai: 1.Istorinė ir strateginė banko ir bankinio sektoriaus analizė, 2.Ateities srautų projektavimas, 3.Diskonto normos identifikavimas, 4.Grynosios dabartinės vertės nustatymas, 5. Rezultatų interpretavimas. Autorius išskiria diskontuotų pinigų srautų firmai, diskontuotų pinigų srautų savininkų nuosavybei, dividendų kapitalizacijos, koreguotos dabartinės vertės bei diskontuotų pinigų srautų kapitalui metodus. Diskontuotų pinigų srautų firmai metodas firmos vertę įvertina, remiantis pelno prieš palūkanas ir mokesčius dydžiu, koreguotu mokesčių, nusidėvėjimo, grynųjų kapitalo išlaidų ir apyvartinio kapitalo poreikio pokyčio dydžiais (Damodaran A., 2002‘): Laisvas pinigų srautas firmai = EBIT – Mokesčiai+ Nusidėvėjimas - Grynosios kapitalo išlaidos – Apyvartinio kapitalo poreikio pokytis Banko vertės nustatymui šis metodas netinka, nes pinigų srautas prieš palūkanas ir skolos mokėjimą neatspindi banko tikrosios vertės, be to, sunku nustatyti vidutinius svertinius kapitalo kaštus. Koreguotos dabartinės vertės metodas įmonės vertę nustato, sudedant dvi vertes: įmonės vertę, darant prielaidą, kad ši neturi skolos ir mokesčių ekonomijos vertę, gaunamą, jei įmonė skolinasi. Banko vertės nustatymui šis metodas netinka, nes bankų atveju neanalizuojamas įsipareigojimų ir savininkų nuosavybės, kaip finansavimo šaltinio, santykis, nustatant vertę, be to, sudėtinga apskaičiuoti mokesčių ekonominę naudą. Diskontuotų pinigų srautų kapitalui metodas vertę įvertina, sudedant laisvą pinigų srautą savininkų nuosavybei ir skolos pinigų srautą (palūkanų ir grąžinamos skolos dalį). Damodaran A. (2002) teigimu, tinkamiausi bankų vertės nustatymui yra dividendų kapitalizacijos bei diskontuotų pinigų srautų akcininkų nuosavybei metodai. 2.3.1. Diskontuotų pinigų srautų akcininkų nuosavybei metodas Savininkų nuosavybės įvertinimui dažniausiai naudojamas laisvas pinigų srautas savininkų nuosavybei (Damodaran A., 2002). Pinigų srautas akcininkų nuosavybei yra suvokiamas kaip pinigų srautas likęs akcininkams po skolininkų interesų patenkinimo ir atliktų reinvesticijų (Damodaran A., 2002‘). Laisvas pinigų srautas savininkų nuosavybei = Grynasis pelnas – Grynosios kapitalo išlaidos – Apyvartinio kapitalo poreikio pokytis – (Sumokėta skolos dalis - Nauja skola) Finansines paslaugas atliekančiose firmose reinvesticijos apima investavimą į žmogiškąjį kapitalą ir reguliuojamą kapitalą. Finansinių įstaigų priežiūros institucijų reguliavimas gali riboti šių įstaigų augimą ateityje. Jeigu investicijos į žmogiškąjį kapitalą yra svarbus faktorius, apibrėžiantis banko sėkmę, galima kapitalizuoti išlaidas susijusias su šiuo investavimu. Investicinių išlaidų į žmogiškąjį kapitalą kapitalizavimas apima kelis žingsnius (Damodaran A., 2002): • Amortizacinio laikotarpio identifikavimas. Reikia nustatyti laikotarpį, kurį tipinis banko darbuotojas, į kurį buvo investuotos lėšos, dirbs banke. Problema, nustatant šį laikotarpį yra darbuotojų mobilumas. • Išlaidų, naudotų investavimui į darbuotoją, kaupimas. Išlaidos, skirtos darbuotojų mokymui ir lavinimui, kaupiamos visu amortizaciniu laikotarpiu. • Einamųjų metų amortizacinių išlaidų apskaičiavimas. Visų praėjusių amortizacinio laikotarpio metų investicinių išlaidų į žmogiškąjį kapitalą suma tampa einamųjų metų amortizacinėmis išlaidomis. • Koreguojamas grynojo pelno dydis. Koreguotas grynasis pelnas = Grynasis pelnas + Investicijos į žmogiškąjį kapitalą einamaisiais metais - Amortizacinės išlaidos Reinvesticijos taip pat apima investicijos į reguliuojamą kapitalą. Grynojo pelno dalis, neišmokėta dividendais, gali būti traktuojama kaip reinvesticijos. Tačiau tai taikoma tik tokiu atveju, jei bankas pasinaudoja kapitalo augimo galimybėmis. Gali būti, jog likusi grynojo pelno dalis yra akumuliuojama grynų pinigų pavidalu. Tai įvertinti galima stebint nuosavo kapitalo lygį laike ir lyginant su reguliaciniais apribojimais. Jei banko nuosavo kapitalo lygis augo labiau nei reguliaciniai apribojimai, bankas neišnaudojo savo augimo galimybių. Prognozuojant laisvą pinigų srautą savininkų nuosavybei ir ieškant jo dabartinės vertės, atitinkamų metų srautas diskontuojamas akcinio kapitalo kaštų dydžiu. Bankų atveju yra tikslesnis CAPM modelio taikymas, siekiant nustatyti akcinio kapitalo kaštus, nes tiksliau apskaičiuojami ß koeficientai. Taigi, diskontuotų pinigų srautas akcininkų nuosavybei teisingai parodo banko vertę, tačiau taikant metodą, iškyla sunkumai apskaičiuojant ir prognozuojant banko investicijas, be to, minimalaus kapitalo reikalavimai apsunkina pinigų srautų prognozavimą. 2.3.2. Dividendų kapitalizacijos metodas Banko nuosavybės vertė gali būti traktuojama kaip dabartinė būsimų dividendų vertė (Damodaran A., 2002). Baziniame diskontuotų dividendų modelyje akcijos vertė suvokiama kaip būsimų tos akcijos dividendų dabartinė vertė. Jeigu darysime prielaidą, kad firmos gyvavimo ciklas yra begalinis, tada : čia: DPSt - laukiamas dividendas akcijai t metais, k- akcinio kapitalo kaštai. Kuomet dividendų augimo tempas yra pastovus dydis “g“, gali būti naudojamas Gordono augimo modelis akcijos vertei nustatyti (Fernandez P., 2001; Damodaran A., 2002). Bendresniu atveju dažnai dividendų augimas nebūna pastovus. Galima daryti prielaidą, jog augimo tempas bus pastovus nuo kažkurio ateities periodo. Tai leidžia įvertinti akcijos vertę kaip dividendų kintančio augimo periodu bei dividendų pastovaus augimo periodu dabartinių verčių sumą. Siekiant įvertinti banko akciją, reikalingi akcinio kapitalo kaštai, tikėtinas dividendų mokėjimo koeficientas ateityje, laukiamas pelno akcijai augimo tempas (Damodaran A., 2002). * Akcinio kapitalo kaštai. Banko akcinio kapitalo kaštai turi atspindėti riziką, kuri apskaičiuojama naudojant ß koeficientą (CAPM modelyje) arba keletą ß koeficientų (daugiafaktoriniame arba arbitražinio įkainojimo modelyje). Didelių ir brandžių finansinių firmų atvejais ß regresijos koefiecientų apskaičiavimai dažniausiai yra tikslesni nei nefinansinių firmų. Fernandez P. (2001“) tyrimo rezultatas rodo, jog 2000 m. bankiniame sektoriuje buvo būdingas 0.8 ß koeficientas. Jei reguliaciniai apribojimai per nagrinėjamą periodą nekito ir planuojama, jog nekis analizuojamu periodu ateityje, tuomet, dėl tikslių ß koeficentų galima taip pat tiksliai nustatyti banko akcinio kapitalo kaštus, o tuo pačiu ir akcijos vertę. * Dividendų mokėjimo koeficientas. Banko dividendų mokėjimo koeficientas lygus dividendų ir pelno santykiui. Empiriniai tyrimai rodo, jog firmos, kurių dividendų mokėjimo koeficientai didesni, nepatiria akcijos kainos augimo. Tai yra dėl to, jog firmai išdalijus daugiau dividendų, sumažėja firmos augimo galimybės, nes pinigai išdalijami akcininkams vietoj jų panaudojimo investiciniais tikslais (Fernandez P., 2001). Damodaran A. (2002) atlikta analizė rodo, jog bankų dividendinis pelningumas ir dividendų mokėjimo koeficientas yra santykinai aukštesni nei nefinansinių firmų (atitinkamai 3 % ir 43% prieš 0,8% ir 20%). Fernandez P. (2001“) 2000 m. atliktame tyrime taip pat gaunamas aukštesnis bankų dividendinis pelningumas (3,8%) negu kitose šakose. Didesnių dividendų mokėjimą lemia tai, jog bankams nereikia didelių investicijų į kapitalo išlaidas. Be to, bankai bei kitos finansinės institucijos istoriškai turi patikimesnių dividendų mokėtojų reputaciją. Pastaruoju metu bankiniame sektoriuje didėja akcijų išpirkimai, siekiant grąžinti grynus pinigus akcininkams. Tokiu atveju turėtų būti akcijų išpirkimai kiekvienais metais pridedami prie išmokėtų dividendų ir skaičiuojamas kompozitinis dividendų mokėjimo koefiecientas. * Pelno akcijai augimas. Finansinių institucijų laukiamas pelno akcijai augimas nustatomas trimis būdais: • Remiantis istoriniu augimu. Daug finansinių institucijų turi ilgą istoriją, todėl įmanoma remtis istoriniais duomenimis. Damodaran A. (2002) teigia, jog koreliacija tarp praeitų 5 m. pelno akcijai augimo ir laukiamo augimo ateityje finansinių institucijų atveju yra 0.35, o nefinansinių tik 0.17. Taigi, bankų atveju istorinis pelno augimas yra geresnis laukiamo pelno indikatorius. Tačiau šis aspektas neišlieka, kuomet keičiasi reguliacinė priežiūra. • Remiantis analitiniais skaičiavimais. • Remiantis pagrindiniu augimu. Laukiamas pelno akcijai augimas gali būti išreikštas kaip išlaikymo santykio ir ROE sandauga. Išlaikymo santykis = (1- dividendų mokėjimo koeficientas) Ši lygybė leidžia įvertinti augimą bankų, pasižyminčių stabiliu ROE santykiu. Jei planuojama, jog ROE didės, laukiamas augimas gali būti išreikštas formule: Laukiamas augimas = Išlaikymo santykis*ROE(t+1) + (ROE(t+1) – ROE (t)) /ROE (t) Banko išlaikymo koeficientas žymi banko reinvesticijų lygį, kuris apibrėžia galimą augimą ateityje. Finansinių institucijų atveju ROE yra taip pet geresnis investicijų kokybės matas negu nefinansinių firmų atveju , nes finansinio turto buhalterinė vertė artimesnė rinkos vertei. * Stabilus augimas. Nusprendžiant, kada bankas pasieks stabilų pelno akcijai augimą, tenka analizuoti tris faktorius. Pirmasis faktorius yra banko dydis, santykinai su rinkos vidurkiu. Didesniems bankams bus sunkiau didelį augimą ilgus periodus, ypatingai brandžiose rinkose. Antrasis faktorius yra konkurencija. Esant intensyviai konkurencijai, stabilus augimas bus artimesniu laikotarpiu, tačiau jei konkurencija ribojama, didelis augimas gali tęstis ilgiau. Trečiasis faktorius yra reguliavimas, kuris gali ir padėti, ir kliudyti. Įėjimo į rinką barjerai gali įtakoti pelno akcijai augimą, tačiau reguliaciniai apribojimai gali mažinti augimą. Banko rizika taip pat turėtų būti pritaikoma prie augimo prielaidų. Dividendų išmokėjimo koeficientas stabilaus augimo atveju apskaičiuojamas taip: Dividendų išmokėjimo koeficientas = 1- g / ROE (stabilus augimas) Taigi, pelningai dirbantys bankai paprastai moka dividendus, todėl šį metodą galima taikyti visiems bankams, kuriems galima prognozuoti dividendų mokėjimą. Fernandez P. (2001) nagrinėja šiuos kritinius visų diskontuotų pinigų srautų metodų aspektus, kurie aktualūs ir nustatant banko vertę: 1.Dinaminis vertinimo procesas. Iškyla sunkumai kiekvienu laiko momentu ateityje nustatant rizikos dydį. 2. Įmonės darbuotojų įtraukimas į vertinimo procesą. 3. Strateginis planavimas. 4. Kompensacinės sistemos formavimas. 5. Kruopšti istorinė analizė. 6. Teisingas vertinimo atlikimas. 2.4. Vertės kūrimo metodai Damodaran A.(2002‘) teigimu, diskontuotų pinigų srautų metodus galima suskirsyti į standartinius diskontuotų pinigų srautų metodus ir likutinės vertės metodus. Fernandez P. (2001) išskiria atskirą vertės kūrimo (likutinės vertės) metodų grupę, kurią sudaro ekonominės pridėtinės vertės, ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei (ekonominio pelno) bei grynųjų pinigų pridėtinės vertės metodai. Grynųjų pinigų pridėtinės vertės metodas apskaičiuoja įmonės vertę, remiantis formule: Grynųjų pinigų pridėtinė vertė = pelnas prieš palūkanas + amortizacija – ekonominis nusidėvėjimas – WACC * TC čia: WACC - vidutiniai svertiniai kapitalo kaštai, TC- panaudotas kapitalas. Fernandez P. (2002) teigia, jog visi likutinės vertės metodai leidžia nustatyti įmonės rinkos pridėtinę vertę, kuri išreiškiama kaip skirtumas tarp įmonės nuosavybės rinkos ir buhalterinės verčių. Jei skolos buhalterinė vertė lygi jos rinkos vertei, rinkos pridėtinė vertė lygi: ekonominio pelno dabartinei vertei, diskontuotai akcinio kapitalo kaštų dydžiu; ekonominės pridėtinės vertės dabartinei vertei, diskontuotai WACC dydžiu; taip pat grynųjų pinigų pridėtinės vertės dabartinei vertei, diskontuotai WACC dydžiu. Likutinės vertės metodai labiau tinka banko vadovams motyvuoti, nei grynasis pelnas, nes šie metodai “pasveria“ pelną, atsižvelgiant į riziką. Bankų vertės nustatymui įvairūs autoriai (Zelgalve E., 2001; Damodaran A., 2002) tinkamiausiais laiko ekonominės pridėtinės vertės ir ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei metodus. 2.4.1. Banko ekonominės pridėtinės vertės metodas Ekonominė pridėtinė vertė (EPV) sukuriama tuomet, kai bendrovė gauna pajamas, didesnes už ekonomines sąnaudas šioms pajamoms patirti (Martin D.J., Petty J.W., Rich S.P., 2003). Ekonominės sąnaudos apima ne tik sąnaudas, atspindėtas pelno (nuostolio) ataskaitoje, bet ir kapitalo kaštus. Remiantis šiuo požiūriu, vertė sukuriama tuomet, kai pajamos viršija visas sąnaudas, įskaitant ir kapitalo (Bowen R.M., Biddle G. C.,Wallace J.S., 1999). Bankiniame sektoriuje EPV pradėta naudoti santykinai vėlai, nes bankai, bijodami susijungimų ir konkuruodami savo dydžiu, neturėjo stimulo konkuruoti kitaip (Zelgalve E., 2001). Po EPV metodo pristatymo Šiaurės Karolinos Centure Bank 1994 metais šis metodas imtas plačiai taikyti daugelyje JAV bankų. EPV idėja slypi tame, kad banko akcininkas turi gauti tokią grąžą, kuri kompensuotų prisiimamą riziką. Taigi, investuotas kapitalas turi duoti mažiausiai tokią pačią grąžą, kaip ir investuotas į panašios rizikos bendrovę kapitalo rinkoje. Jeigu taip nėra, tai akcininko požiūriu pelnas nebuvo uždirbtas ir kompanijos veikla tik mažina jo kapitalą (Zelgalve E., 2001). EPV sukuriama tuomet, kai bendrovė (verslas) gauna pajamas, didesnes nei ekonominės sąnaudos šioms pajamoms gauti. Vertei įtaką darantis veiksnys yra bet koks veiklos įvertinimo dydis, kurio pasikeitimas keičia bendrovės kuriamą vertę. Tačiau kad bendrovė būtų valdoma, siekiant sukurti kuo didesnę vertę, turi būti aiški kiekvieno veiksnio įtaka EPV (Martin D.J., Petty J.W., Rich S.P., 2003). Atsižvelgiant į tuos veiksnius, atitinkamai turi būti nustatomi tikslai banko padaliniams ir vadovams (1 pav.). 1 pav. Banko vertės pokyčio struktūrinė schema EPV rodiklis lygina veiklos pelną su versle “įdarbinto“ kapitalo kaštais. Zelgalve E. (2001), Martin D.J., Petty J.W., Rich S.P. (2003), Bowen R.M., Biddle G. C.,Wallace J.S. (1999) siūlo ekonominę pridėtinę vertę skaičiuoti dviem būdais: EPV = NOPAT - WACC% * TC čia: NOPAT- veiklos pelnas po mokesčių, EPV = (ROCE – WACC)* TC čia: ROCE- panaudoto kapitalo grąža. Jei EPV lygi 0, tai jau galima laikyti akcininko pasiekimu, nes investuoto kapitalo grąža kompensavo riziką. Dabartinė banko vertė apskaičiuojama prie dabartinės balansinės kapitalo vertės pridedant dabartinę EPV vertę, diskontuotą WACC dydžiu. Remiantis Zelgalve E. (2001), skaičiuojant EPV bankiniame sektoriuje, susiduriama su atitinkamais šio metodo privalumais ir trūkumais (1 lentelė). 1 lentelė Ekonominės pridėtinės vertės metodo taikymo banko vertės skaičiavime ypatumai Privalumai Trūkumai 1. Kapitalo kaštų įvertinimas. Tradicinėje apskaitoje jie nėra įvertinami. 1.Sunku apskaičiuoti kapitalo kaštus. 2. Nuosavo kapitalo kaštų apskaitymas. Tai skatina efektyviau panaudoti visą kapitalą, ne tik skolintą. 2. Didžiąją banko skolos dalį sudaro indėliai, todėl veiklos pelnas po mokesčių gali neatspindėti tikrosios banko vertės. 3. Rodiklio tinkamumas darbuotojų bei vadovų motyvacijai. 3. Banko indėlių portfelio kokybė turi įtakos banko veiklos efektyvumui. Komercinio banko EVA indeksus galima padidinti (Zelgalve E.,2001): 1) didinant pajamas, teikiant naujas paslaugas ir stiprinant savo pozicijas vietinėje rinkoje, 2) taikant aukšto lygio technologijas, 3) mažinant adminintravimo kaštus, 4) efektyviai naudojant kapitalą, 5) mažinant darbuotojų skaičių. Fernandez P. (2002) teigimu, EPV dydžio, diskontuoto WACC dydžiu ir dabartinio buhalterinio kapitalo dydžio suma atitinka įmonės rinkos vertę, o tuo pačiu ir laisvų pinigų srautų firmai, diskontuotų WACC dydžiu, vertę. Tačiau, dėl to, jog neatsižvelgiama į banko skolą, remiantis Damodaran A. (2002’), EPV metodas ne itin tinka banko vertės nustatymui. 2.4.2. Banko ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei metodas Atsižvelgiant į EVA metodo trūkumus bankų vertės skaičiavime, gali būti taikomas ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei metodas. EPV akcininkų nuosavybei- tai investuoto akcinio kapitalo grąža, kuri viršija reikalaujamą nuosavybės grąžą. Ekonominis pelnas gaunamas kaip grynojo pelno ir buhalterinės savininkų nuosavybės vertės, padaugintos iš akcinio kapitalo kaštų, skirtumas (Fernandez P., 2002). Taip pat gali būti išreikštas formule: EPV akcininkų nuosavybei = (nuosavybės grąža –nuosavybės kaštai)* investuotas nuosavas kapitalas EPV akcininkų nuosavybei metodo taikymo bankų vertinimui privalumas tas, kad banko nuosavybės buhalterinė vertė turi įtakos akcijų rinkos kainai. Taigi, ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei metodas tiksliau atspindi banko sukurtą vertę. Naudojant šį metodą, banko vertė gali būti išreiškiama kaip suma dabartinės savininkų nuosavybės ir dabartinės diskontuotos ateities pridėtinės ekonominės vertės akcininkų nuosavybei (Damodaran A., 2002). Banko nuosavybės vertė = Dabartinis investuotas nuosavas kapitalas+ Diskontuota EPV akcininkų nuosavybei Dabartinis investuotas nuosavas kapitalas laikomas lygiu dabartinei balansinei savininkų nuosavybės vertei. Finansines paslaugas teikiančių firmų atveju balansinė savininkų nuosavybės vertė geriau atspindi investuotą nuosavą kapitalą negu gamybinių įmonių atveju. Tai lemia kelios priežastys. Visų pirma, banko turtas yra didžia dalimi vien tik finansinis turtas, kuris yra vertinamas rinkos, tuo tarpu gamybinių firmų turto rinkos ir buhalterinė vertės gali labia reikšmingai skirtis. Be to, finansines paslaugas teikiančiose firmose nežymus yra nusidėvėjimo dydis. Itin svarbus aspektas, siekiant nustatyti prognozuojamą ekonominę pridėtinę vertę akcininkų nuosavybei, yra tinkamas nuosavybės grąžos (ROE) prognozavimas. Tam reikalingas išsamus banko stiprybių bei silpnybių ir konkurencinių jėgų suvokimas. Fernandez P., (2002) teigimu, EPV akcininkų nuosavybei dydžio, diskontuoto akcinio kapitalo kaštais, ir dabartinio buhalterinio savininkų nuosavybės dydžio suma yra lygi banko nuosavybės rinkos vertei, o tuo pačiu ir laisvų pinigų srautų akcininkų nuosavybei, diskontuotų akcinio kapitalo kaštais, dydžiui. Taigi, EPV akcininkų nuosavybei metodas tinka banko savininkų nuosavybės vertės nustatymui, nes banko buhalterinė vertė gerai atspindi rinkos vertę, be to, nėra sudėtinga apskaičiuoti akcinio kapitalo kaštus. Taigi, išnagrinėjus teorinius bankų vertės nustatymo aspektus, galima būtų teigti, kad banko vertės nustatymui labiausiai tinka diskontuotų pinigų srautų akcininkų nuosavybei , dividendų kapitalizacijos, P/E ir P/BV palyginimo bei ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei metodai. Išvados 1.Bankams ir nefinansinėms institucijoms gali būti taikomi tie patys vertės nustatymo metodai, tačiau bankų vertės nustatymas sudėtingesnis už nefinansinių institucijų, nes išoriniams vartotojams yra sunku įvertinti bankų veiklos rizikas. 2.Plačiausiai naudojami palyginimo metodai bankų vertės nustatymui yra kainos/pelno santykis ir rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykis. Taikant palyginimo metodus reikia atsižvelgti į duomenų dispersiją, be to, į tai, ar lyginami bankai neveikia skirtingo reguliavimo sąlygomis. Kainos/pelno santykis ir rinkos kainos ir buhalterinės vertės santykis tinka banko vertės nustatymui, nes tarp banko akcijos kainos bei pelno ir akcijos kainos ir buhalterinės akcijos vertės yra stiprus koreliacinis ryšys. 3. Balansinės vertės metodai netinka banko vertinimui, nes nėra įvertinamos įmonės augimo perspektyvos, nėra įvertinamas pinigų vertės kitimas laike, neįvertinama šakos situacija, žmogiškieji ištekliai ir kiti faktoriai, kurie turi įtakos vertei, bet neatsispindi balanse. Be to, šis metodas yra netinkamas, kai bankas teikia įvairias paslaugas. 4. Diskontuotų pinigų srautų firmai metodas netinka banko vertinimui, nes pinigų srautas prieš palūkanas ir skolos mokėjimą neatspindi banko tikrosios vertės, be to, sunku nustatyti vidutinius svertinius kapitalo kaštus. 5. Diskontuotų pinigų srautas akcininkų nuosavybei teisingai parodo banko vertę, nes bankų atveju yra tikslesnis CAPM modelio taikymas, siekiant nustatyti akcinio kapitalo kaštus, tačiau taikant metodą, iškyla sunkumai apskaičiuojant ir prognozuojant banko investicijas, be to, minimalaus kapitalo reikalavimai apsunkina pinigų srautų prognozavimą. 6. Pelningai dirbantys bankai paprastai moka dividendus, todėl dividendų kapitalizacijos metodą galima taikyti visiems bankams, kuriems galima prognozuoti dividendų mokėjimą. Be to, bankiniam sektoriui būdingas tikslus akcinio kapitalo kaštų nustatymas bei santykinai aukšti dividendų mokėjimo koeficientai. 7. Dėl to, jog neatsižvelgiama į banko skolą, taip pat dėl sunkumų nustatant WACC, EPV metodas ne itin tinka banko vertės nustatymui. EPV akcininkų nuosavybei metodas tinka banko savininkų nuosavybės vertės nustatymui, nes banko buhalterinė vertė gerai atspindi rinkos vertę, be to, nėra sudėtinga apskaičiuoti akcinio kapitalo kaštus. 9. Galima būtų teigti, kad banko vertės nustatymui labiausiai tinka diskontuotų pinigų srautų akcininkų nuosavybei , dividendų kapitalizacijos, P/E ir P/BV palyginimo bei ekonominės pridėtinės vertės akcininkų nuosavybei metodai. Literatūros sąrašas 1.Fernandez P.(2001). Company Valuation Methods: the Most Common Errors in Valuation

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!