Balys Sruoga. Dievų miškas. Analizavimas

Balys Sruoga 1896-1947 Biografinis – istorinis – kultūrinis kontekstas. ,,Dievų miško“ genezė ir likimas Balys Sruoga, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradi­ninkas teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Sruoga priklauso kartai, gavusiai puikų išsilavinimą Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose. Literatūros studijas baigė Miunche­no universitete, kur įgijo filosofijos dak­taro laipsnį. Kauno Vytauto Didžiojo universitete praėjo vaisingiausi B. Sruogos gyvenimo metai, jis daug dirbo ir kūrė, turėjo gražią šeimą: žmoną, istorikę Vandą Daugirdaitę-Sruogienę, ir dukrą Dalią, kurią vadino Daliūkščiu. Perkėlus Humanitari­nių mokslų fakultetą iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą, Sruoga Vilniaus universitete dėstė rusų literatūrą, vokiečių Romantizmą, teatro istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais, nepasisekus surinkti lietuvių jaunimo į vokiškus dalinius, kartu su kitais lietuvių intelektualais buvo suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tapo nužmoginimo sis­temos liudytoju. Štuthofe rašytojas vos nepražuvo. Keletą mėnesių dirbo sunkiausius miško darbus, gaudamas po 200 g duonos per dieną. „Kalinys Štuthofe vidutiniškai išsilaikydavo tik tris keturis mėne­sius. [...] mirtingumo priežastys buvo alinantis beprasmiškas darbas, nepaprastai sunkios, nenormalios gyvenimo sąlygos - nuolatinis badas ir šaltis žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose, antisanitariška buitis, sekinančios, beveik visai negydomos ligos, dažnos epidemijos, atšiauri gamta (stovykla buvo įkurta prie jūros, žemiau jos lygio, po nedide­liu smėlio sluoksniu plytėjo pelkė). Be to, kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščių smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių kalinių tarpo, daugiau­sia kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai (būdavo, kad ir užmušdavo) ir sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos atmosferą". Stovykloje buvo vykdomos įvairios viešos bausmės: už „prasižengimus" prieš lagerio tvarką kalinius - kartais iki mirties - plakė ant specialaus „ožio", kabino kelioms valandoms už rankų; neretos taip pat masinės egzekucijos formos - ilgai trunką patikrinimai, kada visa stovykla po kelias valandas be pertraukos stovėjo išrikiuota kaitroje arba šaltyje. Kaliniai buvo naikinami ir tiesiogiai: slaptai ir viešai (viso lagerio akivaizdoje) kariami, šaudomi miške ir specialiose patalpose, nuodijami pastatytoje dujų kameroje. Lietuvių inteligentų grupė, kurioje buvo B. Sruoga, praėjo praktiškai visus hitlerinės stovyklos pragaro ratus. Ypač sunkios buvo pirmos savaitės. Mušami, plūstami jie praėjo žeminančias „nuutėlinimo“, „dezinfekcijos“, „sveikatos patikrinimo“ procedūras, buvo pervilkti vėjo perpučiamais dryžais katorgininkų drabužiais ir apgyvendinti barake, kur iš pirmos nakties patyrė, ką reiškia alkis, nežmoniška kamšatis, krūvos utėlių ir visiška prižiūrėtojų savivalė. Kiekvienam buvo išduotas numeris, nuo tol pakeitęs pavardę, vardą ir rodęs, kad jo savininkas yra atsidūręs už įstatymo ribų ir reiškia „mažiau negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas“. Visus iš karto lagerio valdžia pristatė prie kasdieninės „ruošos“: jie nešiojo iš bloko naktį mirusius kalinius. Pirmą sekmadienį grupę išvarė į miško darbus, kuriems tą dieną vadovavo kapas, septyniolika kartų baustas už vaikų kankinimą. Čia turėjo bėgte vežioti vagonėlius su smėliu, raginami ir koneveikiami specialiai surinktų, kas keliolika žingsnių pastatytų prižiūrėtojų, jų plakami lazdomis ir iš plikų elektros laidų susuktomis nagaikomis (ta „sekmadieninė talka“ lietuviams po kurio laiko buvo pakartota dar kartą). Vėliau, po kelių savaičių, praėjusi pirmąją lagerio „mokyklą“, lietuvių grupė buvo perkelta į šeštąjį bloką pas visame lageryje garsų žiaurumu kapą V. Kozlovskį, „mušeiką-specialistą, budelį-mėgėją“, kaip jį B. Sruoga vėliau apibūdino, ir išskirstyta į nuolatinius darbus. Kaip neturintis jokios, lagerio pareigūnų akimis žiūrint, specialybės (įrašymo metu jis demonstratyviai prisistatė esąs poetas), B. Sruoga greta daugumos savo grupės draugų buvo paskirtas į sunkiausią - miško darbų komandą. Nepraėjus mėnesiui nuo atvežimo dienos, keturi lietuviai iš grupės jau buvo mirę (trys - nuo išsekimo ir ligų, vienas - užmuštas taburete). Dar keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų, komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę; paskui su 39,6° temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas. B. Sruoga galėjo sarkastiškai į save kreiptis: „Sveikinu - aš jau klipata!“ Laimė, vasaros pradžioje lietuvių kalinių padėtis lageryje pasikeitė. Buvo atleisti nuo darbo prievolės ir tapo įkaitais, pagerėjo gyvenimo ir darbo sąlygos. Sruoga gavo darbą lagerio raštinėje, tapo aukščiausių pa­reigūnų valdiniu ir galėjo prieiti prie lagerio dokumentacijos. Tai sudarė sąlygas stebėti lagerinę sistemą ir joje atsidūrusius žmones. Sruoga imasi kūrybos (beje, Štuthofe rašymas, ypač lagerio temomis, buvo itin pavojingas: ,,Dievų miške“ minimas atvejis, kai valdžia atrado vieno kalinio užrašus, ir po kelių savaičių šis mįslingomis aplinkybėmis mirė). Labai nevienodas lietuvių štuthofiečių likimas. Devyni iš jų netrukus žuvo - buvo sudeginti, jų pelenai išbarstyti lagerio daržuose. Keli žuvo 1945 metais, kai esesininkai, evakuodami stovyklą, vos gyvus kalinius varė kasdien po 40-50 km, o nusilpusius nušaudavo. Patvory išsekęs liko gulėti ir B. Sruoga, o nenušautas tik dėl to, kad manė jį jau esant nebegyvą. Mintis memuarų knygoje parodyti fašistinio lagerio tikrovę Sruogai kilo dar kalint Štuthofe. Lietuvių įkaitų grupę paskelbus „garbės kali­niais“, rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas gyvybe domėjosi slaptais dokumentais, naršė lagerio archyvuose. Baigiantis karui grįžęs į Vilnių rašytojas neberado šeimos - žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus, tikėdamos jį susirasti. Nors silpnos sveikatos, kamuojamas ar­timųjų ilgesio, rašytojas, tik grįžęs iš Štuthofo, pra­dėjo dėstyti Vilniaus universitete, pasinėrė į literatūrinį darbus, iš kurių svarbiausias buvo išgyvenimų Štuthofo koncentracijos stovykloje įamžinimas. Gydydamasis Birštono sanatorijoje per du mėnesius parašė atsiminimų knygą apie stovyk­lą - tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje prasidėjus karui „apsigy­veno piliečiai, panašūs į velnius“. Kolegoms ir draugams, atvykusiems į Birštoną jo aplankyti, paskaitydavo ištraukų. Naujas kūrinys iš karto patraukė pasakojimo savitumu. Būta ir priešingų vertinimų. Kai kurie, ypač turintys Štuthofo pragarą patyrusių artimųjų, kalbėjo, kad taip rašyti negalima - „juk čia žmonių gyvybė, kančios“, o Sruoga verčia „net juoktis“. Jiems būtų buvęs geriau suprantamas realistinis pasakojimas, juokas mirties akivaizdoje atrodė lyg beprotybė. Abejota, ar lagerio tematika apskritai tinka grožiniam kūriniui. Sruoga sakė, jeigu be ironijos būtų rašęs, nebūtų išgyvenęs. Ironija padėjo apsiginti nuo širdies skausmo. Sruoga tikėjosi greitai išvysiąs savo kūrinį knygynų lentynose. Knyga neatitiko sovietinės ideologijos, joje nebuvo pavaizduota „pasipriešinimo kova“, todėl sukritikuota, jog Sruogos knygoje ciniškai šaipomasi iš aukų. Pradėjus reikalauti, kad rašytojai rodytų lojalumą sovietinei valdžiai, Sruoga, piktindamasis menininkų dvasiniu prievartavimu, parašė laišką Rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai, kuriame teigė, kad kiekvienas rašytojas rašo taip, kaip jaučia, kaip mato pasaulį - savaip. Rašytojas jautriai reagavo į savo kūrinio likimą, išgyveno dvasinę krizę - jautėsi niekam nereikalingas, vienišas. Mirė 1947 m. spalio mėn. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. 1957 m. Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje susiklosčius kiek liberalesnei politinei situacijai ,,Dievų mišką“ leista spausdinti. Nuo to laiko jis išverstas į daugelį Vidurio ir Rytų Europos kalbų, o nepriklausomybės laikais išleistas anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Tai vienas iš nedaugelio Stalino laikų Lietuvoje parašytų literatūros kūrinių, kuriame visai nerasime tarybinių žmonių, tarybinės santvarkos garbinimo, tikrovės reiškimo ne pamokslavimu ir didakti­ka, o konkrečiu vaizdu ir ironišku šypsniu. Atsiminimų knyga ,,Dievų miškas“ Savitas santykis su tikrove Knyga pasirodė 1957 m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties. Ilgą jos kelią pas skaitytoją lėmė pokario politika: Sruogos kūrinys kėlė asociacijų su stalininiais lageriais, apie kuriuos rašyti buvo draudžiama ir viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. „Dievų miškas“ skiriasi nuo tremtinių literatūros, nes atsiribojo nuo asmeninių išgyvenimų, o pagrindine vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. „Dievų miškas“ - dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Sruogos atsiminimai - liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“ (A. Samulionis). Kaip rašytojas humanistas, kaip filosofas ir psichologas, B. Sruoga ieškojo atsakymo į pagrindinį XX a. klausimą: kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškankinti bejėgiai, iš paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis. B. Sruoga įsitikinęs, kad jokia pasaulėžiūra, jokia ideologija negalima pateisinti smurto, prievartos, žudymo. „Kokį moralinį, kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius. Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins!“ Tema, vieta ir laikas „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties stovyklą, ir stovykloje vyravusią tvarką. Apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalinių santykiai. Aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis - kankinimus primenantys darbai, kai žmonės kinkomi į vežėčias, klipatų eisenos, absurdiška „prievolė“ numirti, kalinių mityba, apranga. Pasakojimo fragmentus susieja bendra erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė netoli Gdansko), laikas (nuo išvežimo iš Vilniaus 1943 m. iki išvadavimo 1945 m.) ir pasakotojas - visų įvykių liudytojas. Romanas turi dvi įžangas. Pirmojoje supažindinama su lagerio vieta, istorija, atveriama ir lietuvio likimo protėvių žemėje tema. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo įkurta prie Baltijos, senosios baltų žemės. „Dievų miškas!“ - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Gyvenę tenai lietuviškų dievų palikuonys. Antroji apibendinanti įžanga „Barakinė kultūra“ įveda į fašistinės Vokietijos situaciją. B. Sruoga prabyla kaip kultūros žmogus, studijavęs Gėtės ir Šilerio žemėje, pažinęs jos dvasios turtus. Prabyla su širdgėla: Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis. Šalis, kadaise garsėjusi tokiu puošniu, tokiu skaidriu baroko stiliumi, dabar galėjo didžiuotis savo barakais, - visi lageriai gyveno barakuose. Baroko susmukimas į baraką - šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!