Balys Sruoga ,,Dievų miškas‘‘

BALYS SRUOGA ,,DIEVŲ MIŠKAS‘‘

BALYS SRUOGA

• Balys Sruoga – XX a. pirmosios pusės rašytojas, poetas, novatorius (modernistas), dramaturgas.
• Antrojo pasaulinio karo metais rašytojas perėjo fašistinės koncentracijos stovyklos, arba lagerio, ,,mokyklą‘‘. 1943 m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos, kur tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Areštai buvo nacių valdžios kerštas už sužlugusią mobilizaciją į SS dalinius.
• Savo noru Balys Sruoga dirbo lagerio raštinėje, kur rizikuodamas savo gyvybe domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose, nes planavo aprašyti ir išsamiai papasakoti apie lagerio gyvenimą. Šį darbą rašytojas liudijo ir ,,Dievų miške‘‘.
• Karo pabaigoje poetas grįžo į Vilnių, vėliau gydėsi Birštone, kur tik per du mėnesius parašė atsiminimų knygą ,,Dievų miškas‘‘.

Ironiškasis ,,Dievų miško‘‘ pasakotojas

• Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami įvykiai, tačiau pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria ,,Dievų miško‘‘ pasakotoją.
• Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamaisiais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija. Tai bene svarbiausia stilistinė ,, Dievų miško‘‘ pasakojimo priemonė.
• Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir apie save.

Ironiškasis ,,Dievų miško‘‘ pasakotojas

• Taigi, ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė, ji padeda nepasiduoti naikinančiam ,,giltinės malūnui‘‘. Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tačiau pasirinkta sarkastinė pasakojimo maniera autorių apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie asmeninę dramą.

Kūrinio veiksmas

• ,,Dievų miške‘‘ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą – mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (1943 – 1945 m.) ir pasakotojas – visų įvykių liudytojas.

XIX skyrius. Mušeikizmo filosofija

• Šiame skyriuje ypatingai pabrėžiamas žiaurus elgesys su kaliniais, jų nužmogėjimas, teigiama, jog norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Tai rodo, kokia nereikšminga lageryje tapo gyvybė, kaip krito jos vertė. Taip pat įvardijama ir bado problema, kalinių alkis, kuris buvo toks nenumaldomas, jog teko valgyti net ir mirusiųjų lavonus. Žmogus lyginamas su žvėrimi, rodoma, jog noras išlikti verčia vykdyti net ir visai morališkai nepriimtinus poelgius. Galiausiai visi apmąstymai ir pokalbiai baigiasi įsitikinimu, jos anksčiau ar vėliau teks dūmais išlėkti pro krematoriumo kaminą. Pabaigoje pagrindinis kūrinio veikėjas susimąsto, ko vertos yra visos jo knygos, išsilavinimas, išprusimas, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus virsta žmogėdra. Visa tai įrodo, kokia žiauri diktatūrinė politika ir nužmoginimo sistema vyko koncentracijos stovyklose.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!