Baltų filologija

 1. Latvių kalbos fonetikos ypatybės. a) kirtis pasidaręs pastovus – kirčiuojamas pirmas skiemuo: darˆbs, rîts b) atsirado naujas dvibalsis iu: diureiz (rašoma divreiz), zius (rašoma zivs) c) senieji mišrieji dvig.an, en, in, un pavirto uo, ie, ī, ū: ruodu (lie.randu), biedrs (lie.bendras), mīksts (lie.minkštas), jūgs (lie.jungas) d) vietoj baltų š, ž latviai turi s, z: salt (lie.šalti), zeme (lie.žemė) e) k, g prieš priešakinius balsius virto dz, c: dzimt (lie.gimti), dzīvs (lie.gyvas), cirpt (lie.kirpti), ciets (lie.kietas) f) dj, tj pavirto ž, š (lie.dž, č): aužu – audžiu, žaut – džiauti, jaušu – jaučiu g) sj, zj, cj, dzj pavirto š, ž, č, dž: šūt – siūti; vēzis – klm.vēža : lie.vėžio; grauzt – esm.l. graužu : lie.graužiu h) gj, kj virto dz, c: spiedzu – spiegiu, saucu – šaukiu i) žodžių gale senieji trumpieji balsiai išskyrus u iškrito, ilgieji sutrumpėjo, o dvibalsiai virto vienbalsiais: tēvs – tėvas; met, nes – meta, neša; nakts – naktis; bet lietus – lietus, medus – medus; dgs.vard. balti – iš *baltie (lie.baltieji), upi – iš *upie 2. Latvių kalbos senieji raštai ir žodynai. Rašytiniai la.k. paminklai atsiranda 16 a. pradedant 1522 m. Rygos gildijos sąrašuose pasitaiko atskirį latviškų žodžių bei sakinių. Išlikęs ir didesnis „Tėve mūsų“ vertimas (16 a.) 1) Pirmoji latviška knyga – Petro Kanizijaus katekizmo vertimas, išleistas 1585 m. Vilniuje. 2)1586 m. Karaliaučiuje išspausdintas M.Liuterio mažojo katekizmo vertimas. Vertė Johanas Ryvijus. 3) 1587 m. Karaliaučiuje išspausdinta trečioji la.knyga – liuteronų religinių giesmių rinkinys. Tais pačiais metais išsp.dar viena liuteronų religinė knyga. Visos keturios pirmos la.knygos prastos kalbos ir rašybos, nes vertė vokiečiai. Parašytos vidurio tarme. 4) XVII a. žymiausias latvių literatūros veikėjas buvo Georgas Mancelis. 1631m. išėjo jo “Latviškas vademekumas”, 1638m. “Latvių frazeologija”, 1654m. “Latvių postilė”. 5) 1644 m. Georgas Rėhehūzenas pirmąją gramatiką.  6) 1685 m. išsp. Kristoforo Fiurekerio išverstos religinės giesmės. 7) Vienintelis 17 a. latvių literatūroje darbininkas latvis buvo Janis Jatniekas, pramintas Reiteriu. Jis vertė į la.k. bibliją, tačiau jo darbai dingo. Išliko tik knyga su latviška malda „Tėve mūsų“. 8) Didžiausias 17 a.darbas la.k.- biblijos vertimas. Ją išvertė Ernstas Gliukas: 1685 Naujasis testamentas, 1689 Senasis. 9) 1622 m. Braumberge išleista katalikiška knyga „Mažoji agenda“ la., estų, lenkų ir vok.k. katalikiškų knygų išleido ir žymiausias to meto jėzuitas Georgės Elgeris. 18 a. išėjo daugiau ir įvairesnio turinio knygų. Patys latviai pradėjo rašyti tik nuo 19 a. Senuosius latvių kalbos paminklus tyrinėjo J.Endzelynas, E.Blesė, A.Augstkalnis ir A.Uozuolas. 1) Pirmasis žodynas, kuriame figūruoja la.k. yra Georgo Mancelio vok. – la. žodynas, išleistas Rygoje 1638 m. jame tėra apie 6000 ž. 2) 1683 m. Vilniuje išsp. G. Elgerio trikalbis (la., lenk., lot.) žodynas pagal K.Sirvydo pavyzdį. 3) 1685 m. J.Langijaus la. – vok. žod. Jį paskelbė Blesė tik 1936 m. 4) Vienas žymiausių to laiko J.Langės žodynas. Vok.- la. dalis išėjo 1772 m. (apie 15 tūkst.ž.), la. – vo. 1777 m. (apie 10 tūkst.ž.) 5)1799 m. G.F.Stenderio la. – vo.žod. 6) 1872 m. K.Ch.Ulmanio la. – vok., vok. – la. žod. 7) 1872 m. Maskvoje trikalbis rus. – la. – vok. k.žod. apie 37 tūkst.ž. Vadovavo K.Valdemaras. 8) Iki karo stambiausias K.Miūlenbacho 4 tomų „Latvių k.žod.“ (1923 – 1932). Jį baigė rengti J.Endzelynas ir E.Hauzenbergas. šis žodynas dar vadinamas Miūlenbacho - Endzelyno. Svarbus tuo, kad 1)gausu gyvosios kalbos žodžių 2)pirmasis etimologinis žod. 3)žodžiai kirčiuoti. 9) 1972 m. pradėtas leisti 8 tomų Akademinis bendrinės la.k. žodynas. 3. Žiemgaliai. Istorinės žinios. Plotas. Vardo kilmė. Kalbos ypatybės. Žiemgalos ir žemgalių vardai pirmiausiai minimi skandinavų šaltiniuose nuo 13 a. Danų kronikoje rašoma, kad apie 870 m. danų vikingai pajungė visą Prūsiją, Žiemgalą ir karelų žemę. „Ingvaro sagoje“ apie narsų vikingą Ingvarą (mirė 1041 m.) minima kelionė pas žemgalius, norint priversti juos sumokėti duoklę. Pietų Švedijoje rasti du runų akmenys (Gekstenos ir Nedervalo), kuriuose minima Žiemgala. Lavrentijaus metraštyje taip pat minima Žiemgala. Vokiečių šaltiniuose žemgalių ir Žiemgalos vardai pradedami minėti tada, kai vokiečiai pradėjo brautis į Rytų Pabaltijį. Išlikę 13 a. Žiemgalos žemių dalybos tarp ordino ir vyskupo aktai.čia minimos apytikrės senovės Žiemgalos ribos ir sritys: 1)Upmalė (didžiausia) 2)Duobenė, tarp šių didelių sričių buvo mažesnės: 3)Zagarė (buvusi stipri Raktumės pilis) 4)Silenė 5)Tervetenė (žymi Tervetės pilis) 6)Sparnenė 7)Duobelenė (Duobelės pilis viena stipriausių). Žiemgalos plotas: dabartinės Latvijos vidurys (Lielupės baseinas), šiaurinė Lt. Vakaruose ribojosi su kuršiais, šiaurėje siekė Rygos įlanką, kaimynai šiaurės rytuose bei š.vakaruose buvo finų gentys lyviai, pietuose – lietuviai. Žiemgalą valdė atskiri kunigaikštukai. Nesantaika su lietuviais. Vokiečiai kiršino. 1202 m. su vok.sudarė sutartį prieš lyvius. 1205 m. žemgalių seniūnas Viestardas atvyko į Rygą ir sukurstė vokiečius pulti lietuvius. Užpuolimas pavyko. Puolė ir 1208 m., tačiau nesėkmingai. Vėliau žemgaliai suprato, kokie pavojingi sąjungininkai yra vok. Žemgaliai paskutiniai pateko vokiečių vergijon. 1230 m. buvo priversti pripažinti ordino valdžią, bet po 1236 m. Saulės mūšio sukilo. Tik 1250 m. ordinui vėl pavyko pavergti. Po 1260 m. Durbės mūšio vėl sukilo. 1272 m. žemgaliai buvo priversti pasiršyti sutartį su vok. dėl jų valdžios ir duoklės. 1279 m. lietuviai prie Aistraukės sumušė kalavijuočius. Po to įvyko paskutinis didelis žemgalių sukilimas, vadovaujamas Nameisio. Ordinui laimėjus, pasirašyta taikos sutartis, Nameisis nuvyko pas Traidenį ir Lt, kurio paskyrimu vadovavo dideliam žygiui prieš kryžiuočius. 1286 m.žiemgaliai ir lietuviai patys sudegino Tervetės pilį. Paskutinę žemgalių pilį Sidabrą vok.užėmė 1290 m. dešimtys tūkstančių žemgalių pasitraukė į Lt. Pasidavę vok. buvo ištremti į Mintautą. Taip baigėsi žiemgalių laisvės kovos. 14 a. prasidėjo Žiemgalos kolonizacija: pietinę dalį apgyvendino liet., šiaurinę – latv. Manoma, lietuvius ir žemgalius sieję glaudūs ryšiai. Tik prieš vokiečių atvykimą buvusi nesantaika. Lietuviai dažnai plėšę lyvių ir estų žemes, o į jas keliavę per žiemgalius. Ypač glaudūs ryšiai su Treniota ir Traideniu, o Vytenis ir Gediminas oficialiai titulavosi Žiemgalos valdovais. Lietuvoje kraštas ir jo gyvent.vadinti dvejopai: žiemgaliai ir Žiemgala bei žemgaliai ir Žemgala. Etimologija aiški: vienu atveju tai būtų „žiemių galas, kraštas“ ir jo gyventojai, kitu – „žemas galas, kraštas“ ir jo gyventojai. Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę). Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje: a) buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, b) priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, t. y. s, z: la.sils – lie.šilas c) manoma, minkštieji k, g ne visur buvę verčiami į c, dz, nors: la.dzerve – lie.gervė d) Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp r bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzs ‘sodas’), berizs (bērzs ‘beržas’), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g (serga). e) Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga -ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve. f) Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), tuo tarpu šiaurės panevėžiškiai - tik į gretimą skiemenį. 4. Jonas Jablonskis. Jo nuopelnai bendrinei lietuvių kalbai. JABLONSKIS JONAS (slapyvardis Rygiškių Jonas) [1860 12 30 Kubilėliuose (Šakių r.) – 1930 02 23 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], lietuvių kalbininkas, vertėjas, profesorius. 1919–1930 m. gyveno Kaune. Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete. 1919 m. vasarą J. Jablonskis iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Nors buvo paralyžiuotas, skaitė paskaitas „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose bei organizavo lietuvių kalbos kursus. Savo bute (dabar J. Jablonskio ir Vilniaus g. kampas) 2 k. per savaitę skaitydavo paskaitas studentams, juos egzaminuodavo. Čia kartais vykdavo fakulteto tarybos posėdžiai bei pasitarimai. Vienu tarpu J. Jablonskis vadovavo Rašybos komisijai, vėliau – Terminologijos komisijai. Taip dirbo iki 1926 m. rudens. Per 10 metų savo talkininkams padiktavo apie 234 straipsnių. Iš jų ypač vertingi kalbos norminimo klausimais. Sukūrė daug naujadarų. Kasmet išleisdavo originalių knygų bei vertimų. J. Jablonskio darbai ir veikla buvo ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Redagavo J. Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 05 15 buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė Kauno karo ligoninėje. Jonas Palionis sudarė J. Jablonskio „Rinktinius raštus“ (T. 1–2, Vilnius, 1957–1959). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išėjo „Jono Jablonskio laiškai“ (Vilnius, 1985) bei „Straipsniai ir laiškai“ (Vilnius, 1991). Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien nega lime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt. Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t. t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų. Išvijo iš rašomosios kalbos lenkiškus ir kitokius barbarizmus, pvz.: abrozdą pakeitė paveikslu, zabovą – žaislu, žalnierių – kareiviu, zokoną – įstatymu, koronę – bausme, macną – stipriu ir kt. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais (apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra). 5. Latgalių ir Latgalos vardas istoriniuose šaltiniuose. Latgalių plotas. Vardo etimologija. Į šiaurę nuo Dauguvos gyveno baltų gentis, kuri 11-13 a. kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose vadinama dviem vardais – latgaliais (letgaliais) ir latviais (letais). Dvejaip vadinamas ir kraštas – Latgala (Latgala) ir Latvija (Letija). Ankščiau šie vardai reiškė visai ne tą patį, ką dabar. Forma latvis pasirodo tik 17 a., o Latvija – 19 a. Rytuose artimiausi kaimynai buvę sen.rusų gentis kriviai, tad Latgala pateko į rusų metraščius. Lavrentijaus metr., Novgorodo kronikoje ir kt.šalt. paminėta Letigola. 1206 m. aprašant įvykius (į la.žemes veržiasi vok.) Henriko Latvio „Livonijos kronikoje“ pirmąkart paminėti abu vardai - letai ir latgaliai. Nuo 1209 m. Letgalos vardas išnyksta, lieka tik Letija. Įsigali lotyniška forma Livonia et Leti (Livonija ir Latvija). Ilgainiui lieka tik Livonija. Nuo 15 a. įsigali Livonijos terminas. Lenkų šaltiniuose Latgalos vardas net iki 16 a. Latvijoje nuo 1648 m. poez.rink. „Lukiškių pavasaris“ įsigali latvio vardas. 18 a. užgrobus vok., vėl įsivyrauja Livonijos vardas. Tik 19 a. raštuose pasirodo forma Latvija. Dabartine reikšme vardai latvis, Latvija ir latvietis latvių nacionalinio atgimimo veikėjų pradėti vartoti tik nuo 19 a.pab. Nuo 20 a.pirmo dešimt. buvo atgaivintas Latgalos vardas. Bet jo reikšmė pakinta, tai jau nebe visos dabartinių latvių žemės, bet tik viena iš 4 Latvijos istorinių ir kultūrinių sričių, esanti šalies R. Senųjų kronikų senovės Letgala arba Lativja, apėmė visą dabartinės Vidžemės vidurį bei rytus ir dabartinę Latgalą. Pietuose šio krašto riba ėjusi su Rygos įlankos R pakrašty gyvenusių lyvių žemėmis. Š ribojosi su Estų genčių gyvenamomis žemėmis, o R – su rusų. LATVIAI VOKIEČIŲ VERGIJOJE. XIII a. vok įsitvirtinę Dauguvos žemupy ir užgrobę R lyvių žemes, toliau R susidūrė su latviais. XIII a. visas kraštas atsidūrė vok valdžioje. Ir imtas vadinti Livonija. 1206m . vok nusiaubė Kuoknesę, 1209m. – Jersiką. 1561m. visa senovinė Latgala atsidūrė Žečpospolitos sudėty. O Vidžemė atiteko Švedijai. 1792m. Latgala atiteko Rusijai. Čia plito katalikybė, po to provoslavija. Ji buvo pavadinta Daugpilio provincija. Iš senųjų šaltinių matyti, kad senovės Latgala, arba Latvija, apėmė visą dabartinės Vidžemės vidurį bei rytus ir dabartinę Latgalą. Pietuose šio krašto riba ėjo Dauguvos upe, vakaruose ribojosi su Rygos įlankos lyvių žemėmis, šiaurėje su estų genčių gyvenamomis žemėmis, o rytuose su rusų žem. Kaip ir kitos atskiros baltų genčių gyvenamos žemės, senovės Latgala, arba Latvija buvo susikildžiusi į sritis, valdomas kunigaikštukų. Šie buvo priklausomi nuo Polocko ir Novgorodo-Pskovo kunigaikščių. Sritys: Imero sritis, Talavos žemė, Gaujienos sritis, Kuoknesės kunigaikštystė, Jersikos kunigaikštystė (visų didžiausia, apėmusi beveik visą Latgalą, dalį Sėlos ir Vidžemės), Idumo sritis (daug lyvių). Šiandien plačiausiai vartojami vardai Latvija, latvietis yra priesagų vediniai iš latvis. Tautovardis latvis yra kilęs iš krašto pavad. Latva, Latuva. O Latva ir Latuva greičiausiai hidroniminės kilmės: lie.Latava, Latuva – Švetosios intakas, Latuva – Žąsos int. Latviškai Late, Latupe taip pat kaimo Latve vardas. Letgalos vardas yra sudurtinis – sudarytas iš latvis (letas) +gals ‘apylinkė, sritis, kraštas’. Latvija ir latvietis yra priesagų vediniai iš latvis. Tautovardis latvis s,z (Vesinte – Viešinta, Zirmajai - Žirmajai) 4. k’, g’ > c, dz (Nertze ier, uor (durt – duort) 2. būt.k. laiko ė kamieno veiksmažodžiai > a (nešėme – nesam) 3. I asmenuotės veiksm su s, z, t, g pabaigoje būs.l. formas daro įterpiant i(ilg) tap šaknies ir priesag. (vedyšu – vesiu). 4. būdinga dviguba sangrąža (nuosabeigas – pasibaigė) KURŠIŠKŲ ŠNEKTŲ YPATYBĖS: 1. ar, er > a(-)r, e(-)r (darbs – darbas) 2. po l išnykęs v (cileks vietoj cilveks) 3. išlaikytas tautosilabinis n (dzintars) 4. vietoj ais vartoja as. Lyviškoji. Jai priklauso Kuršžemės Š dalis ir Vidžemės dalis. Jaučiama ugro finų (suomių) įtaka. Skiriamos 2 patarmės: Kuršžemės ir Vidžemės. Abiem būdinga: 1. išnykęs krintančios ir laužtinės priegaidės skirtumas. 2. au labializuotas 3. e(ilg) prieš š, ž, k > ei (ėšana  eišan ‘valgymas’) 4. žoždio gale trumpieji balsiai išnykę. 5. mot giminės keitimas vyriškąja. Kuršžemės nuo vidžemės skiriasi: 1.būs.l. daromas be įterpinio y 2.t prieš j virto k’ (atjad – akiad). 3.išlaikytas r’ (kar,š ‘karas’) 4.išlikę nemaža ž su tautosolabiniu n 5.išlikę senų linksnių galūnės, dgs naud su s (matems) Aukštaičių. jai priklauso šnektos, kuriom šneka Latgalos, Vidžemės R dalies gyventojai. Jai daug įtakos turėjo slavai. Skiriamos 2 jos grupės: Rytinės ir Vakarinės šnektos. Šios grupės dar skristomos į pogrupius: sėliškos ir nesėliškos šnektos. 1.išnykęs skirtumas tarp krintančiosios ir tęstinės priegaidžių. 2.platieji e ir e- > a ir a- (ve,cs > vacs) 3. siauras e virto plačiuoju arba ie (dre-bes > driebes) 4.a tam tikrais atvejais virtęs o (gals > gols) 5.i- virtęs ei (vi-rs > veirs) 6. ū virtęs yu, eu, ou (lūpa > lyupa, leupa, loupa) R NUO V SKIR: 1.uou, iei (ruka vietoj ruoka), o vakarinėj dvibalsiai išlaikyti sveiki. 2.deminutyvo priesaga –en- vietoj –in- (dievin > dienven) 3.galūnė as ir es > is (ruokas  rukis) Sėliškosios ir nesėliškosios patarmės skiriasi priegaidėmis: sėliškosiose laužtinę priegaidę atitinka kylančioji, o nesėliškosiose – laužtinė. 22. Prūsų kalbos morfologijos ir sintaksės ypatybės. 1966 m. Mažiulis: 1. artimiausia lie ir la giminaitė 2. mažiau bendr bruožų su lie ir la k nei šios dvi tarpusavyje 3. išlaikė daugiau archaizm nei lie k, o lie– daugiau nei la 4. žodynu artimesnė lie nei la k. Pr k, kp V balt k nuo R balt k atsiskyrė V a.pr.kr. (Mažiulis) arba IV-IIIa. (Būga). Morfologinės: 1) buvo išlikusių bevardės giminės daiktav., ypač Elbingo žod.: pr.meltan – lie.miltai – la.milti, pr.meddo – lie.medus – la.me¸dus. 2) išlaikė Dviskaitą (Austo ‘burna’, nozy) 3) vardažodžių dgs.klm.dažnai turi galūnę –an: grīkan (griekų), swintan (šventų) 4) dgs.naud.turi galūnę – mans: waikammans (vaikams), gennāmans (žmonoms) 5) skaitvardžiai, išskyrus vieną kita, nesiskiria nuo lie.ir la. (skiriasi tik tirtis, tīrts, tirts – trečias; usts, uschts – šeštas) 6) savyb.įv.mais, twais, swais suartėja su slavų mojь, tvojь, svojь. 7) Veiksmaž.bendratis turėjo formantus –t, -twei, -ton: pr.boūt, boūton – lie.būti – la.bût, pr.dat, datwei – lie.duoti – la.duôti 8) dgs.I asm.dažnai –mai: asmai (esame) 9) dgs.IIasm. –ti: asti (esate) 10) būs l.su pagalb.veiksmaž.wīrst: wīrst boūuns (bus) 11) 4 linksn (vard, kilm, naud, įn), vt reikšti prielinksnin konstrukc (en). 23. Kazimieras Būga ir jo mokslo darbai. 1905-1912 m. studijavo Peterburge, 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. Profesoriavo Permės 1918-1919, Tomsko 1919-1920, Kauno 1922 universitetuose. 1920 m. grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti "Lietuvių kalbos žodyno" leidimą. Pats sukaupė 617 000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuvių žodžių etimologijų. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius iš slavų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimui: nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kurias dvikamienių lietuviškų vardų darybos taisykles. Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonotekos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą, apgynė nemaža lietuviškų žodžių, kurie buvo gujami iš lietuvių kalbos. K. Būgos darbas – „Lietuvių kalbos žodynas“. 1902 m. medžiagą žodynui pradėjo rašyti į korteles nuo (ši data laikoma „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos pradžia). Pirmasis K. Būgos leksikografinis darbas – „Lietuvių–rusų kalbų žodynėlis“ pagal Jono Jablonskio išleistas „Lietuvių pasakas“. Peterburgo MA pakviestas, K. Būga suredagavo ir gerokai papildė Antano Juškos žodyno K raidę. Į Kauną, K. Būga grįžo su 4 pūdais kortelių žodynui. Žodyną pradėjo rašyti turėdamas apie 600 000 kortelių. Pirmasis „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinis 1924 m. išleistas, antrasis – 1925 m., jau po K. Būgos mirties. K. Būga rašė tezauro tipo žodyną: dėjo į jį asmenvardžius, vietovardžius, net ir labai siaurai vartojamus svetimžodžius, aiškino žodžių kilmę, istoriją. Šie K. Būgos žodyno sąsiuviniai yra akademinio LKŽ ištakos. 1958–1969 m. išleisti K. Būgos „Rinktiniai raštai“ (t. 1–3, rodyklės; sudarė Zigmas Zinkevičius). Apie K. Būgos gyvenimą ir darbus išleista Z. Zinkevičiaus knyga „Kazimieras Būga“ (1979). 24. Priešistorinės baltų gyvenamosios vietos. Jų nustatymo būdai. Archeolog, toponimik. Ypač svarb hidronim: mažiausiai kinta. Senus laikus siekia ir archeolog duom, bet dėl sunkumų nustatyt material kultūros kūrėją, archeolog tp atsižvelg į hidronim stud. Iki XIXa pab balt kildino iš nedid ploto: kurio Š rib– Dauguvos up, R– dabart la ir lie etnograf riba su baltarus, P– palei Nemuno aukštup ir Narevo up, V– Vyslos žemup. Paaiškėjo, kad senovėj balt būta dar toliau R. 1897m. Kočiubinskis P ribą nukėlė iki Pripetės basein, R– Berezynos. Nustatė, kad Ūla, kt up– baltiškos kilmės. Pogodinas, balt gyvenamąjį plotą -net iki Okos basein. Trubačiov ir Toporov priešistor balt R ribą iki Volgos, Maskvos, Okos aukštup, R– Seimo up. Kalbininkų išvadą patvirtina archeolog duomenys. I žmon į šią teritor atsikėlė po ledynmečio (paleolit). Ryškesni žmon pėdsakai pastebimi mezolite (8a.pr.kr). Neolite (4-2a) išplitusi duobėtosios arba šukinės keramikos kult. Nuo III tkst.pr.kr Pabaltijy ima rastis virvelin keramikos ir laivin kovos kirvių kult. Susiliejus su Narvos Nemuno kultūrom susidarė baltų gentys ir Pamario kultūr. 25. Senieji lietuvių rašto paminklai. Pirmasis žinomas lie textas – tai iš 1503m. likę poteriai “Tėve mūsų, Sveika marija ir Tikiu į dievą tėvą”. I žinoma lie knyga – 1547m. MM ‘Katekizmas’. Čia kalbos pagrindą sudaro P žemaičių (dūnininkų) tarmė. Mažvydas dar parengė ir išleido 1549m. ‘Giesmė šv Ambraziejaus’, 1559m. ‘Forma krikštymo’, 1589m. Mažvydo ‘Parafrazes’ išleido Bretkūnas. Didžiausias M darbas yra ‘Giesmės krikščioniškos ir šventos’, kurias išleido 1566m. ir 1570m. Vilentas. Taip pat 1579m. išėjo dvi Vilento verstos knygos ‘Enchiridionas’ ir ‘Evangelijos bei Epistolos’. Abi spausdintos Karaliaučiuje. 1589m. Bretkūno ‘Giesmės duchaunos’, dalis giesmių paimta iš MM giesmyno. Bet didžiausias Bretkūno nuopelnas – 1591m. Karaliaučiuje spausdinta Postilė. Taip pat reikšmingas Bretkūno biblijos vertimas, kuris liko neišspausdintas. 1612m. Zengštoko giesmynas ‘Giesmės krikščioniškos ir duchaunos’. 1625m. Rėza išleido paredaguotas Bretkūno biblijos vertimo psalmes ‘Psalmės dovydo’. 1666m. Karaliaučiuje išleidžiama Kleino liuteroniškas giesmynas ‘Naujos knygos’ ir maldaknygę ‘Naujos maldų knygelės’. Kleino giesmynas svarbus literatūrai eiliavimo ir kalbos požiūriu. LDK: I lie kn pasirodė 1595m. M.Daukšos Ledezmos katekizmo vertimas. Taip pat Daukša išvertė vujeko postilę, išspausdino Vilniuje 1599m. Jo raštamas būdinga turtinga kalba, ‘Postilės’ tekstas kirčiuotas. 1598m. V M.Petkevičius išspausdino lenkų ir lie k reformatų katekizmą. 1600m. Morkūnas V išspausdino reformatišką ‘Postilę’. 1605m. V išleistas nežinomo vertėjo Ledesmos katekizmas. Lietuvių senosios literatūros istorijoje labai reikšmingi buvo ir Sirvydo darbai. 1629m. ‘Punktai sakymų. Pamokslai užrašyti R aukštaičių tarme. LTVoje I žinomas giesmynas – Slavočinskio ‘Giesmės tikėjimui’. Taip pat 1653m. Kėdainiuose išspausdinta ‘Knyga nobažnystės krikščioniškos’. Jau nuo XVIIa. LDK lietuviškų raštų vis gausėja. 26. Istorinės žinios apie jotvingius. Etninė jų priklausomybė. Kalbos ypatybės. Jotvingių etninės ir kalbinės priklausomybės klausimas. Jokių rašyt šalit k paminklus nėra, remiamasi tikrin vard, vietovardž. Jotving kalbėjo viena iš baltų kalbų tarmių. Būga teigė, kad jie kalbėjo pr k tarme. Yra nuomonės, kad jotv laikomi V lietuviais, taigi jie kalbėjo ne pr k dialektu, o atskira k, panašia į pr. Kad jotv k skyrės nuo pr ar lie pateikiama rašyt šaltin: Dlugošo ‘Lenkijos istorijoje’, M.Mechoviečio ‘Lenkijos kronikoje’. Tp ir pr katekizmuosç Sūduv v IIm.e.a. paminėjo Ptolemėjas . Kryž šalt Sūduvą tapatina su Jotva arba jotvingiais, bet jotving vardas figuruoja daug rečiau. Petras Dusburgietis sūduv aprašo kp l garbing, paproč kilnūs, turting, galing. Dar anksčiau jotv minimi atsiranda Kijevo Rus metrašč. 945m. į Bizantiją siunčiamų Kijevo Rus pasıunt Lavrentijaus metrašty minimas Gunaro Jotvingis. Kp gentis jotv paminėti 983 m. pasako, kad Vladimir nukariavo jotv. Rusia buvo jotv PR kaimynė, tai juos dažnai puldinėjo. P jotv kaimynai buvo lenk, todėl jų vard figuruoja lenk metrašč (Jaczwingi, Jazuingi). kp Dainava. 1253 m. Mindaug Livon ordinui dovanoja pusę Dainavos (Denove). Dėl savo geograf padėt dg kariavo. Čia susidūrė vok, lenk, ir rus interesai. Po pr sukilimo 1277-8 vok galutinai pavergę Narduvą ir Skalvą, savo jėgas nukreipė prieš sūduvius ir per 5 metus užkariavo. Pavergti sūduviai masiškai bėgo, dalis jų persikėlė į LTV ir dalis buvo ištremta į ŠV Sembą. XIII a. pavergti sūduviai galutinai neišknyko, dalis jų net iki XVIa.pab gyveno Semboj ir išlaikė savo paproč (minimi pr katekizm pratarmėse 1545, 1561). 1283 m. Ldk pavaldus Jotvos kunigaikštis Komantas nutraukė pasipriešinimą ir netgi perėjo į ordino pusę, tačiau daugelis kitų jotvingių vadų juo nepasekė ir pasitraukė į Gardino apylinkes ar dar giliau į LDK (manoma, kad dab. Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje 1422 m. Melno sutartimi visa Jotva buvo "visam laikui" prijungta prie LDK; 1569 m. vakarinė Jotvos dalis atiteko Lenkijai. Jotv, sūduv ir Dainav etimologija. Jotv vardą Būga kildino iš *Jotvos šalies vardo, šis kilęs iš *Jotvos up vardo, vad jotv– “Jotvos šalies, dar seniau – Jotvos paupio gyventoj. Jotvos up nėr užfiksuota, bet lenk yra Jatfa, lie atliepim Jotva., tp Jotija – Šešupės dš. Su upėvardž sūduvių vardas. Šešup kair intakas Sūduonė. Hidronim su sud/ sūd gausu liet lat ir prūs k. Šias šakn Savukynas sieja su Sūd-uva “klampynė raiste, akis”, o prabaltišk *sūd “šlapias, klampus”. Vad Sūduv – klampyn, pelkių krašt. Linkstama manyti, kad dainav vard yra hidronim kilm iš up Varėnos raj. Tokiu vardu ež ir upė praminti, nes gyventojai mėgę dainuoti paupiais. Jotvingių kalba: Maletijaus veikale ‘Tikras Sembos sūduvių aprašas’ (XVI) paskelbtos kelios Sembos jotv k frazės. Apskritai apie jotv k iš šalt minimų jotv žodž ir toponimikos. 1985 m. prof Zinkevič paskelb straipsn Lenk– Jotv žodynėl, 215 ž. Yra lituanizm, įžvelgiama ir latvizm. 1. *ei išlaikyt sveik (Leipalingis – Lieplaukė, Veisen – Viešis) 2. vietoj š,ž> s,z (preisings – priešingas) 3. priesag ing (Leipaling, Pilving) 4. leksik artima pr. Šakn gayl- (Gailintas), kirsna (up Kirsna), garba (Lenkijoj Garbasnica), staba (Sein ež. Stabingis). 5.kirčiuot galūn –us (Alytus) 6.jotv substrat aiškinama t,d ir k,g painiojamas kai kuriose P LTV šnektose (bikė – bitė, kėvas – tėvas) 27. Prūsų kalbos leksikos ypatybės. Leksinės: 1) daugybė bendrašaknių ž.su lie.ir la.k. Tačiau daug skirtingų, kai tuo tarpu nuo la.ir lie.sutampa: pr.aglo – lie.lietus – la.lietus, pr.dadan – lie.pienas – la.piens 2) bendri ž.su lie.: pr.angurgis – lie.ungurys – la.zutis, pr.ausis – lie.auksas – la.ze¸ltis, pr.krawian – lie.kraujas, la.asins 3) mažai atvejų, kai pr.ir la.bendra, lie.skirt.: pr.nabis – la.naba – lie.bamba, pr.salme – la.salmi – lie.šiaudai. 4) kai kurie ž.bendri su slavais: pr.assanis – rus.oceнь (ruduo), pr.maldai – ssl.mladь (jauni) 5) bendrybės su germanais: pr.anctan – svo.ancho, pr.wīrds – svo.wort 28. Žymesnieji lietuvių kalbos tautosakos rinkiniai. Pirmąsias liet l dainas su vertimasi į vok k išspausdino Pilypas Ruigys ‘Lietuvių k tyrinėjimuose’ (1745). Herderis į savo rinkinį ‘Tautų dainos’ įdėjo 8 lie dainas. I lie l dainų rinkinį 1825m. Karaliaučiuje išleido L. Rėza ‘Dainos’. 1829m. Stanevičius ‘Dainos Žemaičių’. 1853m. Fortunatovas Maskvoje išl ‘Lie l dainos’. Žymiausias XIX a. lie l dainų rinkėjas buvo A.Juška ir jo brolis. Jie Kazanėje išleido 3 T ‘Lietuviškų dainų’ (1881-3). Paskelbta apie 1500 dainų. Vėliau jie dar sudarė ir išleido ‘Vestuvinių dainų rinkinį’ (-+100d). Dainas rinko ir skelbė ir Basanavičius. 1884 Tilžėj išspausdintas 45dainų rinkinys ‘Ožkabalių dainos’. Tuo pat pavadinimu JAV buvo išleisti 2 T jo rinktų dainų rinkinys (1902). 1905m. Kalvaičio ‘Prūsijos lie dainos’. 1924m. Krėvės ‘Dainavos krašto liaudies dainos’ ir Dovydaičio ‘Dainos’. Pasakas surinko ir 1835m. paskelbė S.Daukantas ‘Pasakas masių’, bet išspausdintas jis buvo tik 1932m. Didžiausius pasakų rinkinius paskalbė J.Basanavičius (1898-05). Viso 4 T. 1937m. J.Balys parengė ir išleido anekdotų rinkinį ‘Lietuvių sąmojis’. Smulkioji tautosaka, patarlės ir priežodžiai pagrinde buvo skelbiami įvairiuose XVII- XVIII žodynuose, gramatikose, šiuos darbus yra surinkęs ir paskelbęs Lebedys (1956). Smulkiąją tautosaką rinko ir Daukantas, dalis jos paskelbta Jucevičiaus ‘Lietuvių liaudies priežodžiuose’ (1840). Krėvė 1934m. išleido “Patarlės ir priežodžiai’. Šiuo metu yra leidžiamas lietuvių l dainų Dainynas, kurio bus 16 tomų, 1980m. buvo išleistas I ‘Vaikų dainos’. 29. Latvių kalbos morfologijos ir sintaksės ypatybės. MORFOLOG. 1. neliko i kamieno vyr g žodžių (vagis). 2. neliko r kamieno daiktavardžių (sesuo – sesers) 3. la į vyr gim perėjo ne tik bevardės giminės daiktavardž, bet neliko būdvardž, skaitvardž, dalyv. 4. išnyko būdvaržių daryba iš daiktavardž su priesaga –inis-. 5. būt. l. kamieno e(ilg) perėjo į a kamieną (metėme – metau) 6. es. l. a(ilg) kamienas veiksmaž, kurių bendratis baigiasi it, būt. l. tur priesagą ij (dariau – dariju). 7. turi reikiamybės nuosaką (ja(-)miet – reikia mesti). 8. išlaikytos kai kurios senesnės priešdėlių formos (nuokapt – nukopt) SINTAKSĖ. Ją paveikė vok sintaksė, todėl skiriasi nuo liet. 30. Prūsų kovos su kryžiuočiais. Prūsų likimas. X a. į pr žemes veržtis lenk misionier, jiems darbas sekės nesėkming. Lenk nutarė pasikviesti kryžiuoč ord. 1230 m. jis atsikėlė į Lenk, apsistoj prie Vyslos. 1230 popiež Grigalius paskelbė prieš pr kryž žygį. 1231 m. vok persikėlė per Vyslą ir pradėjo grobikiškus žygius prieš pr. 1231 m. įsitvirtinę Kulmo žemėje ord ėmė veržtis į Pamedę ir 1236 ją užgrobė. Po metų užgrobė Pagudę. 1240- Varmę, Notangą ir Bartą. Prasidėjo kivirčai tarp lenk kunigaikšč. Iki šiol ord draugiškas kašubų kunigaikšt sudarė sąjungą su pr feodalais ir užpuolė ord. 1242 m. sukilime ordinas sumuštas, atgautos Notanga, Barta, Pagudė, Pamedė ir Kulmo sritis. Įsikišęs popiež privertė paskelbt taikos sutart. Bet užgrobtų žemių pr nenorėjo sutarties pripažint ir 1249 m. sukilo, sumušė vok. Dar vienas kryž žygis. 1253 m. vok atgavo visas anksčiau savo užgrobtas žemes. Ėmė pult Sembą, kurią nukariavo tik 1257 m. Kai liet 1260m. nugalėjo vok, sukilo ir pr (1260-1274). Sukilimas iš pradž sėkmingai, bet po 5 metų pr jėgos ėmė silpti. Po sukilim 1275 m. vok užpuolė Narduvą, po to Skalvą (76) ir 1283 galutinai užgrobė Sūduvą. Pr dar 4 kart bandė sukilt. Paskut sukilim buvo numalšintas 1295m. ėmė plūsti vok kolonistai, pr virto baudžiaunin, verčiami krikštytis. Imti vokietinti, tik dėl to, kad vietiniai nesuprato vok kalbos, buvo išverstos maldos tėve mūsų ir sveika marija į prūsų kalbą. Likusios tėve mūsų nuotrupos. Po to, kai Albrechtas 1525 m. priėmė reformaciją ir pasiskelbė hercogu, imta į prūsųs klabą versti katekizmai. 1545 buvo išleisti 2 katekizmai ir 1 – 1561 m. daugiau prūsiškų knygų nebuvo išleista dėl germanizacijos. Tačiau kada prūsai galutinai išnyko nėra aišku, dar XVII buvo prūsiškai kalbančių žmonių. Kaip jų išnykimo data užrašyti 1700m. 31. Baltistika Lietuvoje. Balstistika plačiąja prasme – tai kompleksinė mokslo šaka, tirianti baltų k.istoriją, literatūrą, kalbas, folklorą. Ji skirstoma į lituanistiką, latvistiką ir prūsistiką. Mokslinis baltų kalbų lyginimas prasidėjo 19 a.vid., susiformavus kalbotyros lyginamajam metodui (Francas Bopas, Rasmus Kristianas Raskas ir kt.) Tarptautinėje klabotyroje baltistiką įtvirtino Augusto Šleicherio veikalai. 1856 m.išl. „Lie.k. garamatika“ padėjo pagrindus. Iki karo 1919-1922 m. La.ir Kauno universitetai tapo baltistikos centrais. Prasidėjo naujas baltistikos periodas. Atsikėlė dirbti žymūs baltistai: K.Būga, Janis Endzelynas, Eduardas Volteris, Ernstas Blesė. Šmitas išl. baltų filologijos įvadą. 1945 m. Enzelynas „Baltų filologijos įvadą“, 1948 „Baltų k.garsai ir formos“. 20 a. 4-5- dešimt. Skardžius, Salys, Jonikas. Svarbūs baltų k.tyrimai Lt 20 a. 6 dešimt.: Jonas Kazlauskas „Lie.k.istorinė gramatika“ (1968 m.; daiktav.linksniavimo sistema, jos kilm4 ir raida) Vytautas Mažiulis „Baltų ir kitų indoeuropiečių k.santykiai“ (1970; lie.k. linksniavimo sistema) Vladas Grinaveckis „Žemaičių tarmių istorija. Fonetika“ 1973 Vytautas Ambrazas “Lie.k. dalyvių istorinė sintaksė” Zigmas Zinkevičius „Lietuvių dialektologija“ 1966, „Lie.k. istorine gramatika“ 1981 Vincas Urbutis „Žodžių darybos teorija“, „Baltų etimologijos etiudai“ Antanas Vanagas „Lie. hidronimų etimologijos žodynas“ Jonas Kabelka „Baltų filologijos įvadas“ Algirdas Sabaliauskas „Lie.k. tyrinėjimo istorija“ 2 tomai Simas Karaliūnas „Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė“ Aleksas Girdenis „Fonologija“ (eksperimentinė fonetika) Albertas Rosinas „Baltų kalbų įvardžiai“ 1988, „La.k. linksniavimas“ (linksniai. sistema, jos istorija, raida) Saulius Ambrazas „Lietuvių k.daiktav. daryba“ 2 knygos Nuo 1964 m. Vilniuje ir Rygoje kas penkeri metai rengiamos baltistikos konferencijos. Periodika Lt: „Lietuviu kalbotyros klausimai“ (nuo 1957) „Baltistika“ (nuo 1965) 41 tomas “Lingvistika Baltica” (nuo 1992, apie 10 tomu) “Kalbotyra” 42 tomai, red.prof. Aleksas Girdenis (yra lie., slavu, uzsienio kalbu) Latvijoje: „Filologu bendrijos darbai“ (iniciatorius Endzelynas; tarmių aprašai) 2 žurnalai: „Baltu filologija“ (nuo 1990), „Latviu lingvistika“ (nuo 1997) 32. Lietuvių kalbos tarmės. Lietuviu TARMĖS: Skiriamos 2 pagr tarmės: aukštaičiai ir žemaičiai. Aukštaičiai gyvena vidurio Ltv, o žemaič – Telšių aukštumose. Aukštaičiai užima apie 3 kartus didesnį plotą, jų tarmė yra archaiškesnė. Abi jos skirstomos smulkiau į patarmes. Aukštaičių tarmė skirstoma į: vakarų, pietų ir rytų pagal tai kaip jose elgiamasi su dvigarsiais a/e+ m,n bei balsiais ą ir ę. Vakarų aukštaičiai: šiuos dvigarsius išlaiko sveikus ir taria kp ir bendrinėje kalboje. Pagal tai, ar skiriamas, ar ne nekirčiuotame skiemenyje ilgasis ir trumpasis balsis jie dar skiriami į 2 dalis: šiaurinę ir pietinę. Vakarų aukš P dalies pagrindu susiformavo bendrinė k. Joje geriausiai skiriami senoviniai ilgieji ir trumpieji balsiai. Skirtumai nuo bendrinės k yra: 1. priesagos –ybė, -ytis, -ytė, -aitis tariamos tvirtagale priegaide. 2. bendračių su pabaiga –enti, -inti ir iš jų padarytose formose tariama ē ir ī (gyventi – gyvēti) 3. e ir ei verčiami į a ir ai (ait ‘eiti’). 4. mišriųjų dvigarsių ilginami pirmieji dėmenys. 5. vietoj kaip, taip tariama kap, tep. Vakarų aukšt Š dalies gyventojų (šiauliškių pararmė) daugiau skiriasi nuo bendrinės kalbos. 1. turpminami nekirčiuoti ilg balsiai ir kirčio atitraukimas iš galūnės. 2. nekirčiuoti y ir ū virsta trumpaisiais i , u ( givatė, gyvatė) 3. galūnėse ilg balsiai trumpinami. (medu , licte ‘žvakė’

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!