"Balta drobulė" - poeto ir išeivio paveikslai

„BALTA DROBULĖ“ ANTANAS ŠKĖMA Poeto paveikslas • „Nesu romantikas. Todėl nešoksiu žemyn iš trisdešimt penktojo aukšto. Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą“. • „Aš tik poetas. Ir tu esi medžiaga mano naujiems eilėraščiams. Apie Vilnių. Rašysiu elegantiškas legendas. Apie Vilnių. Aš nebekartosiu tavo vardo.“ • „Tuščias popieriaus lakštas laukė. Žadintuvas tvaksėjo. Nelojo šunys, nesigirdėjo žmogiškų balsų, miestelis miegojo. Žinojau, kad įkvėpimas staigiai neįšoka į poeto sielą. Stebėjau mėnulio kraterius, klausiausi žadintuvo, laukiau. Bet Mūza nesiteikė atskristi. „O, kad sulotų šuva ar koks girtas nusikeiktų!“, pagalvojau. Buvo tylu. Atsikėliau ir pažvelgiau į veidrodį, kuris kabojo sienoje. „Štai poeto veidas, – nutariau. – Mano plaukai ilgi, akys svajingos. Tiesa, mano oda nudegusi, bet jei aš gyvenčiau Brazilijoje? Gal man reikia gerti vyną, rūkyti pypkę, keiktis? Gal įkvėpimas nereikalingas?“ Šaltai pradėjau rašyti. “ „Aš išsitiesiau nugalėtoju. „Štai poetas“, šyptelėjau, žvilgterėjęs į veidrodį. <...> Perskaičiau eilėraštį. Jis man nebepatiko. „Visur krateriai, krateriai, krateriai“, kartojau pro sukąstus dantis. Šitie poetai ant stalo tobulomis strofomis naikina mano poeziją. Ir kur aš susirasiu alyvos medį, po kuriuo atsisėdęs dėliočiau marmurinį grožį, lyg Homeras? “ • „Aš išsitiesiau nugalėtoju. „Štai poetas“, šyptelėjau, žvilgterėjęs į veidrodį. <...> Perskaičiau eilėraštį. Jis man nebepatiko. „Visur krateriai, krateriai, krateriai“, kartojau pro sukąstus dantis. Šitie poetai ant stalo tobulomis strofomis naikina mano poeziją. Ir kur aš susirasiu alyvos medį, po kuriuo atsisėdęs dėliočiau marmurinį grožį, lyg Homeras? “ • „Nedidukė eilėraščių knyga – štai ko trokštu. Aš net pradedu melstis. Tai stiprybės ar silpnybės ženklas? Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo knygose. Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo savyje. Esu gamtos perprodukcija. Išrauk akį, nukirsk ranką – siūlo šventraštis. Kurią akį, kurią ranką? Esu aplipęs akimis ir rankomis. Esu šimtaakis ir šimtarankis. “ • „ Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios.“ • „„Tai dar ne viskas. Sako, esu destruktyvus. Sako, gardžiuojuos savo paties išrūgomis. Kartoju. Aš kai ko ieškau. Jau savaitė, kaip ieškau kelių strofų“. „Man patinka jūsų eilėraščiai. Jie tikri savo neužbaigtumu“. „Nemoku užbaigti. Man trūksta ramybės. Mano pasaulis dūžta. Esu detalistas, nemoku nupirkti urmu. Bet aš branginu skeveldras. Noriu aprašyti slydimą į prarają. Šiuo metu ieškau sprendimo“ „Pirmojo bolševikmečio metu Antano Garšvos eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Jo kūrybą pavadino reakcionieriška ir formalistine. “ • „Pirmojo bolševikmečio metu Antano Garšvos eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Jo kūrybą pavadino reakcionieriška ir formalistine. “ • „„Visa tai ne tavo. Ieškai „klasiško“ vaizdo, metro, rimo. Tai maniera, jaunuoli. Tu esi kitoks. Šių niekų nerekomenduočiau rimtam žurnalui“. Jis pastebėjo mano nusiminimą. „Aš nesakau, kad negali rašyti. Bandyk. Bet – –– ne per daug pasitikėk vien technika. Poezija – reikli merga. “ • „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti. Poetas Vaidilionis pasakė: medžiai, apaugę šungrybiais,– ironiški. Mano gyvenimas ironiškas.“ • „Jei susirasčiau harmoningą tiesą – pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos“. • „Vaidilionis eiliavo sklandžiai. Jis aplaistė mūsų tamsiai žalią viltį rausvu izopu. Jis neužrašinėjo smėlyje tylios melodijos; nedegino mūsų lėta praradimo ugnimi; nesiblaškė tarp šviesių vaikystės vaiduoklių; neieškojo pilies skaidriais langais, žibintų ir vežėčių auksinių. Vaidilionis ramino ir kėlė nuotaiką.“ „Tavo likimas nuverptas. Tu išrėki didžius žodžius apie praeitį, šviesius žodžius apie ateitį. Tu esi moralus ar apsimeti tokiu. Todėl meluoji“. „Alkoholis jau veikia tave, – šaltai ir tyliai tarė Vaidilionis“ • „Tavo likimas nuverptas. Tu išrėki didžius žodžius apie praeitį, šviesius žodžius apie ateitį. Tu esi moralus ar apsimeti tokiu. Todėl meluoji“. „Alkoholis jau veikia tave, – šaltai ir tyliai tarė Vaidilionis“ • „„Tave jau užmiršo“, ramiai tarė Vaidilionis. Aš nutilau. Ir tylėjau keturis mėnesius. “ • „ Galimas daiktas, aš tapsiu originalus ir išgarsėsiu. Kad išgarsėtum šiame amžiuje, reikia rašyti optimistinius eilėraščius“. • Mano akys – žiūronai, pro kuriuos žiūrima atvirkščiai. Pasaulis nutolsta ir išryškėja. Aš galiu priversti akmenį dainuoti apie pavasarį. Galiu paliepti tulpėms skambinti gregorianišką prisikėlimą. Išeivio paveikslas • „Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje. “ • „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter ; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas. “ • „Aš esu vienumos neofitas ir Kristaus epigonas.“ • „Nes aš žūstu didelėje ramybėje. Mane svilina niujorkinė dykuma. Aš išnyksiu nuolankus ir persigandęs, apsikabinęs susigūžusį Demiurgą. Mano Kristau – išgirsk mane, mano Kristau – aš meldžiuos į Tave. “ „Mano juvelyras tingi. Nesusiaurino karneolio žiedo. Mudu neaplankėme vagono Queens aikštėje. Mudu išeiviai, reikalingi anachronizmų. Tu – legendų, aš – neužbaigtų eilėraščių“. • „Mano juvelyras tingi. Nesusiaurino karneolio žiedo. Mudu neaplankėme vagono Queens aikštėje. Mudu išeiviai, reikalingi anachronizmų. Tu – legendų, aš – neužbaigtų eilėraščių“. • „Garšva įsideda cigaretę į kišenaitę. Noriu būti laimingas, gyventi noriu. Up ir down, keliasdešimt dolerių, laimė. Yra ir kontrargumentai. Būna dar blogiau.“ • „ Aš rašysiu. Ir man belieka džiaugtis. Esu gyvas ir laisvas. Absurdinis žmogus, anot Camus? Tebūnie. Absurdinis žmogus, kuris pasikalba su Kristumi. Ir su filosofais. Galima. Filosofija taip pat menas. Tvarkoj. Žiūrėsiu į realybę kaip į medžiagą, iš kurios mano dvasia sukurs amžinybę. Kuri mirs su manimi ir į kurią žvilgterėjęs naujai gimęs sukurs naują amžinybę. Tai nesvarbu, kad nieko nemylėsiu. Labas, filosofe Spinoza! Eina gandas, kad tu puolei į filosofiją, nes praradai merginą?“ • „Esu kvalifikuotas atsiskyrėlis, kuriam mirtinai įgriso dykuma, ašutinė, rykštės, meditacijos, samanų guolis. Atsiskyrėlis, kuris nueina į didelį miestą ir prisimena, kad jo namų rūsy tebeužkasti auksiniai pinigai. Ir jis užkalbina jauną merginą. Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau draugą moteriškos giminės. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes. Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke. “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!