Avagardas Kosto Ostrausko pjesėse

Avagardas Kosto Ostrausko pjesėse

Avangardas išvertus iš prancūzų kalbos yra terminas, reiškiąs priekyje einantį būrį, karinę saugą. Šis terminas apima įvairias novatoriškas, antitradicines kryptis, gyvavusias Europos mene XX a. pirmame ketvirtyje. Tuo metu literatūroje ir mene įsivyravo nauja kryptis, kuriai būdinga tradicinių, ypač realizmo, kūrybos principų neigimas. Avangardistai skelbiasi esą meno ir visuo­menės atsinaujinimo vedliai. Būdinga avangardistų elgse­na – skandalas, provokacija, siekis šokiruoti miesčionišką skonį tiek savo kūriniais, tiek ir įžūlia elgsena. Garsiausi pasaulio avangardistiniai kūrėjai yra Džeimsas Džòisas ir Marselis Prùstas , o lietuvių Kazys Binkis bei Kazys Boruta.Taip pat ir vienas žymiausių lietuvių dramaturgų Kostas Ostrauskas. Ostrauskas yra ryškiausias avangardinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje bei literatūros istorikas ir kritikas. Gimęs 1926m. Veiveriuose, Prienų rajone, o mirė jau būdamas garbingo amžiaus JAV 2012m. 1944 m. dar būdmas tik aštuoniolikos. artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją, kur baig4 gimnazij1 ir studijavo uniersitete. Gyventi į JAV persikėlė po penkių metų kur ir parašė savo debiutinę vienaveiksmę dramą „Pypkė“, vėliau jis parašė dar daug kitų garsių kūrinių tokių kaip: „Čičinskas“ ir „Duobkasiai“. Tačiau šiandien norėčiau aptarti dvi Kosto Ostrausko pjeses: „Jūratė ir Kastytis“ bei „Gyveno kartą senelis ir senelė”, ir apžvelgti, kaip jose pasireiškia avagardizmas.

Dažnas avangardizmo bruožas yra komiškai ar ironiškai parodijuojamas koks nors kito rašytojo kūrinys. Viena iš pjesių, kurioms būdingas šis bruožas yra žinoma K. Ostrausko pjesė „Jūratė ir Kastytis“, išleista 1976 metais. Kūrinys yra apie žveją Kastyti, kuris meškeriodamas ant marių kranto ištraukia ne dailią jūrų deivę Jūratę, o striuką drūtą kaip statinė, įsispraudusią į bikinį „mergšę“. Jūratė žvejį giria „Kokia vyriška tavo krūtinė...“ ir kviečia į savo gintaro rūmus po vandeniu, o Kastytis nė neapgalvojęs marių deivės pasiūlymo vargais negalais ją išmeta iš valties ir paskandina. Vėliau Kastytis sutinka lyg savo gerą draugą dievą Perkūną ir jis žvejį pagiria už padarytą darbą „Gerai, kad nuplukdei tą mergšę“. Galiausiai epiloge Kastytis nors ir neatpažįsa, bet sutinka patį orginalų šio kūrinio autorių Maironį ,kuris yra labai įpykęs ant žvejo už tai ką jis padarę jo sukurtai personažei. Visas šis tekstas yra su lengva pašaipa parašyta lietuvių tautos dainiaus Maironio kūrybos (tradicinės legendos) parodija. Ostrauskas savo kūrinyje naudoja intertekstualumą bei burleską. Tai įrodo vienodi abiejų kūrinių pavadinimai bei tie patys veikėjai, tačiau šiame tekste Jūratė yra komiškai ir ironiškai paversta į drūtą, nemaloniai kvepiančią mergšę tai įrodo šios citatos „<..>nori įmest į marias. Bet nepakelia“bei „Ale tu ir kvepi silke“, nors Maironio kūrinyje ji buvo daili mergelė. Perkūną pavertė Kastyčio draugu, o ne žiauriu jį norintį nužudyti dievu. O pats Kastytis nė neįsimyli jūrų devės iš pirmo žvilgsnio , o ją dar ir nužudo. Taip pat tekstas yra vulgarus, jame yra daug buitinėje kalboje vartojamų žodžių bei keiksmažodžių „parše“, „snargliau“. Kosto Ostrausko tikslas- šokiruoti ir provokuoti, todėl Epiloge Kastytis ir sutinka, pasipiktnusį orgnalaus kūrinio autorių. Tad galima teigti, kad avangardizmas pasireiškia komiškai ar ironiškai parodijuoant kokį nors kito rašytojo kūrinį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!