Autoriai literatūriniam rašiniui

„Jonas Biliūnas buvo ir lūžis, ir pradžia. Po jo niekas nebekūrė detalaus ir nuoseklaus vaizdo, nebesistengė kuo daugiau faktų aprėpti“ – A. Zalatorius.
Jo kūryboje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas dalyvauja veiksme, mėgsta prisiminti vaikystėje ar jaunystėje patirtus įspūdžius, yra atidus aplinkai. Kartais riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl jo kūriniai turi autobiografinių elementų. Neretai pasakojimo stilius primena išpažintį – skaitytojui pateikiama svarbi paslaptis ar sunkus išgyvenimas.
Biliūno prozai ypač būdingas psichologiškumas. Autorius gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir išgyvenimus, vaizduoja jų būdo ypatybes, siekia analizuoti psichologinę būseną. Vienas ryškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių – novelė Vagis. Ji parašyta kaip vidinis pasakotojo monologas, atskleidžiantis dvasinio sukrėtimo padarinius. Nužudęs arkliavagį, Jokūbas labai stipriai kremtasi, jį kankina sąžinė, ir nors visuomenė jo nesmerkia, vis tiek neranda dvasinės ramybės. Biliūnas kūryboje siekia atskleisti žmogaus dvasios tyrumą, nemoralizuoja, nesmerkia. Vidinė veikėjų būsena atskleidžiama tik keliomis labai reikšmingomis savybėmis / detalėmis. Pavyzdžiui, novelėje Lazda tėvo išgyvenimai santūrūs, skriaudą iliustruoja tik leitmotyvas „liūdnai nusišypsojo“. Novelėje Ūbagas pasakotojas jaučia skriaudėjo kaltę, atsiprašo senelio Sabaliūno. Tai rodo jo jautrumą ir moralinę atsakomybę.
Biliūno kūriniai – gero stiliaus pavyzdys. Mintys dėstomos glaustai, nuosekliai, išryškinami tik svarbiausi dalykai. Išlaikomas švelnus, ramus, ritmiškas kalbėjimo tonas, parenkami tikslūs, konkretūs žodžiai.
• Žymus XXa. austrų rašytojas, vienas savičiausių praeito amžiaus kūrėjų.
• Vienas modernizmo pradininkų, tačiau nepriskyrė savęs nė vienai konkrečiai srovei.
Anot M. Blanchot, Kafka ne rašė literatūrą, bet ja gelbėjosi, joje slėpėsi.
Svarbiausias jo nuodėmklausys buvo dienoraštis. Kafka rašė daug, nesilaikydamas chronologijos, nesistengdamas pasakoti nuoseklios vidinių išgyvenimų istorijos. Jam rašymas buvo maldos forma, nes tikėjimo amžius baigėsi („Dievas mirė“ – F. Nyčė).
Kafkos kūryboje yra ekspresionizmo bruožų. Ekspresionistai sąmoningai vaizdavo iškreiptą, karikatūrišką tikrovę, patologines gyvenimo situacijas, fantastinius, dažnai šiurpius įvykius (G. Zamzos virtimas vabalu). Šopenhauerio ir Nyčės teorijos tampa ekspresionistų gyvenimo pagrindu.
Novelėje Metamorfozė pasakojama labai keista istorija – Gregoras Zamza kartą pabunda pavirtęs vabalu. Tai buvo it jo bausmė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!