Austrija. Trumpas šalies apibūdinimas

 1. Austrija. Trumpas šalies apibūdinimas Austrijos Respublika yra pietinėje Vidurio Europos dalyje, sostinė – Viena. Santvarka – federacinė respublika. Šios šalies plotis 83 870 kv. km. Jos sienos ribojasi su Vokietija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Italija, Šveicarija ir Lichtenšteinu. Bendras sienų ilgis – 2706 km. 62,8٪ (52 600kv. km.) užima kalnai (Alpės ir Taueris). Aukščiausias kalnas – Grosglokneris (Grossglockner), iškilęs 3797 m. virš jūros lygio. Didžiausia upė – Dunojus. Austrijos teritorija jis teka 350 km. 1999 metų duomenimis čia gyveno apie 8 mln. 90 tūkst. gyventojų. 48,5 ٪. vyrų ir 51,5٪ moterų. Oficiali kalba – vokiečių, 98٪. kalba vokiškai. Etninė sudėtis: vokiečiai sudaro 88,5٪, dabartinai emigrantai sudaro 7٪. Oficialiai pripažintos šešios tautinės mažumos: kroatai, vengrai, slovėnai, čekai, rumunai.1 73,6٪ išpažįsta katalikų, 4,7٪ protestantų tikėjimą. 4,2٪ - musulmonai , o likusieji netikintys arba neteikia duomenų apie savo religiją. Pirmą kartą Austrijos vardas paminėtas 996 m. – Ostarrichi. Šiemet valstybė atšventė 1010 metų jubiliejų. Per šį laikotarpį šalį lydėjo daug istorinių įvykių, jos istorija neatsiejama nuo Europos tautų likimo. Ilgą laką dabartinės Austrijos teritorija buvo Šventosios Romos imperijos sudėtyje. Pėdsaką paliko Austrijos-Vengrijos monarchija, valdoma Habsburgų dinastijos. Austrija pasauliui žinoma kaip Vienos pokylių, Štrauso, Mocarto, Šuberto ir Alpių kalnų šalis. Dabartinė Austrija – demokratinė respublika, kurią sudaro aštuonios savarankiškos federalinės žemės bei Vienos miestas: 1. Burgenlandas (Burgenland). Sostinė – Eizenštatas (Eisenstadt). Tai labiausiai į rytus nutolusi federalinė žemė, įkurta 1922m. po to, kai 1919 m. pagal Sant Germaino sutartį Austrijai atiteko vokiškai kalbančio Vengrijos regiono dalis. Garsi žemės ūkio produkcija ir vynu. 2. Karintija (Kärtner). Sostinė – Kjlagenfurtas (Klagenfurt). Tai labiausiai į pietus nutolusi žemė. Šioje žemėje yra per du šimtus ežerų. Stipri elektros pramonė, kalnuose iškasama geležies rūdos, švino, cinko ir kitų metalų. 3. Žemutinė Austrija (Niederösterreich). Sostinė – Sant Pioltenas. Viena didžiausių iš federalinių žemių. Turtinga chemijos, tekstilės, maisto produkų pramonė, metalo industrija. Garsi Dunojaus kultūros festivaliu. 4. Aukštutinė Austrija (Oberösterreich). Sostinė – Lincas (Linz). Vienas iš svarbiausių Austrijos ekonominių regionų. Čia yra antras pagal dydį Austrijos dujų ir naftos telkinys. 5. Zalcburgas (Salzburg). Sostinė - Zalcburgas (Salzburg), dar kitaip vadinamas „Mocarto miestu“, gausiai lankomas turistų. Čia kasmet vyksta daugybė meno festivalių. 6. Štirija (Steiermark). Sostinė – Gracas (Graz). Šis regionas dar vadinamas žaliuoju. Be to tai geležies ir plieno perdirbimo, celiuliozės, popieriaus ir automobilių gamybos centras. 7. Tirolis ( Tirol). Sostinė Insbrukas (Innsbruck). 1964m. ir 1976m. čia vyko žiemos olimpinės žaidynės. Visame pasaulyje plačiai žinoma Svarovskio optinių prietaisų ir stiklo papuošalų bei kitų meninių dirbinių įmonė. Per Tirolį eina vienas svarbiausių Europos kelių. 8. Forarlbergas (Vorarlberg). Sostinė – Bregencas (Bregenz). Mažiausia federalinė žemė. Plėtojamas turizmas, tekstilės ir energetikos pramonė. Garsėja tradicinis Bregenco muzikos festivalis. 9. Austrijos sostinė Viena (Wien) užima 415 kv. km. Plotą. Viena garsėja kaip muzikinis miestas bei svarbus ekonominis centras. Mėgstamas tarptautinių konferencijų ir simpoziumų centras. Viena pagarsėjusi kulinariniais gaminiais, meno kūriniais ir madomis.1 (žr. 1 pav. „Austrijos federalinių žemių žemėlapis“) 1pav. „Austrijos federalinių žemių žemėlapis“ 2. POLITIKA 2.1 Politinė sistema (santvarka) Austrija yra parlamentinė demokratinė federacinė respublika, kurią sudaro devynios federacinės žemės (prie jų priskiriama ir Viena). Kiekviena iš federacinių valstijų yra valdoma valstijos gubernatoriaus, kuris yra renkamas valstijų parlamento. Šis parlamentas yra renkamas per visuotinius rinkimus. Federalinė (centrinė) valdžia reziduoja Vienoje. Vykdomąją valdžią sudaro valstybės prezidentas - jį tiesiogiai šešeriems metams (su galimybe būti perrinktam antrai kadencijai) renka valstybės piliečiai – bei kancleris, paskirtas prezidento, jis vadovauja federalinių ministrų kabinetui, kurį kanclerio teikimu tvirtina prezidentas. Federalinis kabinetas yra atsakingas Nacionalinei Tarybai. Dėl nepasitikėjimo Federaliniu kabinetu Nacionalinė Taryba gali jį atstatydinti. Į prezidento postą kandidatus siūlo politinės partijos, todėl susiklosčiusi tokia tradicija, jog paprastai prezidentas turi ribotas galimybes atsisakyti savo partijos keliamų tikslų bei veiklos. Prezidentas laikomas išrinktu tada, kai surenka nemažiau kaip 50٪ rinkėjų balsų, jei nė vienas iš dalyvavusių kandidatų tokio balsų skaičiaus nesurenka per pirmą balsavimo turą, tada skelbiamas antras rinkimų turas, kuriame varžosi du, daugiausiai balsų surinkę, kandidatai. Prezidentas Austrijoje daro mažai įtakos valdžiai, nes politinė galia yra sutelkta kanclerio rankose (ministro pirmininko). Pagrindinės prezidento pareigos apima Nacionalinės Tarybos sušaukimą, atidėjimą ir retais atvejais jos paleidimą. Taip pat pasirašo sutartis, patvirtina įstatymų leidimą, nukelia bausmės atlikimo laiką arba dovanoja ir atleidžia nuo bausmės. Nors prezidentas negali vetuoti įstatymų leidimo jis yra įgaliotas atmesti Ministrų kabineto siūlomą arba vis atidėliojamą įstatymo projektą. Tradiciškai prezidentas paskiria Ministrą pirmininką formuoti Ministrų kabineto iš didžiausią parlamentarų skaičių Nacionaliniame parlamente turinčios partijos ir iš pagarbos Nacionalinei Tarybai. Pagal konstitucijoje išdėstytus punktus Vyriausybė yra atsakinga už tuos Austrijos Respublikos administracijos reikalus, kurie nepriskiriami prezidento veiklos sričiai. Vyriausybė atlieka tik tas užduotis, kurias aiškiai ir detaliai pasisavina iš prezidento per įstatymus ir rezoliucijas. Visas kitas užduotis atlieka Ministras pirmininkas, bet kartu jis ir neturi įgaliojimų duoti ministrams nurodymų. Svarbiausia Vyriausybės pareiga – įstatymų vykdymas ir jų svarstymas. Vienam ministrui pasiūlius įstatymo projektą, jis nebus patvirtintas, jei už jį nebalsuos bent vienas iš ministrų. Didžiausia politinė valdžia priklauso kancleriui (Ministrui pirmininkui), kuris dažniausiai yra daugiausiai Nacionalinėje Taryboje užimančios partijos atstovas ir yra atsakingas Nacionalinei Tarybai. Kartu su Ministrų kabinetu jis yra daugumos įstatymų autorius. Nors oficialiai jis ir neturi politinės įtakos ministrų darbui, bet susiklosčiusi politinė tradicija rodo, jog praktiškai jo veikla išsiplečia ir kartu su ministrais iš savo partijos veikia taip, kaip savo partijos vadovas. Ši nerašyta taisyklė gali būti taikoma ir vicekancleriui (viceministrui), kuris ypač palaiko tuos Vyriausybės narius, kurie priklauso jo partijai. Įstatymų leidžiamoji valdžia (parlamentas) susideda iš Žemųjų rūmų, vadinamų Nacionaline Taryba, ir Aukštųjų rūmų, vadinamų Federaline Taryba. Nacionalinė taryba, kurią sudaro 183 nariai, proporcine rinkimų sistema yra renkama per visuotinius rinkimus ketverių metų periodui. Silpnesnę politinę galią turintys 64 Federalinės Tarybos nariai renkami per valstijų asamblėją ar parlamentą. Apytikriai proporcingai pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių, kiekviena valstija atsiunčia savo atstovus. Federalinė taryba gali pareikšti suspensyvinį veto. Visi įstatymai sukurti Nacionalinės Tarybos, išskyrus biudžeto, turi būti patvirtinti ir Federalinės Tarybos. Bet Nacionalinė Taryba turi teisę nekreipti dėmesio į Federalinės Tarybos veto. Teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis teismas ir Konstitucinis teismas. Teisminė valdžia yra nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Konstitucija nustato, jog teisėjai atlikdami savo teisines funkcijas yra nepriklausomi. Nurodymai iš aukštesnių teismų (išskyrus apeliacijos atvejus) ar kitų įstaigų negali būti duodami. Administravimo klausimuose teisėjai yra pavaldūs Teisingumo ministrui. Teisėjo pašalinimas yra vykdomas pagal galiojančius įstatymus po specialaus teismo proceso. Austrijos teismas veikia federaliniame lygmenyje , nėra ir neveikia jokia kita teisminė sistema provincijose. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios buvo pripažintos 1920 metų Konstitucijos, kuri 1929 metais buvo pataisyta. Pagal 1920 metų Konstituciją prezidento institucija politiškai buvo labai silpna, prezidentą per jungtinę abiejų rūmų sesiją turėjo rinkti Federalinė Asamblėja. 1929 metų Konstitucijos pataisymas prezidentui suteikė formalią teisę paskirti ar paleisti kanclerį, kanclerio teikimu, paskirti ar paleisti Ministrų kabinetą. Konstitucijos pakeitimai įtvirtino pataisą, jog prezidentas bus renkamas valstybės piliečių.1 2.2 Centralizmas ir federalizmas Dabartinė Austrijos federalinių valstijų sienų riba stabili jau keletą amžių. Iš pagarbos regionams jau nuo viduramžių tęsiamos žemių ribų tradicijos: ribos eina upėmis, slėniais, lygumomis. Visa tai ir sukūrė Austrijos Respubliką. Vienintelis didelis teritorinis pasikeitimas buvo įgyvendintas 1919 metais, kai Austrija prarado Pietų Tirolį (atiteko Italijai), Pietų Karintiją ir Pietų Štiriją (atiteko Jugoslavijai) bei prisijungė vakarų Vengrijai priklausiusią vokiškai kalbančią žemės dalį Burgenlandą. Austrijos valstijos skiriasi daugeliu požymių. Skiriasi ne tik dialektas, tradiciniai rūbai bei mentalitetas, skiriasi ir regioninės gyvenvietės struktūra, namų ir stogų forma, agrokultūros specializacija, ekonomikos išsivystymas. Federalinė šalies struktūra sukuria ir regionines problemas. Kiekviena valstija turi šiek tiek federalinio savarankiškumo nepriklausomai nuo centrinės valdžios Vienoje. Kiekvienos valstijos atsakomybė apima regionų kultūrinio kraštovaizdžio planavimą, bet įstatymai ir taisyklės skiriasi kiekvienoje valstijoje. Stipriau išsiplėtoti regioniniam planavimui sutrukdė federalizmas ir lėšų trūkumas. Įsteigta Austrijos regioninio planavimo asociacija daugiausia atlieka informacinį nei kontrolinį vaidmenį. Kiekviena iš valstijų turi darbo sferą, kurios atstovai yra siunčiami į sostinę. Ši regioninė darbo (ir nedarbo) planavimo sistema sukūrė ne nacionalinę darbo rinką, bet daugiau multiregijoninę. Tai parodo uždarą darbo rinką su vidine migracija ir visuotinai paplitusiu važinėjimu į darbą į kitą miestą. Valstijos taip pat yra nepriklausomos energijos gamybos srityje, kurią daugiausia sudaro vandens ištekliai. Kiekviena valstija savarankiškai be nacionalinės energijos gamybos valdžios įsikišimo pati nustato kainą ir eksporto politiką. Visos išvardintos valstijų privilegijos negali peržengti dominuojančio centrinės valdžios vaidmens, kuris yra daug stipresnis nei, pavyzdžiui, Šveicarijoje ar Vokietijoje. Nacionalinė valdžia vyrauja svarbiausiose srityse: apribojama nepriklausoma valstijų ekonomikos politika. 1994 metų duomenimis tik 17٪ visų valstybės mokesčių išdalijama valstijų valdžiai, 19٪ - miestų bendruomenėms, 64٪ lieka centrinės valdžios žinioje. Austrijos Respublika yra jauna ir moderni valstybė, bet jos organizacinė struktūra yra paremta dar XVIII a. absoliutizmu, kurį tokiose svarbiose valstybės gyvenimo srityse kaip nacionalinis kadastras, žemių inspektavimas, surašymo tarnyba įtvirtino imperatoriai Marija Tereza (Maria Theresa) ir Džosepas II (Joseph II). Per paskutiniuosius dešimtmečius Austrijos centrinė valdžia padidino dėmesį Centrinei Austrijos statistikos žinybai ir pagerino jos veiklą. Visa surinkta medžiaga (regioninė populiacija, ekonomikos rodikliai, centralizuoti kadastriniai žemėlapiai, nacionaliniai policijos įrašai, nacionaliniai vidaus biudžeto rodikliai, daugybė kitų duomenų bankų iš įvairių įstaigų), jos rinkimas yra kontroliuojamas valstybės. Kita labai svarbi visuomenės gyvenimo sritis – vidurinis ir aukštasis mokslas dar nuo absoliutizmo laikų yra centrinės valdžios rankose. Visos aukštosios mokyklos ir universitetai, t.y. institucijos, kurios formuoja charakterį, asmeninę nuomonę ir auklėja ateities kartas yra vadovaujamos ir prižiūrimos federalinių departamentų. Tad valstijų žinioje lieka vaikų darželiai, vidurinės mokyklos, pagyvenusių žmonių pensionatai, ligoninės.1 2.3 Valstybės politinė istorija: nuo Pirmosios respublikos iki 1999 metų 1918 metais paskutinėmis I Pasaulinio karo dienomis, kai pralaimėjimas buvo neišvengiamas, Jungtinių Amerikos valstijų prezidentas Woodrow`as Wilson`as ragino tautas pačias nulemti savo likimus. Nors imperatoriaus Karl`o manifestas buvo geranoriškas, bet jau buvo per vėlu: Austrijos-Vengrijos monarchijos žmonės jau buvo apsisprendę dėl savarankiškų valstybių kūrimo. Tų pačių metų spalio 21 dieną 232 delegatai (102 vokiečių nacionalistai, 72 krikščionių socialinė partija, 42 socialdemokratai, 16 iš kitų parijų) iš Imperatoriškosios Tarybos susirinko Vienoje, kad nulemtų tolimesnį šalies likimą. Spalio 30 dieną šis laikinai sudarytas parlamentas išrinko Valstybės Tarybą, kurią sudarė 22 nariai. Vadovaujantysis socialdemokratas Karl`as Renner`is pristatė parengtą konstitucijos projektą šiam pereinamajam laikotarpiui.1 Lapkričio 12 d. laikinasis parlamentas susirinko Parlamento rūmuose ir daktaras Francas Dinghoferis laikinojo parlamento prezidentas paskelbė Vokietijos-Austrijos Respublikos įkūrimą. Nors daugelis gyventojų ir norėjo demokratinės valstybės įkūrimo, tačiau kiekvienas savaip įsivaizdavo jos formas. Vieni matė valstybę kaip respubliką, o kiti kaip socialistinę respubliką. Buvo sunku pasirengti gyventi naujoje mažoje valstybėje. Be to tuo pačiu metu, Vokietijos-Austrijos Respublika buvo oficialiai paskelbta kaip dalis Vokietijos Veimario Respublikos. Tarp politikų buvo nemažai manančių, jog jungimasis prie Vokietijos Veimario Respublikos yra reikalingas, tačiau 1918 metais prasidėjęs Vokietijos pilietinis karas bei Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir JAV nepritarimas sužlugdė šią idėją. 1919 metais lapkričio 21 d. parlamentas paskelbė šalies pavadinimą – Austrijos Respublika.2 Niekas negalėjo numatyti valstybės ateities. Valstybės gyventojus nedelsiant reikėjo aprūpinti maisto produktais. Padėtį sunkino dar ir tai, jog valstybės institucijos dar tik kūrėsi, kaizerio laikų ministerijos buvo panaikintos, o sienos griežtai nenustatytos. Naujai išrinkta Taryba susidūrė su daugybe neįveikiamų užduočių: parengti naują demokratinę konstituciją, puoselėti ryšius su kaimynais, pasirengti taikos konferencijai, perrorganizuoti visą socialinę struktūrą. Daugiausia diskusijų sukėlė rengiama konstitucija: federalinės žemės norėjo, kad įstatymų leidimas būtų jų rankose. Socialdemokratai parlamentą matė kaip demokratinį liaudies atstovavimą ( jo sudėtyje turėjo būti tik delegatai, atstovaujantys kai kurių klasių interesams). „Vėliau buvo surastas kompromisas,- savo knygoje „Austrija: ryškiausios politinės vaivorykštės spalvos“ rašė Lietuvos diplomatė Valentina Zeitler jau keletą metų dirbanti Lietuvos ambasadoje Austrijoje- respublika tapo federaline valstybe. Parlamentą sudarė dveji rūmai. Šalia Nacionalinės Tarybos atsirado Bundesratas, atstovaujantis Žemių interesams. Tačiau tikroji valdžia liko politinių partijų rankose. Savo protestą ir nusivylimą tokia politika Žemės pademonstravo kitais būdais. Folarlbergas nusprendė prisijungti prie Šveicarijos, bet ši atsisakė priglausti teritoriją. Tirolio parlamentas taip pat mėgino siekti nepriklausomybės, bet nesėkmingai. Be to, šalį draskė teritoriniai ginčai su kaimyninėmis valstybėmis.“ 1919 metais Jugoslavija įžengė į Karintiją ir užėmė šiandieninę sostinę Klagenfurtą, bet vietiniams gyventojams bei Vakarų valstybėms pasipriešinus, kariuomenė buvo išvesta. Vengrija piktinosi, jog pagal Saint Germaino sutartį didesne vokiečių dalimi apgyvendintos žemės, jos šiandien vadinasi Burgenlandu, bus prijungtos prie Austrijos. 1919 metais Taikos konferencijoje pasirašyta Saint Germaino sutartis buvo labai nesėkminga Austrijai. Edinburgo miestas po referendumo atiteko Vengrijai, Jugoslavijai Austrija turėjo atiduoti dalį pietų Štirijos, vokiškai kalbantį Pietų Tirolį iki Brenerio – Italijai. Be to, padėtį aštrino ir tai, jog iš fronto grįžo darbo negalintys susirasti kareiviai. Reikėjo kurti papildomas darbo ir apgyvendinimo vietas. 1919 vasario 16 d. įvyko pirmieji rinkimai, čia pirmą kartą buvo leista balsuoti ir moterims. Socialdemokratai gavo 72 mandatus parlamente, Krikščionių socialinė partija 69 mandatus, Vokiečių buržuazinė ir Vokiečių tautinė partijos 26 mandatus, mažos politinės grupelės surinko mažiausiai balsų ir gavo 3 mandatus.3 Šalyje prasidėjo poliarizacija. Abi didžiosios partijos sukūrė savo ginkluotas grupes: krikščionys – „Tėvynės gynimo“, socialdemokratai - „Gynybos sąjungą“. 1920 m. suskilo koalicinė socialdemokratų ir krikščionių vyriausybė. Socialdemokratai atsidūrė opozicijoje. „Vyriausybės vadovu tapo prelatas, daktaras Ignacas Zeipelis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!