Auklėjimo teorijos pasiruošimas egzaminui

1.hodegetika teorinės pedagogikos šaka, tirianti asmenybės ugdymo, charakterio ir elgesio formavimo problemas bei auklėjimo metodus.
Auklėjimo teorija siekia atsakyti į esminį klausimą – kaip organizuoti auklėjimo procesą, kad auklėtiniai išaugtų dvasiškai visavertėmis asmenybėmis (Bitinas, 1995).
Skiriami keli auklėjimo teorijos aspektai.
1. Auklėjimo teorija dvasinį ugdymą nagrinėja abstrakčiai, atsietai nuo protinio ir fizinio ugdymo, gilinasi į dvasinio tobulinimo tikslus.
2. Auklėjimo teorija nagrinėja pedagoginį procesą, valdomą asmenybės.
Auklėjimo teorija nagrinėja auklėtinių dvasinį ugdymą [2] pedagogiškai orientuotoje grupėje, kur pedagogas tiesiogiai kontaktuoja su auklėtiniais – šeimoje, klasėje, mokykloje, užklasinio ar užmokyklinio ugdymo grupėje ir pan.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų auklėjimas remiasi bendraisiais auklėjimo teorijos teiginiais, bendraisiais ir specialiaisiais auklėjimo principais, auklėjimo metodais, sukonkretintais konkrečiai auklėtinių ypatingumų grupei.
1.kryptingas poveikis žmogaus dvasinei ir fizinei plėtotei, kurio tikslas parengti jį visuomenės gyvenimui, gamybinei, kultūrinei veiklai, suteikti žinių, išmokyti veiklos įgūdžių ir būdų, suformuoti vertybių sistemą, kad jis galėtų kuo sėkmingiau plėtotis ir reikštis kaip asmenybė. (Augis ir kt., 1993); 2.tikslinga ir sisteminga ugdomoji veikla, kuria siekiama valdyti asmenybės pozicijos, kaip vertybinių orientacijų sistemos, vystymąsi (Bitinas, 2004); 3.individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis (Jovaiša, 1995).
Auklėjimo proceso komponentai: Auklėjimo tikslai ir uždaviniai, Auklėjimo principai; Auklėjimo turinys; Auklėjimo metodai, pedagoginio poveikio priemonės; Išsiauklėjimo kriterijai ir kt., Auklėjimo procesas – tai nenutrūkstama auklėjamųjų situacijų grandinė; kiekviena auklėjamoji situacija – tai sąveika tarp auklėjimo funkciją vykdančio asmens – auklėtojo ir auklėtinio (auklėtinių grupės).\
Saviaukla - savęs tobulinimas, auklėjimo tęsinys, jo sudedamoji dalis, pasireiškianti asmenybės aktyvumu, tobulinant save (Jovaiša, 2001; 2007; Vaitkevičius, 1995).
Pagal tobulinimosi sritį skiriama dorovinė, valios, charakterio saviaukla ir kt.
Jovaiša nurodo tokias saviauklos rūšis:
1. Situacinė (būdinga ikimokykliniam ir jaunesniam mokykliniam amžiui).
2. Epizodinė-situacinė ir epizodinė-funkcinė (atskirų savybių ir bruožų keitimas, tobulinimas).
3. Programinė-funkcinė ir programinė-kompleksinė.
Saviauklos metodai (Jovaiša: transdukcija - kito asmens elgesio nekritiškas perėmimas; savistaba ir savikritika; savivalda, savitvarda; isipareigojimai, saviataskaita; savidrausmė (įsakymas sau, nurodymas sau,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!