Augalijos įvairovė

Lietuvos miškai užima beveik trečdalį (apie 31 %) viso šalies ploto, arba apie 2,13 mln. ha. Šalies miškų įvairovę lemia ne tik žmonių ūkinė veikla, bet ir gamtiniai veiksniai – reljefas, klimatas, dirvožemiai ir kt. Lietuvos miškai ir krūmynų bendrijos, pagal Ciuricho-Montpeljė mokyklos augalijos tyrimų ir klasifikacijos sistemą, priskiriama prie 6 klasių ir 30 asociacijų. Miškininkams priimtina kiek kitokia, vadinamoji tipologinė, klasifikacija, pagal kurią medynai suskirstyti į miškų tipus.
Labiausiai paplitę spygliuočių miškai priskiriami prie borealinių šiaurės pusrutulio spygliuočių miškų (Vaccinio-Piceetea) klasės. Didžiausius plotus užima šiuriniai bei saliaviniai pušynai ir striepsniniai eglynai. Gerokai retesnės ąžuolinių pušynų, balzganinių pušynų ir kimininių eglynų asociacijų bendrijos. Didele bendrijų įvairove išsiskiriantys lapuočių miškai priklauso plačialapių ir mišriųjų Vidurio Europos miškų (Querco-Fagetea) klasei. Lietuvoje šie miškai nusidriekę netoli jų šiaurinės paplitimo ribos, todėl nemaža dalis bendrijų yra retos arba labai retos, o liepinių skroblynų asociacijos bendrijos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šios klasės miškai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes juose susitelkę daug retų ir saugomų augalų, kerpių bei kitų organizmų.
Pelkiniuose dirvožemiuose įsikūrusios miškų ir krūmynų bendrijos priskiriamos prie eutrofinių ir mezotrofinių žemapelkių raistų bei plynraisčių (Alnetea glutinosae) klasės. Juodalksnynų (Alnion glutinosae) sąjungos bendrijos dažnos tose vietose, kur pavasarį ir vasaros pradžioje telkšo vanduo. Aplink medžius susidaro gana aukšti kupstai, ant kurių susitelkia dauguma miškams būdingų augalų, o pažemėjimuose tarp kupstų – pelkiniai augalai. Prie tos pačios klasės priskiriamos ir pilkųjų karklynų (Salicion cinereae) sąjungos bendrijos, pamėgusios užžėlusias tarpukalvių daubų pelkėtas pievas arba žemapelkes.
Geografiniu požiūriu Lietuvos pievas galima suskirstyti į dvi grupes – užliejamąsias ir žemynines. Užliejamosios pievos yra savaiminės kilmės. Krūmais ir mišku jos neužželia dėl nuolat pasikartojančių potvynių. Žemyninės pievos atsiranda ganomose ir šienaujamose kirtavietėse, nusausintose pelkėse, dirvonuose.
Natūraliosios ir pusiau natūraliosios pievos Lietuvoje dabar užima tik nedidelę visų žolinių augalų formuojamų bendrijų dalį. Tai dėl ūkininkavimo pokyčių ir kitokios ūkinės veiklos sparčiai nykstančios ekosistemos. Didelė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!