Audito rūšys

ĮVADAS Viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių yra auditas. Auditas – sudėtingas ir viską apimantis reiškinys, dėl kurio esmės ir turinio mokslininkai ir specialistai iki šiol nesutaria. Daugelis užsienio autorių, apibūdindami auditą kaip procesą, vadovaujasi Amerikos apskaitos asociacijos 1973 m. pateiktu audito apibrėžimu: auditas – tai sisteminis įrodymų, patvirtinančių ekonominius įvykius ir veiksmus, objektyvaus gavimo ir įvertinimo procesas siekiant nustatyti patvirtinimų ir nustatytų kriterijų atitikimo laipsnį bei gautų rezultatų pateikimas suinteresuotiems1. Šiuo požiūriu audito samprata apima kiekvieną kontrolės formą ir sudaro vientisą finansų kontrolės sistemą. Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Jis yra labai svarbus ekonomikos elementas, kuris plačiai naudojamas daugelio įmonių ūkinei finansinei veiklai gerinti. Audito esmę geriausiai galima suvokti išnagrinėjus jo rūšis. Literatūroje nėra bendros nuomonės, kokias audito rūšis skirti, bet galima pastebėti klasifikavimo dėsningumus. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: 1) pagal veiklos sferas ir funkcijas; 2) pagal apimtį bei atlikėjus. Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Šiame darbe nagrinėjamos audito rūšys, aptariami požymiai pagal kuriuos priimta klasifikuoti auditą bei atskleidžiami pagrindiniai audito rūšių skirtumai. Tyrimo tikslas – išanalizuoti audito rūšis. Tyrimo uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kokios yra audito rūšys; 2) atskleisti, kokios audito rūšys yra naudojamos šiuo metu, ir kokią naudą jos teikia įmonėms bei ekonomikai. Tyrimo metodai. Darbas parengtas naudojant periodinės spaudos bei sisteminės mokslinės literatūros analizės metodus. 1. AUDITO KLASIFIKAVIMO POŽYMIAI Pagrindinė audito funkcija buvo atskaitomybės patvirtinimas. Vėliau, o gal ir tuo pačiu metu kai auditoriai atlikdavo auditus, jie kartu konsultuodavo ūkio subjektų vadovus ir darbuotojus apie apskaitą ir kitais klausimais. Palaipsniui auditorių konsultavimo reikšmė išaugo ir atsirado kitos auditorių veiklos sritys.2 Auditą galima klasifikuoti pagal įvairius požymius. Prof. Mackevičius siūlo išskirti audito rūšis pagal šiuos požymius: ◦ funkcinį; ◦ apimtį ir atlikėjus; ◦ atlikimo laiką; ◦ privalomumą (žr. 1 pav.). 1 pav. Audito rūšių klasifikavimas Šaltinis: Mackevičius, J. (2001). Auditas: teorija, praktika, perspektyvos. Lietuvos mokslas. Vilnius. p.41. Audito raidą nagrinėjantys autoriai teigia, kad audito rūšys susiformavo pamažu. Tik atsiradus auditui, jo vertinimas buvo pernelyg siauras. Priklausomai nuo audito apimties, naudojamų metodų buvo siūloma išskirti šias audito rūšis, nors dabar ši klasifikacija yra nepopuliari:3 1. patvirtinantį, kuris naudojamas tikrinti buhalterinių duomenų, ap­skaitos registrų ir atskaitomybės tikrumą; 2. sistemiškai orientuotą - auditoriai čia atlieka tyrimą atsižvelgdami į vidaus kontrolės siste­mą. Jei ši sistema dirba efektyviai, tai nėra reikalo smulkiai tirti tuos pa­čius dokumentus, galima pasitikėti vidaus kontrole. Jei ši sistema neefek­tyvi, klientui reikia nurodyti, kaip patobulinti vidaus kontrolę. 3. besiremiantį rizika - tai auditas, vykdantis atranką, ir smulkiai tikrinantis tik tas sritis, kurios susijusios su didžiausia rizika. Audito praktikos specialistai neretai mini pirmojo ir pakartotinio audito sąvokas. • Pirmasis auditas atliekamas, kai auditorius tikrina klientą pirmą kartą. Šiuo atveju audito apimtis ir rizika yra didesni, nes auditoriai nesusipažinę su kliento veiklos ypatybėmis, jo vidaus kontrolės sistema. • Pakartotinis auditas atliekamas nebe pirmą kartą. Auditorius žino kliento stipriąsias ir silpnąsias puses bei gali geriau jam patarti. Pakartotinis au­ditas yra patogesnis tiek klientui, tiek auditoriui, tačiau rekomenduojama keisti auditorių kas keleri metai. Yra siūlymų auditą klasifikuoti pagal ūkio šakas ir veiklos sritis (pavyzdžiui, pramonės įmonių auditas, prekybos, bankų, draudimo įstaigų auditas ir pan.). Literatūroje taip pat minimos audito rūšys, kurių nėra nurodyta 1 pa­veiksle. Viena iš tokių rūšių - atitikimo auditas. Jis gali būti atliekamas siekiant išanalizuoti tam tikrą finansinę ar ūkinę veiklą, ar ji atitinka tam tikrus reikalavimus, taisykles ar įstatymus. Jei šie reikalavimai vadovy­bės nustatyti, šį auditą atlieka vidaus auditoriai. Jei reikalavimai nustatyti trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių reikalavimas palaikyti tam tikrą santykį tarp trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų), auditą paprastai atlieka nepriklausomi išorės auditoriai. Be to, šis auditas gali būti atlie­kamas valstybinių įstaigų užsakymu, pvz., norint patikrinti, kaip naudoja­mas valstybės turtas, kaip mokami mokesčiai ir pan. Taip pat yra paplitusios duomenų (informacinių) sistemų ir projektų audito rūšys. Duomenų sistemų audito tikslas - įvertinti kompiuterizuotą informa­cinių sistemų efektyvumą, jų veikimo sudėtingumą ir apsaugą, nustatyti, ar gali pasinaudoti duomenų baze pašaliniai asmenys, patikrinti programi­nės įrangos naudojimą, tikslingumą kurti naujas programines sistemas. Projektų audito paskirtis - įvertinti, ar vykdomos specialių projektų, kuriuose įmonė dalyvauja, sutarties sąlygos, ar lėšos naudojamos pagal nustatytą programą, ar pasiektas numatytas rezultatas. Duomenų sistemų ir projektų audito rūšis autoriai nagrinėja skir­tingai: vieni jas priskiria prie išorės audito, kiti - prie vidaus, treti jas sie­ja su finansiniu ar veiklos auditu. Literatūroje randamos tiriamojo ir integruoto audito sąvokos. Tiriamasis auditas - tai toks auditas, kuris nustato galimos netinka­mos veiklos ir apgaudinėjimo faktus bei aplinkybes, įvertina jų riziką bei galimus padarinius. Ši audito rūšis taip pat vadinama ir specialiųjų tyrimų auditu. Integruotas auditas - tai dviejų ar trijų audito rūšių derinys, pavyz­džiui, finansinio ir veiklos. Jis taip pat vadinamas ir visapusišku auditu. Kadangi autoriai daž­nai išskiria tam tikras audito rūšis, nesivadovaudami jokiais klasifikavi­mo kriterijais, audito klasifikavimas yra labai problemiškas. 2. AUDITO RŪŠYS PAGAL FUNKCINĮ POŽYMĮ Kaip matyti iš 1 paveikslo, pagal funkcinį požymį auditas skirstomas šitaip: • finansinis arba finansinių ataskaitų; • valdymo; • veiklos; • socialinis. Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl, kai kurie autoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis: 1) finansinių ataskaitų, 2) valdymo ir 3) veiklos auditą. Toliau pateiktas D. Teiloro ir K. Glezeno parengta smulkesnė audito klasifikavimo pagal funkcinį požymį schema4 (2 pav.). Šioje schemoje nėra nurodyta socialinio audito, kuris paplito vėlesniais metais. 2 pav. Audito klasifikavimas pagal funkcinį požymį Šaltinis: Taylor D., Glezen C. Auditing. Integrated concepts and procedures. - Fourth edition. John Willey & Sons. - New York, 1988. - P. 4. 1. Finansinis (finansinių ataskaitų) auditas. Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos. Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairių šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse. Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Iš­nagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaiz­dą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlai­dų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsisko­linimus ir t.t. 2. Valdymo ir veiklos auditas. Dažnai ši audito rūšis vadinama eko­nominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės ko­kybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efek­tyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas. Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t.y. pa­jamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų nau­dojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei ko­kybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti. Veiklos auditas ir finansinis auditas skiriasi tiek teoriniais pagrindais, tiek praktiniais darbo aspektais. Pagrindiniai skirtumai pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė Veiklos ir finansinio auditų skirtumai Aspektas Veiklos auditas Finansinis auditas Tikslas Įverinti , ar audituojamas subjektas dirba efektyviai, ekonomiškai ir produktyviai. Įvertinti, ar audituojamo subjekto finansinė atskaitomybė yra tikra ir teisinga. Vertinimo sritys Institucija/programa ir jos veikla Apskaitos ir valdymo sistemos Metodai Įvairiuose projektuose skiriasi Daugiau standartizuoti Vertinimo kriterijai Atskiri kiekvieno audito kriterijai Standartizuoti kriterijai Ataskaitų pobūdis Įvairi struktūra ir turinys Standartizuotos Ataskaitų periodiškumas Skelbiamos atskirais atvejais Skelbiamos reguliariai Šaltinis: Daujotaitė, D., (2002) Finansų kontrolės sistemos reforma viešėjame sektoriuje. V.: Lietuvos Teisės Universitetas. – p. 74, 3. Kompanijos politikos ir programos auditas. Ši audito rūšis ne­retai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu. Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, proce­dūrų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės ši audito rūšis padeda nustaty­ti, kaip kompanijos personalas dirba, t.y. ar nepažeidinėjama progra­minė darbo sistema. 4. Socialinis auditas. Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais me­tais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplin­kos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių ben­drovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijos veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat ap­ima žmonių sveikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės, problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, „žaliuoju“ ir pan. auditu. 3. KLASIFIKAVIMAS PAGAL APIMTĮ IR ATLIKĖJUS Atsižvelgiant į tai, kas atlieka auditą ir kokia jo apimtis, auditas skirstomas į išorės, vidaus ir valstybinį (žr. 3 pav.). Atitinkamai auditoriai skirstomi į išorinius (viešuosius) (public accountants, public auditors), vidinius auditorius (internal auditors) ir vyriausybės (governmental). Išorės auditą atlieka nepriklausomi auditoriai pagal sutartis, o vidaus auditą - įmonės vidaus audito tarnybos darbuotojai, įgiję tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Išorės ir vidaus audito veiklos sritys, darbų apim­tis ir atlikimo metodai skiriasi, nors yra ir daug bendrų dalykų. 3 pav. Audito klasifikavimas pagal apimtį ir atlikėjus Šaltinis: Taylor D., Glezen C. Auditing. Integrated concepts and procedures. - Fourth edition. John Willey & Sons. - New York, 1988. - P. 6. Atliekant išorės auditą pagrindinis dėmesys skiriamas finansinių ata­skaitų auditui, o vidaus auditą - valdymo ir veiklos politikos auditui. Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ata­skaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga — atestuoti finansinių ataskaitų teisin­gumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlie­ka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešo) auditoriaus veiklai daro įta­ką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias gru­pes: 1) veiksniai, kurie turi įtakos įmonės viduje; 2) veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų; 3) biurokratiniai veiksniai5. Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su ki­tais auditoriais ir įmonės nariais (vadovybe, bendradarbiais ir pan.). Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: vi­suomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito ir apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės ap­skaitos organizacijos ir kt. Biurokratiniai veiksniai — tai tokie veiks­niai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technolo­giją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vidaus audito pagrindinis tikslas - patikrinti įmonės valdymo siste­mą, personalo veiksmus, atskirų padalinių veiklą. Atliekant vidaus audi­tą, remiamasi ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais įmonių valdymą, apskaitos tvarkymą ir kitas veiklos sritis. Atlikus vidaus auditą surašoma ataskaita apie įmonės valdymo ir veiklos politiką bei pateikiamos reko­mendacijos veiklai tobulinti ir finansinei būklei gerinti. Išorės audito svarbiausia ypatybė yra nepriklausomybė. Nors išorės auditoriaus darbą lemia labai daug veiksnių, tačiau jis visais atvejais iš­lieka nepriklausomas. Vidaus audito nepriklausomybės statusas yra že­mesnis, nes vidaus auditą atlieka įmonės darbuotojai, kurie turi vykdyti tam tikrus įmonės vadovybės pavedimus. Nors vidaus auditorių nepriklausomybė yra mažesnė negu išorės, ta­čiau jie turi ir vieną svarbų privalumą - jie yra įmonės darbuotojai. Tai reiškia, kad jie gerai žino įmonės veiklą, jos privalumus ir trūkumus. To­dėl jų patarimai ir rekomendacijos, pagrįstos atliktų patikrinimų duome­nimis bei asmeniniais stebėjimais yra labai vertingos įmonės vadovybei priimant racionalesnius valdymo sprendimus. Lyginant vidaus ir išorės auditą, galima teigti, kad skiriasi šių audito rūšių objektas, tikslai, veiklos pobūdis ir kt. dalykai. Vidaus audito apimtis ir sritis nustato įmonės vadovybė, kad gautų kuo daugiau informacijos iškeltiems tikslams pasiekti. Tvirtindama vi­daus audito darbų apimtis ir sritis įmonės vadovybė turi nustatyti vidaus ir išorės auditorių bendradarbiavimo galimybes, tą lauką, kurį turi tirti vidaus ir išorės auditoriai. Tipiška vidaus ir išorės audito tarpusavio santykių schema pateikta 4 pav. 4 pav. Vidaus ir išorės audito ryšiai Šaltinis: Mackevičius, J. (2001). Auditas: teorija, praktika, perspektyvos. Lietuvos mokslas. Vilnius. p.41. Iš 4 paveikslo matyti, kad vidaus ir išorės auditas turi nemažą bendrą tyrimų lauką, kuriame yra bendradarbiaujama, siekiant gauti abipusę naudą, kitais žodžiais, surasti daugiau įrodymų, kurie patvirtintų arba pa­neigtų tam tikro dalyko būklę. Todėl įmonės vadovybė turi siekti užtik­rinti vidaus ir išorės audito ryšius kuo ankstesnėje audito stadijoje. Aptardami bendradarbiavimo galimybes išorės auditoriai turi įsiti­kinti vidaus auditorių patikimumu. Todėl išorės auditoriai turi nustatyti vidaus auditorių statusą, nepriklausomybę, kvalifikaciją, dar­bo kokybę ir kt. Valstybinis auditas skirstomas į finansinį ir veiklos auditą. Juos at­lieka Valstybės kontrolės pareigūnai. Atliekant finansinį auditą, tikrinami ir vertinami valstybės biudžetas, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, valstybinio socialinio draudimo biudžetas, savivaldybių biudžetai, valstybės piniginiai ištekliai, turtas, finansiniai ir komerciniai santykiai, kurių dalyvė yra valstybė, Lietuvai skirtų Europos Sąjungos lėšų naudojimas ir įvairių programų vykdymas ir kt. Veiklos audito metu pagrindinis dėmesys skiriamas valstybės institu­cijos, įstaigos ar įmonės tam tikrų veiklos sričių ekonomiškumui, efekty­vumui ir rezultatyvumui nustatyti. Auditorius turi išsiaiškinti: • ar eko­nomiškai naudojami visi įstaigos turimi ištekliai, įskaitant ir žmogiškąjį kapitalą; • kokios yra neekonomiško išteklių naudojimo priežastys ir pa­sekmės; • ar įstaigos veikla atitinka įstatymų nuostatas taupumo ir eko­nomijos klausimais; • ar įstaiga gauna reikiamos kokybės išteklius ir ar tinkamai juos saugo; • ar naudojami racionalūs darbo organizavimo me­todai, ar nepažeidinėjama darbo drausmė, nedubliuojamas tam tikrų ope­racijų atlikimas ir kt. 4. KLASIFIKAVIMAS PAGAL PRIVALOMUMĄ Pagal privalomumo požymį auditas gali būti skirstomas į privalomą ir neprivalomą. Privalomas auditas - tai toks, kurį įmonės privalo atlikti, vykdyda­mos Audito arba kitų Respublikos įstatymų nurodymus. 2 lentelė Privalomo audito reikalavimai įvairiose šalyse Privalomas auditas Šalis 1. Didelės įmonės Belgija, Vokietija, Meksika, Olandija 2. Ribotos turtinės atsakomybės įmonės Argentina, Brazilija, Kipras, Suomija, Indija, Indonezija, Airija, Italija, Japonija, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija, Nigerija, Norvegija, Ispanija, Šveicarija, Didžioji Britanija, JAV 3. Ribotos turtinės atsakomy­bės ir didelės įmonės Kanada, Prancūzija, Švedija 4. Praktiškai visos įmonės Australija, Danija, Honkongas, Izraelis, Liuksemburgas, PAR Šaltinis: Pečiūra V. Lietuvos gamybinių įmonių audito plėtra. - Daktaro disertacija. So­cialiniai mokslai, ekonomika (04S). - V.: VGTU, 1999. ~ P. 113. Lietuvos Respublikos audito įstatyme dėl privalomo audito pateikta tokia bendro pobūdžio nuostata: „Privalomas auditas atliekamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais. Kitais atvejais auditas gali būti atlieka­mas užsakovo iniciatyva"6. Taigi prieš nustatant privalomą auditą reikia labai tiksliai apskaičiuoti: 1) Respublikos auditorių galimybes; 2) privalomo audito būtinumą tam tikroms įmonių grupėms. Neprivalomas auditas - toks, kurį įmonės atlieka savanoriškai, siekdamos įvertinti savo veiklos rezultatus ir gauti iš nepriklausomų auditorių objektyvią nuomonę. Jis nereglamentuojamas jokiais įstatymais ar Valstybės institucijų nurodymais. Neprivalomas auditas atliekamas kliento iniciatyva, todėl neretai vadinamas savanorišku ar iniciatyviniu auditu. Šio audito apimtį nustato klientas. 5. KLASIFIKAVIMAS LAIKO ATŽVILGIU Laiko atžvilgiu dažniausiai išskiriamos dvi audito rūšys: periodinis ir nuolatinis. Periodinis auditas kartais vadinamas klasikiniu, įprastu auditu. Jis atliekamas per tam tikrą laikotarpį (vieną, du, tris mėnesius ir pan.), daž­niausiai ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus. Nuolatinis auditas yra toks, kai auditorius nuolat būna įmonėje, ren­ka medžiagą, daro testus, bendrauja su vadovybe. Ši audito rūšis vis la­biau plinta ir populiarėja didelėse kompanijose, kuriose audito apimtys yra didelės. Nuolatinis auditas turi savo pranašumus ir trūkumus. Svar­biausi nuolatinio audito pranašumai yra šie: • nuolatinis auditoriaus buvimas drausmina klientą ir atgraso nuo apgaulės, esamos klaidos ir apgaulės greitai išaiškinamos; • kartais galima pradėti tirti balanso duomenis metams nepasibai­gus, dėl to greičiau pateikiama finansinė atskaitomybė; • audito darbas paskirstomas metams, todėl audito įmonės veiklos intensyvumas tolygiau pasiskirsto. Pagrindiniai nuolatinio audito trūkumai yra šie: • daugiau laiko pabendravęs su klientu auditorius pajunta neigiamą poveikį nepriklausomybei; • nuolatinis auditas kartais gali sukelti ir kliento nepasitikėjimą; • kyla grėsmė, kad patikrintą informaciją klientas gali pakeisti (ir netyčia, ir norėdamas auditorių apgauti); • kai kurie audituotini klausimai gali būti pamiršti vėlesnėse audito stadijose7. Laiko atžvilgiu auditą dar galima skirstyti į diagnostinį (preliminarinį) ir baigiamąjį. Diagnostinio ir baigiamojo audito išskyrimas būdingas audituojant dideles įmones, o mažose įmonėse auditas atliekamas iš karto. Diagnostinio audito tikslas - ištirti kai kuriuos finansinės apskaitos rodiklius ir veiklos sritis iki balanso sudarymo. Jo metu preliminariai diagnozuojama „įmonės sveikata". Baigiamasis auditas atliekamas, kai visi ataskaitinių metų sandoriai atvaizduoti apskaitoje ir sudaryta finansinė atskaitomybė. IŠVADOS Auditas – sudėtingas ir viską apimantis reiškinys, dėl kurio esmės ir turinio mokslininkai ir specialistai iki šiol nesutaria. Audito esmę geriausiai galima suvokti išnagrinėjus jo rūšis. Literatūroje nėra bendros nuomonės, kokias audito rūšis skirti, bet galima pastebėti klasifikavimo dėsningumus. Nors dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: 1) pagal veiklos sferas ir funkcijas ir 2) pagal apimtį bei atlikėjus, tačiau egzistuoja ir kitoks audito rūšiavimas. Auditą galima klasifikuoti pagal sekančius veiksnius: funkcinį; apimtį ir atlikėjus; atlikimo laiką bei privalomumą. Pagal funkcinį požymį auditas skirstomas į finansinį, valdymo, veiklos bei socialinį. Atsižvelgiant į tai, kas atlieka auditą ir kokia jo apimtis, auditas skirstomas į išorės, vidaus ir valstybinį. Pagal privalomumo požymį auditas gali būti skirstomas į privalomą ir neprivalomą. Laiko atžvilgiu dažniausiai išskiriamos dvi audito rūšys: periodinis ir nuolatinis. Tačiau dar galima išskirti diagnostinį (preliminarinį) ir baigiamąjį auditą. LITERATŪRA 1. American Accounting Association Annual Report // American Accounting Association. – 1973 sausis, Vol.48, Nr. 1. 2. Audito rūšys. [Internete]. [žiūrėta 2008-07-08]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!