ATR valdymas po Liublino unijos

Abiejų Tautų Respublikos (ATR) raida po Liublino unijos įvardintina kaip tarpuvaldžių (kol nebuvo išrinkto valdovo) ir renkamų kitų Europos dinastijų valdovų valdymo laikotarpiai. Pirmus ATR gyvavimo dešimtmečius lietuviai ir lenkai ieškojo tarpusavio prisitaikymo modelio, kuriame netrūko nesantaikos, visiškai nederinamų veiksmų, pykčių, pastangų pritaikyti uniją saviems tikslams. Varžydamiesi dėl įtakos valstybės valdžiai didikai ir bajorai remdavo skirtingus kandidatus į valdovus, keldavo jiems daug sąlygų. LDK atstovai paprastai stengėsi išsireikalauti iš kandidato garantijų, kad LDK išlaikys lygiateisiškumą su Lenkija, jai bus atlyginta už teritorinius nuostolius (už prie Lenkijos prijungtas teritorijas), sustiprinta jos tarptautinė padėtis (panaikinta Rusijos grėsmė, išplėsta įtaka Livonijoje ir kt.). Tokios pastangos kirtosi su Lenkijos atstovų pastangomis dominuoti valstybėje. Todėl išrinktų valdovų veikla buvo suvaržyta ir nesavarankiška. Valdovas iš esmės buvo priklausomas nuo bajorų valios. Pavyzdžiui, išrinktas ATR valdovas Henrikas Valua įsipareigojo vidaus ir užsienio politiką derinti su Senatu ir Seimu, jis galėjo netekti sosto, jeigu nesilaikytų bajorams duotų įsipareigojimų, sutiko, kad būsimi ATR valdovai būtų renkami. Tačiau netrūko valdovų, kurie stengėsi išlaikyti stiprią savo instituciją (Steponas Batoras, Zigmantas ir Vladislovas Vazos). Jie sugebėjo išlaviruoti tarp skirtingų didikų ir bajorų grupuočių, tarp Lenkijos ir LDK. Pasinaudodami jų prieštaravimais jie vykdė gana savarankišką politiką.
LDK atstovų požiūris į valdovo instituciją pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino unijos skyrėsi nuo Lenkijos. LDK stengėsi išlaikyti realią valdovo instituciją, kuri buvo kaip LDK valstybingumo garantas.
Viena iš ATR valdymo problemų – sureguliuoti Lenkijos ir Lietuvos bendrą gyvenimą viename valstybiniame junginyje. Kita problema – ATR tapo vieno luomo (bajorų) valstybe, kurioje bajorai nustelbė net valdovo instituciją. Jos reikšmė XVII–XVIII a. valstybėje sumenko. Didžiausią politinę įtaką valstybėje turėjo ir bajorams vadovavo didikai (XVI a. vid. – XVII a. LDK dominavo Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Pacai, XVIII a. prisijungė Čartoriskiai, Oginskiai ir kt.), kurie turėjo veiksmingų priemonių (tam tikri valdovo įsipareigojimai) kontroliuoti renkamą valdovą. Tas ypač pastebėtina XVII–XVIII amžiuje. Per savo atstovus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!