LDK valdymas po 1963 m. sukilimo

Nors 1863 m. įvesta karo padėtis 1872 m. buvo panaikinta, tačiau Lietuva buvo valdoma remiantis Laikinosiomis taisyklėmis, kurios Vil­niaus generalgubernatoriams paliko tas pačias administracines ir kitas teises. Šiaurės vakarų krašto valdymas pagal šias taisykles lėmė tai, kad čia nebuvo įvestas zemstvų institutas (nors zemstvų mokesčiai ir egzistavo), lėtai ir su apribojimais įgyvendinta teismų reforma (teisėjai buvo ne renkami, o skiriami, caro administracija turėjo platesnes tei­ses negu centrinėse Rusijos gubernijose). Kraštas buvo valdomas ne įstatymais, o potvarkiais. Valdžia laikėsi principo „skaldyk ir valdyk".
Po 1863 m. sukilimo okupuotoje Lietuvoje aukščiausiąją politinę priežiūrą vykdė generalgubernatorius — vyriausias caro valdžios atsto­vas jo valdomose Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose. Mogiliovo, Vitebsko, nuo 1870 m. - Minsko gubernijos buvo atskirtos nuo Šiau­rės vakarų krašto ir tapo nepavaldžios Vilniaus generalgubernatonams. Po jo aukštieji vietos administracijos valdininkai buvo gubernatoriai, vadovavę gubernijos valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo vi­sų įstaigų, komitetų ir komisijų pirmininkas: per valstiečių reikalų įstaigą prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą, per miestų - miestų valdymo institucijų, per gėrimų įstaigą - gėrimų gamybą ir pardavimą, per gubernijos sutvarkymo komitetą- natūrinių prievolių atlikimą, per miškų apsaugos komitetą rūpinosi miškų apsauga, per karo prievolės įstaigą vadovavo kariuomenės komplektavimui. Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civilines įstaigas. Jam buvo suteikta ypatinga teisė - kasmet asmeniškai padaryti pranešimą carui apie jo valdomą guberniją. Nuo 1876 m. gubernatoriai gavo teisę leisti privalomuosius nutari­mus, 1889 m. tapo gubernijos administracinės - teisminės įstaigos pir­mininkais. Ši įstaiga prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą. Lietuviškųjų gubernijų centruose buvo visų Rusijos ministerijų sky­riai; gubernatorius prižiūrėjo jų veiklą. Gubernatoriams buvo tam tik­rų teisių ir pareigų teismų srityje: jie posėdžiaudavo ypatinguose pasi­tarimuose ir jiems pirmininkaudavo, kai buvo sprendžiama, pradėti ar nutraukti politinę bylą. Pasitarimuose, be gubernatoriaus, dalyvauda­vo apygardos žandarų viršininkas ir apygardos prokuroras. Guberna­toriai turėjo teisę švelninti teismų skirtas bausmes.
Taigi gubernatoriai buvo saviti prokonsulai. Jie galėjo kištis ne tiktai į visas valdymo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!