Atidus santykis su žmogumi daro stebuklus

Atidus santykis su žmogumi daro stebuklus Žmonių tarpusavio santykiai yra ko gero visų laikų svarbiausia gyvenimo problema. Kiekvienas individas pagal savo prigimtį yra sociali būtybė, kuriai artimas santykis su kitu žmogumi gali praturtinti gyvenimą, suteikti daug laimės arba atvirkščiai - atnešti daug skausmo bei nusivylimo, pykčio. Santykiai gali būti skirtingų pobūdžių - gana oficialųs darbiniai santykiai arba artimi, intymūs. Tačiau ar atidūs santykiai gali daryti stebuklus? Atidus ir artimas ryšys su žmogumi sukuria tvirtą psichologinį ir dvasinį ryšį. Kartu gyvenančių, vieną kitą mylinčių žmonių ryšys yra labai stiprus ne tik psichologine, bet ir dvasine prasme. Kartais mus apima bloga nuojauta, niūri nuotaika, tačiau net nesusimąstome, kad toks staigus psichologinis pokytis gali reikšti nelaimę mylimam žmogui. Šis fenomenas šiuolaikiniame pasaulyje nėra suprantamas nei paprastų žmonių, nei mokslininkų, tačiau socialinėse medijų tokių istorijų, kai vaikai pradeda verkti diena prieš kažkieno mirtį, yra begalė. Taip pat, tokią situaciją, kuri įrodo, kad artimas santykis su žmogumi daro stebuklus, galime rasti ir XXa. pradžios rašytojo, realizmo atstovo Jono Biliūno kūryboje. J. Biliūnas – lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininkas, kuris atsisakė realizmui būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų ir orientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę. Rašytojas koncentravosi į autobiografišką pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai. Apysakoje “Liūdna pasaka” šie Biliūno rašymo aspektai puikiai atsiskleidžia aprašant dviejų, įsimylėjusių jaunų žmonių gyvenimą ir jų stiprų, dvasinį ryšį. Juozapota, prieš išeinant jos vyrui į partizaninį karą, susapnuoja pranašingą sapną, kuriame jos vyras ir kūdikis miršta. Juozapota, jausdama begalinę meilę tiek vyrui, tiek savo negimusiam kūdikiui, fenomeniškai nujaučia artėjančią nelaimę, o išėjus Petrui į karą, ji negali ramiai gyventi: “Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.” Šiuolaikiniai žmonės, kaip ir Juozapota, taip pat jaučia savo artimųjų laimę ar tragediją, netgi jei ji tik tuoj ir nutiks. Taigi, galima teigti, kad atidus santykis su žmogumi veda prie tvirto dvasinio ryšio, kurio dėka jaučiame mylimuosius žmones net ir už tūkstančio kilometrų. Kai su žmogumi sieja atidus santykis, jį galima pakeisti į gerają pusę. Visais laikais egzistavo individų, kurių vertybės amoralios ir veiksmai neadekvatūs. Tačiau kas nutinka, kai nuodėminga ir dideliame pasaulyje pasiklydusi asmenybė sutinka savo žmogų? Individas, pradėjęs mylėti, pradeda kardinaliai keistis norėdamas tapti geru savo mylimui žmogui, jis stengiasi atsikratyti pykčio ir pagiežos, kad jo širdyje liktų tik gėris, kurį jis pasiryžęs atiduot savo išrinktajam. Šiuo išrinktuoju gali būti antroji pusė, šeima ar draugai. Atidus, atsargus ir šiltas santykis su savyje pasimetusia asmenybe gali jai įskiepyti naujas vertybes ir suteikti naujų vilčių. Kad santykiai, kurie yra grįsti meile ir rūpesčiu, gali daryti stebuklus, dar kartą įrodo J. Biliūnas.. Savo novelėje “Lazda” rašytojas pasakoja apie tėvą, kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, su kuria anksčiau Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!