Astronomijos pagrindai

 1. Astronomija yra mokslas apie Visatos materijos pasiskirstymą, jos objektų ir jų sistemų judėjimą, sudėtį fizinę būseną sandarą, kilmę ir jos raidą. Pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių Astron - žvaigždė ir nomos - dėsnis. Astronomiją galima suskirstyti į 2 šakas -astrometriją, dangaus mechaniką ir astrofiziką. l.Astrometrija(žvaigždžių matavimas - erdvės ir laiko matavimas) Dangaus kūnų padėčių nustatymas. 2.Dangaus mechanika - tai mokslas apie dangaus kūnų judėjimą padėčių nustatymą, apie šviesulių orbitų suradimą, apie kosminių stočių ir palydovų judėjimą. 3.Astrofizika. Fizikos taikymas astronomijoje. Dangaus kūnų fizika. 2. Žvaigždės - tai tolimos saulės, nutolusios nuo Žemės įvairiais atstumais. Žvaigždės padėjo žmonėms sekti laiką, orientuotis tolimose kelionėse. Žvaigždynus pavadino gyvūnų, įvairių daiktų ir mitinių būtybių vardais. Žvaigždėtasis dangus sukasi iš rytų į vakarus. Šiaurės pusėje gerokai virš horizonto yra vieta, kur žvaigždės labai mažai tejuda. Aukščiau šios įsidėmėtinos vietos žvaigždės sukasi iš dešinės į kairę, o žemiau - iš kairės į dešinę. Žvaigždėto dangaus parinis sukimasis (apsisuka per parą) yra tik iliuzija. 3. Dangaus sfera - tai įsivaizduojama neriboto spindulio sfera, kurios centras yra gali būti bet kuriame erdvės taške. Pagrindiniai apibūdinantys dangaus sferą elementai yra zenitas, nadyras, dienovidinis, vidurdienio linija, šviesulio vertikalas, dangaus šiaurės ir pietų ašigaliai, pusiaujas, lygiagretės. Zenitas Z yra taškas virš galvos, taškas priešingas zenitui yra vadinamas nadyru Z'. Didysis dangaus sferos apskritimas, kurio plokštuma eina per vertikaliąją liniją ir dangaus ašį, vadinamas dangaus dienovidiniu. Jo ir matematinio horizonto plokštumų susikirtimo linija vadinama vidurdienio linija. Ji rodo stebėtojo vietos Žemės dienovidinio kryptį ir kerta matematinį horizontą šiaurės taške N ir pietų taške S. Šviesulio perėjimas per dangaus dienovidinį vadinamas jo kulminacija.(yra 2 kulminacijos: apatinė ir viršutinė). 4. Horizontinėje koordinačių sistemoje šviesulio M padėtį nusako aukštis h ir azimutas A. Vietoj aukščio ha naudojama kita koordinatė - zenitinis nuotolis z, t.y. atstumas nuo zenito iki šviesulio. Pusiaujinės šviesulio koordinatės - deklinacija δ ir rektascensija α - nusako jo padėtį dangaus sferoje dangaus pusiaujo plokštumos atžvilgiu. Didieji dangaus sferos pusapskritimiai, jungiantys šiaurinį ir pietinį dangaus polius, vadinami deklinacijos. Deklinacija atitinka Žemės paviršiaus vietovių geografinę platumą. Rektascensija tai kampas tarp krypties į pavasario lygiadienio tašką ir šviesulio deklinacijos pusapskritimio bei pusiaujo plokštumų susikirtimo linijos.. 5. Šviesulių perėjimas per dangaus dienovidinį vadinamas kulminacija. Viršutinės kulminacijos metu šviesulys būna arčiausiai zenito, o apatinės kulminacijos metu - arčiausiai nadyro. 6. Astronominis laiko matavimas. Laiko matavimo vienetas, susietas su Žemės apsisukimu apie ašį, vadinamas para. Laikas kaip materijos egzistavimo forma tėra vienas o įvairūs jo pavadinimai atspindi tiktai skirtingus laiko matavimo būdus. Ilgesniems laiko tarpams matuoti naudojamas gamtos padiktuotas vienetas - metai. Laiko tarpas per kurį saulė grįžta į tą pačią dangaus sferos vietą, vadinamas žvaigždiniais arba sideriniais metais. 7. Laiko skaičiavimo sistemos. Vidutinio laiko skaičiavimo sistema pagrįsta Žemės paviršiaus padalijimu į 24 valandines juostas. Juostų viduriu eina centriniai dienovidžiai, nutolę vienas nuo kito 15° arba l val. Pradinis arba nulinis dienovidis eina per senąją Grinvičo observatoriją (Londonas). Valandinės juostos numeruojamos iš vakarų į rytus nuo 0 iki 23. Visoje valandinės juostos teritorijoje vartojamas vienodas juostinis laikas, kuris lygus juostos centro dienovidžio vietiniam vidutiniam laikui. Juostinis laikas numeruojamas į rytus nuo Grinvičo kiekvienoje juostoje didėja lh, o į vakarus mažėja lh. Žvaigždinio laiko skaičiavimo sistemos pagrindą sudaro žvaigždinė para. Žvaigždinė para tai laiko tarpas tarp dviejų gretimų vienavardžių pavasario lygiadienio taško kulminacijų tame pačiame žemės dienovidinyje. Lygi 23,934h vidutinio Saulinio laiko. Vasaros laikas - juostinis laikas + lh. 8. Kalendorius. Tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema. Laikui skaičiuoti tinka periodiniai gamtos reiškiniai, glaudžiai susiję su praktine žmonijos veikla. Tai dienos ir nakties kaita (vidutinė saulinė para), metų laikų kaita (atogrąžiniai metai) ir pagaliau Mėnulio fazių kaita (sinodinis mėnuo). Nebūtų jokio vargo sudarant kalendorių, jeigu atogrąžiniai metai ar sinodinis mėnuo turėtų vargo sudarant kalendorių, jeigu atogrąžiniai m. ar sinodinis mėnuo turėtų sveikąjį parų sk. Mėnulinis kalendorius naudojamas musulmonų kraštuose. Plačiausiai naudojamas yra saulinis kalendorius( Europa, Amerika, Žemynas), jo pagrindą sudaro atogrąžiniai metai. 9. Regimasis planetų judėjimas. 4 pagrindinės vidinės konfigūracijos : apatinė ir viršutinė jungtys, rytų ir vakarų elongacijos. Vidinės planetos - Merkurijus, Venera jos niekada toli nenutolsta nuo saulės. Išorinės konfigūracijos: jungtys, opozicijos ir rytų bei vakarų kvadratūros. Elongacija - planetos regimasis kampinis nuotolis nuo saulės arba palydovo. Išorinės planetos- Marsas, Jupiteris, Saturnas, galima matyti, kokioje vietoje nuo saulės zodiako žvaigždynų juostoje. 10. Kepleris nustatė 3 empirinius (paremtus tiktai stebėjimais) palnetų judėjimo dėsnius. I dėsnis. Visos planetos aplink Saulę skrieja elipse. II dėsnis. Planetos spindulys vektorius per lygius laiko tarpus nubrėžia lygius plotus. Planetos linijinis greitis orbitoje yra kintamas: greičiausiai planeta juda perihelyje, o lėčiausiai - afelyje. III dėsnis. Planetų apskriejimo aplink Saulę žvaigždinių periodų kvadratai proporcingi jų orbitų didžiųjų pusašių kubams. 11. Kampas, kurio iš žvaigžd. būtų matomas Žemės orbitos didysis pusašis ao, kai jis yra statmenas krypčiai Žemė - žvaigžd., vadinamas žvaigžd. metiniu paralaksu n. Žvaigžd. metiniai paralaksai yra labai maži. 12. Mėnulis apskrieja Žemę žvaigždžių atžvilgiu, vadinamas žvaigždiniu, arba sideriniu, mėnesiu. (27.3 paros) Mėnulio judėjimą danguje lydi jo fazės judėjimas. Yra pagrindinės 4 Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Fazė priklauso nuo Mėnulio padėties dangaus sferoje Saulės atžvilgiu. Kai Mėnulis yra jungtyje su Saule, jo visai nematyti, tai jaunatis. Mėnulio pjautuvas išlenktas į dešinę ir kai išauga į pusskritulį - stoja priešpilnio fazė. Kai šviečia visu skrituliu - pilnatis. Kai palieka kairysis pusskritulis, šioje fazėje - delčia. Nuo pilnaties ir jaunaties praeina 14-15 parų. 13. Mėnulis - vienintelis natūralus Žemės palydovas ir kol kas vienintelis dangaus kūnas, kurį aplankė žmogus. Mėnulis neturi atmosferos. Nedidelė jo trauka negali ilgai išlaikyti dujų apvalkalo. Jo paviršius gana tamsus. Plika akimi Mėnulyje matomos tamsios dėmės, tai lygios žemesnės sritys, vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra kalnynai, vadinami žemynais. Šie pavadinimai vadinami sąlygiški, nes jo paviršiuje nėra vandens. Merkurijus - artimiausia Saulei planeta. Merkurijus palydovų neturi. Skrieja gana didele orbita ir nutolusi nuo Saulės nuo 46 mln.km iki 70 mln.km. apskrieja aplink Saulę per 88 žemiškas paras. Aptikta labai reta jo atmosfera. Merkurijaus sandara: geležies nikelio branduolys, virš jo - silikatų mantija ir granito bei bazalų pluta. Paviršiuje daug įdubų ir kraterių. Venera - antroji pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Atstumas kinta l. mažai, nes orbita beveik apskrita. Tai trečias pagal spindesį dangaus kūnas. Apskrieja Saulę per 225 dienas. Apie ašį sukasi priešinga kryptimi negu kitos planetos. Venera turi storą ir tankią, daugiausiai iš anglies dioksido sudarytą atmosferą kurioje plaukioja sieros rūgšties garų debesys. Paviršiuje yra kalnynų, plokščiakalnių, žemumų, kraterių, ugnikalnių. Temp. siekia +460C. Palydovų neturi. Marsas - ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Jo skersmuo 1.9 karto mažesnis negu Žemės. Marsas turi retą atmosferą, sudarytą daugiausiai iš anglies dioksido. Marse pučia stiprūs vėjai, sukeliantys smėlio audras. Paviršiuje yra kalnynų lygumų kanjonų, kraterių, užgesusių ugnikalnių. Ties ašigaliais matomos ledo kepurės. Temp. ties pusiauju kinta nuo +20°C dieną iki -100°C naktį. Marsas turi du palydovus - Fobą ir Deimą. 14. Jupiteris - penktoji pagal nuotolį nuo saulės planeta, didžiausia Saulės sistemoje. Jo skersmuo nuo 11 k. didesnis negu Žemės. Jupiterį gaubia stora ir tanki vandenilio ir helio atmosfera su metano, amoniako ir kt junginių priemaiša. Debesų temp. -138°C. Aplink šią planetą skrieja 16 palydovų, iš kurių keturi didieji matomi pro žiūronus. Be to, Jupit. turi siaurą iš Žemės nematomą žiedą sudarytą iš ledo gabalėlių ir dulkių. Saturnas - šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta, kurią juosia gražus ledo gabalėlių žiedas. Tai antroji pagal dydį Saulės sistemos planeta. Saturnas vidutiniškai yra lengvesnis už vandenį. Saturne matosi šviesios ir tamsios lygiagrečios pusiaujui juostos, sūkuriai. Atmosferą sudaro molekulinis vandenilis (88 %), helis (1 l%), amoniakas, metanas, etanas, acetilenas, vandens garai ir snaigės. Ties pusiauju vėjas pastoviai pučia iš V. į R. Branduolys sudarytas iš silikatų, vandens, amoniako bei metano ledų. Jis turi plačius žiedus, kuriuos sudaro įvairaus dydžio ledo gabalai, skriejantys aplink Saturn jo pusiajo plokštumoje. Saturn turi 18 gamtinių palydovų. Didžiausias yra Titanas. Uranas - septintoji pagal nuotolį nuo S. planeta. Uranas apskrieja Saulę per 84 metus. Atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio, helio, metano, amoniako, paviršių nuolat dengia debesys. Atmosfera l. stora - apie 11000 km. Po ja - skysto vandens, amoniako ir metano vandenynas, o centre - branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vand, amoniako ir metano ledais. Uranas turi 15 palydov. Iš Ž. matomi didž. paydov.: Miranda, Arijelis, Umbrielis, Titanįja ir Oberonas. Neptūnas - aštuntoji pagal nuotolį nuo S. planeta, panaši į Uraną beveik lygus savo dydžiu. Jį gaubia audringa tanki vandenilio, helio ir metano atmosfera. Atrasti 3 jo žiedai. Aplink šią planetą skrieja 8 palydovai. Plutonas - devintoji, pati tolimiausia ir mažiausia S. sistemos planeta. Paviršių dengia metano ledas, atmosfera 1. reta, sudaryta iš azoto ir metano. Temp. -235°C. Plutonas turi vieną palyginti didelį palydovą vadinamą Charonu. 15. Planetos esančios mažų matmenų yra vadinamos mažosiomis planetomis arba asteroidais. Daugelis jų yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Asteroidų skersmuo yra ne didesnis kaip l000km. Kometomis yra vadinami nakties dangaus šviesuliai su uodegomis. Kometos skrieja aplink Saulę labai įvairiomis orbitomis. Kometos branduolys, arba kometoidas susideda iš sušalusių dulkių, dujų ir mažų meteoroidų. Priartėjusios prie Saulės, kometos įgyja ilgas dujų ir dulkių uodegas. Meteoriodai susiduria su Žeme ir įlekia į Žemės atmosferą, virsdami meteorais. Meteorai matomi tik naktį. Tai į Žemės atmosferą išskriejusio meteoroido ir jo irimo produktų švytėjimas. Šimtų gramų, kilogramų ir kelių tonų masės meteoroidai atmosferoje sudega ne visiškai, jų liekanos, vadinamo meteoritais, nukrinta ant Žemės paviršiaus. Meteoritai skirstomi į 2 pagrindines rūšis: akmeniniai, geležiniai. 16.SauIės sistemos kilmė ir raida. Kai kalbama apie saulės sistemos kilmę , paprastai turima galvoje planetų ir kitų mažesnių kūnų atsiradimas. Saulės sistemos kilmei paaiškinti buvo pasiūlyta daug hipotezių. Tarp senųjų dažniausiai minimos įžymiojo lietuvių kilmės filosofo Karaliaučiaus universiteto dėstytojo I. Kanto ir prancūzų mokslininko P. Laplaso hipotezes. Pasak Kanto hipotezės, Saulė ir planetos susidarė iš pirmykštės padrikos medžiagos veikiant gravitacijos ir stūmos jėgos neleido jai tiesiai kristi, bet vertė judėti ratu. Pasak Laplaso, Saulė ir planetos susiformavo iš didelio ir karšto lėtai besisukančio dujų ūko. Dėl gravitacijos ūkas traukėsi, didėjo jo sukimosi greitis (judesio kiekio momento tvermės dėsnis). Dėl sukimosi ūkas darėsi vis labiau panašus į lęšį. Dar labiau padidėjus greičiui, kai ūko pakraštyje išcentrinė jėga peraugo gravitacijos jėgą, pradėjo atsiskiri plokšti dujų žiedai. Iš žiedų susidarė planetos ir jų palydovai, o iš centrinio dujų telkinio - Saulė. 17. Žvaigždė yra didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutulys, sudarytas daugiausiai iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių cheminių elementų priemaiša. Jos skleidžia elektromagnetinius spindulius, elektringąsias daleles, gravitacinį lauką. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais -konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagos masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energijai sklindant antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500 50000 K, o jų centro - 10 -100 mln. K. 18. Žvaigždžių ryškiai ir spalvos rodikliai. Žvaigždės spindesys yra spindulių srautas, krintantis į statmeną jam vienetinį plotą. Praktikoje šis dydis matuojamas ne galia į vienetinį plotą, o specialiais astronominiais santykiniais vienetais - ryškiais m. Ryškiai nurodo ne žvaigždės šviesumą, o jos silpnumą. Nuo Hiparcho laikų (II a. Pr. Kr.) priimta, kad dauguma regimai pačių šviesiausių žvaigždžių yra pirmojo ryškio, o pačios silpniausios, vos matomos plika akimi - šeštojo ryškio. Šiuo metu priimta, kad žvaigždžių ryškiams skiriantis penkiais, jų spindesių santykis yra 100. Kai ryškis atitinka suminį žvaigždžių spindesį visose bangose, jis vadinamas bolometriniu ryškiu ir žymimas πν,ι · Kai ryškis atitinka labai siaurą (pvz. Vienetinį) bangos ilgių intervalą, jis vadinamas monochromatiniu ir žymimas mmono. Kai ryškis atitinka kokį nors spektro intervalą, apibrėžtą prietaiso reakcijos kreivės, jis vadinamas heterochromatiniu arba ultravioletiniu, violetiniu, mėlynuoju, žaliuoju, geltonuoju, raudonuoju, infraraudonuoju ir žymimas mhetCTo· Akimi įvertinti žv. Ryškiai vadinami vizualiais ryškiais. Astronominės sistemos. Siekiant standartizuoti žvaigždžių ryškių ir spalvos rodiklių matavimą naudojamos kelios tarptautinės astrofotometrinės sistemos. Kiekviena tokia sistema yra reakcijos kreivių rinkinys, apimantis tam tikrus spektro ruožus, teikiančius informaciją apie žvaigždžių spinduliavimo ypatumus tarp žvaigždinių dulkių sukeliamą šviesos ekstinkciją. Astrofotometrinės sistemos naudojamos žvaigždžių spindesiui matuoti, apytiksliam energijos pasiskirstymui žvaigždžių spektruose nustatyti, žvaigždžių spektrinėms klasėms, temperatūroms, absoliutiniams ryškiams, jų paviršių gravitacijos pagreičiams ir fotosferų metalingumui nustatyti, atrinkti žvaigždes su tam tikromis pekuliarinėmis savybėmis, išmatuoti tarpžvaigždinę šviesos ekstinkciją ir kt. 19. Paukščių Takas - balzgana juosta nakties danguje, matoma tamsiomis be Mėnulio naktimis. Tai milžiniškos disko pavidalo žvaigždžių sistemos - Galaktikos. Galaktiką sudaro šimtai milijardų žvaigždžių, jų spiečių, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų, vadinamų ūkais. P.T. dalija dangaus sferą į dvi maždaug lygias dalis. Šaulio žvaigždyne P.T. yra plačiausias ir šviesiausias, ten yra Galaktikos centras. 20. Žvaigždes spektras - vaivorykštės pavidalo juostelė išgaunama spektrografu išskaidžiusios skleidžiama šviesą pagal bangų ilgį. Kiekvieną žvaigž3ėTšpektrą sudaro ištisinis spinduliavimas ir įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. IštisinfalnT¥p^IčffėT5aTyti įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. Energijos pasiskirstymas ištisiniame žvaigždės spektre priklauso nuo jos paviršiaus temp. - kuo žvaigždė karštesnė, tuo ji spinduliuoja daugiau mėlynųjų, violetinių ir ultravioletinių spindulių, o kuo vėsesnė - tuo daugiau žaliųjų, geltonųjų, raudonųjų ir infraraudonųjų spind. Pagal paviršiaus temp. astronomai skirsto žvaigždes į spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios - M spektrinės klasės žv. 21. Energijos pasiskirstymas žvaigždžių spektruose. Karščiausių žvaigždžių energijos pasiskirstymo (spindesio spektrinio tankio) max yra ultravioletinėje, o vėliausių žv. - infraraudonojoje spektro srityje. Regimojoje spektro srityje stipriausiai spinduliuoja vidutinių temperatūrų žvaigždės. Energijos pasiskirstymas pagal bangų ilgius ištisiniame spektre panašiausias idealiajam spinduoliui yra O spektrinės klasės žvaigždėse. Svarbus veiksnys, sukeliantis energijos pasiskirstymo žvaigždžių spektruose nukrypimus nuo idealaus spinduolio, yra elementų, sunkesnių už helį, ypač įvairių metalų, sugerties linijos užplūsta spektrą iš trumpųjų bangų pusės. Jau B ir A klasių žvaigždėse ultravioletinėje spektro srityje matomi tūkstančiai linijų, kurios susilieja tarpusavyje ir stipriai pažemina ištisinio spektro lygį. Šis reiškinys vadinamas spektro blanketavimu. HercŠprungo ir Raselo diagrama. Šie astronomai atrado, kad absoliutinio ryškio priklausomybės nuo spektrinės klasės arba spalvos rodiklio diagramoje žvaigždės išsidėsto ne bet kaip, o sudaro tam tikras sekas. Tokios diagramos vadinamos HR diagramomis pagal pirmąsias autorių pavardžių raides. Didžiulė dauguma žv. sudaro seką einančią nuo kraštų ir didelio šviesio žv. link raudonų mažo šviesio žv. Tai pagrindinė seka, kuriai priklauso ir mūsų Saulė. Nuo pagrindinės sekos ties Saule atsiskiria submilžinių ir raudonųjų milžinių seka, kuri eina aukštyn ir į dešinę, raudoniausioms žv. pasiekiama Mv =0. 22. Žvaigždžių susidarymas ir jų raida. Pirmasis raidos etapas tai žv. susidarymas (žvaigždėdara) žv. susidaro iš tarpžvaigždinės medžiagos, dujų ir dulkių telkinių, dėl gravitacijos jiems traukiantis ir tankėjant,. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad bet koks medžiagos debesys negali būti vienalytis, jame atsiranda tankio nevienodumų arba gniužulų kurie tampa kondensacijos centrais. Centrinėje gniužulo dalyje susidaro didesnio tankio šerdis, pamažu virstanti prožvaigžde, o išorinės gniužulo dalys lieka mažesnio tankio ir sudaro besiformuojančios žv. apvalkalą - kokoną. 23. Maždaug pusė Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų nariai. Dvinarę sistemą sudaro 2 žvaigždės, o daugianarę - nuo 3 iki 7 žv. Dvinares arba gaugianarės sistemos būna fizinės ir optinės. Fizinių nariai skrieja aplink bendrą masės centrą, o optinių nariai nesusiję tarpusavyje jokiu gravitaciniu ryšiu ir matomi greta tik dėl atsitiktinio krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės žv. skirstomos į vizualiąsias, spektrines, uždedamąsias ir astronomines. 24. Saulės ir Žv. sluoksniai virš atmosferos. Išorinis labai karštas (~1.5106 K) ir retas (~109 dalelių/cm3) Saulės atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba nufotografuotas koronografu. Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais) formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno spinduliai. 25. Erdvė tarp žvaigždž. galaktikose nėra visiškai tuščia. Joje pasklidę ne tik neutrinai bei lauko formos materija, bet ir tarpžvaigždinė medžiaga - atomų, jonų, elektronų, o tankesnėse vietose ir molekulių dujos. Taržvaigždynių dujų cheminė sudėtis maždaug tokia pat kaip ir daugelio pirmosios populiacijos žvaigždžių. Didesnio tankio tarpžvaigždinės medžiagos debesyse, kur yra daug dulkelių, dujoms aiškiai trūksta aliuminio, titano, kalcio, geležies, nikelio, magnio ir kt: jų yra dešimtis kartų mažiau negu Saulėje. Mūsų Galaktikoje tarpžvaigž. medžiagos išliko palyginti 1. nedaug. 26. Galaktika - žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė. Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių: disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm), sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip 300 000 šm). Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė ~1012 M . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai. Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius 106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide - pavienės žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd. metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą. Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos masę 27. Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nutolusi 28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per 230 mln. metų. 28. Metagalaktika - Įmanomų stebėti galaktikų, jų spiečių ir superspiečių visuma. Metagalaktiką šiuo metu įmanoma stebėti iki 13 mlrd. šm atstumo (jei Hablo konstanta lygi 75 km/(s Mpc)). Visata - Visas materialus pasaulis, beribis erdvės atžvilgiu ir nuolat kintantis. Paprastai Visata laikomas įmanomas tirti makropasaulis, vadinamas Metagalaktika. Bendriausios Visatos savybės nusakomos Visatos modeliais. 29. Didysis sprogimas - Visatos pirminė stadija, prasidėjusi singuliarumo taške (prieš 13-15 mlrd. m.). singuliarumas - Begalinio tankio materijos būsenos Visata prieš Didįjį Sprogimą. Singuliarumui žinomi fizikos dėsniai nebegalioja. Visatos evoliucija t.p. gali baigtis singuliarumu, jei jos materijos vid. tankis didesnis už krizinį tankį. Visata, kurios kūrimasis prasidėjo po Didžiojo Sprogimo. Šiuolaikinė fizika kol kas negali pasakyti, kokie fizik. procesai, kokia erdvė ir laikas buvo ankstyviausiais Visatos momentais - nuo t=0 (Singuliarumas) iki t=10-43 s.. 30. Pradedant t=10-43 s, Visatos raidoje skiriamos 5 stadijos: Planko era (prasidėjo praėjus 10-43 s po Didžiojo Sprogimo ir tęsėsi iki 10-7 s. Visatoje išsiskyrė gravitacinės, silpnos, elektromagn. ir stiprios sąveikų laukai, susidarė šių laukų kvantai ir elementariosios dalelės. Materijos tankis 1093-1024 g/cm3, t-ra 1032-1015 K), hadronų era (prasidėjo praėjus 10-7 s ir tęsėsi iki 10-4 s po Didžiojo Sprogimo. Visatoje vyravo hadronai (barionai ir mezonai) ir antihadronai. Materijos tankis 1024-1014 g/cm3, t-ra 1015-1012 K.), leptonų era (Truko nuo 10-4 s iki 10 s po Didžiojo Sprogimo. Visatoje vyravo leptonai (elektronai, pozitronai, miuonai, neutrinai) ir fotonai: protonų ir neutronų buvo apie milijardą kartų mažiau negu leptonų. Materijos tankis 1014-104 g/cm3, t-ra 1012-5·109 K.), radiacijos era (Truko nuo 10 s iki 1 mln. m. po Didžiojo Sprogimo. Eros pradžioje dėl anihiliacijos staigiai sumažėjo elektronų ir pozitronų, o iš protonų ir neutronų susidarė deuterio ir helio branduoliai. Materijos tankis 104-10-21g/cm3, t-ra 109-3·103K. Kai t-ra nukrito iki ~3000 K, vyravo elektronų ir protonų rekombinacija į vandenilio atomus, medžiaga atsiskyrė nuo spindulių), medžiagos era (Prasidėjo, praėjus ~1 mln. m. po Didžiojo Sprogimo ir t-rai nukritus žemiau ~3000 K. Elektronai pradėjo rekombinuoti su protonais, sudarydami vandenilio atomus. Tam tikrame jos etape pradėjo susidaryti galaktikos ir žvaigždės. Medžiagos era tęsiasi iki šiol.). 31. Didžiojo sprogimo hipotezės problemos. Jei Visatos materijos vid. tankis didesnis už krizinį tankį ρkr (~510-30 g/cm3), tai erdvės kreivis teigiamas, erdvė uždara ir baigtinė, dabar stebimas Visatos plėtimasis ilgainiui sulėtės iki nulio ir Visata pradės trauktis. Jei ρ=ρkr, tai Visatos erdvės kreivis lygus nuliui, erdvė euklidinė, ji nustos plėstis po be galo ilgo laiko. Jei ρ1/2, tai Visata uždara, jos plėtimasis lėtėjs iki nulio, o po to ji pradės trauktis. Lėtėjimo parametrą atitinka krizinis Visatos tankis - medžiagos tankis, lemiantis dinaminį Visatos pobūdį - jos atvirumą ar uždarumą, lygus 5·10-27 kg/m3.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!