Asmenybės samprata pro psichologinę prizmę

Įžanga Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės. Taip pat tiriant ir nusikalstamą elgesį. Kriminologija tiria nusikalstamumą. Daugelis kitų mokslų irgi vienaip arba kitaip pateikia informaciją apie nusikaltimus ir nusikalstamumą. Nepaprastai įdomių nusikaltimų tyrimų atlieka psichologai, sociologai, istorikai. Tačiau kiekvienas šių mokslų domisi vienu kuriuo nors nusikalstamumo aspektu. Kriminologija gi integruoja įvairių kitų mokslų tyrimus ir išvadas, apibendrina jas. Koks psichologijos santykis su kriminologija? Kalbant glaustai – „psichologija nagrinėja žmogaus psichinius procesus ir kitus psichinius reiškinius, svarbus [jos] tyrimų objektas yra psichologiniai žmonių skirtumai, todėl psichologijai tenka ypač atsakingas vaidmuo ieškant atsakymo į labai svarbų klausimą, ar yra psichologinių skirtumų tarp nusikaltėlių ir žmonių, kurie nepadarė nusikaltimo“1. Taigi iš psichologijos kriminologija gauna tam tikrų kriminologijos tyrimams būtinų žinių apie asmenybės bruožus, sąlygojančius vienokį ar kitokį žmogaus elgesį. Taigi psichologijos mokslo atliekamų tyrimų įtaka kriminologijos mokslui yra akivaizdžiai svarbi. Čia iškyla klausimas – kaip psichologija apibrėžia asmenybę, tokią svarbią kriminologijos tyrinėjimams, kokius bruožus jai priskiria. Šiame darbe ir bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus. 1. Asmenybes sampratos probleminis aspektas psichologijoje Kiekvienas žmogus tam tikra prasme toks pat kaip visi kiti žmonės, iš dalies kaip kai kurie iš jų, tačiau drauge nepanašus į jokį kitą žmogų2. Žmogaus kūnas yra sudarytas iš 60 milijardų ląstelių. Jis yra veikiamas pačių įvairiausių įtakų, o jo istorija individuali, kupina nenusakomų derinių. Atsakyti į klausimą – kas yra asmenybė? - galima bendrai – t.y. „asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus“3; galima atsakyti buitiškai – t.y. „asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų“4; ir galima atsakyti psichologijos mokslo kontekste. Individas yra ne tik psichologijos, bet ir daugelio kitų mokslų tyrimo objektas. Šiame darbe mus domina asmenybės psichologija, kuri sutelkia dėmesį į atskiro žmogaus ypatumus. Tad kokie yra šie ypatumai? Atsakyti į šį atrodo tokį paprastą klausimą, neįmanoma vienareikšmiškai. Individas tiriamas tam tikrais atžvilgiais: kaip vienovė jis išskaidomas, iškeliamos ir tikrinamos atskiros teorijos. To išdava – paini požiūrių įvairovė: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. Jau nuo 1927 metų psichologas G.B. Olportas psichologinėje literatūroje surado net 50 skirtingų asmenybės sąvokos apibrėžimų5. Taip pat ir skirtingi vadovėliai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu. Galima pateikti keletą ištraukų iš vieno lietuviško vadovėlio. Iš šių ištraukų matyti, kad vadovėlio autoriai laikosi pozicijos, jog asmenybę sąlygoja tam tikras kokybinis santykis su kitais žmonėmis, su visa visuomene: Asmenybė yra žmogus, kuris pajėgus suvokti save, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius visybiškus rezultatus su visybiškais efektais gali sukurti tik tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai pasakytina apie ypač iškilias asmenybes – Platoną, Niutoną, Spinozą, Bethoveną, Tolstojų, Hemingvėjų. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš“, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų6. Kitas vadovėlis apie asmenybę rašo kitaip: Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti7. Tai savita ir pastovi žmogaus mąstysena, jausena ir veiksena. Taigi labiau akcentuojama vidinė asmenybės struktūra. Taigi kiekvienas autorius turi savo apibrėžimą ir naudoja jį savo teorijos rėmuose. Tačiau visi per psichologijos istoriją susiformavę požiūriai į asmenybę bent iš dalies nagrinėja mažiausiai tris pamatines problemas8: Individo struktūra. Vieni mokslininkai bando apibūdinti individo vidinę struktūrą (pagal savybes) t.y. sekdami Aristoteliu skiria sielos lygius: vegetacinė, juslinė ir dvasinė siela (pastaroji, anot Homero, tam tikra laiką po mirties dar lieka gyva kaip astralinė siela gyvųjų atmintyje). Kiti individą apibūdina per skirtumus nuo kitų žmonių. T.y. remiasi individo vientisumu, ir jį, kaip lyginamąją struktūrą (pagal aplinkybes), gretina su tipiškais kitų žmonių skirtumais. Nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai? Svarbiausi individą sąlygojantys veiksniai žmones domino jau nuo senų laikų. Antikinės psichosofijos žmogų traktavo kaip pavaldų likimui, kaip Dievo gyvavaizdį, kaip politinį gyvūną, kaip gamtos dalį etc. Šios žmogaus sampratos Naujųjų laikų pradžioje išsiplėtojo į daugybės charakterių sampratą. Ankstesnioji charakterologija bandė nusakyti žmogaus esmę. Dabar manoma, jog toks tikslas nepasiekiamas. Daugiau tiriamos sudėtingos individo sąsajos, t.y. kūno ir aplinkos sistema. Galima sakyti, kad žmogus priklauso nuo 3 pagrindinių dalykų: fizinio kūno, socialinės aplinkos, savireguliacijos. Savireguliacija aiškinama įvairiai – kaip žmogaus Aš priklauso nuo transcendentinių jėgų arba nuo jo paties raidos ypatumų ir su tuo susijusių gyvenimo problemų bei konfliktų sprendimo pobūdžio. Žmogaus jėgų sutelkimas. Sakoma, kad konkuruojančios žmogaus jėgos papildo viena kitą: energija (pagrindinė psichinė jėga), instinktai (genetinis susitelkimas), orientacija (automatiškas dėmesys aplinkai), imprintingas (paveldėti reakcijų impulsai jautriais raidos etapais), entelechija (Antikoje – nukreiptumas į tikslą, šiandien – saviraiška), žinių kaupimas, motyvacija, socializacija (nepastebimi prisirišimai prie visuomenės), kognicija (proto skvarbumas, gyvenimo gairių numatymas), homeostazė (psichofiziologinė pusiausvyra). Toliau tikslingiausia būtų apžvelgti keletą labiausiai paplitusių krypčių – būtent kaip jų atstovai apibrėžią asmenybę. 2. Atskirų psichologinių asmenybės teorijų apžvalga Kaip sako garsusis profesorius Viktoras Justickis - kiek yra psichologų – tiek yra teorijų (o kodėl taip yra – žr. skyrelyje „Pabaiga“) . Sąlyginai visų psichologų požiūrius galima sugrupuoti į tokias grupes: Tipų teorija. Ši teorija tiria tai, kas apjungia visus individus. Pati seniausia iš jų Hipokrato, kuris iškėlė keturių pagrindinių temperamentų hipotezę: choleriko, sangviniko, melancholiko ir flegmatiko. Pagal jį kiekvienas individas – tai tam tikras šių elementų santykis. Pakankamai pilna buvo V.G. Šeldono tipų teorija. Jis teigė, kad kūno tipai yra glaudžiai susiję su asmenybės vystymusi. Bruožų teorija. Ši teorija tiria tai, kas skiria vieną individą nuo kito. Visi šiai teorijų grupei priskiriami teoretikai rėmėsi teiginiu, kad žmogaus asmenybė yra tam tikrų bruožų arba asmeniui būdingų elgimosi būdų, jausmų, minčių, reakcijų ir t.t.visuma. Ankstyvosios bruožų teorijos asmenybę apibrėžė būtent per šias savybes. Viena iš įtakingiausių naujųjų teorijų – R.B. Kettello teorija, kurios pagrindas taip vadinami „giluminiai“ bruožai9. Kiekvienas individas turi begalę „giluminių“ bruožų, formuojančių ir apibrėžiančių asmenybės struktūrą. Jų pagalba galima sukurti individualią bruožų matricą ir atlikti spėjimus kaip žmogus su vienokiais ar kitokiais „giluminiais“ bruožais elgsis tam tikroje situacijoje. Taigi, bruožus tiriantys mokslininkai apibūdina žmogaus polinkius, nuo kurių priklauso jo veiksmai. Daugeliui šių savybių turi įtakos biologiniai veiksniai, iš kurių išskiriami genetiniai polinkiai, autonominės nervų sistemos reaktyvumas. Šios teorijos kritikai pastebi, kad „nors žmonių bruožai per ilgesnį laiką atrodo nesikeičia, žmogaus elgesys labai įvairuoja kintant aplinkybėms“10. Tačiau visgi vidutinis žmogaus elgesys skirtingomis aplinkybėmis išlieka gana pastovus. Psichodinaminės ir psichoanalitinės teorijos apjungia daug požiūrių: klasikines Froido ir Jungo teorijas, socialines Fromo, Adlerio, Chorni teorijas, modernesnes Perlzo ir Leingo teorijas. Tarp šių teorijų yra daug skirtumų, bet visos jos turi svarbią, bendrą idėją: asmenybė jose visose charakterizuojama per integracijos sąvoką. Ypač akcentuojamas vystymosi faktorius – suaugusi asmenybė vystosi palaipsniui bėgant laikui, priklausomai nuo to, kaip vyksta atskirų faktorių integracija11. Psichoanalitinio tyrimo tikslas yra atskleisti nesąmoningus asmenybės aspektus, ką ir darė šios teorijos atstovas Zigmundas Froidas. Gydydamas emocinius sutrikimus, jis padarė išvadą, kad juos sukelia pasąmonėje vykstantys procesai. Jis manė, kad žmogaus asmenybė susideda iš trijų dalių: „malonumo siekiančių psichinių impulsų (Id), į tikrovę nukreiptos vykdomosios dalies Ego ir pasisavintų idealų (Superego)“.12 Froidas teigė, kad vaikas vystosi tam tikromis stadijomis. Svarbu kaip žmogus išsprendė su šiomis stadijomis susijusius konfliktus ir ar neliko jis fiksuotas ties kuria nors stadija. Tai turi įtakos vėliau jo asmenybei. Daugeliui Froido idėjų pritarė ir Jungas. Kritikai teigia, kad „daugelis Froido idėjų yra nepatikrintos, joms prieštarauja naujausių tyrimų duomenys, be to ši teorija paaiškina tik jau įvykusius faktus. Tačiau [nereikia pamiršti, kad] Froidas atkreipė psichologų dėmesį į pasąmonę, į pastangas įveikti nerimą bei seksualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų bei socialinių ribojimų“13. Biheviorizmo teorijos. Nėra nei vienos įtakingos biheviorizmo teorijos. Tačiau šios krypties indėlis tyrinėjant asmenybės problemas taip pat svarbus. Biheviorizmo teorijų atstovai kelia probleminį klausimą – kuris iš žmogaus demonstruojamo elgesio yra paveiktas pagrindinių žmogaus bruožų ar tipų, o kuris jį supančios pastovios aplinkos. Humanizmo teorijos. Ši srovė atsirado kaip reakcija į biheviorizmo ir psichoanalizės dominavimą psichologijoje. Šiai krypčiai priskiriami Maslo, Rožersas, Meij, Franklas susikoncentravo į fenomenologiją (kur pirmoje vietoje buvo iškeliama subjektyvi psichinė patirtis), holizmą (t.y. reiškinio suvokimą kaip tam tikrą vientisą visumą, netolygią jos elementų sumai14) ir savęs aktualizavimo svarbą15. Taigi, humanistinės psichologijos atstovai siekia perkelti psichologijos dėmesį nuo žemesniųjų motyvų ir sąlygojančios aplinkos poveikio į sveikų žmonių tobulėjimo galimybes pabrėžiant asmens patirtį. Didelis dėmesys skiriamas atskiro žmogaus poreikiams, jo savasčiai16. Humanistinės teorijos susiduria su problema - moksliniu šios krypties atstovų teiginių patikrinimu. Be to kritikai teigia, kad „humanistinės psichologijos sąvokos yra neaiškios, miglotos ir subjektyvios, jos vertybės individualistinės bei egocentriškos, o prielaidos naiviai optimistinės. Tačiau humanistinė psichologija padėjo atnaujinti psichologijos domėjimąsi žmogaus savastimi“17. Socialinio mokymo teorija asmenybės sampratą nagrinėja socialiniame kontekste, t.y. tuos asmens elgesio aspektus, kuriuos jis įgyja šiame socialiniame kontekste. Taigi asmenybė yra apibrėžiama per socialinio elgesio modelius. Taigi, ši kryptis asmenybės sampratai taiko mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dėsnius, ypač pabrėždama būdus, kuriais asmenybė veikia sąveiką su aplinka ir ta sąveika veika asmenybę. Galima sakyti, kad daroma prielaida apie abipusį determinizmą – asmeniniai ir pažintiniai veiksniai kartu su aplinka veikia žmogaus elgesį18. Pagrindinis teoretikas Albertas Bandura, savo poziciją grindžia tokiu teiginiu: nors lemiamą įtaką vienokiam ar kitokiam elgesiui daro asmens išmokymas, bet norint paaiškinti sudėtingų socialinio elgesio modelių vystymąsi, reikalingi ir kitokie faktoriai – atmintis, informacijos išsaugojimo atmintyje procesai, savireguliacijos procesai19. Ši krypti yra kritikuojama dėl to, kad nepripažįsta pasąmonės ir vidinių asmenybės savybių svarbos. Tačiau ji remiasi psichologijoje įtvirtintomis mokymosi bei pažinimo sampratomis ir primena apie socialinių aplinkybių svarbą20. Situacinė teorija kilo iš biheviorizmo ir socialinio mokymo teorijų. Jos šalininkai teigia, kad bet kokį stebimą elgesio modelį nulemia situacija, o ne kokie nors vidiniai asmenybės tipai ar bruožai. T.y. ši teorija eliminuoja asmenybės bruožų įtaką jos elgesiui, o elgesio pagrindine priežastimi laiko susiklosčiusią situaciją. Tokiu būdu, asmenybės bruožų samprata yra ne kas kita kaip psichinė konstrukcija, primetama stebėtojo, kuris kitų elgimesi bando įžvelgti kažkokią prasmę, ir egzistuojanti tik stebėtojo sąmonėje. Tai, kad žmogus dažnai elgiasi panašiai, šios teorijos šalininkų nuomone, tėra situacijų, kuriose žmogus linkęs atsidurti, sutapimas, o ne vidinis pastovumas. Interakcionizmo teorija. Ši pozicija yra eklektinė (t.y. apjungianti skirtingas, nederančias, prieštaringas teorijas21). Ji teigia, kad tam tikra tiesos dalis egzistuoja visose aukščiau išvardintose teorijose. Šios teorijos šalininkai asmenybę kildina iš atitinkamų kokybių (bruožų) sąveikos ir būdo, kuriuo supanti aplinka veikia šių kokybių ir elgimosi tendencijų pasireiškimą. T.y. asmenybei yra būdingi tam tikri vidiniai bruožai kurie tarpusavyje sąveikauja ir atsispindi žmogaus elgesyje (santykyje su išore, aplinka). Tačiau šių bruožų pasireiškimą veikia pati supanti aplinka. Taigi, kaip matome iš šios trumpos ir nepilnos analizės, asmenybės yra suprantama daugiareikšmiškai. Kuri pozicija yra teisinga – atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Kiekviena teorija akcentuoja tam tikra asmenybės aspektą ir tuo aspektu jos atlikti tyrimai yra teisingi, nors ir ne visa apimantys. Dabar iškyla klausimas koks gi šių apibrėžimų santykis su kriminologija? 3. Asmenybės apibrėžimo problema kriminologijoje Kriminologijos moksle asmenybės problema taip pat yra aktuali. Daugelis keliamų klausimų apie nusikaltimo padarymo priežastis, apie nusikaltimų prevenciją, apie taikomų bausmių efektyvumą, neišvengiamai atsiremia į nusikaltimą padariusį asmenį, jo asmenybę. Reikia pabrėžti, kad ir kriminologijoje, kaip psichologijoje, yra susiduriama su skirtingais asmenybės apibūdinimais ir tai natūralu, nes šias žinias kriminologija gauna būtent iš psichologijos mokslo. Taigi kriminalinės justicijos22 modeliai pateikia skirtingus asmenybės apibrėžimus. Nuo to priklauso kiekvieno modelio kriminalinei justicijai priskiriamas tikslas. Tad kiekvieno modelio pagrindas – tam tikra asmenybės koncepcija. Trumpai aptarsiu kelių modelių pateiktus asmenybės apibrėžimus23: Sulaikymo modelis. Šio modelio atstovai į žmogų žiūri kaip į racionalią būtybę, kuri prieš pradėdama ką nors daryti kruopščiai įvertina visus teigiamus ir neigiamus savo veiklos padarinius. Jeigu nusikaltimą padaryti yra naudinga – asmuo jį padarys, bet jei už nusikalstamą veiką gresia didelė bausmė - nedarys. Tad šio modelio tikslas yra sulaikyti tokiu žmones nuo nusikaltimo padarymo. Pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti yra kriminalinė bausmė (dažnai viešo pobūdžio ir įspūdinga), o jos tikslas yra vienas – sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, o jeigu jie padarė nusikaltimus, neleisti jų pakartoti. Į atlygį orientuota kriminalinė justicija numano žmogų, kuris turi atsakomybės jausmą ir sąžinę, turi ir gali pakilti virš savo norų ir pasirinkti teisingą sprendimą, turi ir gali būti stipresnis už aplinkybes. Jis tai žino, supranta ir privalo. Jei toks žmogus nusižengia įstatymui, jis kartu nusižengia ir sau, savo sąžinei ir savo pareigos jausmui. Šis modelis remiasi nuostata, kad kiekvienas asmuo turi pareigą ir laisvą valią ją vykdyti. Tad šio modelio pagrindinis tikslas yra atlygis nusikaltėliui už nukentėjusiajam padarytą žalą, skausmą, skriaudą. Su šiuo tikslu glaudžiai susijęs kitas – emocinis tikslas: atlygis nusikaltėliui turi patenkinti tiek nukentėjusiojo, tiek aplinkinių teisybės jausmą. Į nusikaltėlio asmenybės korekciją orientuota kriminalinė justicija supranta žmogų, kaip skritingų asmenybės bruožų visumą. Vieni iš tų bruožų yra ganėtinai neutralūs (nuo jų mažai priklauso, ar žmogus padarys nusikaltimą), kiti padeda žmogui išvengti nusižengimo (labai teigiami bruožai, tokie kaip pagarba įstatymui), dar kiti yra kriminogeniniai (skatinantys nusikalsti). Tad šios žmogaus koncepcijos pagrindas – savotiškas asmenybės susidvejinimas: žmogų sudaro lyg ir dvi dalys - pats žmogus, kuris ko gero ir nepadarytų nusikaltimo, ir kriminogeninis bruožas, skatinantis žmogų nusikalsti. Žmogus pats nebenorėtų nusikalsti, bet tam tikras bruožas stumia jį į nusikaltimą. Čia iškyla atsakomybės problema. Žmogus lyg ir negalėtų atsakyti už tai, kas nuo jo nepriklauso. Tad šio modelio tikslas yra koreguoti asmenybės bruožus, paskatinusius asmenį nusikalsti (nes šis modelis remiasi prielaida, kad nusikaltimo padarymas labiausiai priklauso nuo asmens, tiksliau nuo tam tikų jo savybių, o ne nuo aplinkybių ar nuo asmens piktos valios). Į nusikaltėlio atskyrimą nuo visuomenės orientuota kriminalinė justicija visus žmones skirsto į dvi grupes: normalius (kurie apskritai nė karto nenusikalsta įstatymui arba nusikalsta vieną kartą ir po nedidelės bausmės pasitaiso – nebedaro nusikaltimų) ir „užkietėjusius“ (nusikaltėliai, kurie padaro du arba daugiau sunkių nusikaltimų ir kurių nepataiso bausmė bei įvairios korekcijos priemonės). Pastarieji yra laikomi blogio šaltiniais visuomenėje, yra neperauklėjami. Šio modelio tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltėlių daromos žalos. Kitiems pavojingi žmonės turi būti laikomi taip, kad fiziškai negalėtų padaryti žalos. Taip pat reikia pabrėžti, kad sutinkama daug įvairių teorijų dėl ko žmonės daro nusikaltimus. Jose taip pat neišvengiamai susiduriama su skirtingomis asmenybės sampratomis. Nuo to, kaip tų teorijų atstovai žiūri į asmenybę, priklauso atsakymas į klausimą dėl ko žmogus daro nusikaltimą. Taigi, galima daryti išvadą, kad asmenybės samprata daro fundamentalų poveikį atsakymams į daugelį kriminologijos keliamų klausimų. 4. Pabaiga: kodėl yra tiek daug teorijų? Kodėl yra tiek daug teorijų? Profesorius Viktoras Justickis į šį klausimą atsako taip: „Yra nemažai priežasčių, dėl kurių yra daug, o ne viena teorija. Viena svarbiausių – dabartinis mūsų žinių lygis. Senoje pasakėčioje trys akli žmonės bandė išsiaiškinti, kas yra dramblys. Vienas priėjo prie dramblio, užkliuvo už kojos ir pasakė: „Aš žinau, dramblys – tai stulpas“. Kitas priėjęs prie dramblio palietė jo pilvą. „Ne, - pasakė jis, - dramblys – tai statinė“. Trečiasis palietė dramblio straublį. „Jūs visi klystate, - pareiškė jis, - dramblys tai virvė“. Aklieji žmonės – atskiros kriminologinės teorijos. Kaip ir pasakėčioje, kiekviena žino tik tam tikrą tiesos dalį, todėl kiekviena tam tikru atžvilgiu yra teisinga. Antra vertus, kaip ir pasakėčioje, niekas nežino visos tiesos, todėl niekas nėra teisesnis negu kiti. Jeigu bandytumėme, pavyzdžiui, susieti tris minėtas „teorijas“ apie tai, kas yra dramblys, gautumėme labai keistą ir visai į dramblį nepanašų derinį iš stulpo, virvės ir statinės. Panašų rezultatą gautumėme, jei remdamiesi įvairiomis kriminologinėmis teorijomis bandytume sukurti vieną bendrą teoriją. Kita vertus, tai geriau negu nieko. Jau turime kad ir ribotą, bet svarbią informaciją apie nusikalstamumą. Ji gali būti mums naudinga, tik nė sekundei negalima pamiršti, kad tai, ką žinome – labai mažai, palyginti su tuo, ko dar nežinome.“ 24 Tą patį, manau, galima pasakyti ir apie psichologijos mokslo atstovų suformuluotas asmenybės teorijas. Išvados: • Nėra vieningo asmenybės apibrėžimo: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. • Tačiau kiekvienas požiūris į asmenybę bando aprėpti bent jau tris pagrindinius dalykus – nusakyti asmenybės struktūrą, atsakyti klausimą nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai ir apibūdinti žmogaus jėgų sutelkimą. • Visus požiūrius į asmenybę sąlyginai galima suskirstyti į šias teorijų grupes: tipų, bruožų, psichodinaminės ir psichoanalitinės, biheviorizmo, humanizmo, socialinio mokymo, situacinė, interakcionizmo teorijos. • Kadangi kriminologijos mokslas yra integralus (remiasi ir kitų mokslų atliktais tyrimais), psichologija jam „perdavė“ šį asmenybės daugiareikšmį supratimą. Tad įvairios kriminologijos teorijos remiasi skirtingomis asmenybės sampratomis ir tai nulemia kriminologijos keliamų klausimų atsakymų kokybę. Literatūros sąrašas 1. Psichologija studentui. Vadovėlis. - K.: Technologija, 2000. 2. Mayers D. Psichologija. – V.: Poligrafija ir informatika, 2000. 3. Benesch H. Psichologijos Atlasas. II tomas. – V.: Alma Littera, 2002. 4. Psichologijos žodynas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 5. Halder Alois. Filosofijos žodynas. – V.: Alma Liettera, 2002. 6. Ребер А. Большой толковый психологический словарь. Том 1. – Москва: Вече Аст, 2000. 7. Bluvšteinas J. Kriminologija. – V.: Pradai, 1994. 8. Justickis V. Kriminologija. I dalis. – V.: LTU, 2001.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!