Asmenybė išmokimo teorijų (biheviorizmo) požiūriu

Įvadas Nuo pat pasaulio egzistencijos pradžios, kone didžiausiu susidomėjimo ir klausimų objektu žmonės norėjo pažinti save: elgesys, mintys, jausmai, sapnai visada kėlė smalsumą ir susidomėjimą. Ko gero žmonių troškimo pažinti kitus ir save dėka ir gimė psichologijos mokslas. Nuo Demokrito iki Freud’o ar Maslow;-nuo graikų filosofų iki šiuolaikinių psichoanalitikų – visi stengėsi rasti atsakymus į svarbius klausimus apie žmogų, jo asmenybę. Šio referato tikslas – atskleisti asmenybės sampratą išmokimo teorijų (biheviorizmo) požiūriu. “Psichologija yra mokslas apie elgesį ir psichinius procesus” (D.G.Myers 2000) – teigia vienas iš psichologijos mokslo apibrėžimų; ypatingai su pirmąja šio teiginio dalimi sutiktų bihevioristai (angl. bihavior – elgesys), kurių veikla buvo nukreipta orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Referato uždaviniai: – • Bendrais bruožais aptarti išmokimo sampratą bei biheviorizmo krypties esmę; • aptarti pagrindinius biheviorizmo atstovus ( J.B Watson, , B.Skinner, I.Pavlov E. Miller, I.Dollard, c.L. Hull), bei jų požiūrį asmenybę; • pateikti išvadas, apie bihevioristų indėlį asmenybės tyrinėjimuose. Jei jau nutarėme aptarti asmenybę išmokimo teorijų pagrindu, vertėtų bendrais bruožais apibrėžti išmokimo sąvoką ir išmokimo svarbą asmenybei. Išmokimas ir atmintis – tai vienas kitą papildantys mokymosi proceso aspektai. Pateiksiu keletą išmokimo apibrėžimų: IŠMOKIMAS TAI: sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai; elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasėkoje); - tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su atitinkamomis sritimis CNS; - elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito). atminties įjungimas; (www.google.lt). - naujų įgūdžių įgyjimas, kurie įsilieja į įgimtą ir nuo organizmo išsivystimo stadijos priklausančią elgseną. (M. Fürst ); – tai nuolatinis su patirtimi susijęs organizmo elgsenos kitimas. (D.G,Myers ) –svarbiausias asmenybės socialinio, kultūrinio ir asmeninio vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individualinė patirtis, kuriama asmenybės biografija, kurioje atsispindi socialinių santykių sistemos, kultūrinis išprusimas ir išsiauklėjimas, savo vertės pajautimas bei savimonė. (L. Jovaiša). Sąlyginai žmogaus išmokimas skirstomas į percepcinį (patyręs šlifuotojas pastebi 1/1000 mm plyšį metale, o paprastas žmogus tik 1/10 mm plyšį); motorinį; verbalinį; "protingąjį" (adaptyvus elgesio pasikeitimas, atsirandantis iš karto). Bihevioristai – psichologijos krypties atstovai, turėję savitą požiūrį į išmokimą. Biheviorizmas - psichologijos pakraipa, kuri atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Iš kitų psichologijos teorijų biheviorizmas išsiskiria nenoru naudoti indukcinius metodus teorijos kūrime. Bihevioristai atmeta savistabą (angl. Introspection), nes asmenybės vidus, ar kitaip tariant sąžinė, nėra objektyvus stebėjimo objektas. Savistaba turi būti atmesta. Ji anot bihevioristų nepatikima., nes žodinė saviraiška, negali būti lygiavertė “priešininkė” žodiniam vidinio stimulo išreiškimui, pvz: “ aš jaučiuosi alkanas” nėra tas pats , kaip pasakyti “graužia alkis”. Kitaip tariant savistaba yra “privati”, todėl subjektyvi, todėl ryšys tarp žodinės savęs analizės ir vidinio stimulo nėra lygiaverčiai. Biheviorizmo teorijų atstovai teigia, kad vienintelis dalykas, kurį verta tirti - tai žmogaus elgsena; daugiausia dėmesio bihevioristai skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti;tuo tarpu daryti prielaidas apie giluminius psichikos procesus negalima. Kai tik įmanoma, biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. Radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba - tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys. Bihevioristai manė priešingai negu kiti asmenybės psichologai. Jie visai nesidomėjo asmenybės vidiniu pasauliu. Apie žmogų galime spręsti iš jo poelgių, žinima, jie gali būti apgaulingi, būtų daug paprasčiau, jei matytumėme žmogaus vidų. Tačiau neįmanoma moksliškai ištirti jausmų, minčių, nesąmoningų motyvų, nėra jokio būdo moksliškai tai stebėti ir registruoti. Vienintelis dalykas, ką galima tirti, - žmonių elgesys. Bihevioristų požiūriu elgesys yra faktai, kuriuos galima stebėti, registruoti ir moksliškai analizuoti. R. Bieliauskienė savo vadovėlyje “Amenybės psichologija” pateikia paprastą biheviorizmą nusakančią formulę: S – R : Stimulas paveikia individą, šis reaguoja į stimulą - tyrėjas užregistruoja ir aprašo Reakciją. KTU “Psichologija studentui” nurodo panašią schemą: STIMULAS REAKCIJA Iėjimas išėjimas Registruodami individą pasiekiančius stimulus ir stebėdami jo reakciją, galima suprasti jo elgesį. Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai, vėliau tai buvo uždrausta ir mokslininkai tyrinėjimuose pradėjo naudoti gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygojimas ne tik dabartinio stimulo, bet ir žmogaus patyrimo, tad jį žinant, galima prognozuoti tolesnį žmogaus elgesį. Biheviorstai paneigė iki tol buvusių krypčių šalininkų teiginius, nes bihevioristinėje psichologijoje nebeliko vietos tokioms sąvokoms kaip “protas”, “išgyvenimai”, “sąmonė” - jos tiesiog prarado prasmę. Daugumą savo tyrimų atlikę su gyvūnais, bihevioristai tyrimų rezultatus bandė pritaikyti žmonių elgesiui aiškinti. Dėl tokio savo požiūrio bihevioristai susilaukė amžininkų kritikos. Manau, tokiu savo tyrimų pritaikymų bihevioristai dalinai “panaikino” asmenybės sampratą – juk asmenybė, tai žmogui būdinga sava mąstysena, jausena ir veiksena, tai taip pat ir “sudėtinga psichinių savybių visuma”.(KTU “Psichologija studentui”). Bihevioristai žmogau vidų paliko nuošalėje, tam tikra prasme žmogų pavertė marionete, veikiamą aplinkinių stimulų. Asmenybė jų požiūriu – tai elgesio reakcijų visuma. Dabar trumpai aptarsime žymaiusius bihevioristus ir jų požiūrį į asmenybę. Džonas Vatsonas (J. Watson) - (1878– 1958) - amerikiečių psichologas, įkūręs biheviorizmo psichologijos mokyklą. Mokslininkas teigė, kad psichologija turi remtis žmogaus poelgiais, nes jausmų ir pojūčių stebėti yra neįmanoma. Jo įkurtos biheviorizmo mokyklos atstovų psichologija veikiau traktuojama kaip mokslas apie žinojimą. Pats Vatsonas kritikavo introspekcijos (savistabos) metodą. Vatsono teigimu, žmogus yra labiausiai išsivystęs gyvūnas, kurio elgesys nors ir sudėtingesnis, tačiau iš esmės beveik nesiskiria nuo gyvūnų. Vatsonas asmenybės formavimąsi aiškino susidariusiais sąlyginiais refleksais. Remdamasis biheviorizmu, jis taip mėgino paaiškinti elgesio sutrikimus. Įvairios gyvenimiškos situacijos nuolat iškelia žmogų, kaip tyrinėjimo objektą. Tyrinėdami žmogų plačiau,ir pateikdami tyrimų išvadas, pasak Vatsoną, mes turime naudoti tokias sąvokas, kaip “asmenybė” arba “charakteris” – taip išreiškiame savo požiūrį , kad žvelgiame į individą kaip į visumą , kuri dirba arba galėtų dirbti pakitusiomis sąlygomis. Vatsonas, kalbėdamas apie asmenybę vaizdingai ją lygina su laivo varikliu: atskirai variklio dalys (siurblys, magnetas, karbiuratorius ir kt.) gali veikti puikiai , tačiau jas sujungus, dėl tam tikrų neatitikimų, variklis gali veikti blogai ;panašiai ir su individo visumos “veikimu”. Žmogaus “dalių” prisitaikymas turi kisti imantis kiekvienos naujos veiklos ar pareigos. Žmogus, panašiai kaip variklis , atlieka tam tikras funkcijas, tik jos kinta kasdien. Žmogaus dalys turi prisitaikyti prie aplinkos ir tokį prisitaikymą žmogus išgyvena kiekvieną savo gyvenimo dieną. Vatsonas toliau plėtoja šią analogiją ir pateikia tokį pavyzdį: jeigu žinome, kad variklis tinkamas diedeliam greičiui ir trumpiems atstumams, bet norime panaudoti jį kitokiomis sąlygomis – turime atlikti tam tikrus pakitimus. Remiantis duomenimis apie dalis ir užrašais apie įrangos ir visumos veikimą , galime padaryti išvadas,kaip įranga veiks naujomis sąlygomis ir kokius reikia padaryti pokyčius , būtinus dalių bei jų tarpusavio ryšių pokyčius, norint pritaikyti ją naujai funkcijai. Panašiai ir bendraujant su žmonėmis; mes nuolat susiduriame su individais vis naujose situacijose, žinodami jų dalines reakcijas ir tai, kaip jos kaip visuma funkcionavo ankstesnėse situacijose, galime spręsti, kaip jos veiks naujose situacijose. Vatsonas teigia, kad kiekvienas sutiktų, jog šie išvardinti veiksniai yra asmenybės tyrimo dalis. Į žmonių teiginį , jog asmenybė yra “kažkas daugiau”, Vatsonas taip pat turi savo atsaką: jo teigimu žmones, kurie mus nuo mažens įtakoja ir kurie mums turi autoritetą (pvz. Tėvą, kunigą ir pan.);mes linkę vadinti “stipria asmenybe”, taip pat, kai kitas žmogus mums sukelia teigiamas emocijas, mes jį apibudiname kaip “patrauklią asmenybę”. Vatsonas pagrįstai sukritikavo tokius “moderniu” asmenybės tyrimo būdus kaip: • Sprendimus apie asmenybę susijusius su balsu, gestais, eisena ir t.t; • Asmenybės analizę iš kaukolės ir galvos ženklų; • Asmenybės skirtumus pagal biologinius bruožus; • Asmenybės tyrimą pagal rašyseną. Vatsonas teigė, kad asmenybę galime pažinti nuosekliai klausinėdami žmogų bei , kur įmanoma atlikdami eksperimentus , tirdami jo elgesį kasdienėje veikloje. Vatsono teigimu, “mūsų asmenybė yra rezultatas to, su kuo įžengėme į gyvenimą, ir to, ką išgyvenome. Tai – “reakcijų aibė” kaip visuma.”(J.B.Watson (2004)).Žmogus yra valdomas savo instinktų, kurie pasiduoda visuomenės kontrolei;ir emocijų, kurios, pakeistos ir sutramdytos tikrovėje patirtų smūgių. D. Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Padaryta išvada, kad žmogų formuoja aplinka, mokymasis, o genetika neturi jokios įtakos. Mažojo Alberto istorija Džonas Vatsonas ir Reyneris 1920m. būdami ligoninėje eksperimentavo su vienuolikos metų berniuku .Šią teoriją pritaikė žmonėms, bandydamas išsiaiškinti kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijoję. Albertas mėgo žaisti su balta žiurke ir triušiu. Pasirinkęs plaktuko trankų smūgį į sieną kaip besąlyginį refleksą, Vatsonas sulig kiekvienu berniuko bandymu pasiekti žiurkę, sukeldavo triukšmą. Po kurio laiko vaikui atsirado žiurkės baimė, galų gale jis ėmė bijoti visko, kas pūkuota. Bihevioristai teigė, jog mėgindamas ir klysdamas individas išmoksta veiksmų, kurie atneša sėkmę. Tai, ką Skineris vadino “operatiniu sąlygojimu” (angl. “"operant conditioning )E.L. Thorndike 1931m. pavadino efekto dėsnio (angl. “the law of effect”) ir suformulavo jį taip: “Gyvūnai pasirenka ir įsidėmi tuos veiksmus, kurių rezultatas skatina ne vengti jų, o piešingai – kartoti ir išlaikyti. Kiekvienas tam tikroje situacijoje malonumą suteikiantis veiksmas asocijuojamas su ja, todėl kai vėl susidaro tokia pat situacija; to veiksmo tikimybė didesnė. Ir atvirkščiai”(E.L Thorndike ) Thorndike nustatė, kad veiksmų išmokimui svarbesnis ne kartojimas, o veiksmo poveikis aplinkai. Tuo jo tyrinėtas instrumentinis mokymasis iš esmės skiriasi nuo klasikinio sąlygojimo (I.Pavlovo teorijos). Pastarąją dar aptirsime. Šiuolaikinis įžymiausias bihevioristas - B. Skineris (B.Skinner). (1904 – 1990) toliau plėtė idėjas apie elgesio priklausomybę nuo aplinkos. Pagal jį, asmenybė sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Reakcijas valdo pastiprinimai, kurie esą bendri gyvūnams ir žmonėms. Skineris neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. Psichologas manė, kad visi būtybių veiksmai yra reakcija į išorinį stimulą. Skineris neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais Norėdamas tai įrodyti, jis pasitelkė eksperimentą:.B.Skineris (1938) atrado operantinį sąlygojimą (yra operuojama aplinka), kuris iš esmės nesiskyrė nuo instrumentinio. Operatinis sąlygojimas yra mokymasis, kai individas yra linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti, priklausomai nuo to, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas. Jis nusprendė, kad eksperimentinės žiurkių elgsenos narve dėka esą galima išsiaiškinti ir žmogaus elgesio išmokimą. Mokslininkas patalpino žiurkę į dėžę su pedalu, kurį paspaudusi žiurkė galėjo gauti maisto. Išsiaiškinusi pedalo veikimą, vos išalkus žiurkė eidavo tiesiai prie jo, neveikiama jokio išorinio stimulo. Įdėjus gyvūną į dėžę, šis ima judėti – lakstyti, blaškytis. Tai operatinės reakcijos – atsirandančios tam tikrose situacijose (pvz.esant narve), tačiau jų nesukelia koks nors išorinis dirgiklis ir jos nesukelia teigiamų ar neigiamų padarinių. Ekspermentatorius pasirenka kurią nors operatinę reakciją ir už ją apdovanoja (pavydžiui už svirtelės nuspaudimą žiurkei suteikiama maisto), taip sulaukiama, kad pastiprinamas elgesys dažnėja. Skineris skirsto veiksmus į dvi grupes: refleksus ir operantus: • Refleksai.Tai veiksmai, kurius visada sukelia tam tikri dirgikliai (pavydžiui čiaudėjimas); • Operantai nesusiję su konkrečiu dirgikliu. Jie pasireiškia spontaniškai (pavyzdžiui kalbėjimas, ėjimas ir pan.) Skineris teigė, kad elgesio pasikeitimą įtakoja paskatinimas (malonumas, nemalonumas). Taip buvo išvestas Naudos dėsnis, kuris skelbia, kad elgesys dažnėja, susiduriant su maloniomis pasekmėmis. Logiška būtų manyti, kad baudžiamas elgesys dingsta. Tačiau B. F. Skineris taip nemanė, jis teigdavo kad elgesys nedingsta, bet modifikuojasi. Mokslininko žodžiais, negatyvių pasekmių pašalinimas irgi yra skatinimas. Pastiprinimų ir bausmių rūšys: • teigiamas pastiprinimas - kai individui duodama kažkas malonaus.;(tuomet jis linkęs kartoti savo elgesį); • neigiamas pastiprinimas - kai pašalinamas negatyvus dirgiklis) • pirmo tipo bausmė - kai individui suteikiama kažkas nemalonaus (pavyzdžiui, elektrošokas); • antro tipo bausmė - individui malonaus stimulo atėmimas; • ignoravimas. Autorė Maria Fürst (“Psichologija” 1998) dirgiklius, pagal jų poveikį veiksmų dažnumui suskirstė į: Pastiprinimą (S+), tai dirgilkis, dėl kurio veiksmas dažnėja,. Aversinius dirgiklius , arba bausmes(S-). Tai dirgikliai, dėl kurių veiksmas retėja, pvz – elektros smūgiai; neutralius dirgiklius (S0);jie elgsenai neturi jokios įtakos ; skiriamuosius dirgiklius (Ss), tai signaliniai dirgikliai, nurodantys, ar galime tikėtis pastiprinimo; išskiriamas ir ekstinkcijos reiškinys;kai pastiprinimo nebėra , pvz; už svirtelės pasoaudimą nebeduodama maisto, reakcijos dažnis retėja. Pagal Skinerio teoriją buvo sukurta nemažai elgesio formavimo metodų, kurie gali būti taikomi psichoterapijoje. Didelę reikšmę turi Skinerio pasiūlyta funkcinė elgesio analizė, t.y. stebėjimas, koks subjektas sukelia nepageidaujamą žmogaus elgesį tam tikroje situacijoje. Tuomet galima arba panaikint dirgiklį, arba išmokinti žmogų mažiau į jį kreipti dėmesį. Ši teorija ypač svarbi bandant atsikratyti baimių, įveikiant stresą. Skinerio teigimu, žmogus rečiau yra veikiamas pirminių pastiprinimų – maisto, saldumynų ar panašiai ,- dažniau žmogaus elgesį kontroliuoja antriniai pastiprinimai: pinigai, socialinė padėtis. Bet antriniai pastiprinimai įgauna prasmę pirminių pastiprinimų dėka, pavyzdžiui: mes dirbame nes žinome, kad mūsų darbo rezultatas bus pinigai - už juos galėsime įsigyti maisto ir kitų būtinų dalykų. Skineris nepripažino laisvės, minties vertybių, buvo įsitikinęs, jog žmogaus elgesį galima visiškai kontroliuoti, suformuoti norima linkme ir kurti žmonių visuomenę. Kai kurie psichologai sako , kad Skineris laiko žmogų tarsi “tuščiaviduriu organizmu” –kalba tik apie išorines jo reakcijas ir visai nekreipia dėmesio į vidines jo būsenas. Kalbant apie Skinerio požiūrį į asmenybę, jį labiau domino ne pati asmenybė, o jos reakcijos. Asmenybės vystymąsi jis suprato kaip nuolatinį prisitaikymą prie aplinkos reikalavimų. Taigi brandi asmenybė pagal Skinerį yra asmuo, optimaliai prisitaikęs prie savo aplinkos, asmuo, kurio elgesys konkrečioje visuomenėje yra labiausiai pageidaujamas ir dažniausiai skatinamas. (KTU “Psichologija studentui”).Atsižvelgdami į tokį Skinerio brandžios asmenybės vertimą, galime teigti, jog pagal skinerį brandi asmenybė yra statistinė vidutinybė. Didelį palikimą biheviorizmui paliko ir Ivan Pavlov (1849 – 1936) sukūręs klasikinio sąlygojimo teoriją. Pavlov manė, kad ši teorija paaiškina žmogaus gebėjimą mokytis. Pavlovo teorija skyrėsi nuo Thorndike instrumentinės teorijos teorijos tuo, kad nesąlyginio reflekso ir organizmo reakcijos klasikinio sąlygojimo teorijoje niekas nesieja, reakcija nesukelia jokių pasekmių. Ką vadiname sąlyginiais ir nesąlyginiais refleksais? Nesąlyginis refleksas-Tai paveldima stereotipinė reagavimo į biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma. Svarbiausiais nesąlyginiais refleksais galima laikyti mitybos, lytinį, gynybos, orientacinį. Sąlyginis refleksas - tai refleksas susidarantis tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu - į jį imama reaguoti kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį. Klasikinis sąlyginio reflekso pavyzdys galėtų būti šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas nesąlyginis dirgiklis - maistas - sukelia nesąlyginį atsaką - seilių išsisikyrimą. Jeigu tuoj po to, kaip šuniui duodamas maistas, pateikiamas neutralus dirgiklis - garsas, po tam tikro skaičiaus pakartojimų vien garsas (tapęs sąlyginiu dirgikliu) sukels seilių išsiskyrimą (sąlyginį atsaką). Panaši reakcija atsitinka ir žmogui, pvz: Dantisto kabinetas (sąlyginis , neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi su skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija - baimė. Ten iš tiesų dažnai patiriamas skausmas. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vien tik įėjus į kabinetą, jaučiama baimė. Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. • Gesimas arba nykimas: kai neutralus dirgiklis nebepasirodo, reakcija ima gesti. Arba kai nėra pastiprinimo. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, o greičiau tai naujos reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo sunkiau nyksta. Kuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją atstatyti iš naujo. • Savaiminis reakcijos atsistatymas. Savaime atsistačiusi reakcija silpnesnė. Tikimybinis išmokimas (realiai gamtoje) yra stipresnis, sunkiau gęsta. • Stimulo generalizavimas - išmokstama bijoti panašių dalykų. Tačiau neišeinama iš proto, nes yra ir stimulo skyrimas arba diferencijavimas. (Motina atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis, o ne bet kokio triukšmo pasėkoje). Žmogui yra labai stipri semantinė generalizacija: vaikams sudaryta sąlyginė reakcija į metronomą. kai jis veikia, jie mirksi. Reakcija atsirado ir į patį žodį "metronomas". • Aukštesnio lygio sąlygojimas (antrinės sąlyginės reakcijos): kai įvedamas naujas neutralus stimulas ir poruojamas su ankstesniu neutraliu, o ne su nesąlyginiu stimulu. Rusų fiziologas tyrinėjo seilių ir virškinimo sulčių išsiskyrimą. Maistas – biogeninis dirgiklis, sukelia nesąlyginį refleksą – seilių išskyrimą. Eksperimentuodamas su šunimis Pavlovas pastebėjo, jog seilių išsiskyrimą sukelia ne tik maistas, bet ir kiti maitinimo metu buvę dirgikliai pvz ;eksperimento vadovo pamatymas. Jei nešant maistą buvo skambinama varpeliu , vėliau varpelio skambesys taip pat sukeldavo seilių išsiskyrimą. Šį vyksmą Pavlovas pavadino sąlyginiu dirgikliu. Sąlyginiai refleksai yra objektyvūs – juos galima išmatuoti.(pvz. Išskirtų seilių lašų skaičių, kuris parodo sąlyginio reflekso stiprumą).Kaip jau minėjau, bihevioristams labai svarbu tai, kas išmatuotina. Po Pavlovo bandymų, kilo didžiulio susidomėjimo jo eksperimentais banga, ypač JAV ir Rusijoje. Tačiau Pavlovo teorija dalinai prieštaravo seniesiems bihevioristams, kurie teigė, kad žmogaus, kaip ir gyvūnų, elgesį lemia aplinkos įtaka, o ne įgimti instinktai. Pats Pavlovas savęs nelaikė psichologu, tačiau 1904m. jis buvo apdovanotas Nobelio premiją už virškinimo sistemos tyrimus. Pavlovo atradimais remiasi šiuolaikinė rusų psichologija, bei amerikiečių mokslininkai. Nors Pavlovas daugiausia dėmesio skyrė bandymams su šunimis, išvadas priskyrė ir žmogui.Iš ankstesnių kartų žmogus paveldi tam tikras savybes,turinčias įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichiniam vystymuisi. Asmenybės brandą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka. Esama taip pat ir įgimtų žmogaus veiklos ir elgesio būdų, kuriuos reguliuoja nesąlyginiai refleksai. Jie yra pagrindas įsisavinti naujiems veiklos ir elgesio būdams, kurių fiziologinis mechanizmas – jau sąlyginiai refleksai, įgalinantys prisitaikyti prie kintančios aplinkos, išmokti nauja, optimaliai gyvuoti. (I.Pavlov ;žr. L.Jovaiša “Asmenybė ir profesija”) XX amžiuje susiklostė neobiheviorizmas, kuris iškėlė teiginį, kad tarp reakcijos ir dirgiklio yra tarpiniai kintamieji. Vieni iš šios krypties atstovų: Džonas Dolardas ir Neolas E. Mileris. Pagrindinė Dolardo ir Milerio darbų tema – mokymasis ir su tuo susijusių įgūdžių susidarymas. Šių mokslininkų tikslas buvo suderinti Froido teorijos pastebėjimus, su išmokimo teorija. Mokslininkai išskyrė keturis svarbiausius mokymosi elementus: instinktą (stimulą), nuorodą (nurodomąjį dirgiklį), reakciją ir pastiprinimą (apdovanojimą). Nuo dirgiklio, kurio pobūdis ir intensyvumas yra kintantys, priklauso kur ir kada organizmas reaguos ir kokia bus jo reakcija. Tokioje pat situacijoje galima tikėtis skirtingos reakcijos. pastiprinimas, tai yra stimulo sukeltos įtampos sumažinimas, įtvirtinamas nurodomojo dirgiklio ir reakcijos ryšio. Šie keturi mokymosi proceso aspektai aprašyti remiantis bandymais su gyvūnais. Dolardas ir Mileris apibendrino juos teorijoje, nagrinėjančioje iracionalių baimių išmokimą. Mokslininkai savo bandymų su žiurkėmis rezultatus pritaikė žmonėms ir padarė išvadą, kad dideli nemalonumai sukelia specifines būsenas, kurias būtų galima pavadinti neurozėmis.(Eksperimentų metu žiurkė galėjo išvengti elektros smūgio tik perbėgdama iš apšviestos narvo dalies į tamsiąją, po kurio laiko ji išsigąsdavo atsidūrusi šviesoje). Mokslininkai nagrinėjo,kaip galima išmokti atsikratyti, baimių. Jie nusprendė, kad geriausia – kartoti baimę sukeliančią situaciją, tik be stimulo, kuris sukelia nemalonius pojūčius. Tačiau tai gana sudėtinga, nes žmgus nėra linkęs užsibūti baimę keliančioje situacijoje, todėl atsikratyti baimės jam labai sunku. Dolardas ir Mileris nepaneigė pasąmonės svarbos žmogaus poelgiams. Tačiau jų pateiktas pasąmonės vyksmų aiškinimas gerokai skiriasi nuo psichoanalizės. Pavyzdžiui išstūmimą Dolardas ir Mileris laiko išmokta - vengimo reakcija. IŠVADOS: Jei užduotume bihevioristui klausimą-kodėl mes esame tokie, kokie esame,jis atsakytų, kad mes tokie tik mus supančio pasaulio dėka. Bihevioristai žvelgė į žmogų , kaip į aplinkos ir vidinių stimulų formuojamą objektą; asmenybės mintis, jausmus ir savivoką palikdami užnugaryje. Žymiausi bihevioristai: Džonas Vatsonas (biheviorizmo pradininkas) , E.L Thorndikas (“efekto dėsnio” autorius); B.Skineris (sukūręs operatinio sąlygojimo teoriją), I.Pavlovas ( klasikinio sąlygojimo teorijos autorius). Vėliau prie jų prisijungė neobihevioristai N.E.Mileris ir I. Dollardas. Bihevioristai buvo kritikuojami už bandymų su gyvūnais rezultatų pritaikymą žmogui, ir už tai, kad paneigė žmogaus vidinio pasaulio svarbą. Kritika, nukreipta į biheviorizmą trukdė tinkamai priimti šią teoriją, tačiau nepaisant biheviorizmo trūkumų ir esamų spragų, bihevioristų padarytų tyrimų indėlis į mokslą neginčytinas. Taip pat negalime paneigti žmogų supančios aplinkos reikšmės jam augant, formuojantis jo asmenybei. Dėl to biheviorizmo idėjos turi būti ne ignoruojamos, o tiesiog pritaikytos tinkamose situacijose, atmetant kai kuriuos kraštutinumus. Literatūros sąrašas: 1. Bieliauskienė,R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas 2. Gailienė, D.(2002). Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius: Baltos lankos 3. Fürst, M. (1998). Psichologija. Vilnius: LUMEN 4. Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa 5. Kohler, W.(2005). Geštaltpsichologija. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 6. Myers, D.G.(2000). Psichologija. Poligrafija ir informatika 7. Watson, J.D (2000). Psichologija bihevioristo požiūriu. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Internetas: http://www.sparknotes.com/psychology/personality/behaviorism/section1.html http://www.personalityresearch.org/behaviorism.html#flow

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!