Asmenų išėjusių iš pataisos namų resocializacija

Įvadas

Darbo aktualumas:

Nusikalsti linkusių asmenų socialinė resocializacija – viena iš aktualių Lietuvos socialinių problemų. Vienas iš būdų išvengti nusikaltimų – padėti nusikalsti linkusiems asmenims, adaptuotis visuomenėje taip sumažinant pakartotinio nusikalstamumo riziką. Priešingu atveju, atstumtas ir laiku nesulaukęs reikalingos pagalbos, iš pataisos namų išėjęs asmuo įvykdys naują nusikalstamą veiką. Resocializacija yra susijusi su esamos situacijos, elgsenos ir vaidmens kokybiniais pokyčiais, žmonės jiems dažniausiai priešinasi, nes pokyčiams įveikti reikia daug asmeninių pastangų. Žmonių pokyčiai dažnai yra siejami su saugumo praradimo rizika, todėl siekiant pasikeisti (resocializuotis) individas pirmiausia turi turėti tam motyvaciją, kuri būtų didesnė nei saugumo praradimo baimė.

2021 m. Lietuvoje buvo ištirta 1 103 nusikalstamos veikos, kurias padarius buvo įtariami (kaltinami) nepilnamečiai. Taigi, nepilnamečiai buvo įtariami (kaltinami) padarę 3,9 proc. visų tais metais Lietuvoje ištirtų nusikalstamų veikų. Tarptautinės teisės aktai nurodo, jog svarbiausia nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonė yra vaikų socialinė integracija. Pagrindinės socialinės integracijos erdvės yra šeima, mokykla, profesinis mokymas, darbo rinka ir kt., kurios turi atlikti lemiamą vaidmenį vaiko socialinėje integracijoje, mokydamos pagrindinių vertybių ir puoselėdamos prasmingus santykius.

Darbo tikslas: išanalizuoti asmenų išėjusių iš pataisos namų resocializacija.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti asmenų išėjusių iš pataisos namų resocializacijos samprata ir situacija Lietuvoje.

2. Aptarti nepilnamečių asmenų resocializacijos galimybės.

Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė

1. ASMENŲ IŠĖJUSIŲ IŠ PATAISOS NAMŲ RESOCIALIZACIJOS SAMPRATA IR SITUACIJA LIETUVOJE

1. Resocializacijos samprata

Resocializacija suvokiama kaip procesas, kuriame žmogus vėl iš naujo mokosi gyventi visuomenėje. Resocializacijos sąvoka kildinama iš socializacijos sąvokos ir yra suprantamas kaip procesas, kuriame žmogus išmoksta grupės, kuriai jis priklauso, normų ir vertybių (Pirmą kartą ši sąvoka buvo pavartota 1828 m. Oksfordo žodyne). Socializacija reiškia antrąjį, socialinį-kultūrinį žmogaus gimimą, žmogiškosios asmenybės raidos procesą, produktyviai konfrontuojant su natūralia žmogaus prigimtimi ir aplinka (pirmiausia – kultūriniu, ekonominiu ir socialiniu fizinės gyvenimo aplinkos kontekstu) (Farzin S., Jordan S., 2008). Tai – per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mąstymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymasis. Mokymosi procesas vyksta per stebėjimą, mėgdžiojimą, palyginimą, vengimą, bandymą ir supratimą, jis gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Socializacijos tikslai yra intelektualių sugebėjimų ir pasitikėjimo savimi įgijimas, pasiekimų motyvacija, sąžinės formavimas, sugebėjimas ir pasirengimas produktyviai spręsti konfliktus ir solidarizuotis (Kaiser G., 1996). Socializacijos metu žmogus su savo genetinių instinktų ir poreikių duotybe, įgimtais temperamento ir asmenybės požymiais tampa save įsivertinti ir savo identitetą saugoti gebančiu subjektu, galinčiu įveikti socialinius, kultūrinius, ekonominius ir ekologinius reikalavimus. Vartojant žodį „resocializacija“ norima pabrėžti, kad šis mokymasis vyksta iš naujo, todėl „re“-socializacija. “. Tačiau galima pastebėti, kad dalis įkalintų asmenų vykusiame socializacijos procese neišmoko socialiniam gyvenimui reikšmingų dalykų. Savo ruožtu resocializacijos sąvoka kritikuojama dėl to, kad žmogaus socializacija yra natūralus procesas. Taigi „resocializacijos“ sąvokos kritikai pabrėžia valstybės siekiamą grįžtamąjį prievartinį naujos socializacijos procesą, kuris yra ir neįmanomas, ir turi panašių totalios valstybės veikimo bruožų, kaip ir siekiant „pataisyti“ asmenis. Sakalausko (2017) teigimu, resocializacija neturėtų ir negali būti vykdoma be asmens įsitraukimo arba prieš jo valią. Socialinio darbo kontekste atkreipiamas dėmesys ir žvelgiama dar kritiškiau į tai, kad socializacijos ir resocializacijos sąvokose neatsižvelgiama į asmens poreikius. Dažniausiai asmens poreikiai sutapatinami su visuomenėje priimtinomis normomis (Cornel H., 2017). Taip norima pasakyti, kad aklas reikalavimas (pageidavimas) asmeniui būti socialiam, socializuotis ar resocializuotis ignoruoja asmens poreikius, kurie ne tik nėra patenkinami, bet netgi galbūt nėra socialiai pripažįstami ar įvardinami. Cornelio (2017) teigimu, taip siekiama atsiriboti nuo labai plačios socializacijos sąvokos ir įvairialypio jos turinio, resocializacija laikomas socializacijos trūkumų ir defektų, siejamų ir su kriminalizavimu, konstatavimas ir mėginimas juos kompensuoti. Ši sąsaja su kriminalizavimu yra svarbi, nes atskleidžia resocializacijos poreikį pagrindžiančias atskirties ir stigmatizacijos apraiškas. Taigi svarbu pabrėžti, kad resocializacijos reikia pirmiausia todėl, kad asmuo pateko į įkalinimo įstaigą, o ne todėl, kad jis nusikalto.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!