Asmens sveikatos priežiūros paslaugų licenzijavimas

Įvadas Darbo aktualumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis nustato, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautu bendrai tautos gerovei". Tai reiškia, kad Lietuvoje be Vyriausybės nustatyta tvarka išduotų licencijų (leidimo) draudžiama užsiimti tam tikra ūkine veikla. Šiuo metu, autoriaus paskaičiavimais, galioja daugiau kaip 120 teisės aktų, reglamentuojančių ūkinės veiklos licencijavimo klausimus. Tačiau išsamesnių teisininkų darbų šiuo klausimu nėra. Asmens sveikato priežiūros paslaugų privačios veiklos (asmenų ir įstaigų) licencijavimas buvo pradėtas 1990 metais. Licencijavimo tvarka vadinosi „Leidimų ir licencijų užsiimti gydymo, higienos ir farmacine veikla išdavimo instrukcija“. Pirmoji licencija išduota 1990 m. gruodžio 7 d., ja buvo leista gydytojui užsiimti refleksoterapeuto veikla. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-02-01 įsakymu Nr. V-62 (Žin., 2007, Nr. 18-692) pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 547 „Dėl Laikinosios licencijavimo užsiimti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros privačia veikla tvarkos“, t.y. buvo panaikintas privačios praktikos licencijavimas. Šiuo įsakymu sudarytos vienodos sąlygos asmenims, kurie sveikatos priežiūros paslaugas teikia sveikatos priežiūros įstaigose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos (privačiose ar valstybės, savivaldybės įstaigose). Per 17 metų buvo išduotos 12 825 licencijos, leidžiančios verstis privačia praktika. Paskutinė licencija užsiimti privačia kineziterapeuto praktika išduota 2007 m. vasario 12 d. Darbo objektas – asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo problemos Lietuvoje Darbo tikslas – pateikti asmens sveikatos priežiūros ūkinės veiklos licencijavimo problematika ir jos subjektų samprata, išanali­zuoti sveikatos apsaugos ūkinės veiklos licencijavimo tikslingumą, teisinio reglamentavimo padėtį ir išryškinti šioje srityje kylančias problemas, kurios padėtų tobulinti galiojančius įstatymus ir išvengti klaidų juos taikant. Darbo uždaviniai: 1. pateikti asmens sveikatos priežiūros ūkinės veiklos licencijavimo problematika ir jos subjektų samprata; 2. išanali­zuoti sveikatos apsaugos ūkinės veiklos licencijavimo tikslingumą, 3. nustatyti teisinio reglamentavimo padėtį ir išryškinti šioje srityje kylančias problemas; 4. pateikti pasiūlymus, kaip tobulinti galiojančius įstatymus ir išvengti klaidų juos taikant. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų lyginamoji ir sisteminė analizė, lingvistinė analizė. Matematiniai ir statistiniai tyrimo metodai. 1. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo problemos 1.1. Ūkinės veikslo licencijavimo reguliavimo problemos Sveikatos apsaugos plėtra realizuojama, vykdant Nacionalinę sveikatos programą bei specializuotas programas. Lietuva iš sovietmečio paveldėjo mažai efektyvią, labai centralizuotą sveikatos sistemą. Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos reforma prasidėjo tuojau po nepriklausomybės atkūrimo. Pagrindiniai sveikatos sistemos reformos tikslai yra: • aktyvi sveikatos politika, kuria siekiama pagrindinį dėmesį skirti ligų prevencijai, gyventojų sveikatos ugdymui; • sveikatos paslaugų sistemos reorganizavimas. Siekiama sukurti šiuolaikišką pirminės sveikatos priežiūros sistemą, teikiant sveikatos paslaugas, sumažinti ligoninių vaidmenį ir užtikrinti, kad ambulatorinė ir socialinė priežiūra pakeistų stacionarinę; • garantuoti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę; • garantuoti sveikatos priežiūros sistemos finansavimo šaltinius. Lietuvos sveikatos sistemos reformos pagrindai buvo išdėstyti Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, kurią 1991 m. patvirtino Seimas. Nuoseklus sveikatos sistemos teisinės bazės formavimas prasidėjo 1994 m., priėmus Sveikatos sistemos įstatymą. Šiuo metu jau galioja daugiau nei 20 įvairių sveikatos sistemos sritis reguliuojančių įstatymų . Nuo pirmų jų nepriklausomybės metų pradėtos kurti kompleksinės programos sveikatos apsaugos srityse. Lietuvos Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinę sveikatos programą iki 2015 metų , pagal kurią visuomenės sveikata suprantama kaip ilgalaikis sveikatos politikos tikslas. Kompleksinę nacionalinę sveikatos programą sudaro šios specializuotos programos: • AIDS profilaktikos programa; • alkoholio kontrolės programa; • kūdikių ir vaikų iki trijų metų mitybos gerinimo programa; • perinatologinė programa; • psichikos ligų profilaktikos programa; • sveikos gyvensenos įtvirtinimo ugdymo institucijose programa; • sveikatos priežiūros kokybės garantavimo programa; • sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programa; • širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos programa; • traumatizmo profilaktikos programa; • tuberkuliozės profilaktikos ir kontrolės programa; • vaikų dantų ėduonies profilaktikos programa; • lytiniu būdu plintančių ligų profilaktikos programa Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis nustato, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautu bendrai tautos gerovei". Tai reiškia, kad Lietuvoje be Vyriausybės nustatyta tvarka išduotų licencijų (leidimo) draudžiama užsiimti tam tikra ūkine veikla. Šiuo metu, autoriaus paskaičiavimais, galioja daugiau kaip 120 teisės aktų, reglamentuojančių ūkinės veiklos licencijavimo klausimus. Tačiau išsamesnių teisininkų darbų šiuo klausimu nėra. Asmens sveikato priežiūros paslaugų privačios veiklos (asmenų ir įstaigų) licencijavimas buvo pradėtas 1990 metais. Licencijavimo tvarka vadinosi „Leidimų ir licencijų užsiimti gydymo, higienos ir farmacine veikla išdavimo instrukcija“. Pirmoji licencija išduota 1990 m. gruodžio 7 d., ja buvo leista gydytojui užsiimti refleksoterapeuto veikla. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-02-01 įsakymu Nr. V-62 (Žin., 2007, Nr. 18-692) pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 547 „Dėl Laikinosios licencijavimo užsiimti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros privačia veikla tvarkos“, t.y. buvo panaikintas privačios praktikos licencijavimas. Šiuo įsakymu sudarytos vienodos sąlygos asmenims, kurie sveikatos priežiūros paslaugas teikia sveikatos priežiūros įstaigose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos (privačiose ar valstybės, savivaldybės įstaigose). Per 17 metų buvo išduotos 12 825 licencijos, leidžiančios verstis privačia praktika. Paskutinė licencija užsiimti privačia kineziterapeuto praktika išduota 2007 m. vasario 12 d. 1.2.Ūkinės veiklos samprata ir jos subjektai pagal galiojančius Lietuvos Respub­likos įstatymus Be rūbų, maisto, pastogės žmogus negali gyventi. Norėdamas šiuos būtinus vartojimo daiktus įsigyti, jis turi gaminti, užsiimti ūkine veikla. Kas yra ūkinė veikla? Jos sampratą pateikia Lietuvos Respublikos įstatymai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (19999 03 16 Nr. VIII-1099) nu­stato, kad ūkinė veikia yra visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, kai fiziniai asmenys prekę įsigy­ja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos lau­kinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas (2001 12 11 Nr. 1-638) nurodo, kad ūkinė veikla - tai bet kokia žmogaus veikla, kuri turi ar gali turėti įtakos lauki­niams gyvūnams, jų buveinėms, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijos metu sąlygoms ir migracijos keliams [4]. Plačiausiai ir išsamiausiai ūkinė veikla apibrėžta Lietuvos Respublikos Kon­stitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numato žemės sklypų įsigaliojimo nuosa­vybėn subjektų, tvarkos, sąlygą ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatyme (2003 03 20 Nr. IX-1381), kuris dabar vadinasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo įstatymas [5]. Pagal šio įsta­tymo 2 straipsnio 5 dalį ūkinė veikla - tai įstatymų nustatyta tvarka Lietuvoje vykdoma neterminuota ir nuolatinė pramoninė, komercinė, profesinė amatininkų bei kita veikla, kuria siekiama pelno laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos bei sąlygų. Ūkine veikla gali verstis ūkio subjektai. Ūkio sub­jekto sampratą, autoriaus paskaičiavimais, pateikia mažiausiai septyni Lietuvos Respublikos įstatymai. Tai: 1) Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangak­menių valstybinės priežiūros įstatymas (1995 07 03 Nr. 1-996) [6]. 2) Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (1998 12 15 Nr. VIII-971) [7], 3) Lietu­vos Respublikos konkurencijos įstatymas (1999 03 30 Nr. VIII-1099) [8]. 4) Lie­tuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo pakeitimo įstatymas (1999 03 23 Nr. VIII-1095) [9], 5) Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas(1999 07 07 Nr. VIII-I312) [10], 6) Lietuvos Respublikos pašarų įstatymas (2000 04 11 Nr. VIII-I614) f 11]. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymas (2000 05 38 Nr. VIII-1689) [12]. Išsamiausiai ūkio subjek­tai apibūdinami Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Jame pasakyta, kad ūkio subjektai - tai įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, kon­sorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie vykdo, ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiks­mai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veik­lai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos valstybės valdymo ir savival­dos institucijos laikomos ūkio subjektais, jeigu jos vykdo ūkinę veiklą [13]. Yra tokios ūkinės veiklos rūšys, kurios pavojingos visuomenei, gamtai, gyvūnijai arba ūkinės veiklos metu turi būti garantuojama, kad patalpos ar asmenys yra tinkami tiems tikslams, kuriais jie siekia pelno [14]. Todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.77 straipsnį įstatymų nustatytais atvejais ūkio subjektai gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją (lot. licentia - leidimas) - leidimą. 1.3.Licencijavimo administracinio teisinio reguliavimo raida Lie­tuvoje Ūkinė veikla atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pradėta licencijuoti 1990 metais. Tais metais gegužės 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas (toliau - Įmonių įstatymas), kurio 13-ojo straipsnio 1 dalis nu­statė, kad „be Lietuvos Vyriausybės ar jos pavedimu kito organo išduoto leidi­mo (licencijos) draudžiama: 1. žvalgyti ir eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkinius; eksploatuoti gamtinius išteklius; 2. gaminti ir realizuoti vaistinius preparatus ir chemines medžiagas; auginti ir realizuoti kultūras, kuriose yra narkotinių, stipriai veikiančių ir nuodingųjų medžiagų; gaminti alų ir nespirituotą vyną; užsiimti gydymo ir higienos praktika; užsiimti veterinarine praktika; 3. užsiimti teisininko praktika, jei ko kita nenustato įstatymai; steigti mokymo įstaigas; 4. steigti ir laikyti lošimo namus, organizuoti lošimus" [15]. Taigi buvo nustatyta vienuolika ūkinės veiklos rūlicencijavimo, kuriomis nebuvo gali­ma verstis be licencijos. 5. gaminti ir realizuoti narkotines, stipriai veikiančias ir nuodingąsias me­džiagas; gaminti vyno, likerio ir kitus degtinės gaminius; gaminti ginklus, sprogmenis; 6. gydyti ligonius, sergančius pavojingomis ir ypač pavojingomis infekci­nėmis, tarp jų ir venerinėmis bei užkrečiamomis odos ligomis, agresyvio­mis psichinių ligų formomis; gydyti gyvulius, sergančius ypač pavojingomis ligomis. Pagal Įmonių įstatymo 13 straipsnio 3-iają dalį kitų valstybių fiziniai ir juri­diniai asmenys bet kuriai veiklai Lietuvos Respublikos teritorijoje turėjo gauti Lietuvos Vyriausybės leidimą. Šio leidimo nereikėjo kitų valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims, norintiems įsigyti akcinės ar uždarosios akcinės bendro­vės, valstybinės akcinės įmonės akcijų. Leidimas (licencija) užsiimti ūkine veikla turėjo būti išduotas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo gavimo dienos. Jeigu buvo atsisakoma išduoti lei­dimą (licenciją), per tą patį laiko tarpą pareiškėjui turėjo būti duotas motyvuo­tas atsakymas. Be to, Įmonių įstatymo 13 straipsnio 4 dalis imperatyvia forma nustatė, kad atsisakymas išduoti licenciją negalėjo būti grindžiamas įmonės veik­los netikslingumu. Šis Įmonių įstatymo 13 straipsnis buvo daug kartų keičiamas ir papildomas nustatant vis naujas licencijuojamos veiklos rūšis. Jeigu 1990 metais buvo licencijuojama 11 ūkinės veiklos rūlicencijavimo, tai 1997 metais - 25-osios. Atsirado tokios naujos licencijuojamos komercinės-ūkinės veiklos rūšys - audito atlikimas, tu­rizmo paslaugų teikimas ir pan. Tai kėlė ir kelia ūkio subjektų nepasitenkinimą. Vėliau buvo atsisakyta Įmonių įstatymo 13 straipsnyje vardinti veiklos rū­šis, kurios licencijuojamos. Palikta nuostata, kad licencijuojamos tik tos komer­cinės-ūkinės veiklos rūšys, kurios yra susijusios su padidėjusiu pavojumi žmo­gaus gyvybei, sveikatai, aplinkai, ginkluotės gamyba ir įsigijimu, taip pat prekėms ir paslaugoms, kurioms įstatymai gali nustatyti specialią prekių pardavimo ar pa­slaugų teikimo tvarką. Įmonių įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad kiekvienai įstatymo nu­statytai licencijuojamai komercinės-ūkinės veiklos sričiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita. Įmonių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad komercinės-ūkinės veiklos rūšis, kuriomis verstis reikalinga licencija, licencijas išduodančias institucijas bei licencijų išdavimo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai. Pagal CK 2.78 straipsnio 2 dalį licencijavimo taisyklėse nurodoma: licencijuojama veikla, licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai, licencijai gauti reikalingi dokumentai, pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai, licen­cijų rūšys ir išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas, licencijos for­mos, išduodamų licencijų registravimo tvarka, atsisakymo išduoti licencijas atve­jai, licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijų turėtojų teises ir pareigas, licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka, licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka [26]. „Taigi, - pažymėjo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I (05)-04 / 2003, - minėti teisiniai santykiai, susiję su licencijavimu, pagal CK ir Įmonių įstatymo nuostatas turi būti kompleksiškai reglamentuojami viename teisės akte - licencijavimo taisyklėse, kurias tvirtina Vyriausybė, jeigu įstatymai nenustato ko kita" [27]. Tačiau pasitaikė atvejų, kad ši tvarka buvo pažeidžiama. Antai, Socialinės apsaugos ir darbo ministras, 2001 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 149 tvirtindamas ir 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 64 iš dalies keisdamas Licencijų tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarką veikė neturėdamas tam įgaliojimų pagal nustatytą kompetenciją (ultra viręs). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnis įtvirtina bendruosius viešojo ad­ministravimo principus, vienas iŠ kurių - įstatymo viršenybės, inter alia reiš­kiantis, kad vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimti teisės aktai (administraciniai aktai), susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendi­nimu, visais atvejais turi būti pagrysti įstatymais. Licencijų tarpininkauti dėl pi­liečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarka neabejotinai susijusi su asmenų tei­sių ir pareigų įgyvendinimu, nes ja ribojama konstitucinė asmenų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tvarkoje tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams įtvirti­nami bendro pobūdžio nurodymai; kurie nukreipiami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, todėl Tvarkai, kaip norminiam administraciniam teisniam aktui, tai­kytinas reikalavimas, numatytas Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje - norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo admi­nistravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kom­petenciją. CK 2.80 straipsnis draudžia valstybės ar vietos savivaldos instituci­joms įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti ūkinę juridinių asmenų veiklą. Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai arba jų punktai teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais įstatymams. Tai rimta pamoka valstybės ir vietos savivaldos institucijoms. Antra vertus, būtina supaprastinti licencijų išdavimą, užtikrinti tokį mokestį už licencijas, kad jis nekliudytų ūkio subjektams pradėti ūkinę veiklą ir verstis ja. Licenijavimas neturi iškreipti rinkos procesų, turi daryti kuo mažesnę įtaką rinkos dalyvių sprendimams. Taisyklės turi būti vienodos visiems ūkio subjek­tams - be išimčių ir lengvatų. Siekiant užkirsti kelią korupcijai, sumažinti jos galimybę, turi būti atskirtos sprendimų priėmimo ir tvarkos kontrolės funkcijos ir jas turėtų vykdyti skirtingi viešojo administravimo subjektai. 1.3.1. Sveikatos paslaugų licencijavimo vystymo procesas Sveikatos politikos vystymo procesą, vykusį per atkurtos Lietuvos Respublikos 18 metų, galima vertinti įvairiai. Pirmiausia, galima labai tiksliai išanalizuoti sveikatos sis­temos bei sveikatos apsaugos sistemos refor­mos teisinių pagrindų chronologiją, teigiant, kad pagrindiniai teisės aktai priimti. Tačiau, kita vertus, būtent įstatymdavystės chrono­logija neleidžia teigti, kad sveikatai mūsų valstybėje teikiamas prioritetas. Juk pirmasis sveikatos priežiūrą reguliuojantis įstatymas -LR sveikatos sistemos įstatymas - buvo pri­imtas tik 1994 m. liepos mėn., LR Sveikatos Draudimo Įstatymas - 1996 m. liepos mėn., o kai kurių svarbių Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje numatytų institucijų bei veiksmų plano (Nacionalinė sveikatos taryba, Lietuvos sveikatos programa) atsiradimas sulaukė 1998 m. vasaros. Antra, prisimenant Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) sveikatos apibrėžimą, teigiantį, kad "Sveikata yra pilna fizinė, pro­tinė bei socialinė gerovė, o ne vien ligos ar fizinės negalios nebuvimas", galima būtų išanalizuoti, kaip aplamai priimti įstatymai bei teisiniai aktai, visa šalies socialinė-ekonominė raida įtakojo sveikatos sistemos funkciona­vimą. Čia derėtų prisiminti, kad net tarptau­tiniu mastu gerais pripažintų LR įstatymų, tokių kaip Alkoholio ir Tabako kontrolės, reikalaujančių tarpžinybinių veiksmų koor­dinavimo, įgyvendinimo spragos nepadeda spręsti Lietuvos žmonių sveikatos problemų. Trečia, derėtų prisiminti irtai, kad svei­katos sistemos bei sveikatos priežiūros siste­mos tiek konceptualioji, tiek ir struktūrinė bei finansinė reforma turėtų reikšti "daugiau svei­katos Lietuvos žmonėms". Todėl sveikatos politikos formavimo bei jos įgyvendinimo procesą derėtų sieti bent su pagrindiniais Lie­tuvos žmonių sveikatos rodikliais. Tai labiau­siai atitiktų sveikatos politikos sampratą, suvokiant, kad sveikatos politika yra sude­rintas visų visuomenės politinių, socialinių bei ekonominių sektorių veiklos planas, skir­tas gyventojų sveikatos ugdymui, stiprinimui, ligų prevencijai bei savalaikei efektyviai medi­cinos pagalbai teikti. Tačiau vėlgi, pati sąvoka "sveikatos po­litika", nėra labai Lietuvoje paplitusi, o mūsų nacionalinėje kultūroje žodis "politika" daž­nai siejamas su šalyje vykstančiais politiniais procesais. Be jokios abejonės, sveikatos politi­koje negali neatsispindėti besiklostanti poli­tinė sankloda, ypač kai rinkėjų valia įvyksta ženklūs pokyčiai į vieną ar į kitą politinio spektro pusę. Vis dėlto, būtina pripažinti, kad per prabėgusį dešimtmetį Lietuvos sveikatos po­litikos suvokimas, jos tarptautiniu mastu pri­pažinti įgyvendinimo siekiai atlaikė besikei­čiančių valdžių kaitą. To pasėkoje išliko pa­grindinių sveikatos politikos principų per­imamumas, tęstinumas bei visos eilės darbų nuoseklus įgyvendinimas. Pati sveikatos prie­žiūros reforma strigo arba visoje eilėje sričių vangiai vyko dėl kitų priežasčių. Šiame straipsnyje kalbama apie sveikatos politikos vystymo konceptualiąją pusę, jos mokslinį pagrindimą bei priimtos nacionalinės sveika­tos politikos postulatų įgyvendinimą. Kas gi, vis dėlto lėmė, kad visais atžvil­giais pakankamai sudėtingame pereinamame laikotarpyje Lietuvos sveikatos politikos vys­tymo bei įgyvendinimo procesas buvo gana nuoseklus bei pakankamai efektyvus? Ši formuluotė nėra autoriaus vertinimas. Tai vi­sos eilės tarptautinių ekspertų ir, visų pirma PSO, vertinimas. Šis straipsnis jokiu būdu nepretenduoja į visaapimančių kritine, vykusių procesų analizę, o tik atkreipia dėmesį į auto­riaus, aktyviai dalyvavusio eilėje sveikatos politikos formavimo etapų, nuomone svar­biausius šios politikos vystymą įtakojusius sprendimus bei veiksmus. Autoriaus nuomo­ne, sveikatos politikos vystymo nuoseklumą bei jos įgyvendinimo tęstinumą lėmė trys pagrindiniai veiksniai: 1) Lietuvos sveikatos politikos formavimo Priklausomai nuo mokslinės informa­cijos, būtinos sveikatos politikos formavimo pagrindimui, kaupimo Lietuvoje, nuo Šios informacijos realaus panaudojimo sveikatos politikai vystyti, nuo šio proceso įteisinimo atitinkamais teisiniais aktais, sveikatos po­litikos formavimo procesą plačiąja prasme galima suskirstyti į 5 etapus: 1) iki Lietuvos nepriklausomybės atkūri­mo, kurį sąlyginai galima vadinti įdirbio etapu (1970-1990 m.); 2) Nacionalinės sveikatos koncepcijos kū­rimo bei pradinio jos įgyvendinimo eta­pas (1989-1993 m.); 3) Sveikatos apsaugos reformos biuro funkcionavimo etapas (1993-1996 m.); 4) Nacionalinės sveikatos programos kū­rimo bei pradinio jos įgyvendinimo eta­pas (1996-2000 m.); 5) Nacionalinės sveikatos tarybos atsiradi­mo etapas (1998-2000 m.). Įdirbio etapas Šį etapą tikslinga paminėti dėl dviejų priežasčių: a) didžioji dalis mokslinių duomenų, vė­liau pasitarnavusių sveikatos politikai formuoti, buvo sukaupta būtent šiuo metu; sveikatos politikai formuoti Lietuvoje didelės įtakos turėjo tarptautinis bendra­darbiavimas, visų pirma su PSO moksliniai pagrindai; 2) Aktyvus bendradarbiavimas su tarptau­tinėmis organizacijomis, visą pirma su PSO bei Europos Sąjungos specialio­siomis programomis (PHARE, TEM­PUS etc); 3) Bendras LR Seimo sveikatos reikalus koordinuojančių struktūrų (Sveikatos reikalų komiteto, Nacionalinės sveika­tos tarybos), LR Sveikatos apsaugos ministerijos ir akademinės medicinos institucijų darbas. Būtent su šia tarptautine organizacija 1971-1972 m. tuometinio Kauno medicinos instituto rektoriaus prof. Z.Januškevičiaus iniciatyvos ir autoriteto dėka buvo pradėtas bendradarbiavimas širdies ir kraujagyslių ligų epidemiologijos bei profilaktikos srityje, da­vęs pradžią ilgalaikiams Lietuvos kontaktams ne tik su PSO, bet ir su visa eile Europos bei pasaulio sveikatos ir medicinos mokslo centrų. Istorinės tiesos dėlei būtina pažymėti, kad iki 1990 m. PSO buvo praktiškai vienintelis langas bei garantas sisteminiam Lietuvos me­dicinos mokslo bendradarbiavimui tarptau­tiniu mastu, pasitarnavęs tarptautinių stan­dartų epidemiologijos bei visuomenės svei­katos specialistams rengti. Būtina pažymėti, kad šias galimybes išradingiausiai išnaudojo Kauno mokykla, pradėjusi nuo atskirų projektų, daugiausia klasikinės epidemio­logijos, vykdytojo vaidmens, vėliau išaugusi iki naujų idėjų bei koncepcijų generatoriaus, kurias pripažino ir PSO, paskleidusi jas tarp­tautiniam įgyvendinimui. Tuometinio Kauno medicinos instituto mokslininkus ėmė kviesti ne tik PSO ekspertais bei konsultantais, bet ir ilgalaikiam darbui pačioje PSO. Iki 1990 m. Kauno medicinos institutas, vėliau akademija, suspėjo sudalyvauti bent 15 didelių PSO koor­dinuojamų projektų bei programų. Ženkles­nius iš jų, turėjusių įtakos sveikatos politikos formavimui Lietuvoje, tikslinga trumpai pri­statyti. moksliniai pagrindai; 4) Aktyvus bendradarbiavimas su tarptau­tinėmis organizacijomis, visą pirma su PSO bei Europos Sąjungos specialio­siomis programomis (PHARE, TEM­PUS etc); 5) Bendras LR Seimo sveikatos reikalus koordinuojančių struktūrų (Sveikatos reikalų komiteto, Nacionalinės sveika­tos tarybos), LR Sveikatos apsaugos ministerijos ir akademinės medicinos institucijų darbas. Būtent su Šia tarptautine organizacija 1971-1972 m. tuometinio Kauno medicinos instituto rektoriaus prof. Z.Januškevičiaus iniciatyvos ir autoriteto dėka buvo pradėtas bendradarbiavimas širdies ir kraujagyslių ligų epidemiologijos bei profilaktikos srityje, da­vęs pradžią ilgalaikiams Lietuvos kontaktams ne tik su PSO, bet ir su visa eile Europos bei pasaulio sveikatos ir medicinos mokslo centrų. Istorinės tiesos dėlei būtina pažymėti, kad iki 1990 m. PSO buvo praktiškai vienintelis langas bei garantas sisteminiam Lietuvos me­dicinos mokslo bendradarbiavimui tarptau­tiniu mastu, pasitarnavęs tarptautinių stan­dartų epidemiologijos bei visuomenės svei­katos specialistams rengti. Būtina pažymėti, kad šias galimybes išradingiausiai išnaudojo Kauno mokykla, pradėjusi nuo atskirų projektų, daugiausia klasikinės epidemio­logijos, vykdytojo vaidmens, vėliau išaugusi iki naujų idėjų bei koncepcijų generatoriaus, kurias pripažino ir PSO, paskleidusi jas tarp­tautiniam įgyvendinimui. Tuometinio Kauno medicinos instituto mokslininkus ėmė kviesti ne tik PSO ekspertais bei konsultantais, bet ir ilgalaikiam darbui pačioje PSO. Iki 1990 m. Kauno medicinos institutas, vėliau akademija, suspėjo sudalyvauti bent 15 didelių PSO koor­dinuojamų projektų bei programų. Ženkles­nius iš jų, turėjusių įtakos sveikatos politikos formavimui Lietuvoje, tikslinga trumpai pri­statyti. Šiandien, kada daugelis pasaulio šalių reformuoja savo sveikatos apsaugos sistemas, kai iš PSO laukiama moksliškai pagrįstų reko­mendacijų, kaip pagerinti savo šalių žmonių sveikatą, be rimtos sveikatos informacinės sistemos to padaryti neįmanoma. Todėl 2000 m. Pasaulio Sveikatos Asamblėjos patvirtin­toje lėtinių ligų profilaktikos bei kontrolės strategijoje svarbią vietą užima rizikos veiks­nių bei jų sukeltų ligų monitoravimo išvysty­mas pasauliniu mastu. Lietuva, turėdama pakankamai solidžią sveikatos informacinę sistemą neturėtų praleisti progos dalyvauti šiame globaliame judėjime. Apibendrinant šį įdirbio etapą, galima drąsiai tvirtinti, kad į Nepriklausomos Lietu­vos sveikatos politikos formavimą jos moks­linį pagrindimą Lietuvos mokslininkai atėjo turėdami solidų įdirbį, kuris rėmėsi tarptautine patirtimi, o turimi moksliniai duomenys atiti­ko tarptautinių standartų reikalavimus. Nežiū­rint demografinės bei sveikatos statistikos už­darumo, pasinaudodami dalyvavimu tarptauti­niuose projektuose, Lietuvos mokslininkai tu­rėjo tarptautiniu mastu palyginamus moksli­nius duomenis apie svarbiausias Lietuvos žmonių sveikatos problemas, ligų bei jas sąly­gojančių rizikos veiksnių paplitimą licencijavimo rodiklių kitimų tendencijas, dinamiką galimybes sveikatos būklę įtakoti. Šie duomenys buvo aktyviai naudojami grindžiant pagrindinius sveikatos politikos teiginius. Nacionalinės sveikatos koncepcijos kūrimo bei jos pradinio įgyvendinimo etapas. Lietuvos gydytojai, susirinkę 1989 m. gegužę į savo Sąjungos atkuriamąjį 6-jį suva­žiavimą paskelbė, kad, siekiant efektyvesnio Lietuvos žmonių sveikatos problemų spren­dimo, būtina keisti rigidišką, į ligas orientuotą bei ligoninėmis besiremiantį sveikatos apsau­gos modelį. Bręstančiai sveikatos sistemos re­formai buvo būtina parengti atitinkamą svei­katos politikos formavimo principus grin­džiantį dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gy­dytojų sąjungos (LGS) suvažiavimas tai nežiūrint sudėtingo sveikatos reformos pro­ceso ir jo vingių, lėmė tai, jog per Nepriklauso­mybės dešimtmetį besikeičiant valdžioms išliko sveikatos politikos įgyvendinimo nuo­seklumas bei tęstinumas. Tarptautinį Lietuvos sveikatos politikos vystymo pripažinimą rodo aktyvus Lietuvos ir jos atstovų įtraukimas į tarptautinius sveikatos politikos vystymo pro­cesus, netgi Lietuvai patikint prezidentauti, kai Europos Sveikatos Asamblėjoje priimamas svarbiausias 21-jam amžiui PSO dokumentas -"Sveikata-21". 1.3.2.Dabartiniai sveikatos priežiūros organizavimo principai Formuodama bei įgyvendindama svei­katos politiką, Vyriausybė vadovaujasi Pasau­linės sveikatos organizacijos strategija "Svei­kata visiems XXI amžiuje", Lietuvos sveika­tos programa, patvirtinta Lietuvos Respubli­kos Seime 1998 metais, tapo pagrindiniu do­kumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sis­temos ateitį. Sveikatos priežiūros sistemos veikla nu­kreipta pagrindiniams tikslams įgyvendinti -visuomenės sveikatos būklei gerinti, gyvento­jų mirtingumui mažinti ir vidutinei gyvenimo trukmei ilginti. Ypatingas dėmesys skiriamas poveikiui į dažniausias mirties priežastis - ne­laimingus atsitikimus, traumas, širdies ir krau­jagyslių ligas, piktybinius navikus, bei kūdikių mirtingumą sąlygojančius veiksnius. Visuomenės sveikatos būklės gerinimo siekiama, vadovaujantis pagrindinėmis ver­tybėmis - sveikatos santykių teisumu bei so­lidarumu, t.y. sudarant visiems gyventojams vienodas galimybes naudotis sveikatos prie­žiūros resursais bei vienodas galimybes gauti kokybiškas paslaugas. Skatinamas tarpsektorinis bendradarbiavimas, t.y. aktyvus asmenų, grupių, bendruomenių, institucijų, organiza­cijų dalyvavimas, sprendžiant sveikatos prob­lemas. Siekiama ugdyti sąmoningą visuome­nės požiūrį į sveikatos išsaugojimą ir stipri­nimą kaip pagrindinę socialiai visaverčio gy­venimo sąlygą. Per praėjusį dešimtmetį parengti ir pri­imti sveikatos sistemos veiklą reglamentuo­jantys įstatymai, įkurti sveikatinimo veiklą koordinuojantys subjektai: Nacionalinė sveikatos taryba - Seimui atskaitinga sveikatos politikos koordinavimo institucija; Valstybinė sveikatos reikalų komisija prie Vyriausybės, kuri įgaliota koordinuoti sveikatos politikos priemonių planavimą ir įgyvendinimą minis­terijose ir kitose Vyriausybės įstaigose; Savi­valdybių bendruomenės sveikatos tarybos -savarankiškos sveikatinimo veiklos instituci­jos prie savivaldybių tarybų. Žmogus, jo poreikiai ir lūkesčiai - visų darbų dėmesio centre. Tai reiškia, kad pa­cientas aktyviai dalyvauja sprendžiant svei­katos klausimus. Jis turi teise. įtakoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, būti informuotas, o taip pat prisiima atsakomybę už savo svei­katos būklę. Sveikatos priežiūros finansiniai ištekliai paskirstomi visiems gyventojams. Pirminė sveikatos priežiūra, būdama sistemos pagrindu, garantuoja sveikatos išsaugojimo bei ligų prevencijos priemones, pacientų re­abilitaciją, o taip pat ilgai sergančių bei invalidų slaugą ir globą. Specializuotos svei­katos priežiūros paslaugos tolygiai išdėstomos apskrityse, o šalies mastu konsoliduojamos brangios technologijos ir labai specializuotas profesionalus sveikatos priežiūros personalas. Dabartiniai sveikatos priežiūros orga­nizavimo principai nustatomi, atsižvelgiant į socialines ekonomines valstybės sąlygas, bei grindžiami susitarimu tarp visų suinteresuotų pusių-pacientų, savivaldybių bendruomenės, sveikatos priežiūros profesionalų, mokslo ir mokymo institucijų, vyriausybinių organiza­cijų ir partijų atstovų. 1.4.Lietuvos asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo sistema 1989 m. VI atkuriamajame Lietuvos gydytojų suvažiavime priimta rezoliucija dėl būtinumo parengti nacionalinę sveikatos kon­cepciją. Ši koncepcija buvo parengta ir patvir­tinta VII Lietuvos gydytojų suvažiavime, o 1991. 10. 30 d. ją savo nutarimu patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Koncepcija tapo Lietu­vos sveikatos apsaugos sistemos reformos pagrindu. Joje numatyti Lietuvos gyventojų sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo, ligų pro­filaktikos, pirminės sveikatos priežiūros plėto­jimo diegiant šeimos gydytojo instituciją prio­ritetai, sveikatos draudimo įvedimas, sveika­tos priežiūros specialistų rengimo pertvarkymas ir kt. 1992 m. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis nustato, kad valstybė laiduoja medicinos pagalbą ir paslaugas žmogui susirgus, o įstatymas nustato piliečiams nemokamos me­dicinos pagalbos teikimo valstybinėse gydymo įstaigose tvarką. Koncepcijoje numatytos Lietuvos svei­katos sistemos raidos kryptys įteisintos LR Sveikatos sistemos įstatyme, priimtame Seimo 1994 m. (nauja redakcija - 1998 m.). Įstatymas taip pat numato, kokiais įstatymais ir kokios sveikatos politikos sritys turėjo būti reglamentuojamos, t.y. pradėta formuoti sveikatos teisės aktų sistema. 1991 m. priimtas Farmacinės veiklos įstatymas, reglamen­tuojantis vaistų rinkos reguliavimo, vaistinių veiklos ir kitus klausimus. 1995 m. gruodžio mėn. Seime įvyko diskusija sveikatos politikos klausimais ir priimta rezoliucija, patvirtinanti pagrindinius sveikatos politikos formavimo principus. 1995 m. priimti Psichikos sveikatos priežiūros. Al­koholio ir Tabako kontrolės įstatymai. 1996 m. priimti Sveikatos draudimo, Sveikatos prie­žiūros įstaigų, Gydytojo medicinos praktikos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo. Stomatologinės priežiūros, Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės, Ekonominių sankcijų už visuomenės sveikatos teisės aktų pažeidimus, Žmonių audinių ir organų donorystės ir transplantacijos, Kraujo donorystės, Vaistų įstatymai. Pažymėtinas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, įteisinantis pacientų teises sveikatos priežiūros sistemoje. 1996.11.27 d. po Seimo rinkimų, sie­kiant geriau koordinuoti sveikatos apsaugos reformos procesą, Seime įkurtas Sveikatos reikalų komitetas. 1997.07.01 d., priėmus reikalingas Svei­katos draudimo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymų pataisas, įvestas sveikatos draudimas ir palaipsniui įvykdyta biudžetinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija į viešąsias įstaigas, t.y. pradėta reali sveikatos apsaugos reforma. 1997-1998 m. priimtas Žmogaus mirties ir kritinių būklių Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės. Narkologinės priežiūros įstatymai, reglamentuojantys narkotinių medžiagų kontrolės ir priklausomybės ligomis sergančiųjų sveikatos priežiūros sistemos pa­grindus. 1999 m. Seimas ratifikavo JTO konvenciją "Dėl kovos su neteisėta narkotikų apyvarta", priimtas Narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymas ir iš esmės suformuoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės teisiniai pagrindai. Taip pat patikslintas Gydytojo medicinos praktikos įstatymas ir, juo vadovaujantis, 1998-2000 m. įvykdytas visų Lietuvoje dirbančių gydytojų licencijavimas. 1998.07.02 d. Seimas nutarimu patvir­tino Lietuvos sveikatos programą, kurioje, atsižvelgiant į svarbiausias gyventojų sveika­tos problemas, numatomi Lietuvos sveikatos politikos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija iki 2010 m. Pagrindiniai programos tikslai -gyventojų mirtingumo mažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės liginimas, sveikatos san­tykių teisumas, gyvenimo kokybės pagerini­mas, kuriuos tikimasi pasiekti įgyvendinant realų tarpžinybini ir tarpsektorinį bendradar­biavimą, sudarant sąlygas sveikai gyvensenai pavirsti socialine norma, sukuriant sveiką ap­linką, organizuojant tinkamą, prieinamą ir priimtiną sveikatos priežiūrą. Programos įgyvendinimą turi koordi­nuoti Sveikatos apsaugos ministerija ir 1998.06.16 d. Seimo nutarimu įsteigta at­skaitinga Seimui institucija - Nacionalinė sveikatos taryba. Šią tarybą sudaro visuo­meninių organizacijų, savivaldybių bendruo­menių sveikatos tarybų atstovai ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai. Pagrindinis tarybos uždavinys - visuomenės sveikatos stiprinimas ir visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į gyventojų sveikatos problemų sprendimą. NST 1999 ir 2000 m. pateikė savo metinius pranešimus Seimui, kuriuose parodytos gyventojų sveikatos būk­lės gerėjimo tendencijos ir atskleistas akivaiz­dus ryšys tarp atskirų gyventojų grupių svei­katos būklės ir jų amžiaus, išsilavinimo, gyvenamosios vietos, pajamų ir kt. socialinių faktorių bei būtinumas mažinti šiuos sveikatos skirtumus. Patvirtinus Savivaldybių sveikatos fondų tipinius nuostatus 1997 m., suformuota papildoma visuomenės sveikatos programų finansavimo sistema ir paskatintas savival­dybių bendruomenių sveikatos tarybų steigi­mas. Atsižvelgdamas į atnaujintą PSO strate­giją "Sveikata visiems XXI amžiuje" Seimas 1999 m. priėmė rezoliuciją "Dėl Lietuvos sveikatos politikos principų", kuria pritarė pagrindiniams PSO strategijos principams ir siūlo ypatingą dėmesį skirti visuomenės svei­katos stiprinimui, visuomenės įtraukimui [gy­ventojų sveikatos problemų sprendimą, vie­nodos žmonių teisės į sveikatą užtikrinimui mažinant sveikatos skirtumus ir kt. 1999 m. priimti Radiacinės saugos įstatymas, Produktų saugos įstatymas, Pro­fesinės sveikatos priežiūros įstatymas, Tabako kontrolės įstatymo pataisos. Pagal Šias patai­sas Lietuvoje uždrausta tabako reklama nuo 2000 m. gegužės 1 d. įgyvendinant minėtus įstatymus patvirtinta eilė higienos normų, kurios šiuo metu derinamos su ES normomis. 2000 m. įsigaliojo ir pradėtas įgyvendinti Pro­duktų saugos įstatymas - formuojama ati­tinkanti ES normas produktų saugos ir kont­rolės sistemą, nustatyta gamintojų ir produkto teikėjų į rinką atsakomybė, reformuojama kontrolės institucijų sistema. 1999 m. siekiant paskatinti organų ir au­dinių donorystę bei transplantaciją Lietuvoje ir atsižvelgiant į daugelio kitų šalių patirtį priimtos Žmogaus audinių ir organų donorys­tės ir transplantacijos įstatymo pataisos, numa­tančios aktyvų paties žmogaus apsisprendimą dėl galimos donorystės. Tik tuo atveju, jei pats žmogus neapsisprendžia, atsiklausiama ar giminės neprieštarauja galimam jo organų panaudojimui po mirties transplantacijos tikslais. 2000 m. priimti suderinti su ES nor­momis Maisto, Biomedicininių tyrimų etikos įstatymai. Kadangi įsigalioję Maisto ir Pro­duktų saugos įstatymai nustatė iš esmės naują sankcijų už visuomenės sveikatos teisės aktų pažeidimus sistemą, Ekonominių sankcijų už visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus įstatymas pripažintas netekusiu galios. Vadovaujantis minėtais įstatymais at­skirtos visuomenės sveikatos kontrolės ir kitos visuomenės sveikatos priežiūros funkcijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose. Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas reg­lamentuoja biomedicininių tyrimų su žmo­nėmis etikos principus, licencijavimo tyrimų atlikimo tvarką, tiriamųjų teises, tyrėjų teises ir pa­reigas. Apibendrinant galima pažymėti, kad baigiami formuoti teisiniai sveikatos sistemos pagrindai - priimti beveik visi pagrindiniai įstatymai, patvirtinta ilgalaikė Lietuvos svei­katos politikos ir sveikatos apsaugos reformos strategija, pagrįsta aktyvia sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo politika vadovaujantis PSO prin­cipais, patvirtintos visos pagrindinės valsty­binės sveikatos programos - tabako kontrolės, alkoholio kontrolės, narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos, tuberkuliozės pro­filaktikos ir kontrolės, psichikos sveikatos, širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos ir kt. Įsteigtos visuomenės sveikatos politikos koor­dinavimo institucijos - Nacionalinė sveikatos taryba parlamento lygyje ir bendruomenių sveikatos tarybos savivaldybių lygyje. Sufor­muota sveikatos draudimo principais pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo sis­tema ir aiškiai apibrėžta įstatymu valstybės laiduojama (nemokama) sveikatos priežiūra, kurią numato Lietuvos Respublikos Konsti­tucijos 53 straipsnis. Didesnė dalis sveikatos sistemos įstatymų atitinka ES teisės normas, pvz.: Maisto, Biomedicininių tyrimų etikos, Profesinės sveikatos priežiūros įstatymai pilnai suderinti su ES, o kai kurie jų- Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo, Biomedi­cininių tyrimų etikos ir kt. - priimti ne visose šalyse ES narėse. Derybų su ES skyriai susiję su sveikatos politika ir teisės aktų harmo­nizavimas su ES direktyvomis nereikalauja pereinamojo laikotarpio. Tačiau kartu galima išskirti šias prob­lemų grupes: - Ne visi Seimo nutarime '"Dėl Sveikatos sistemos įstatymo įgyvendinimo" numatyti įstatymai yra priimti - iki šiol nebaigtas rengti Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo projektas, turintis reglamentuoti visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, šios sistemos valdymo subjektus, ją sudarančias įstaigas ir jų teikiamas paslaugas, visuomenės sveikatos žmogiškuosius išteklius ir kt., vėluoja Nuo­dingų medžiagų kontrolės įstatymo, Farma­cinės veiklos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, turinčio reglamentuoti vaistų rinkos reguliavimą, vaistų didmeninę ir mažmeninę prekybą ir kitus farmacinės veiklos pagrindus, projektai; Pacientų teisės sveikatos priežiūros įstaigose ne visada užtikrinamos, iki šiol realiai neveikia Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta žalos sveikatai atlyginimo ir medikų civilinės atsakomybės draudimo sistema, kurią reg­lamentuojančio įstatymo skyriaus suderinimui su Draudimo įstatymu reikalingų pataisų iki Šiol nepavyko parengti Vyriausybei ir atsa­kingoms ministerijoms; - Dalis anksčiau priimtų įstatymų tokių kaip žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės, Stomatologinės priežiūros, Pridė­tinės vertės mokesčio ir kt. taisytini jų atiti­kimo vėliau priimtiems Sveikatos sistemos ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymų pakeitimams požiūriu; - Ne visi priimti įstatymai įgyvendinami dėl nepriimtų poįstatyminių aktų ar kitų prie­žasčių - nepatvirtinti apskričių ir savivaldybių antrinės sveikatos priežiūros paslaugų profi­liai, pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka, nesuformuota savivaldybių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų siste­ma, neįsteigti priklausomybių ligų centrai ap­skrityse, ne visi valstybės paramą turintys gau­ti ligoniai realiai ją gauna, nebaigtas sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimas ir kt. Svarbiausi uždaviniai toliau formuojant Lietuvos sveikatos teisės sistemą yra šie: - Visuomenės sveikatos priežiūros, Nuodingųjų medžiagų kontrolės, Farmacinės veiklos įstatymo pakeitimo ir papildymo, Slaugos praktikos įstatymų spartesnis ren­gimas ir priėmimas; - Spartesnis Paciento teisių ir žalos svei­katai atlyginimo įstatymo pataisų rengimas ir priėmimas siekiant įgyvendinti žalos sveikatai atlyginimo ir atitinkamo civilinės atsakomy­bės draudimo sistemą; Sveikatos draudimo įstatymo tobu­linimas - siekiant geresnio privalomojo svei­katos draudimo fondo pajamų surinkimo, tiks­linga peržiūrėti siejant su gaunamomis paja­momis įmokų mokėtojų kategorijas, jų mo­kamas privalomojo sveikatos draudimo įmo­kas, įmokų mokėjimo ir administravimo tvar­ką, patvirtinti ligų, kuriomis sergantys asme­nys yra draudžiami valstybės lėšomis, sąrašą ir peržiūrėti valstybės draudžiamų asmenų bei asmenų, kuriems nustatytos privalomojo svei­katos draudimo įmokų mokėjimo lengvatos, grupes arba numatyti Licencijavimo lengvatų finansavimo šaltinius; - Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo ir kitų įstatymų pataisos tiksliau reglamen­tuojant ir numatant spartesnį privalomą ant­rinės sveikatos priežiūros įstaigų perdavimą apskričių pavaldumui, kas leistų racionalizuoti specializuotos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. - Kai kurių anksčiau priimtų įstatymų suderinimas su naujai priimtais Sveikatos priežiūros įstaigų ir kitais įstatymais ir ES teisės aktais - reikalingi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimai suvienodinant valstybės ir savivaldybių bei privačių svei­katos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų apmokestinimo sąlygas, Žmonių užkrečia­mųjų ligų profilaktikos ir kontrolės, Stoma­tologinės priežiūros ir kai kurių kitų įstatymų pakeitimai; - Trūkstamų poįstatyminių Sveikatos priežiūros įstaigų ir kitų įstatymų aktų įskaitant valstybinę sveikatos priežiūros pa­slaugų kokybės užtikrinimo programą, me­dicinos ir higienos normas priėmimas ir pa­ tvirtinimas; - įstatymų tobulinimas kalbiniu ir ter­minologiniu požiūriu siekiant juos padaryti aiškesnius ir suprantamesnius visuomenei. 2. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo analizė 2.1. Sveikatos priežiūros sektorius ir jo analizė Iš sovietinės sistemos paveldėjome ne­efektyvų ir reikalaujantį didelių investicijų sveikatos priežiūros sektorių. Medicinos pa­galbą buvo įprasta teikti stacionaruose, kurių technologinė įranga buvo pasenusi; daugumos gydytojų kvalifikacija buvo siaura; bendrosios praktikos gydytojai nebuvo ruošiami; slaugos specialistai vykdydavo gydytojų nurodymus ir nebuvo skatinami dirbti savarankiškai; sveikatos priežiūros vadovais dažnai buvo tampama be specialaus pasirengimo. Sveikatos priežiūros reforma siekiama pakeisti sveikatos priežiūros sektorių į efek­tyvią, kokybišką, racionaliai funkcionuo­jančią, pagrįstą piliečių poreikiais ir šalies finansinėmis galimybėmis sistemą. Šioje sistemoje pirminei sveikatos priežiūrai numa­tytas pagrindinis vaidmuo, mokant bendruo­menę sveikos gyvensenos, ligų prevencijos, užtikrinant medicinos paslaugų prieinamumą ir būtinąją pagalbą. Bendrosios praktikos gydytojų mokymas, jų darbo kabinetų įren­gimas, pirminės priežiūros komandų forma­vimas, greitosios medicinos pagalbos strate­gijos parengimas ir įgyvendinimas, slaugos institucijų bei slaugos namuose vystymas -tai pagrindiniai darbai pirminėje priežiūroje. Teikiant kokybišką specializuotą pagal­bą, būtinas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas - suderintas, bendradarbia­vimo tarp vadovų bei institucijų ir finansinių investicijų reikalaujantis darbas. Restruktūrizuojant sveikatos priežiūros įstaigas, siekiama išplėsti ambulatorinės grandies - konsultaci­nių poliklinikų, diagnostikos centrų, dienos stacionarų, reabilitacinių gydymo įstaigų ga­limybes, mažinant brangiausių- stacionarinių paslaugų apimtis. Kartu vystoma sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sistema, garan­tuojanti tinkamą darbo organizavimą, kvalifi­kuotą profesionalų darbą, perimamumą, tęsti­numą ir kontrolę. Sveikatos priežiūros sektoriaus finansa­vimo klausimai neatsiejami nuo šalies socia­linių ir ekonominių rodiklių. Privalomojo sveikatos draudimo įvedimas paspartino visos sveikatos priežiūros reformos eigą, pareika­lavo informacinių sistemų vystymo bei spar­tesnio sveikatos priežiūros vadybos tobulė­jimo. Papildomas sveikatos draudimas suda­rytų sąlygas labiau atsižvelgti į piliečių porei­kius. Tobulinamas programinis sveikatos prie­žiūros sistemos valdymas, analizuojant porei­kį brangioms investicijoms ir naujoms techno­logijoms bei numatant valstybės biudžeto lėšas. Geras sveikatos priežiūros sektoriaus funkcionavimas reiškia visų sveikatos prie­žiūros lygių veiklos koordinavimą, spren­džiant visuomenės sveikatos problemas, nes dėmesys kreipiamas į galutinius sveikatos rezultatus, į nuoseklius visos sistemos veiks­mus, gerinant sveikatą. Sveikatingumo ge­rinimas, ligų profilaktika, gydymas ir reabi­litacija suprantami kaip bendras vienetas. Kad konkuruoti šiuolaikinėje greit besikeičiančioje sveikatos apsaugos aplinkoje sveikatos apsaugos įstaigų vadovams keliami tokie reikalavimai, apie kuriuos jie negalėjo anksčiau net pagalvoti. Šių naujų strateginių reikalavimų šerdis yra inovacinė vadyba šiuo-: laikinių informacinių technologijų (I/T) pagrindu. Vadovų bei mokslininkų pa-. tyrimas rodo jog požiūris į IT kaip į strateginį išteklių yra esminis kad laimėti naujoje konkurencinėje aplinkoje [2,8]. Kaip teigia Manuel Castells [3], technologinė revoliucija, pagrįsta informa­cinėmis technologijomis, keičia visuomenės materialinę bazę. Pirmasis naujo­sios paradigmos bruožas yra tai, jog informacija yra jos žaliava: tai reiškia kad technologijos veikia informaciją, bet ne informacija veikia technologiją, kaip buvo ankstesnių technologinių revoliucijų metu. Visų sveikatos apsaugos įstaigų vadovai turi apsispręsti kaip jų sveikatos apsaugos įstaigos šiomis sąlygomis konkuruos ir šie sprendimai daro įtaką busimajai sėkmei. Sveikatos Apsaugos Informacinės Sistemos (SAIS) yra svarbus ir naudingas sėkmingos konkurencijos ir sveikatos apsaugos veiklos tobulinimo įrankis. Terminas SAIS dažniausiai lai­komas kompiuterinio duomenų apdorojimo sinonimu. Egzistuoja nemažai skir­tingų SAIS apibrėžimų [1,4,7,9]. Tipiškas, apibrėžimo pavyzdys yra: "Sveikatos Apsaugos Informacinės Sistemos yra žmogiškųjų bei kompiuterinių resursų kombi­nacija, kurios rezultatas yra duomenų surinkimas, saugojimas, pasiekimas, per­davimas bei panaudojimas tikslu efektyviai valdyti operacijas ir planuoti sveikatos apsaugos įstaigos veiklą." SAIS gali būti apibrėžta kaip • „sistema skirta tam, kad duomenis iš vidinių ir išorinių šaltinių paversti informacija bei perduoti ją tinkama forma vadybininkams įvairiuose sveikatos apsaugos lygiuose kad jie galėtų priimti ir vykdyti laiku ir efektyviai sveikatos apsaugos sprendimus, už kuriuos yra atsakingi", • „efektyvus informacijos sukūrimas, paskirstymas bei panaudojimas orga­nizacijoje", • „MIS_yra efektyvios informacijos sistemos vystymas bei panaudojimas or­ganizacijoje". Informacinė sistema yra efektyvi, jei ji padeda pasiekti organizacijos, kuri ją naudoja, tikslus. Mokslinėje literatūroje gausu SAIS klasifikacijų įvairiais požiūriais [l, 4, 5, 7, 8, 9]. Informacinių technologijų panaudojimo lygio prasme galima skirstyti informacines sistemas į registratūros automatizavimo, komunikacijos sistemas (jos užtikrina bendro pobūdžio darbų Šiuolaikinį atlikimo lygį) bei in­formacines sistemas, orientuotas į kažkokio „galutinio vartotojo" poreikius. Va­dybine prasme pagal vadybines atliekamų darbų užduotis bei keliamus tikslus viena iš galimų klasifikacijų pateikiama žemiau. Galima išskirti šiuos 6 pagrin­dinius informacinių sistemų tipus: • Pacientų (duomenų) apdorojimo sistemos (Transaction processing systems arba TPS) tikslas yra užtikrinti operatyvinės veiklos, kasdieninių opera­cijų vykdymą organizacijoje (SAS), • Sveikatos apsaugos informacinės sistemos siaurąja prasme (Management information systems arba MIS) paskirtis yra padėti vadybininkams valdyti šią opera­tyvinę, kasdieninę veiklą (SAIS): • Sprendimų paramos sistemos (Decision support systems arba DSS) yra spe­cialios paskirties informacinės sistemos, kurios egzistuoja tam, kad spręs­ti tam tikras iškylusias problemas bei priimti sprendimus nedažnai pasi­kartojančių arba unikalių situacijų atveju (SPS). • Vadovų paramos informacinės sistemos (Executive support systems arba ESS/EIS) yra sistemos skirtos aukščiausiems sveikatos apsaugos įstaigų vadovams kad valdyti organizacijos veiklą labai plačiąja prasme. • Registratūros (raštinės) automatizavimo sistemos (Office automation systems ar­ba OAS) tikslas yra užtikrinti registratūros veiklą, tokią pavyzdžiui kaip kores­pondencijos paruošimas ir išsiuntimas (BAS). • Komunikacijos sistemos (Communication systems), kurių tikslas yra už­tikrinti reikalingus ryšius ir informacijos judėjimą organizacijoje. Trumpa informacinių sistemų tipų charakteristika pateikta l lentelėje. l lentelė. Sveikatos apsaugos informacinių sistemų tipų charakteristika Tipas Tikslas Charakteristika, vadybinės funkcijos Pacientų apdorojimo sistema (TPS) Užtikrinti operaty­vinę organizacijos veiklą Detalizuota, orientuota į įrašymą; Standartizuotos apdorojimo procedūros; Įvykdymas ir patikimumas ypatingai svarbūs; Naudojamos technologijos stabilios. Sveikatos apsaugos (siaurąja prasme) informaci­nės sistemos (MIS) Paremti operatyvinės veiklos valdymą Standartizuotos ataskaitos; Reguliarūs pasikartojimai; Savalaikis įvykdymas ir patikimumas svarbūs; Paprasti statiniai modeliai; Naudojamos technologijos stabilios. Sprendimų paramos sistemos (DSS) Paremti Sveikatos apsaugos sprendimų priėmimą Daugiau galimybių nei standartinėje sistemoje; Atsakymai į spec užklausimus įvairiais klausimais; Lankstumas bei adaptyvumas ypatingai svarbūs; Apima sudėtingus modelius ir naujų modelių sukūrimą; Naudojamos technologijos kinta. Vadovų paramos informacinės sistemos (£SS, EIS) Paremti aukščiausių pareigūnų informa­cinius poreikius Aukštas agregavimo lygis, dažnai standartizuota; Integruoja daugelį įvairių duomenų šaltinių; Savalaikiškumas ir tikslumas ypatingai svarbūs; Vykdymas įvairuoja, bet keičiasi lėtai; Naudojamos technologijos kinta. Registratūros (raštinės) automatizavimo sistemos (OAS) Užtikrinti registratūros komunikacinius procesus Tai „multimedia" sistemos; Struktūra standartizuota, bet laikymai įvairūs; Ryšių užtikrinimas bei patikimumas svarbūs; Naudojamos technologijos kinta ypatingai greitai Komunikacijos sistemos (Communication Systems) Užtikrinti dalinimas informacija įvairiomis formomis Lankstumas bei adaptyvumas svarbūs; Savalaikiškumas bei patikimumas svarbūs; Naudojamos technologijos kinta ypatingai greitai. Skirtingų lygių informacinių sistemų hierarchinė sąveika pateikta l pav. Aukštesnio lygio informacinė sistema atlieka aukštesnio lygio vadybines užduo­tis ir gali naudotis SAISų žemesnių lygio informacinių sistemų duomenimis. Registratūros automatizavimo sistemos (OAS} bei Komunikacijos sistemos (Communica­tion systems) užtikrina duomenų bei informacijos judėjimą organizacijos veik­lai atlikti. Duomenų apdorojimo sistemos (TPS). Didelė dalis kompiuteri­nių sistemų, naudojamų šiandieniniame versle, yra skirtos pagrindiniam tikslui -duomenų apdorojimui. Duomenų apdorojimo sistemos apima įvairią kompiute­rinę ir programinę įrangą, naudojamą rutininiuose sveikatos apsaugos įstaigų darbuose. Dau­gelis sveikatos apsaugos įstaigų, jų padaliniai apdorojant duomenis naudoja informacines techno­logijas. Pavyzdžiui, buhalteriniame skyriuje duomenys jau nebeįrašomi lentelių ir diagramų forma buhalterinėse knygose, o suvedami į kompiuterine, siste­mą. Jei reikia, buhalteriniai duomenys, važtaraščiai, čekiai, užsakymai vėliau gali būti parodyti ekrane ir atspausdinti. Daugelio sveikatos apsaugos įstaigų pirkimo skyriuje žaliavų bei sudėtinių dalių pirkimas yra kompiuterizuotas. Kiekvieną komponentą šifruoja ir tikrina automatinė duome­nų apdorojimo sistema. Tai visai nereikalauja rankinio darbo tikrinant atsargas. Panašiai ir personalo skyriuje. Kompiuterinės sistemos naudojamos kaupti ir fik­suoti darbuotojų rezultatus, nustatyti atlyginimo dydį bei mokesčius. Trumpai tariant, duomenų apdorojimo sistemos yra naudojamos perimti iš žmonių sun­kų, monotonišką duomenų apdorojimo darbą. Šios sistemos vaidina esminį vaidmenį rūšiuojant ir apdorojant kasdieninius organizacijos sandorius bei operacijas. Paprastai tai apima: SAIS didžiosios bu­halterinės knygos formas, buhalterines pajamas ir išlaidas, važtaraščių išrašymą, kreditą kontrolę, atlyginimo poreikį, akcijų judėjimą, užsakymų priėmimą bei vykdymą ir t.t. Šio tipo sistemos atsirado pirmiausiai ir labai sumažino pirminio duomenų apdorojimo darbo imlumą, buvo ekonomiškai labai efektyvios ir buvo realizuojamos organizacijos centriniame kompiuteryje. Daugeliu atveju SAIS dar pasitei­sina šios darbus vykdyti centriniame kompiuteryje, ypatingai didelės apimties rutininiame darbe, bet esant naujoms mini ir mikro kompiuterių galimybėms tapo įmanomas ir populiarus duomenų apdorojimo paskirstymas. Duomenų apdoro­jimo paskirstymas turi daug variantų, bet esminė savybė ta, kad duomenys ap­dorojami netoli naudojimo vietos, tai greičiau, negu apdoroti juos centralizuotai. Pacientų apdorojimas iš esmės labiau reikšmingas tose veiklos srityse, kur labai svarbus apdorojimo laikas, reikšmingi pajamų ir išlaidų dydžiai bei infor­macijos įtaka taktiniam ir strateginam planavimui. Pacientų apdorojimas dau­giausia skirtas tam kad užtikrinti operacijų vykdymą sveikatos apsaugos įstaigose be sutriki­mų ir palaikyti visą vidinės informacijos srautų judėjimą. Duomenų apdorojimo sistemos yra „iš anksto suprojektuotos", ir jų funkci­jų, sprendimo taisyklių ir duomenų formatų galutinis vartotojas taip lengvai pa­keisti negali. Sistemos yra sujungtos į vieną struktūrą su organizacijos duome­nimis. Bet kokie pasikeitimai duomenyse, jų apdorojime ar funkcijose papras­tai reikalauja informacinių sistemų specialistų, pavyzdžiui, sistemų analitiko ar programuotojo, įsikišimo. Kai kurios duomenų apdorojimo sistemos turi sutvarkyti didelių apimčių duo­menų tipus. Pavyzdys - elektros ir dujų sąskaitos, įvairių mokesčių mokėjimo sistemos, draudimo įmokos ir t.t. Šių sistemų didžiausiais investicijos yra pati sistema ir programuotojų darbas. Duomenų apdorojimas galį būti lemiamas veiksnys organizacijos veikloje. TPS sistemose numatyta galimybė naudotis prašymų paketais, t. y. programine įranga pasidalinti su administracija bei komerciniais užsakovais. Tai reiškia, kad nedideli vartotojai naudojasi profesionaliai parašytomis ir patikrintomis progra­momis rutininiam duomenų apdorojimui. Geresni paketai turi daugiau galimy­bių ir vartotojas gali pasirinkti variantus duomenų tipams ir sprendimų taisyklėms. Pacientų apdorojimas yra būtinas norint užtikrinti, kad kasdieniniai organi­zacijos veiksmai butų surašomi į bylas, rūšiuojami bei kitai būdais apdorojami. Sveikatos bylos yra parengtos norint aprūpinti tam tikrą duomenų grupę: kie­kio ir grynųjų įplaukų per mėnesį ataskaitos ruošimui, taip pat gali pasitarnauti pagrindinei operacijų ar taktinei kontrolei, atsakant į klausimus. Rutininė duomenų apdorojimo sistema nėra visa sveikatos apsaugos, nes neužtikri­na visų kitų organizacijos Sveikatos apsaugos funkcijų. Tačiau rutininis pacientų apdoro­jimas yra esminė kasdieninės organizacijos veiklos dalis, IT panaudojimas šio­je sferoje leidžia sutaupyti daug žmogaus darbo valandų bei aprūpina duome­nimis kitas sveikatos apsaugos informacines sistemas. Sveikatos apsaugos informacinės sistemos. Tuo tarpu kai duomenų apdorojimo siste­mos naudojamos duomenų automatizuotam apdorojimui, Sveikatos apsaugos informacinės sistemos dirba kaip operacinis sveikatos apsaugos įrankis. Sveikatos apsaugos informacijos sistemos naudoja duomenų apdorojimo sistemą, kuri sukaupia duomenis, nuo kurių pri­klauso sveikatos apsaugos egzistavimas. Pavyzdžiui, buhalterijos vadovas gali naudoti sveikatos apsaugos informacinę sistemą, kad gautų išsamius pranešimus apie prekybinių su­sitarimų skaičių per dieną kartu su jų verte. Literatūroje terminas „Sveikatos apsaugos informacinės sistemos" turi dvi skirtingas reikšmes. Pirmoji (SAIS plačiąja prasme) reiškia efektyvų IS panaudojimą ir vys­tymą sveikatos apsaugos įstaigose. Antroji prasmė žymiai siauresnė. Ji apibrėžia SAIS kaip in­formacinę sistemą, kuri paremia vadybininkų darbą, rengiant struktūrizuotas, kaupiamąsias bei reguliariai pasikartojančias ataskaitas. Tokių Sveikatos Apsaugos Infor­macinių Sistemų rezultatai (išeiga) pateikiami reguliariai ir naudojami pirmiau­siai veikios kontrolei, nors gali būti naudojami ir veiklos planavimui bei orga­nizavimui. Šios rūšies Informacinės Sistemos yra vadybiniu požiūriu vienu lygiu aukš­čiau, nei pacientų (arba duomenų) apdorojimo informacinės sistemos. Jų dėmesio centre ne kasdieninės, rutininės operacijos, bet tų operacijų valdymas. Pav., pacientų apdorojimo informacinės sistemos duomenų pagrindu gali būti sudaromos ataskaitos pagal pardavėjus (tikslu įvertinti jų darbo efektyvumą), pagal geog­rafinius regionus arba pagal produktų rūšis. Sveikatos apsaugos darbuotojai atsakingi už šią veik­los rūšį gali vertinti žemesnio lygio darbuotojų darbo efektyvumo lygį, skatinti jų darbą, laiku pastebėti iškylančias problemas. Paprastai, Sveikatos apsaugos Informacinė Sistema apdoroja duomenis, gaunamus IS pacientų apdorojimo sistemos ir kitų išorinių informacijos šaltinių. Vartotojas Sveikatos apsaugos Informacinės Sistemos programai pateikia užklausimą ataskaitai. Ši savo ruožtu rūšiuoja, sumuoja bei kitais būdais apdoroja Pacientų Apdorojimo Sis­temos (TPS) duomenis ir parengia reikiamą ataskaitą. Šios ataskaitos gali būti pateiktos varto toj o-vadybininko darbo stoties ekra­ne arba išspausdinamos. Kai kuriais atvejais ataskaitos generuojamos automa­tiškai. Pvz., SAIS programos gali būti parašytos taip kad ataskaitos būtų patei­kiamos automatiškai kas pirmadienį, kas mėnesį arba kas ketvirtį. SAIS progra­mos gali būti sudarytos taip, kad pateiktų "išimties" ataskaitas, tai yra pateikti tik tokias ataskaitas ir tik tada, kai jos išsiskiria savo rodikliais IS normalios veik­los eigos. Kai kuriais atvejais SAIS sistemose naudojami jau apdoroti SAS duo­menys. Taip daroma dėl įvairių priežasčių: kad apsaugoti pirminius SAS duo­menis, kad neperdavinėti duomenis iš vieno į kitą kompiuterį, kai šios sistemos instaliuotos skirtinguose kompiuteriuose, arba norint padaryti SAIS darbą efek­tyvesnį naudojami jau agreguoti, apdoroti pirminiai SAS duomenys. Be SAS duomenų SAIS gali turėti (saugoti ir apdoroti) savo tikslams skirtus duomenis. Kai kurios SAIS naudoja paprastus sveikatos apsaugos veiklą aprašančius modelius, ku­rių pagalba generuoja informaciją vadybininkams. Šie modeliai, jei jie naudojami šio lygio sistemose, yra paprastai sveikatos apsaugos veiklos efektyvumo palyginimo atskirais laikotarpiais modeliai. Jie gali būti naudojami prieš veiklos pradžią ir tada jie taikomi veiklos planavimui ir atsakymui į klausimus tipo "kas bus, jeigu paklausa bus tokia, arba jei produktų kaina bus tokia". Taip pat gali būti ieškoma atsakymų į klausimą ar verta gaminti tam tikros rūšies produktą se­kančiame laikotarpyje. Šie modeliai gali būti taikomi kad pagal praeities statis­tinius duomenis pateikti vadovams nepriklausomų veiksnių reikšmių prognozi­nius įvertinimus. Šie laiškai buvo surenkami, interpretuojami, analizuojami ir apibendrinami Agsburg'e ir įjuos atsakoma, duo­dant instrukcijas kaip elgtis, kurios buvo siunčiamos šeimos agentams. Ši „po­pierinė" informacinė sistema padėjo vykdyti planavimo, vykdymo bei kontro­lės funkcijas ir tai užtikrino šeimos verslui pranašumą konkurentų atžvilgiu [1]. Kompiuterizuota informacinė sistema generuoja informaciją vadybininkams, kad jie galėtų vykdyti veiklos monitoringą, užtikrinti veiksmų koordinavimą, ir teikti infor­maciją apie organizacijos vykdomas operacijas. Sistema pateikia šiuos duome­nis ne tik vadovams, bet ir patiems darbuotojams, kurie mato savo darbo rezul­tatus kitų darbuotojų fone. Kaip formalaus organizacijos veiklos kontrolės mechanizmo dalis informacinė sistema tei­kia informaciją kai kurioms palyginus nestrukturizuotoms Sveikatos apsaugos užduotims atlikti, identifikuojant svarbiausius veiklos rodiklius.Tas faktas kad kiekvienas organizacijos darbuotojas žino kaip veikla matuojama ir kokie yra veiklos ro­dikliai už praeitą laikotarpį padeda vadovams priimti sprendimus bei motyvuo­ti darbuotojus. 2.2. Pirminė sveikatos priežiūrą ir jos licencijavimas Pirminės grandies sveikatos apsaugos plėtojimas - tai prioritetinė praktinės sveikatos apsaugos kryptis. Todėl, reformuojant sveika­tos apsaugos struktūrą bei funkcionavimą, prioritetinis finansavimas teikiamas pirminės grandies medicinos įstaigų bazei stiprinti, šios grandies medicinos personalo kvalifikacijai kelti, jų suinteresuotumui efektyviai dirbti, tam tikslui panaudojant ekonominius svertus. Lietuvos nacionalinė sveikatos koncep­cija numato, kad "medicinos tarnybų struktūra dirba koordinuotai ir nedubliuoja vienas kito darbo; kvalifikuota medicinos pagalba mak­simaliai teikiama pirminėje grandyje, o labiau specializuotos sistemos grandys dirba referaciniu principu (t.y. brangi specializuota medi­cinos pagalba teikiama pacientams, atrink­tiems bendro profilio medicinos tarnybose", kad "medicinos pagalbos prieinamumas už­tikrinamas, stiprinant ir plėtojant pirminę me­dicinos pagalbą. Jos centre bendrosios prak­tikos, o ateityje - šeimos gydytojas..." Kitas bazinis Lietuvos sveikatos poli­tikos dokumentas - Lietuvos sveikatos prog­rama. Šiame dokumente yra numatyti artimieji ir tolimieji sveikatos apsaugos reformos už­daviniai. "Vienas iš artimųjų uždavinių yra "to­liau decentralizuoti sveikatos priežiūros įstai­gų valdymą" įvairiomis kryptimis, kurių viena - "priskirti pirmines sveikatos priežiūros įstai­gas savivaldybių kompetencijai". Kitas užda­vinys susijęs su racionaliu ribotu išteklių nau­dojimu bei teikiamų paslaugų gerinimu. Šio uždavinio įgyvendinimo kryptys būtų: "iš­plėsti ambulatorinės pagalbos mastus per bendrosios praktikos gydytojo instituciją", "plėtoti pirminės sveikatos priežiūros paslau­gas perkvalifikuojant apylinkių terapeutus ir pediatrus bei specialistus į bendrosios prak­tikos gydytojus, steigti kabinetus bei diegti grupinę praktiką, ypatingą dėmesį skirti pir­minei sveikatos priežiūrai kaimo vietovėse". Lietuvos sveikatos programoje yra kal­bama ir apie sveikatos profesionalus, dirban­čius PSP. 4 Sveikatos programos artimasis uždavinys teigia, kad yra reikalinga "rengti ir perkvalifikuoti sveikatos priežiūros specia­listus pagrindinį dėmesį skiriant bendrosios praktikos gydytojams, vadybos specialis­tams". Vienas iš Lietuvos sveikatos programoje numatytų finansavimo prioritetų yra "tolygus gyventojų finansavimas. PSP plėtra (ypač prevencijos bei prieinamumo aspektais) kartu su sveikatos priežiūros integravimu į socia­linių paslaugų plėtros programą- tai prielaida, kad potencialūs pacientai netaps realiais pacientais. Toks problemos sprendimas užtik­rina santykinį išlaidų minimizavimą, mažėjant pacientų, gydomų stacionaruose, srautui". Vadovaujantis šiais Lietuvos baziniais sveikatos politikos dokumentais - Naciona­line sveikatos koncepcija bei Lietuvos svei­katos programa, tam, kad čia propaguojami teiginiai bei iškelti uždaviniai būtų pasiekti, Lietuvos vyriausybė bei SAM priėmė atitin­kamus teisinius dokumentus. Tai ir Sveikatos sistemos įstatymas (1994 m.), Sveikatos draudimo įstatymas (1996 m.) - apibrėžiantys Lietuvos sveikatos sistemą, kurios viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių yra PSP bei privalomasis sveikatos sistemos draudimas, iš kurio fondų apmokamos PSP teikiamos pa­slaugos. 1997 m. buvo apibrėžti BPG per­traukiamos rezidentūros principai, o 1998 m. - gydytojų medicinos praktikos licencijų iš­davimo tvarka. Tais pačiais metais buvo api­brėžtos PAASP įstaigų teikiamos paslaugos bei suteiktų paslaugų bazinės kainos. 1995 m. sukurta bei 1999 m. gruodžio 16 d. patobulinta ir patvirtinta Bendrosios praktikos gydytojo pareigybinė norma, dar konkrečiau apibrėžianti BPG teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę. Šis dokumentas gali būti traktuojamas kaip vienas iš pa­grindinių BPG darbo įrankių bei pagalbininkų. lentelė. Aprūpinimo BP/šeimos gydytojais tikslų iki 2005 m. palyginimas su dabartiniu apylinkės terapeutų ir apylinkės pediatrų kiekiu pagal savivaldybes Kiekis* BPG skaičius, reikalingas iki 2005 m.**, jei planavimo gaire laikysime 1 BPG 1654 gyventojams Apylinkės pediatrai Apylinkės terapeutai Iš viso Miestai 513 691 1204 972 Vilniaus kraštas 96 131 227 338 Kauno kraštas 147 182 329 363 Klaipėdos kraštas 69 106 175 247 Šiaulių kraštas 55 80 135 194 Panevėžio kraštas 34 67 101 133 Iš viso 914 1254 2.168 2233 Informaciją pateikė SAM Personalo ir rylicencijavimo su visuomene skyrius (duomenys - 1995 m. kovo 24 dienos). Šaltinis: LR Statistikos departamentas, Lietuvos Respublikos gyventojų skaičiaus bei struktūros prognozės iki 2015 metų, Vilnius 1995. lentelė. Investicijos į sveikatos apsaugą (mln.Lt) 1995-1996 1997 1998 1999 2000 2001 i lygis II ir III lygiai I lygio dalis % 2,00 36,8 5,4 1,00 51,6 2 3,00 93 2 1 54 2 14,20 68,00 17,3 30,30 50,00 37,7 Pirminės ambulatorinės asmens svei­katos priežiūros (PAASP) paslaugos apmo­kamos pagal metinę bazinę kainą už gyven­tojus, įrašytus į asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) aptarnaujamų (pasirinkusių įstaigą) gyventojų sąrašą. Nuo 1998 m. birželio 1 d. patvirtintos metinės skirtingos vienam gyventojui teikiamų PAASP paslaugų bazinės kainos pagal amžiaus grupes (iki 5 m.; nuo 5 iki 15 m., nuo 16 iki 64 m. ir nuo 65 metų). Dar vienas labai svarbus teisinis doku­mentas - įsakymas "Dėl pirminės sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų, teikimo bei apmokėjimo tvarkos". Pagal šį įsakymą yra suformuluojama nauja PSP teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarka: 70% PSP gydytojas gauna už prirašytus ligonius, o 30% reikia užsidirbti atliekant tam tikras procedūras, į kurių sąrašą įeina sveikatos mokymas bei ligų profilaktika, akušerinių-ginekologinių, chi­rurginių procedūrų (esančių jų kompeten­cijoje) teikimą. 1998 m. gruodį PAASP paslaugas teikė 154 įstaigos; 1999m. gruodį- 169 įstaigos ir 43 psichikos sveikatos centrai (PSC). 1999 m. pabaigoje PAASP paslaugas pagal sutartis su TLK teikė 24 gydytojai, dirbantys 12-oje privačių ASPĮ. Jie aptarnavo 20,7 tūkst. gyventojų. 1998-1999 m. bendras PAASP teikian­čių gydytojų skaičius šalyje beveik nesikeitė. TLK ataskaitų duomenimis, 1999 metų pra­džioje buvo 4665 gydytojai, beveik tiek pat jų buvo ir metų pabaigoje. Pagausėjo BPG (+49), psichiatrų (+24), chirurgų (+14), suma­žėjo apylinkės terapeutų (-47) bei pediatrų (- TLK ataskaitų duomenimis, 1998 m. pabaigoje apie 3395,5 tūkst. gyventojų (91,7%) buvo pasirinkę PAASP įstaigą. 1999 m. gruodį pasirinkusių PAASP įstaigą gyventojų skaičius padidėjo iki 3407,9 tūkst. (92,1%). Vaikų iki 5 metų (5,3 proc. Šalies nuo­latinių gyventojų), įtrauktų į PAASP įstaigų sąrašus, skaičius sudaro 91% šio amžiaus vaikų nuo 5 iki 15 metų (16,5% šalies nuo­latinių gyventojų) - 96,2 % šio amžiaus vaikų (2 pav.). Didžiausia šio amžiaus grupė - as­menys nuo 16 iki 64 metų, įtraukti į PAASP įstaigų sąrašą, sudaro 89,3% šio amžiaus gyventojų. 1998 ir 1999 metais gausėjo gyven­tojų, kuriems PAASP paslaugas teikė BPG, ir mažėjo asmenų, kuriems šias paslaugas teikė apylinkės terapeutai ir pediatrai. BPG aptarnaujami gyventojai. 1999 m. gruodį PAASP paslaugas teikė 4698 gydytojai, t.y. 29 gydytojais daugiau nei 1998 m. pabaigoje. Pagausėjo BPG (+155), psichiatrų (+30), chirurgų (+7), sumažėjo apylinkės terapeutų (-94) bei pediatrų (-46), akušerių-ginekologų (-17), BP stomatologų (-6). Metų pabaigoje sudarė 10 proc., o 1999 m. pabaigoje - jau 17 proc. (4, 5 pav.) Visų PAASP įstaigų aptarnaujamų gyventojų. Apylinkės terapeutai 1998 m. pabaigoje PAASP paslaugas teikė 2,3 mln. Gyventojų nuo 16 metų (68 proc. visų aptarnaujamų gyventojų), o 1999 m. pabaigoje - 2,1 mln. (atitinkamai 63 proc.). akivaizdžiai skiriasi BPG ir apylinkės terapeutų ir pediatrų aptar­naujamų gyventojų pasiskirstymas (%) pagal apskritis. Kaip galima pastebėti, situacija Lietu­vos sveikatos sistemoje keičiasi. Daugėja bendrosios praktikos gydytojų, vis daugiau pacientų prisiregistruoja prie savo BP gydy­tojo ar pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, taip užsitikrindami sau sveikatos paslaugų geresnį prieinamumą. Tačiau visgi problemų yra. Vienos išnyksta, kitos atsiranda, bet dažniausiai jos sąlygotos ekonominių prie­žasčių, mąstymo inertiškumo, subjektyvių as­meninių ar grupinių interesų, politinio ryžtin­gumo stokos. PSP reformą trukdantys veiksniai: • Ekonominiai/struktūriniai: parengto medicinos personalo (BPG ir koman­dos) trūkumas; įrangos trūkumas; ekonominio skatinimo nebuvimas; • Administraciniai: medicinos personalo inercija; savivaldybių ir PSPĮ admi­nistracijos inercija ir/ar kompetencijos vadybos srityje trūkumas; SAM vadovybės dažna kaita ir ryžtingumo stoka; nesuformuota adekvati darbo kokybę ir apimtį skatinanti apmokėjimo sistema; • Politiniai/teisiniai: įstatymų nepaisymas vietose (PSPĮ, savivaldybėse), reformos lyderių kaita/nebuvimas; kitų medicinos specialistų lobistiniai interesai; priva­čios iniciatyvos pasyvus slopinimas; • Socialiniai: visuomenės informuotumo trūkumas, visuomenės aktyvumo stoka dalyvaujant reformoje. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šeimos medicina kelią į gyvenimą skinasi sunkiai konkuruodama su kitomis medicinos specialybėmis, kurios per dešimtmečius pir­miniame sveikatos priežiūros lygyje sukūrė savitus darbo kokybės vertinimo kriterijus bei profesinius interesus. Nepalankios aplinkybės, sunkinan­čios reformos eigą: • Visuomenės (taip pat ir medicinos visuomenės) mąstymo inertiškumas - per keliasdešimt metų suformuota ste­reotipinė nuostata, vertinanti gydytojo ir paciento santykius tik kaip specia­lizuoto daktaro ir ligonio. Todėl neatsi­tiktinai susiformavo mechaniška šei­mos medicinos samprata - visų pagrin­dinių klinikinės medicinos sričių arit­metinė suma. Šiuo požiūriu BPG - tai lyg genijus, tokiu pat lygiu kaip ir visų kitų sričių specialistai, išmanantis vi­daus ligas, pediatriją, chirurgiją, gine­kologiją, neurologiją ir t.t. Logiška, jog tiek daug ir taip giliai žmogus išmanyti ir mokėti negali. Taigi, toks gydytojas negali būti "geras specialistas". Neprestižinis BPG vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje. "Dauguma BPG supranta, kad santykiai tarp specialistų ir bend­ros praktikos gydytojų netolimoje ateityje pasikeis ir taps santykiais tarp dviejų to paties lygio gydytoju, turinčių skirtingas, vienas kitą papildančias funkcijas. Tai skiriasi nuo anks­tesnio, bet tebeegzistuojančio požiūrio: tą pačią funkciją atliekantys: vienas - aukš­tesnės, kitas - žemesnės kvalifikacijos gydy­tojas." Čia cituojama D. Britanijos žymaus BPG J.P. Horderio paskaita 1976 m. skaityta Londone. Tai buvo prieš 20 metų, tačiau tai labai panašu į dabartinę situaciją Lietuvoje. Sovietmečiu išvystyta orientuota į ligonines. Pastaraisiais metais sveikatos priežiūra ypač susidomėjo daugelio šalių visuomenė bei vyriausybės. Iš dalies tai įvyko dėl didėjančių išlaidų šiai sričiai, kuri daugiausia finan­suojama valstybės, iš dalies suvokiant, kad ištekliai, skiriami sveikatos apsaugai, ne vi­suomet panaudojami optimaliai. Todėl sten­giamasi ieškoti būdų, kaip efektyviau pa­naudoti turimus išteklius. Visuomenė, būdama geriau informuota apie sveikatos priežiūrą, kelia didesnius reikalavimus, pageidauja aiš­kių bei tinkamų sveikatos priežiūros standartų. Vyksta demografiniai pokyčiai - ilgėja vi­dutinė gyvenimo trukmė bei didėja lėtinių ligų mastas, dėl to vis sunkiau tenkinami pagy­venusių žmonių sveikatos priežiūros poreikiai. Be to, brangiai kainuoja naujų sudėtingų sveikatos priežiūros technologijų diegimas. Tokiame fone vykstant sveikatos prie­žiūros reformoms Europoje, sveikatos prie­žiūros kokybė tampa vienu iš sveikatos re­formos prioritetų. Šios problemos aktualumą dar labiau akcentuoja dėl reformos besifor­muojantys nauji pacientų ir paslaugų teikėjų (medicinos darbuotojų) santykiai ir dėl to atsirandanti konkurencija tarp paslaugų teikėjų. Siekdama užtikrinti sveikatos priežiūros kokybę, nemažą dėmesį tam skiria ir Pasaulinė sveikatos organizacija. 1998 metais priimtame PSO Europos regioninio biuro dokumente "Sveikata-21" (Sveikatos visiems politika PSO Europos regionui - 21 uždavinys XXI amžiui), 16 uždavinyje "Valdymas siekiant sveikatos priežiūros kokybės" numatyta, kad: "Iki 2010 metų kiekviena šalis narė turi užtikrinti, kad valdymas sveikatos sektoriuje nuo visiems gyventojams skirtų programų iki atskiro paciento sveikatos priežiūros klinikiniu lygiu būtų orientuotas į sveikatos rezultatus": ♦ pagrindinių visuomenės sveikatos strategijų veiksmingumas turėtų būti verti­namas pagal sveikatos rezultatus, o sprendimai dėl alternatyvių strategijų, sprendžiant individualias sveikatos prob­lemas, vis dažniau būtų priimami, lyginant sveikatos rezultatus su jų ekonominiu efektyvumu; ♦ visos šalys nacionaliniu mastu turėtų sukurti mechanizmą nuolatiniam sveikatos priežiūros kokybės sekimui ir tobulinimui bent jau dešimčiai pagrindinių sveikatos būklių, įskaitant poveikio sveikatai, ekonominio efektyvumo ir pacientų patenkinimo matavimą; 0 bent jau penkių sveikatos būklių sveikatos rezultatai turėtų būti žymiai pagerėję, ir apklausos turėtų parodyti didesnį pacientų pasitenkinimą jiems suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe bei didesne pagarba jų teisėms. Kokybė šiame dokumente suprantama kaip tam tikras tobulumo laipsnis, o kokybės tobulinimas reiškia ne administracinę kontro­lę, turinčią tikslą užtikrinti, kad būtų pasiektas iš anksto nustatytas kokybės lygis, o dinaminį procesą, skatinantį nuolatinį sveikatos priežiū­ros rezultatų gerinimą. Todėl svarbu sveikatos priežiūrą organizuoti tokiu būdu, kad svei­katos rezultatas būtų pagrindinis uždavinys, nustatant sąnaudas, apibrėžiant procesus ir vertinant pasekmes. Sveikatos gerinimas, pacientų pasitenkinimas ir ekonominis efek­tyvumas turi sudaryti viso kokybės gerinimo proceso tikslą. Minėtiems sveikatos priežiūros kokybės uždaviniams pasiekti "Sveikata 21" siūlo pasinaudoti atitinkamomis strategijomis: ♦ sukurti bendrą nuolatinio kokybės gerinimo principus atitinkančią šalies politiką- nuolatinio sveikatos priežiū­ros kokybės tobulinimo nacionalinę politiką; sudaryti svarbių ir matuojamų sveikatos rezultatų rodiklių bazinį minimumą, ku­ris apimtų įvairius sveikatos priežiūros aspektus (sveikatos stiprinimą, ligų pre­venciją, diagnostiką, gydymą ir reabi­litaciją) ir būtų naudojamas, planuojant ir valdant įvairias sveikatos programas, sekant kasdienę pacientų sveikatos prie­žiūrą bei įvertinant naujas diagnostines ir gydymo technologijas; ♦ kurti įrodymais pagrįstą sveikatos priežiūrą, analizuojant ir sintezuojant mokslinių tyrimų rezultatus, vedant registrus ir sudarant duomenų bazes, remiantis nustatytų rezultatų rodikliais, rengiant ir nuolat atnaujinant klinikinės praktikos rekomendacijas pagal geriausius rezul­tatų rodiklius; ♦ sukurti klinikiniame lygyje informacijos sistemą, kuri leistų sveikatos priežiūros profesionalams vertinti savo teikiamų paslaugų kokybę, ją palyginti su kitų paslaugų teikėjų rezultatais, įgyvendinti pakeitimus paslaugų kokybei gerinti. Remiantis šia informacija, galėtų būti nustatytos kokybės gerinimo užduotys bei kokybės rodikliai tam tikram laiko periodui, tokiu būdu geresnės sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ieškojimą paverčiant nuolatiniu ir dinaminiu pro­cesu; ♦ užtikrinti pacientų pasitenkinimą, jiems suteikiant informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir jų rezul­tatus. Ši informacija jiems reikalinga pasirenkant sveikatos priežiūros paslau­gas, dalyvaujant tų paslaugų gerinime bei aktyviau stiprinant savo sveikatą. Tokia informacija padėtų pacientams geriau suprasti savo sveikatos būklę bei gydymą ir skatintų visuomenę aktyviau dalyvauti, priimant sprendimus sveika­tos priežiūros klausimais kartu su svei­katos priežiūros teikėjais, kurie labiau gerbtų pacientų poreikius ir nuomonė; ♦ valdymą padaryti lankstesnį: didesnė decentralizacija su padidėjusia autonomija bei konkurencija turėtų sudaryti platesnes pasirinkimo galimybes pa­cientams, sutartis tarp paslaugų teikėjų ir pirkėjų sudarant pagal nustatytus gy­ventojų sveikatos poreikius ir į sutartis įtraukiant kokybės rodiklius; ♦ sveikatos priežiūros procesai ir jiems reikalingi ištekliai turėtų būti planuo­jami taip, kad užtikrintų pageidaujamus sveikatos rezultatus, pacientų pasiten­kinimą ir ekonominį efektyvumą. Finansinių išteklių paskirstymas turėtų atspindėti pasiektus rezultatus ir ska­tintų sveikatos priežiūros kokybės ge­rinimą. Pirmą kartą sveikatos priežiūros koky­bės klausimai Europos Sąjungos lygmenyje buvo iškelti 1998 metais Austrijoje įvykusioje Europos Sąjungos valstybių narių sveikatos apsaugos ministrų neformalioje konferen­cijoje kartu su Europos Komisijos atstovais, tema: "Sveikatos priežiūros kokybė". Konfe­rencijoje buvo aptarta Europos Komisijos pozicija šiuo klausimu, atskirų šalių kokybės politikos bei tolimesnės bendradarbiavimo galimybės šalių ir Europos Sąjungos lygme­nyje. Buvo susitarta, kad bus skatinamas to­limesnis bendradarbiavimas sveikatos prie­žiūros kokybės užtikrinimo klausimais tarp šalių narių ir Europos Sąjungos lygmenyje. Nors sveikatos priežiūros kokybė Lie­tuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, turėtų tapti vienu iš sveikatos reformos prioritetą, jai šalyje dar skiriama per mažai dėmesio. Dar 1994 04 19 LR Vyriausybė savo nutarimu N r. 291 iš esmės pritarė SAM parengtai sveikatos priežiūros kokybės užtik­rinimo koncepcijai ir pavedė SAiVf patvirtinti sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą, organizuoti bei koordinuoti jos vykdymą. Nepatvirtintos programos fragmentai buvo vykdomi iki 1997 metų pabaigos. 1997 12 08 sveikatos apsaugos ministro 659 įsakymu buvo sudaryta darbo grupė "Sveika­tos priežiūros kokybės užtikrinimo programai 1998-2002 m." parengti, pritaikant ją svei­katos apsaugos reformos keliamiems reikala­vimams, bei parengtą programą pateikti LR Vyriausybei tvirtinti, kaip valstybinę. Darbo grupė parengė programą, kuri buvo svarstyta SAM, atspausdinta Lietuvos Bendrosios praktikos gydytojo žurnale, buvo gauti atsiliepimai ir pasiūlymai, kuriais re­miantis pakoreguotas programos variantas 1998 1029 buvo svarstomas SAM Kolegijoje. Kolegija savo nutarimu iš esmės pritarė prog­ramos darbo grupės veiklai bei 1999 m. prie­monių planui ir įpareigojo programos darbo grupę tęsti darbą, ruošiant "Sveikatos prie­žiūros kokybės užtikrinimo programą" ir vykdant 1999 metų užduotis. Dėl programos tvirtinimo valstybine Kolegijoje sprendimas priimtas nebuvo. Vykdydama Kolegijos nutarimą, darbo grupė tęsė darbą, įgyvendindama 1999 metų priemonių planą bei praplėsdama programa, apjungiant asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimą. Naująjį programos variantą teigiamai įvertino kokybės vadybos specialistai bei Sveikatos teisės ir ekonomikos centro Mokslo taryba, kuri 1999 m. spalio 20 d. posėdžio metu nutarė "Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą" teikti Lietuvos Res­publikos Vyriausybei tvirtinti kaip "Valstybinę sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą". "Sveikatos priežiūros kokybės užtikri­nimo programa" yra Lietuvos sveikatos prog­ramoje nurodytų valstybinių sveikatos programų sąraše, kuriam 1996 m. pritarė Vyriausybė. Tačiau iki šiol sveikatos apsaugos ministro sudaryta Lietuvos sveikatos progra­mos koordinacinė komisija "Sveikatos prie­žiūros kokybės užtikrinimo programos" neteikia Vyriausybei tvirtinti kaip valstybinę. Programos rengimo metu buvo atliktos 1999 metų darbo plane numatytos priemonės: parengtas ir išleistas sveikatos apsaugos ministro 1998 10 06 įsakymas Nr. 571 dėl lokalaus medicinos audito nuostatų, įpareigo­jantis sveikatos priežiūros įstaigas diegti kokybės vadybos sistemas ir lokalų medicininį auditą, kaip kokybės užtikrinimo metodą; parengtas ir išleistas sveikatos apsaugos mi­nistro 1999 03 10 įsakymas Nr. 272 dėl svei­katos priežiūros įstaigų vidaus standartų ir sveikatos priežiūros metodikų parengimo tvarkos; vykdomas medicinos specialistų ko­kybės vadybos mokymas; diegiamos kokybės vadybos sistemos sveikatos priežiūros įstai­gose ir kt. Elektroninis apsikeitimas duomenimis (EDI). Elektroninis apsikeitimas duo­menimis yra apsikeitimas duomenimis tarp kompiuterių ir todėl jį galima lai­kyti tam tikra elektroninio pašto forma. Svarbu tai kad vyksta tiesioginis tai pa­čiai ar skirtingoms kompanijoms priklausančių kompiuterių bendravimas, pa­keičiantis tradicinį bendravimą popieriniais dokumentais, tokiais, kaip sąskai­tos, įsakymai t.t. Elektroninis apsikeitimas duomenimis plačiai naudojamas maž­meninėje prekyboje. Nėra abejonių, kad elektroninis duomenų apdorojimas plė­sis, nors iškyla skirtingų kompiuterių suderinamumo problema. Komunikacijos sistemų tikslas yra užtikrinti komunikacinio proceso organi­zacijoje efektyvumą ir rezultatyvumą. Elektroninės komunikacijos sistemos pa­deda darbuotojams dirbti kartu keičiantis ir dalinantis informacija įvairiomis for­momis. Šiuolaikinės komunikacijos galimybės pakeitė daugelį sveikatos apsaugos veiklos operacijų atlikimo būdų suteikiant galimybę daugelį dalykų atlikti per atstumą. Šias priemones galima suklasifikuoti į keturias pagrindines grupes. • Telekonferencinės sistemos sudaro galimybę vykdyti tuo pačiu metu skir­tingose vietose vykstančius darbo posėdžius. • Pranešimų sistemos sudaro galimybę perduoti tam tikras žinutes arba pra­nešimus tam tikriems asmenims arba asmenų grupėms. • Grupinio darbo sistemos (group-ware systems) prasidėjo nuo pranešimų perdavimo, tačiau išsivystė į dokumentų pasiekimo užtikrinimą bei koman­dinio darbo eigos kontrolę. • IT sveikatos apsaugos sistemos remia žinių dalinimas darbo procese. Šis komu­nikacijos sistemų tipas labai skiriasi nuo aukščiau išvardintų, kurių tiks­las yra užtikrinti informacijos pasiekiamumą bei ryšių, komunikavimo re­aliame laike galimybę. Šiuolaikinėse sveikatos apsaugos įstaigose darbuotojų žinios yra vienas svarbiausių organizacijos turtų. Tai apima unikalius tyrimo meto­dus bei kompetencijas, kurios konkurencinėje kovoje yra žymiai svarbes­nės nei materialus turtas. 2.3.Sveikatos apsaugos licencijų registras Pažangi IT sveikatos apsaugos patirtis buvo kaupiama, analizuojama. Taip buvo kuriami standartai, koncepci­jos, metodikos. 1. 1950-1974 m. buvo sukurtas sveikatos paslaugų pla­navimo standartas MRP 0/MRP I (Material Require-ment Planning). 2. 1975-1985 m. buvo sukurtas pacientų aptarnavimo pa­jėgumų planavimo standartas MRP II/MRP+ (Manu-facturing Resource Planning). 3. 1986-1996 m, sukurta sveikatos apsaugos įstaigos išteklių planavi­mo koncepcija ir standartas ERP/Extended ERP (ERP-Enterprice Resource Planning). 4. 1997—2000 m. atsižvelgiant į klientų ir rinkos porei­kius, sukurta sveikatos apsaugos įstaigos išteklių planavimo koncepcija CSRP (Customer synchronized resource planning). MRP standartas nustatė gamybines žaidimo taisyk­les rinkoje. Laipsniškai gamintojams pripildžius rinką produktų, teko keisti žaidimo taisykles. Pradėtas nau­doti naujas sveikatos apsaugos Sveikatos apsaugos modelis ERP. Sveikatos apsaugos mode­lių efektyvumą rodo pavyzdys: 1994 m. JAV iš 60 000 sveikatos apsaugos įstaigų 48 000 naudojo MRP/ERP mode­lius. Tai reiškė, kad sėkmingos konkurencijos metodai rasti. Vėliau sveikatos apsaugos Sveikatos apsaugos informacines sistemas im­ta vadinti standartų pavadinimais. Taip atsirado MRP/ ERP informacinės sistemos. Tačiau jeigu daugelis naudoja vienas ir tas pačias taisykles, tai nugalėtojams reikia naujų žaidimų ir tai­syklių. Lyderiai išplėtė žaidimo taisykles ir įtraukė naują žaidėją-klientą. Tai tapo CSRP koncepcijos pagrindu ir pagrindiniu naujos sistemos privalumu. CSRP sistemos leido akimirksniu reaguoti į rinkos pasikeitimus. To ne­galėjo užtikrinti ERP sistemos, kurios buvo orientuotos tik į vidinius sveikatos apsaugos įstaigos procesus. CSRP koncepcija atsirado integravus į ERP infor­macinę sistemą santykių su klientais Sveikatos apsaugos progra­minius modulius (CRM, Call Center}. Taip sveikatos apsaugos įstaigos val­dymas tapo sinchronizuotas su klientų veiksmais ir po­reikiais. CRM (Customer Relationship Management) — nau­ja sveikatos apsaugos plėtojimo strategija. Jos prioritetas yra maksi­malus Idiento poreikių patenkinimas. Tai pasiekiama asmeniniu ir dėmesingu klientų aptarnavimu. Dideles konkurencijos sąlygomis tai yra svarbiausias kliento mo­tyvas dirbti su Jūsų kompanija. 2.4.Sveikatos apsaugos licencijavimo administravimo sistemų diegimo aplinka Lietuvoje užsitęsęs visuotinės pertvarkos pro­cesas įgauna iškreiptas formas. Šis patologi­nis virsmas atsispindi šalies ūkyje, pramonė­je, švietime, kultūroje, moksle ir, svarbiau­sia, žmonių mąstysenoje. Teisingą šalies po­litikos formavimo suvokimą iki šiol stabdo giliai (tikriausiai net pasąmonės giluminiuo­se sluoksniuose) įsišakniją ir dar sovietiniu metu susiformavę žalingi mąstymo bei veik­los stereotipai, kurie labai apsunkina piliečių informacinė sistema kūrybinio potencialo atsiskleidimą bei kokybišką integraciją į pasaulinę, aukš­tai išvystytų šalių bendruomenę. Kasdienia­me gyvenime daug problemų kyla ir dėl ele­mentarių doro vinių-etikos normų nesilaiky­mo. Šis procesas vyksta kur kas ilgiau nei mes tikėjomės, o svarbiausia, kad neatrodo, jog artimiausiu metu šioje ypatingos svarbos sri­tyje įvyktų žymesni pokyčiai. Viena iš labai svarbių sričių, kur reikia pirmiausia įveikti mąstymo ir etikos nebran­dumo kompleksus, siekiant aiškių ir raciona­lių nacionalinių tikslų, yra ūkio gaivinimas, jo konkurencingumo kėlimas, paremtas moks­lu ir moderniausiomis technologijomis. Mokslo ir aukštųjų technologijų plėtra turėtų būti suvokiama kaip svarbi prielaida, kuriant Lie­tuvoje modernią visuomenę. Vertinant mokslo ir aukštųjų technologijų plėtros svarbą, ga­lima teigti, kad esminiais visuomenės moder­nizavimo kriterijais yra laikytini tie, kurie iš­reiškia informacinė sistema didesnes žmonių teisių ir laisvės įgyvendinimo galimybes, grindžiamas moks­lo ir technikos pažangos spartinimu, o taip pat tobulesniu socialinio-politinio bei ekono­minio gyvenimo technologijų kūrimu ir panaudojimu (Melnikas, 2000). Valstybės prioritetus rodo bendrojo vi­daus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienai ar kitai veiklos sričiai. BVP dalis, skiriama stu­dijoms ir mokslui, didžiausia užfiksuota 1998 m. (l, 25%), o mažiausia-2000 m. (1,05%). Aukštasis mokslas ir tyrimai taps valstybės prioritetu, jei bus siekiama ES standartų, t.y. apie 2% BVP (Kaminskas, 2000). SAIS dėlto mokslui Lietuvoje tenka tik 0,4 % BVP dalis. Tai yra beveik 5 kartus mažiau už Europos Sąjungos šalių BVP vidurki (Jis sudaro apie 2 %). Šis rodiklis yra vienas iš mažiausių Europoje. Vyksta "protų nutekėjimas", mokslo strategijos vizijos siekiai yra blaškomi įvairių interesų grupių, bendra vi­zija sunkiai formuojasi (Makariūnas, 2000). Tuo tarpu moksliniai tyrimai daro esminę įta­ką šalies raidai tik tada, jeigu jiems valstybė skiria ne mažiau l %BVP (Kaulakys, 2000). Lietuva, moksliniams tyrimams ir technolo­ginei plėtrai skirdama tik 0,5 % BVP, pagal šį rodiklį, kuris rodo šalies moderniškumą ir perspektyvumą, yra viena iš paskutiniųjų tarp valstybių, pretenduojančių į ES: ji daugiau kaip 3 kartus atsilieka nuo Slovėnijos (l ,7 %) ir 2 kartus nuo Čekijos bei kitų valstybių. Tuo tarpu Vakarų šalyse didžioji dalis biudžetinio finansavimo tenka fundamentaliesiems moks­liniams tyrimams (mokslo bazei). Daugelyje valstybių tam skiriama apie 0,5-0,8% BVP ir pastaraisiais metais ši dalis sparčiai didėja. Rusija 2000 m. mokslo biudžetą padidino 40%, Indija 30% ir iki 2005 m. ji planuoja savo BVP padidinti iki 2%, Tuo tarpu Lietu­voje fundamentaliems tyrimams skiriama tik apie 0,2% BVP ir dar tebekovojama su "per dideliu " mokslo potencialu (Kaulakys, 2000). Turbūt jau atėjo laikas su atsakomy­bė kelti gyvybiškai svarbius klausimus. Ar Lietuva pasirengusi tarptautinei konkurenci­jai? Ar daroma, kad atlaikytume kitų šalių konkurencijos spaudimą? Manau, kad, kurdami realiai įgyvendinamas strategijas bei projektus, pirma turime panaudoti be­veik vienintelius atnaujinamus nematerialiuo­sius Lietuvos resursus - naujausias žinias, etiką, racionalų bei logišką mastymą, t.y. "žmogiškąjį veiksnį" bei fundamentaliąsias ir taikomąsias žinias. Daugelis mąstančių žmonių jautriai rea­guoja į tai, kad mūsų šalis dar iki šiol neturi kadaise puoselėtos išlaisvintos Lietuvos rai­dos (sveikatos apsauga, ūkio, mokslo, švietimo, žemės ūkio, kul­tūros ir t.t.) vizijos, kurioje deramą vietą už­imtų mokslo ir technologijų plėtra, kaip šios vizijos įgyvendinimo apsprendžiantysis in­strumentas. Gyvybiškai svarbiu dalyku tam­pa neatidėliotinas apibrėžtumas nacionalinę reikšmę turinčių pagrindinių tikslų, kurių siekia Lietuva. Ar nesijaučia iš mūsų valstybės vadovų ir partijų veikėjų praėjusių laikų Maskvos centralizuoto Sveikatos apsaugos nostal­gijos sindromas, kai nereikėdavo atsakingai galvoti, o tik kuo skubiau vykdyti tai, kas aukštesniuose sveikatos apsaugos lygiuose buvo nu­spręsta. Manau, kad iki šiol dar nebuvo tinka­mo šiuolaikinio šalies lyderio, kuris, tinka­mai įvertinęs esamus žmogiškuosius ir kitus materialinius-finansinius, techninius, techno­loginius resursus, parinkęs priemones ir me­todus, būtų vieningai sutelkęs pažangiausius ir labiausiai Lietuvai atsidavusius protus moksliškai pagrįstos šalies vizijos sudarymui ir šios vizijos (pagrindinio strateginio tikslo) įgyvendinimui. Be to, sistemiškai apibendri­nęs gautą informaciją, atsakingai ir logiškai apmąstęs būtų nurodęs perspektyviausią ke­lią žmonių sutelktomis bendromis pa­stangomis kryptingai įveikti susidariusią su­dėtingą padėtį valstybėje. Šimtmetinė Lietu­vos istorijos patirtis rodo, kad mes nesame tokie nepilnaverčiai ir bejėgiai. Kai reikėda­vo išmintingai spręsti ir žūtbūt kovoti su daug didesniais pavojais ir sunkumais, dažniausiai laimėdavome. Beje, tokiais atvejais lemiamą įtaką visada turėjo išmintingas, visapusiškai (ypač dvasiškai) stiprus bei neabejotinai Lie­tuvos interesams atsidavęs lyderis, kuris ge­bėdavo sukaupti visą šalies potencialą, visus piliečius iškelto tikslo pasiekimui. Tikriausiai nereikėtų manyti, kad šalies gerbūvio kė­limu geriau už mus pačius pasirūpins kitų ša­lių atstovai. Reikėtų, kad greta būtinų pastan­gų, siekiant tinkamai ir garbingai įsilieti [Eu­ropos Sąjungą, artimiausi mūsų tikslai visų pirma būtų susiję su šalies ekonomikos, ga­mybos, eksporto, mokslo, švietimo, kultūros vystymu, naujų darbo vietų sukūrimu ir, svar­biausia, naujo tipo vadovų ir visų žmonių pilietinio brandinimo ir naujo mąstymo ugdy­mu. Savo valstybėje mes turime raciona­liai tvarkytis ir jaustis tikrais šeimininkais. visuotinai susitelkę ir kryptingai veikdami pasieksime ne tiktai didelių laimėjimų, bet mus labiau gerbs ir kitų šalių atstovai. Todėl kasdienio šalies ir sveikatos apsaugos įstaigų Sveikatos apsaugos prak­tikoje bei modernaus mąstymo ugdymo pro­cese reikėtų ypatingą priori tetą suteikti doroviniam-etiniam ugdymui bei socialinės atsakomybės didinimui, gerai apmąstytam vady­bos naujovių diegimui. Kaip rodo kasdieninis gyvenimas, dėl ne-toliaregės ir nelogiškos Sveikatos apsaugos politikos ir jos pasekmės-silpnos ekonomikos -menkai finansuojama kultūra, mokslas, švietimas, sveikatos apsauga. Intensyvėjantis visuome­nės nuskurdinimas tiek fizine, tiek intelektu­aline ir dvasine prasme ir toliau sparčiai sil­pnina šalies ekonomiką ir į neviltį stumia ne­mažą dalį jos piliečių. Galų gale visa tai veda prie šalies stabilumo, kultūrinio klestėjimo ir socialinio gerbūvio, piliečių pasitikėjimo sa­vo valstybe praradimo Todėl būtina kuo grei­čiau ir konkrečiau apibrėžti šalies raidos tiks­lus, rasti priemones ir metodus lems pasiekti, suformuojant visų gyventojų sluoksniams suprantamą šalies raidos misiją, kurios galuti­nis tikslas - užtikrinti valstybės konkurencinį pajėgumą, žymiai pagerinant piliečių darbinį užimtumą bei jų gyvenimo kokybe,. Norint pasiekti šiuos ekstraordinarinius uždavinius būtina remtis moderniausiu va­dybos mokslu, atsižvelgti į mūsų šalies socialinius -kultūrinius ypatumus, dabartinį žmo­nių mentalitetą, kultūrines-etines tradicijas, mokslo ir technologijų, inovacijų, tyrimų eksperimentinę plėtrą. Šiuo atžvilgiu yra labai svarbus mokslininku ir valdžios glaudus ben­dradarbiavimas, sprendžiant aktualiausius valstybės ir sveikatos apsaugos įstaigų Sveikatos apsaugos uždavinius (Zakarevičius, 1998). Tikslingesniam ir racionalesniam svarbių valstybinių tikslų siekimui pirmiausia būtina identifikuoti kiekybinius ir kokybinius rodik­lius, kad vėliau objektyviai įvertintumėme ša­lies žemės ūkio, pramonės, mokslo ir technologijų padėtį, problemas bei perspektyvas. Rei­kėtų ne tik ieškoti atsakymų į labai svarbius klausimus, analizuojant JAV, Kanados, bei Vakarų Europos šalių socialinio-ekonominio vys­tymosi patirtį, bet ir atidžiau patyrinėti ir Toli­mųjų Rytų šalių ūkio teigiamus konkurencin­gumo atvejus. Šiuo aspektu galėtų pasitarnau­ti Japonijos ir kitų Azijos šalių patirtis. Jos, kaip ir Lietuva, neturi didelių gamtinių ištek­lių, be to, jos, panašiai kaip ir Lietuva, susiejo savo nacionalines valiutas su JAV doleriu, ir jose taip gana pigi darbo jėga. Tačiau dauge­liui iš Azijos šalių per gana trumpą laiką pavyko sukurti konkurencingas ūkio šakas bei pa­siekti spartų ekonomikos augimą. Puikūs kon­kurenciniai pranašumai buvo pasiekti kūrybiš­kai suderinant (integruojant) gilias šaknis tu­rinčias savo šalies kultūrines-religines verty­bes bei tradicijas, dabartinį žmonių mentalite­tą su Vakarų pasaulio moderniausiomis tech­nologijomis ir, svarbiausia, efektyviausia va­dyba. Kaip jau ne kartą parodė mūsų gyvenimo praktika, labai svarbu parinkti konkretiems tikslams realizuoti adekvačias ir pasaulyje patikrintas įgyvendinimo priemones. Pasaulyje žinoma daug pripažintų ir patikrintų efekty­vių priemonių bei metodų, tačiau jų Lietuvoj e netaikome, o apie daugelį iš jų net neturime pakankamos informacijos. Be to, kai kurie akivaizdūs Lietuvos mokslininkų pasiūlymai, atskleidžiantys naują ekonominį ir vadybinį potencialą nėra taikomi dėl valdininkų neat­sakingo požiūrio į mokslo rezultatų diegimą ir jų ribotos vadybinės kompetencijos, žemo etikos bei pilietinio brandumo lygio. Todėl labai svarbu, kad modernios vady­binės nuostatos būtų praktiškai įgyvendina­mos, laikantis nuoseklios ir tęstinės politikos. Tam būtina numatyti specialias priemones, jų įgyvendinimo etapus, garantuojant jų nenu­trūkstamumą bei tęstinumą. Svarbu įvertinti tai, kad be daugelio politinių jėgų konsolidavimosi, institucijų, ministerijų bendradarbiavimo, aiškios politinės valios, ir ryžto, užsie­nio pagalbos, to padaryti bus neįmanoma. Tokiu būdu pasaulio globalizacijos raida objektyviai apsprendžia sąlygas, kad Lietu­vai būtina sukurti naują, tarptautiniu mastu integruotą, konkurencingą bei socialiai orien­tuotą ekonomiką. Galinta nurodyti ne vieną šio atsilikimo priežastį (Krukauskas, 2000): • dažnas prioritetų ir valdžių pasikeitimas; • privataus sveikatos apsaugos nepakankamas dalyva­vimas kuriant informacinę SAISuomenę; • politinių partijų, vyriausybės nedėme­singumas informacinės SAISuomenės kūrimui ar net svarbos neįvertinimas. Tuo tarpu Europos vienijimosi procesas yra glaudžiai susijęs su globalios informaci­nės SAISuomenės kūrimu. Tokios SAISuomenės koncepcija buvo suformuota 1994 metais. 1995 m. ir 1996 m. įvyko Europos Sąjungos ir Vidurio Europos Šalių informacinės SAISuo­menės forumai, numatę pagrindines gaires Europos kelyje į informacinę visuomenę. Juose dalyvavo ir Lietuvos atstovai. Galima skirti kelis pagrindinius šio proceso bruožus (Brazaitienė, 2000): • naujos duomenų rinkimo ir apdorojimo paslaugos atsiradimas, • techniškai įgyvendinamas ir supapras­tintas duomenų perdavimas; • keitimasis duomenimis; • informacijos duomenys, kuriais gali pro­duktyviai naudotis įvairūs jos vartotojai; • informacija pasiekiamumas ne tik sveikatos apsaugos ir mokslo, bet ir socialinės sferos; • perėjimas nuo žinių prie žinojimo; • perėjimas nuo žinojimo prie racionalių veiksmų įvairiose žmogaus veiklos srityse. Kaip bebūtų, objektyviai apspręsta ir ne­išvengiama pasaulio informacinės SAISuome­nės plėtros tendencija teigiama linkme pakeis ir mūsų gyvenimą. Informacinė SAISuomenė pakeis mokymosi ir darbo, kūrybos, poilsio, viešųjų paslaugų suteikimo bei komercijos sąlygas (Tamulevičius, 2000). Atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų pragmatizmą, tikslinga informacijos plėtrą transformuoti į naujos(tinklinės)ekonomikos kūrimą. Nau­jos ekonomikos privalumai: naujos komerci­nės sąlygos; užimtumo problemų sprendimas; ekonomikos augimas; socialinių garantijų di­dėjimas; naujos eksporto galimybės; konku­rencingumo padidėjimas (Tamulevičius, 2000). Naudojantis informacijos technologijomis galima greitai rasti po SAISą pasaulį pasklidu­sią informaciją, analizuoti situacijas, suma­žinti darbą laiko ciklus, pateikti naujus pro­duktus greičiau negu tradiciniais būdais tai daro konkurentai. Galima per kelias minutes tvarkyti pardavimo-pirkimo reikalus, kaupti žinias, statistiką apie kiekvieną produktą bet kuriame pasaulio taške. Atsiveria galimybės lanksčiai prisitaikyti prie varto tojų reikalavi­mų, kaupti jų pastabas, nusiskundimus, ne­delsiant perduoti varto tojų pageidavimus ga­mintojams ir paslaugų tiekėjams. 2.5.Licencijavimas kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimas Sveikatos priežiūros kokybės užtikri­nimo programa pagrįsta plačiu sisteminiu požiūriu į sveikatos priežiūros kokybę, ją su­prantant kaip daugialypę sąvoką, apimančią tokius aspektus, kaip techninė kompetencija, prieinamumas prie paslaugos, paslaugos veiksmingumas, rezultatyvumas, tęstinumas, saugumas ir kt. Tokia kokybės sąvoka apjungia įvairių sveikatos priežiūros kokybe suinteresuotų grupių kokybės supratimą. Tokios grupės yra: • pacientai, kaip sveikatos priežiūros pa­slaugų gavėjai ir tiesioginiai vartotojai; • sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, kurie dažniausiai dirba ne kaip indi­vidualūs darbuotojai, bet įstaigoje, kuri turi vadovybę ir kokybės užtikrinimo sistemą; • finansuojančios institucijos, kurios mo­ka už paslaugas; • sveikatos politika, kuri nustato pagrin­dinę organizacinę ir finansinę sveikatos priežiūros struktūrą, o taip pat nustato taisykles sveikatos priežiūros kokybei užtikrinti; • sveikatos priežiūros teikėjų bendrus interesus atstovaujančios institucijos -mokymo įstaigos, specialistų profesinės ir mokslinės organizacijos; • pacientų bendrus interesus atstovau­jančios institucijos - pacientų giminės, asociacijos, draugijos ir kt. Visos šios grupės turi interesus užtik­rinant kokybę, kurie tam tikrose vietose gali būti visiškai panašūs, bet daugeliu atvejų taip pat ir skirtingi, ir ne visada tiksliai derinasi vieni su kitais. Todėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas yra platus, sisteminis procesas, protingai apjungiantis visus svei­katos priežiūros kokybės aspektus, kurie yra svarbūs visiems ta kokybe suinteresuotiems šio proceso dalyviams. Tokiu būdu sveikatos priežiūros kokybė apima ir sveikatos prie­žiūros sistemos kokybę, ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Sveikatos priežiūros kokybės užtikri­nimo programa siekiama pagerinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, racio­naliai paskirstant ir naudojant sveikatos prie­žiūrai skirtus išteklius. Galutinis tikslas -ge­ros kokybės sveikatos priežiūra, kuri atitinka nurodytus reikalavimus ir pagal dabartines žinias bei turimus išteklius tenkina paciento lūkesčius dėl sveikatos ir gerovės, taip pat yra maksimaliai naudinga ir minimaliai žalinga. Šio tikslo bus siekiama, įgyvendinant artimesnius tikslus: 1. Tobulinti teisinę sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo bazę; 2. Parengti ir patvirtinti nacionalinę sveikatos priežiūros kokybės politikos koncepciją ir apibrėžti kokybės vadybos strategiją. Lietuvoje sveikatos priežiūrą reglamen­tuoja eilė įstatymų ir kitų teisės aktų: Sveikatos sistemos įstatymas reikalauja, kad būtų užtikrintas sveikatos priežiūros pri­einamumas, priimtinumas ir tinkamumas, kad būtų naudojamos tik aprobuotos medicinos technologijos, taip pat numato kontrolę vyk­dančias įstaigas, jų funkcijas, lokalaus medi­cinos audito vykdymą ir kitų sveikatos prie­žiūros kokybę užtikrinančių priemonių įgy­vendinimą. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, jos valstybinio reguliavimo principus, jų struktūros, licenzijavimo ir akreditavimo rei­kalavimus bei kitas kontrolės priemones, val­dymo ir finansavimo ypatumus, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius. 3. Rengti sveikatos priežiūros veiklos reikalavimus (standartus) su matuo­jamais kokybės vertinimo rodikliais; 4. Diegti kokybės vadybos sistemas sveikatos priežiūros įstaigose; 5. Sukurti informacines sistemas ir duo­menų bazę, reikalingą sveikatos priežiū­ros kokybei užtikrinti; 6. Stiprinti visuomenės dalyvavimą., spren­džiant sveikatos priežiūros kokybės gerinimo klausimus, akcentuojant pa­ciento kaip pagrindinio sveikatos prie­žiūros paslaugų vartotojo vaidmenį. Šiems tikslams įgyvendinti programoje numatytas platus priemonių diapazonas, apimantis reikalingus sveikatos priežiūros sistemos struktūros bei finansavimo pakeiti­mus, kurie užtikrintų, kad visi šalies gyventojų sluoksniai vienodai gautų reikalingas ir tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas, apsaugant nuo nereikalingų ir netinkamų pa­slaugų naudojimo, bei priemones, tiesiogiai užtikrinančias sveikatos priežiūros įstaigose teikiamų paslaugų kokybę. Gydytojo medicinos praktikos įstaty­mas apibrėžia reikalavimus medicinos profe­sionalų veiklos, t.y. medicinos praktikos ko­kybei užtikrinti. Pacientų teisių ir žalos sveikatai at­lyginimo įstatymas nustato pacientų teises ir pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo bei kompensavimo tvarką. Tačiau šie ir kiti sveikatos priežiūros valdymą ir finansavimą reglamentuojantys įstatymai bei poįstatyminiai aktai sudaro teisinius ribojimus sveikatos priežiūros įstai­goms imtis veiklos, teikiamų paslaugų koky­bei užtikrinti ir gerinti. Dažnai šalies sveikatos sistemos aktai nesuderinti ar net prieštarauja vienas kitam, todėl reikia tobulinti teisinę ba­zę, kuri sudarytų sveikatos priežiūros kokybės savireguliavimo galimybę. Programoje numatyta atlikti Lietuvoje galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūra,, analizę, juos palyginti su Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuo­jančiais sveikatos priežiūros kokybės užtikri­nimą. Remiantis šia analize, bus patobulinti ar parengti nauji teisės aktai, orientuoti į svei­katos priežiūros kokybę, ypatingą dėmesį ski­riant pacientų teisėms užtikrinti ir siekiant, kad Siekiant, kad sveikatos priežiūros ko­kybės užtikrinimas taptų šalies sveikatos priežiūros prioritetu, PSO siūlo šalims priimti nacionalinę sveikatos priežiūros kokybės po­litiką, kuri sudarytų sveikatos priežiūros po­litikos dalį. Lietuvoje nėra priimtos ir doku­mentais įtvirtintos nacionalinės sveikatos prie­žiūros kokybės politikos ir strategijos, kuri kokybės tobulinimą pripažintų kaip dinaminį procesą, skatinantį nuolatinį sveikatos prie­žiūros rezultatų gerinimą. Tik į galutinio svei­katos rezultato pagerinimą orientuota svei­katos priežiūra gali būti ekonomiškai efektyvi ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę bei pacientų pasitenkinimą.. 1998 07 02 LR Seimo nutarimu Nr.VIII-833 patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje teigiama, kad sveikatos reforma yra orientuota į paslaugų kokybę ir kokybės gerinimas sudaro vieną iš artimųjų ir tolimųjų sveikatos apsaugos reformos užda­vinių, tačiau nėra kalbama apie tai, kaip tas bus pasiekta, nėra nustatytos atsakomybės už kokybės gerinimą įvairiuose sveikatos prie- Kokybė yra santykinis terminas - tai santykis tarp nustatytų idealų ir faktinės veik­los, t.y. santykis tarp idealios įsivaizduojamos veiklos ir faktinio tos veiklos įgyvendinimo. Šiam santykiui nustatyti reikia apibrėžti ar nustatyti idealus ir aprašyti ar matuoti faktinę veiklą. Taigi sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas apjungia du skirtingus vienas kitą papildančius procesus - kokybės vertinimą ir sveikatos priežiūra būtų orientuota į pacientų poreikių ir lūkesčių tenkinimą. Tai teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros pa­slaugų struktūrą, sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo tvarką, grindžiamą teikiamų paslaugų kokybe, kokybės gerinimo veiklos finansavimo tvarką, įvairių techninių standar­tų ir sveikatos priežiūros metodikų rengimą irkt. žiūros organizavimo lygiuose ir tarp įvairių sveikatos priežiūros dalyvių. Vykdant sveikatos priežiūros kokybės programą, medicinos visuomenė privalo pa­rengti ir apsvarstyti nacionalinės sveikatos priežiūros kokybės politikos dokumentą, kuris apibrėžtų sveikatos priežiūros kokybės kon­cepciją, su kokybe susijusią terminiją tam, kad visi sveikatos priežiūros dalyviai vienodai suprastų, ką reiškia kokybė sveikatos prie­žiūroje, kokiais metodais ji vertinama ir ge­rinama. Šis dokumentas turėtų aiškiai nustatyti jungtinius veiksmus sveikatos priežiūros kokybei užtikrinti, aiškiai paskirstant atsa­komybes pačioje sveikatos priežiūros siste­moje: nacionaliniame ir vietiniame lygmenyje, tarp sveikatos priežiūros teikėjų bei jų pro­fesinių asociacijų ir kitų suinteresuotų grupių. Toks sveikatos priežiūros kokybės politikos dokumentas skatins sveikatos priežiūros įstaigas nuolat gerinti teikiamų paslaugų ko­kybę, su juo bus supažindinta visuomenė. Be kokybės vertinimo neįmanomas kokybės gerinimas, o kokybės vertinimas be tolimesnio gerinimo yra betiks­lis. Kokybės vertinimas turi tikslą nustatyti, kiek vykdoma veikla faktiškai atitinka lau­kiamą idealią įsivaizduojamą veiklą. Tam turi būti nustatyti ir apibrėžti veiklos idealai kaip kriterijai, veiklos rekomendacijos, kuriuos bū­tų galima matuoti, panaudojant atitinkamus matavimo metodus per rodiklius, standartus ir pan. Tik tokiu būdu matuojant galima įver­tinti faktinę veiklą ir ją palyginti su įsivaiz­duojamu idealu. Programoje numatyta parengti ir patvir­tinti trūkstamus kriterijus, standartus bei ro­diklius sveikatos priežiūros kokybei vertinti, ypatingai sveikatos rezultatų rodiklius, kurių reguliarus sekimas ir vertinimas turėtų suda­ryti sveikatos priežiūros kasdienės veiklos dalį. Tokie rodikliai bus naudojami vertinti sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas pa­slaugas, licenzijuojant ir akreditaojant įstai­gas, sudarant sutartis su sveikatos priežiūros 1997 metais Valstybinė medicinos audito inspekcija atliko Lietuvos asmens svei­katos priežiūros įstaigų apklausą, panaudojant specialias anketas, kurios tikslas buvo nu­statyti kokybės užtikrinimo padėtį asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Apklausos duomenys parodė, kad įstaigose vykdoma kokybės užtikrinimo veikla yra orientuota į medicinos profesionalų darbo kokybės už­tikrinimą bei medicininės dokumentacijos pildymą, tvarkymą ir saugojimą, bet mažai dėmesio skiriama kokybės valdymui. įstai­goms trūksta sisteminio požiūrio į kokybės užtikrinimą. Kai kuriose asmens sveikatos priežiūros įstaigose buvo stengiamasi įdiegti kokybės užtikrinimo sistemas ar jų elementus, tačiau nebuvo nė vienos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios išplėtotą ir efek­tyvią kokybės valdymo sistemą. Iki šiol trūksta žinių apie kokybės vadybą bei kokybės gerinimo metodikas ir sveikatos priežiūros įstaigų vadovams, ir me­dicinos profesionalams. 1998 m. gruodžio mėnesį Valstybinė medicinos audito inspek­cija atliko sveikatos priežiūros įstaigų vadovų, apskričių ir savivaldybių gydytojų bei kitų medicinos specialistų apklausą, kuri parodė, kad tik 10% medicinos darbuotojų mano turį pakankamai žinių kokybės vadybos srityje. Todėl programoje numatyta nemažai paslaugų pirkėjais (ligonių kasomis), vykdant sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimą, atliekant įstaigų teikiamų paslaugų kokybės kontrolę. Šie moksliškai įrodyti ir praktiniu patyrimu pagrįsti rezultatų rodikliai apims įvairius sveikatos priežiūros aspektus (svei­katos stiprinimą, ligų prevenciją, gydymą ir reabilitaciją) ir bus naudojami licencijavimo aspektų santykinei vertei palyginti, planuojant ir val­dant sveikatos priežiūrą. Tokie kokybės rodikliai leis palyginti įvairių įstaigų teikiamas paslaugas, jas gerinti ir identifikuoti geros praktikos pavyzdžius. Priemonių kokybės vadybos mokymui, pa­rengiant kokybės vadybos profesinio tobu­linimo programas sveikatos priežiūros vady­bininkams ir specialistams rengti aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose bei jų podip­lominiam mokymui; organizuojant kokybės vadybos praktinio mokymo kursus sveikatos priežiūros įstaigų vadovams, specialistams, lokalaus audito grupės nariams; rengiant me­todinę medžiagą kursams ir praktiniam ko­kybės vadybos sistemų diegimui sveikatos priežiūros įstaigose. Taip pat numatyta svei­katos priežiūros įstaigoms teikti metodinę pagalbą kokybės vadybos klausimais, tuo tiks­lu steigiant metodinį-konsultacinį centrą, kuris kauptų medžiagą sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo klausimais ir padėtų gydymo įstaigoms pasidalinti praktine pa­tirtimi. Šis darbas fragmentiškai jau pradėtas vykdyti: pravesta keletas kursų įstaigų va­dovams bei lokalaus audito grupės nariams, parengtas pavyzdinis kokybės vadovas svei­katos priežiūros įstaigoms pagal LST ISO 9002 kokybės sistemų standartą., keliose svei­katos priežiūros įstaigose įdiegtos kokybės vadybos sistemos, rengiamos rekomendacijos kokybės vadybos sistemoms diegti pagal LST ISO standartus, sveikatos priežiūros kokybės klausimai akcentuojami įvairiose medicinos specialistų konferencijose 2.6.Licencijavimas ir informacinės sistemos ir duomenų bazės Vykdant sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo veiklą, būtina nuolat rinkti tiks­lius, svarbius ir savalaikius duomenis apie atskirų sveikatos priežiūros įstaigų, jų skyrių veiklą bei tos veiklos rezultatus, o taip pat duomenis apie sveikatos priežiūros rezultatus šalies mastu. Lietuvoje trūksta bendrosios informacinės duomenų bazės atskirose svei­katos priežiūros įstaigose ir šalies mastu, kurią būtų galima efektyviai naudoti sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti. Be tokios duomenų bazės nėra galimybės identifikuoti geros praktikos pavyzdžius, kurie skatintų kitus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus gerinti savo paslaugų kokybę, nustatyti ko­kybės gerinimo užduotis bei kokybės ro­diklius. Todėl programoje yra numatyta sukurti bendrąsias informacines sistemas, kurios už­tikrintų, kad duomenų rinkimas ir kaupimas sudarytų sudėtinę ir būtiną kasdieninės svei­katos priežiūros veiklos dalį. Tam bus su­darytas bazinis minimalus duomenų rinkinys, leidžiantis sistemingai rinkti duomenis pagal rezultatų rodiklius skirtingoms medicinos specialybėms. Tokius duomenis bus galima lyginti ir naudoti keičiantis informacija, taip išaiškinant pažangias praktikas. Vienu iš programos tikslų yra numatyta stiprinti visuomenės dalyvavimą, spren­džiant sveikatos priežiūros kokybės gerinimo klausimus, akcentuojant paciento, kaip pa­grindinio sveikatos priežiūros paslaugų var­totojo, vaidmenį. Sveikatos priežiūros reforma turi būti skirta gyventojų poreikiams, jų lūkesčiams tenkinti, ji turi užtikrinti, kad gyventojų balsas ir pasirinkimas turėtų lemia­mos įtakos sveikatos priežiūros planavimo ir teikimo būdui. Numatyta sustiprinti visuome­nės dalyvavimą sveikatos reformos procese, skatinant savivaldybių bendruomenių tarybų, visuomeninių pacientų organizacijų akty­vumą, vykdant nuolatines pacientų apklausas apie jų patirtį sveikatos priežiūros įstaigose, nuolat skelbiant informaciją apie pacientų teises, užtikrinant jų galimybes laiku ir jiems tinkamoje vietoje gauti sveikatos priežiūros paslaugas, steigiant pacientų teisių gynimo institucijas savivaldybėse ir pan. Tuo pat metu numatoma formuoti naują medicinos dar­buotojų požiūrį į pacientą, kaip pagrindinį sveikatos priežiūros paslaugų vartotoją ir kaip lygiateisį sveikatos priežiūros proceso dalyvį, priimantį sprendimus savo sveikatos ir jos priežiūros klausimais, kartu suteikiant gyven­tojams pakankamą informaciją apie jų svei­katos būklę ir galimas gydymo alternatyva bei skatinant gyventojus patiems būti atsa­kingiems už savo sveikatą ir ja rūpintis. Šio tikslo bus integruotai siekiama, vykdant vi­sas kitas programoje numatytas priemones sveikatos priežiūros kokybei užtikrinti. Tikimasi, kad, įgyvendinus Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą, bus galima optimaliai naudoti sveikatos priežiūrai skirtus išteklius, racionaliau planuoti bei restruktūrizuoti sveikatos priežiūros sistemą. Pagerės ir kiti sveikatos priežiūros kokybės aspektai, tokie kaip prieinamumas prie pa­slaugos, paslaugų tęstinumas, ekonominis efektyvumas, pagerės sveikatos priežiūros veiksmingumas, pagalbos savalaikiškumas ir paciento saugumas. Visa tai sudarys realų pagrindą gyventojų sveikatos būklei gerinti. Programos sėkmę lems Vyriausybės ir kitų valstybinių institucijų jai skiriamas dė­mesys ir pakankamas finansavimas bei visų sveikatos sistemos lygių (SAM, sveikatos draudėjų, įstaigų vadovų, medicinos profe­sionalų, ypač medicinos mokslo draugijų ir kitų visuomeninių organizacijų) aktyvus dalyvavimas, gerinant į pacientą orientuotos sveikatos priežiūros kokybę licencijavimą, taip pat pacientų ir visuomenės aktyvumas, sprendžiant su sveikatos priežiūros kokybe susijusius klausimus. 3.Asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo reglamentavimas – praktiniai aspektai 3.1. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimas – bendrosios praktikos srityje 2007 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr.V-156 numato, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės nustato įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijas (toliau – licencijas) išduodančios institucijos įgaliojimus, reikalingus dokumentus licencijai gauti ir ją patikslinti, jų nagrinėjimo tvarką ir terminus, licencijuojamos veiklos sąlygas, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas, licencijos išdavimo, atsisakymo išduoti, licencijos patikslinimo, licencijos dublikato išdavimo, licencijos sustabdymo, panaikinimo ir galiojimo atnaujinimo atvejus ir tvarką, licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarką, licencijų registravimą ir licencijos formą bei rekvizitus.1 Pareiškėjai (juridiniai asmenys, norintys teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir gauti licenciją ) gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavę licenciją. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – įstaiga) – tai juridinis asmuo, įstatymų, licencijavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs licenciją. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui, tačiau jų galiojimas gali būti sustabdytas ar panaikintas. Licencijos išduodamos pareiškėjams, įregistruotiems Lietuvos Respublikoje įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigti juridiniai asmenys ir jų filialai Lietuvos Respublikoje gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavę licenciją licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka. Licencija suteikia teisę pareiškėjui verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos licencijoje nurodomos: 1. pagal asmens sveikatos priežiūros organizavimo lygį (pirminės, antrinės, tretinės); 2. pagal asmens sveikatos priežiūros teikimo būdą (stacionarinės, ambulatorinės); 3. pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus. Licenciją išduodanti institucija – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba): 1. išduoda arba atsisako išduoti licenciją; 2. sustabdo licencijos galiojimą; 3. atnaujina licencijos galiojimą; 4. patikslina licenciją; 5. panaikina licencijos galiojimą; 6. išduoda licencijos dublikatą; 7. vykdo licencijos sąlygų laikymosi priežiūrą. Akreditavimo tarnyba, vykdydama priima sprendimus išduoti arba atsisakyti išduoti licenciją, sustabdyti licencijos galiojimą, atnaujinti licencijos galiojimą, patikslinti licenciją, panaikinti licencijos galiojimą, išduoti licencijos dublikatą, kurie įsigalioja jų priėmimo dieną. Akreditavimo tarnyba sprendimus, nurodytus licencijavimo taisyklių 10 punkte, priima tik įsitikinusi, kad pateikti dokumentai ir duomenys atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995), licencijavimo taisyklių, sveikatos apsaugos ministro įsakymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pateikia Akreditavimo tarnybai sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką ir šiuos dokumentus: 1. pareiškėjo steigimo dokumentų (įregistravimo pažymėjimo, įstatų (nuostatų) kopiją; 2. dokumento, patvirtinančio, kad patalpomis, kuriose bus verčiamasi licencijuota veikla, pareiškėjas naudojasi teisėtai (nuomos, panaudos sutarties, nuosavybės teisės liudijimo) kopiją; 3. patalpų, kuriose planuojama vykdyti licencijuojamą veiklą, išplanavimą, paskirtį, plotą; 4. leidimo-higienos paso vykdomai veiklai (įstaigos ir jos filialų) kopiją; 5. vidaus tvarkos taisyklių (įstaigos ir jos filialų) kopiją; 6. sveikatos priežiūros specialistų, kurie reikalingi numatomoms paslaugoms teikti, profesinių kvalifikacijų sąrašą (įstaigos ir jos filialų); 7. pareiškėjo filialų (padalinių), kurie teiks asmens sveikatos priežiūros paslaugas, sąrašą, kuriame nurodomi jų adresai, telefonų numeriai; 8. medicinos prietaisų, privalomų paraiškoje nurodytai(-oms) paslaugai(-oms) teikti, sąrašą; 9. sutarčių su kitomis įstaigomis, jeigu planuojama pirkti iš jų asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kopiją; 10. įsipareigojimą apsidrausti civiline atsakomybe už pacientams padarytą žalą; 11. kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigti juridiniai asmenys ir jų filialai turi pateikti 1–10 nurodytus dokumentus lietuvių kalba arba išverstus į lietuvių kalbą Europos Sąjungos valstybės narės ir Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos dokumentus, įrodančius, kad juridinis asmuo yra pasirengęs teikti tam tikras asmens sveikatos priežiūros paslaugas; 12. numatomų atlikti procedūrų, užtikrinančių paslaugos(-ų) kokybę, sąrašą(-us): 12.1. vadybinių procedūrų: 12.1.1.medicinos dokumentacijos ir informacinės bazės valdymo pagal veikiančius norminius aktus; 12.1.2. pacientų skundų ir pareiškimų nagrinėjimo; 12.1.3. lokalaus (vidaus) medicininio audito; 12.2. klinikinių procedūrų: 12.2.1. mirčių atvejų nagrinėjimo; 12.2.2. hospitalinės infekcijos kontrolės; 2.3. asmens sveikatos priežiūros paslaugos(-ų) atsižvelgiant į teisės aktus, reglamentuojančius jos(jų) apimtį; 13. dokumentą, patvirtinantį, kad už licencijos išdavimą sumokėta nustatyto dydžio valstybės rinkliava (pateikiama atsiimant licenciją). Visų pareiškėjų, neatsižvelgiant į jų valdymo ir nuosavybės formą, pateikiamos dokumentų kopijos (kiekvienas lapas) turi būti patvirtintos remiantis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus nustatyta tvarka. Dokumentai turi turėti kopijos tikrumo žymą. Ją sudaro žodžiai „Kopija tikra“, dokumento kopijos tikrumą liudijančio įstaigos vadovo ar kito teisės aktu suteiktus įgaliojimus turinčio darbuotojo pareigų pavadinimas, parašas, vardas ir pavardė, data, antspaudas. Jei dokumentas susideda iš kelių lapų, kiekvieno lapo apatinėje dalyje esančiame laisvame plote rašomas žodis „Kopija tikra“ ir pasirašoma, paskutiniame lape rašoma nesutrumpinta kopijos tikrumo žyma. Akreditavimo tarnybai pateikiami dokumentai turi būti pateikiami kartu su lydraščiu („turiniu“), kuriame išvardijami visi dokumentai kartu nurodant kiekvieno iš jų lapų skaičių. Kiekvienas dokumentas, susidedantis iš daugiau kaip vieno lapo, sunumeruojamas atskirai. Pareiškėjas dokumentus licencijai gauti pateikia tiesiogiai arba siunčia paštu ar per kurjerį. Pareiškėjo dokumentus pateikti ir paraišką užpildyti gali pareiškėjo atstovas, turintis teisę atstovauti jam teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendimas išduoti ar patikslinti licenciją priimamas per 30 kalendorinių dienų nuo atitinkamos paraiškos registravimo dienos, jeigu yra pateikti visi reikiami ir tinkamai įforminti dokumentai, nurodyti licencijavimo taisyklių: Jeigu įvertinus pareiškėjo (įstaigos) pateiktus nurodytus dokumentus nustatoma trūkumų ar netikslumų, Akreditavimo tarnyba raštu ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų informuoja pareiškėją (įstaigą) apie nustatytus trūkumus ir terminą, per kurį šie trūkumai turi būti pašalinti. Trūkumų šalinimo terminas negali būti ilgesnis kaip 90 kalendorinių dienų ir yra neįskaitomas į licencijavimo taisyklių 18 punkte nurodytą terminą. Akreditavimo tarnyba turi teisę atsisakyti išduoti licenciją, jeigu: 1. pateikti ne visi licencijavimo taisyklių IV skyriuje nurodyti licencijai gauti reikalingi dokumentai ir pareiškėjas nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti; 2. pateikti netinkamai įforminti licencijavimo taisyklių IV skyriuje nurodyti licencijai gauti reikalingi dokumentai ir pareiškėjas nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti; 3. pateikti neteisingi duomenys ar suklastoti dokumentai ir pareiškėjas nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti; 4. pareiškėjo sveikatos priežiūros veiklos sąlygos neatitinka teisės aktuose nustatytų licencijuojamos veiklos reikalavimų ir pareiškėjas nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti. Akreditavimo tarnyba apie atsisakymą išduoti licenciją per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia registruotą laišką pareiškėjui, nurodydama atsisakymo išduoti licenciją priežastis. Licencija turi būti tikslinama, kai pasikeičia arba siekiama pakeisti bet kokius licencijoje nurodytus duomenis. Įstaiga, norinti patikslinti licenciją, pateikia sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką, informaciją (dokumentus) apie keičiamus duomenis bei dokumentą, patvirtinantį, kad už licencijos patikslinimą sumokėta nustatyto dydžio valstybės rinkliava (pateikiamą atsiimant patikslintą licenciją). Įstaigos pateikti dokumentai licencijai patikslinti nagrinėjami licencijavimo taisyklių V skyriuje nustatytais terminais ir tvarka. Akreditavimo tarnyba turi teisę atsisakyti patikslinti licenciją, jeigu: 1. pateikta ne visa informacija, reikalinga licencijai patikslinti, ir įstaiga nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti; 2. pateikti netinkamai įforminti dokumentai licencijai patikslinti ir įstaiga nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti; 3. pateikti neteisingi duomenys ar suklastoti dokumentai ir įstaiga nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti; 4. pateikti duomenys neatitinka paslaugų teikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų licencijuojamos veiklos reikalavimų ir įstaiga nesilaiko licencijavimo taisyklių 20 punkte nurodytų terminų trūkumams pašalinti. Praradus ar sugadinus licencijos originalą, išduodamas licencijos dublikatas. Įstaiga, norinti gauti licencijos dublikatą, pateikia sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką, nurodydama prašymo priežastį, ir prideda skelbimo viename iš visoje šalyje platinamų dienraščių apie licencijos praradimą kopiją. Įstaiga taip pat turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad už licencijos dublikato išdavimą sumokėta nustatyto dydžio valstybės rinkliava (pateikiama atsiimant licencijos dublikatą). Sprendimas dėl licencijos dublikato išdavimo, įvertinus pateiktus dokumentus, priimamas per 10 darbo dienų nuo licencijavimo taisyklių 30 punkte nurodytų visų dokumentų pateikimo dienos. Jei priimamas sprendimas neišduoti dublikato dėl nepateiktų licencijavimo taisyklių 30 punkte nurodytų dokumentų, Akreditavimo tarnyba per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia registruotą laišką įstaigai, nurodydama atsisakymo išduoti dublikatą priežastį. Išduodamos licencijos registruojamos licencijų registre (registracijos žurnale). Licencijų duomenys kaupiami Įstaigų licencijų duomenų bazėje. Informacija apie sprendimus išduoti licenciją, patikslinti licenciją, sustabdyti, panaikinti, atnaujinti licencijos galiojimą, išduoti licencijos dublikatą teisės aktų nustatyta tvarka skelbiama „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Informacija apie licencijų išdavimą, galiojimo sustabdymą, galiojimo panaikinimą Juridinių asmenų registrui teikiama Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Akreditavimo tarnyba turi teisę sustabdyti licencijos galiojimą visai veiklai ar jos daliai: 1. įstaigos iniciatyva; 2. kai paaiškėja, kad licencijai gauti įstaiga pateikė neteisingus duomenis ar suklastotus dokumentus; 3. kai asmens sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos nustato, kad įstaiga per einamuosius metus kartotinai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, reguliuojančius licencijuojamą veiklą; Informacija apie licencijos galiojimo sustabdymą per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčiama įstaigai registruotu laišku, nurodant licencijos galiojimo sustabdymo priežastį. Akreditavimo tarnyba licencijos galiojimą gali sustabdyti visai veiklai ar jos daliai ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Įstaiga, kuriai sustabdytas licencijos galiojimas, gali kreiptis į Akreditavimo tarnybą dėl licencijos galiojimo atnaujinimo pateikdama sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką ir pažeidimų, dėl kurių buvo sustabdytas jos licencijos galiojimas, pašalinimą įrodančius dokumentus. Sprendimas dėl licencijos galiojimo atnaujinimo, įvertinus pateiktus dokumentus, priimamas per 10 darbo dienų nuo licencijavimo taisyklių 41 punkte nurodytų visų dokumentų pateikimo dienos. Akreditavimo tarnyba sprendimą atnaujinti licencijos galiojimą priima tik įsitikinusi, kad yra pašalinti pažeidimai, dėl kurių buvo sustabdytas licencijos galiojimas. Jei pažeidimai, dėl kurių buvo sustabdytas licencijos galiojimas, nėra pašalinti, Akreditavimo tarnyba priima sprendimą atsisakyti atnaujinti licencijos galiojimą ir per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia registruotą laišką įstaigai, nurodydama priimto sprendimo priežastį. 3.2.Licencijos galiojimo panaikinimas Licencijos galiojimas panaikinamas: 1. įstaigos iniciatyva; 2. įstaigai kaip juridiniam asmeniui pasibaigus; 3. įstaigai baigus asmens sveikatos priežiūros veiklą; 4. teismo sprendimu nustačius įstaigos veiklos apribojimą, draudžiantį verstis licencijoje nurodyta asmens sveikatos priežiūra; Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teikimu, jei jai sustabdžius dalies ar visų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, įstaiga per nustatytą terminą nepašalino pažeidimų. Kai Akreditavimo tarnyba per einamuosius metus gauna pakartotinį sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos (Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, teritorinių ligonių kasų) teikimą sustabdyti įstaigos licencijos galiojimą. Jei sustabdžius licencijos galiojimą, įstaiga per nustatytą terminą nepašalino nustatytų trūkumų ar nesikreipė dėl licencijos galiojimo atnaujinimo. Įstaiga gali teikti licencijoje nurodytas paslaugas tik pagal galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, reikalavimus. Įstaiga privalo vykdyti visus teisėtus Akreditavimo tarnybos reikalavimus ir teikti su licencijoje nurodytų paslaugų teikimu susijusią informaciją. Licencijos originalas turi būti saugomas įstaigos buveinėje. Kiekviename į licenciją įrašytame šios įmonės padalinyje (filiale) turi būti įstaigai išduotos licencijos kopija, patvirtinta įstaigos antspaudu ir vadovo parašu. Licencijos turėtojas turi teisę: 1. teikti licencijoje nurodytas paslaugas; 2. gauti Akreditavimo tarnybos paaiškinimą, kodėl atsisakyta patikslinti licenciją, atnaujinti licencijos galiojimą, kodėl sustabdytas ar panaikintas jos galiojimas; 3. licencijavimo taisyklių 61 punkte nustatyta tvarka apskųsti Akreditavimo tarnybos sprendimą atsisakyti patikslinti licenciją, sustabdyti jos galiojimą, atsisakyti atnaujinti licencijos galiojimą, panaikinti jos galiojimą. Licencijos turėtojo pareigos: 1. saugoti licenciją, o ją praradus per 5 darbo dienas paskelbti apie tai viename iš visoje šalyje platinamų dienraščių ir raštu pranešti Akreditavimo tarnybai (pateikti paraišką dublikatui gauti); 2. informuoti Akreditavimo tarnybą apie nutrauktą licencijoje nurodytą veiklą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų; 3. užsiimti licencijoje nurodyta veikla tik licencijoje nurodytais adresais; 4. užtikrinti, kad licencijoje nurodyta veikla būtų vykdoma patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus; 5. užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 6. licencijavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka suteikti informaciją apie vykdomą sveikatos priežiūros veiklą Akreditavimo tarnybai, pacientams, sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančioms institucijoms; 7. užtikrinti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti naudojami medicinos prietaisai atitiktų medicinos prietaisų saugos techninių reglamentų reikalavimus, būtų naudojami, prižiūrimi ir eksploatuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-620 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 101:2003 „Medicinos prietaisų instaliavimo, eksploatavimo ir naudojimo tvarka sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 103-4621); 8. ne vėliau kaip paskutinę turimo juridinio asmens leidimo-higienos paso galiojimo dieną pateikti Akreditavimo tarnybai naujo galiojančio leidimo-higienos paso kopiją; 9. reklamuojant teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nurodyti išduotos licencijos numerį; 10. gavus licenciją, per 30 kalendorinių dienų pateikti sveikatos priežiūros specialistų sąrašą, nurodant vardą, pavardę, profesinę kvalifikaciją įrodančios licencijos (numerį, išdavimo datą) ar kito kvalifikaciją įrodančio dokumento duomenis; 11. gavus licenciją, per 30 kalendorinių dienų pateikti medicinos prietaisų sąrašą nurodant prietaiso pavadinimą, gamintojo pavadinimą ir adresą, pagaminimo metus; 12. gavus licenciją, per 30 kalendorinių dienų pateikti civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą draudimo poliso kopiją ir ne vėliau kaip paskutinę jo galiojimo dieną pateikti naujo galiojančio civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą draudimo poliso kopiją; 13. teikti valstybės institucijoms ir leisti joms tikrinti šiose taisyklėse nurodytą informaciją, susijusią su licencijuojama veikla ar licencijos išdavimą lemiančiomis sąlygomis. Licencijos turėtojas negali perduoti licencijos ar licencijos jam suteiktų įgaliojimų kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tikslas – užtikrinti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos laikantis teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, nustatytų reikalavimų. Licencijos sąlygų laikymosi priežiūrą vykdo atskiras Akreditavimo tarnybos struktūrinis padalinys. Licencijos sąlygų laikymosi priežiūra gali būti planinė (periodinė) ir neplaninė: 1. planinė atliekama kas treji metai po licencijos išdavimo (arba visos licencijos patikslinimo) licencijos turėtojui ne vėliau kaip per mėnesį, pasibaigus trejų metų laikotarpiui, pateikiant Akreditavimo tarnybai pasikeitusius licencijavimo taisyklių IV skyriuje nurodytus dokumentus. Licencijos turėtojo pateikti dokumentai nagrinėjami licencijavimo taisyklių 21 punkte nurodyta tvarka; 2. neplaninė gali būti atliekama: 1. įsigaliojus naujiems reikalavimams asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti; 2. vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu; 3. Akreditavimo tarnybos sprendimu, kai raštu gauta informacija iš fizinių ar juridinių asmenų apie teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, pažeidimus; 4. sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančioms institucijoms raštu pateikus informaciją apie teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, pažeidimą. Vykdant neplaninę licencijos sąlygų laikymosi priežiūrą, Akreditavimo tarnybos prašymu įstaiga per 30 kalendorinių dienų privalo pateikti licencijos sąlygų laikymosi priežiūrai reikalingus dokumentus, bet ne didesne apimtimi, kaip nurodyta licencijavimo taisyklių IV skyriuje. Įstaigos pateikti dokumentai nagrinėjami licencijavimo taisyklių 21 punkte nurodyta tvarka. Akreditavimo tarnyba gali organizuoti licencijos sąlygų laikymosi priežiūrą įstaigos veiklos vietoje, vertindama įstaigos pateiktos informacijos apie licencijuojamą veiklą atitiktį faktiniams duomenims Akreditavimo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka. Kontroliuojančios valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją nustačiusios neatitiktį galiojantiems teisės aktams įstaigoje, vykdančioje asmens sveikatos priežiūros veiklą, privalo per 30 kalendorinių dienų raštu informuoti Akreditavimo tarnybą apie nustatytus pažeidimus. Akreditavimo tarnyba, nustačiusi pažeidimus teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ar gavusi apie tai informaciją iš kontrolės ir priežiūros funkcijas vykdančių institucijų ir dėl to ketinanti sustabdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą įstaigoje, privalo raštu per 30 kalendorinių dienų informuoti: 1. pažeidimus padariusios įstaigos vadovą; 2. teritorinę ligonių kasą, sudariusią sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo apdraustiesiems su šia įstaiga; 3. Valstybinę medicininio audito inspekciją. Licencijos formą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Licencijoje nurodoma: 1. licenciją išdavusi institucija; 2. licencijos išdavimo data, numeris ir vieta; 3. licencijos turėtojo rekvizitai (įstaigos pavadinimas, kodas, buveinė ir veiklos adresai); 4. asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurias gali teikti licencijos turėtojas, pagal jų teikimo vietą; 5. licencijos patikslinimo data; 6. licenciją išdavusios institucijos vadovo vardas ir pavardė, parašas, patvirtinti Akreditavimo tarnybos valstybiniu antspaudu; . licencijos dublikate, be licencijavimo taisyklių 60 punkte nurodytų duomenų, blanko dešiniajame viršutiniame kampe užrašoma „Dublikatas“, nurodoma jo išdavimo data. 3.3.Dėl odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijavimo 2004 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr.V-694 Dėl odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijavimo priimtas remiantys Lietuvos Respublikos odontologų rūmų (Žin., 2004, Nr. 4-35) įstatymo 19 straipsniu numato, kad odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijas (toliau – licencijas) išduodančios institucijos įgaliojimus, licencijai gauti reikalingus dokumentus, jų nagrinėjimo tvarką ir terminus, šios veiklos sąlygas, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas, licencijos išdavimo, atsisakymo išduoti, licencijos duomenų patikslinimo, licencijos sustabdymo, panaikinimo ir galiojimo sustabdymo panaikinimo atvejus ir tvarką, licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarką, licencijų registravimą ir licencijos formą bei rekvizitus remiantys Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (Žin., 2000, Nr. 74-2262), Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymu (Žin., 2004, Nr. 4-36), Lietuvos Respublikos odontologų rūmų įstatymu (Žin., 2004, Nr. 4-35). Licencijas odontoliginei veiklai išduodanti institucija – Lietuvos Respublikos odontologų rūmai (toliau – Rūmai). Odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaiga (toliau – įstaiga) – tai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistruota įstaiga (ar filialas), teikianti odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas. Licencijos turėtojas – įstaiga, turinti Rūmų išduotą licenciją, patvirtinančią įstaigos teisę teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų sąlygų ir reikalavimų. Visus sprendimus, susijusius su asmens sveikatos priežiūros veiklos odontologinės priežiūros (pagalbos) ir burnos priežiūros paslaugų licencijavimu, Rūmų vardu priima Odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijavimo komisija (toliau – komisija). Komisijos sudėtį ir darbo nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos odontologų rūmų taryba (toliau – taryba). Komisiją sudaro 7 nariai, iš kurių 4 skiria taryba ir 3 – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras. Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymu, Lietuvos Respublikos odontologų rūmų įstatymu, šiomis Taisyklėmis ir kitais galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, priima sprendimą išduoti licenciją, atsisakyti išduoti licenciją, sustabdyti licencijos galiojimą, panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą, panaikinti licencijos galiojimą, patikslinti licencijos duomenis, išduoti licencijos dublikatą. Komisijos sprendimai turi būti motyvuoti. Komisijos sprendimai ir jų motyvai surašomi komisijos posėdžio protokole, kurį pasirašo komisijos posėdžio pirmininkas ir sekretorius. Pateiktiems dokumentams nagrinėti ir vertinti komisija gali pasitelkti ekspertus. Komisijos sprendimai yra teisėti, jei posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip penki komisijos nariai. Komisijos sprendimas priimamas visų komisijos narių balsų dauguma. Licencijas pasirašo Rūmų tarybos pirmininkas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, jų parašai tvirtinami atitinkamai Rūmų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos antspaudais. Įstaiga, norinti gauti licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, komisijai pateikia šiuos dokumentus: 1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką, kurioje nurodomas juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinė, telefonas, faksas, elektroninio pašto adresas, patalpų, kuriose bus teikiamos odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugos, adresas, juridinio asmens vadovo ar jo įgalioto asmens, užpildžiusio paraišką, pareigos, parašas, vardas ir pavardė, paraiškos surašymo data; 2. juridinio asmens registravimo pažymėjimo kopiją; 3. leidimo-higienos paso verstis komercine ūkine veikla, patvirtinančio, kad juridiniam asmeniui nurodytu veiklos adresu leidžiama teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, kopiją; 4. įstaigos filialų, kurie teikia odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, sąrašą, kuriame nurodomi filialų patalpų adresai, telefonų numeriai, vadovų vardai ir pavardės; 5. sudarytos ir darbo sutarčių registravimo žurnale įregistruotos darbo sutarties su įstaigos ar jos filialo, teikiančio odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, vadovu kopiją, taip pat įstaigos įsipareigojimą, nutraukus su įstaigos vadovu sudarytą darbo sutartį, per 10 darbo dienų raštu pranešti apie tai Rūmams; 6. įstaigoje ar jos filiale, teikiančiame odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, dirbančių odontologų ir burnos priežiūros specialistų odontologijos ar burnos priežiūros praktikos licencijų ir su šiais asmenimis sudarytų bei darbo sutarčių registravimo žurnale įregistruotų darbo sutarčių kopijas; 7. civilinės atsakomybės draudimo už pacientams padarytą žalą liudijimo (poliso) kopiją; 8. dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas tarybos nustatyto dydžio mokestis už licencijos išdavimą (pateikiama atsiimant licenciją). Visų įstaigų, neatsižvelgiant į jų valdymo ir nuosavybės formą, pateikiamos dokumentų kopijos (kiekvienas lapas) turi būti patvirtintos remiantis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus nustatyta tvarka.  Jeigu pateikti visi reikiami ir tinkamai įforminti dokumentai, nurodyti licencijavimo Taisyklių IV skyriuje, sprendimas išduoti licenciją priimamas per 30 darbo dienų nuo paraiškos užregistravimo ir visų reikalingų dokumentų licencijai gauti pateikimo dienos. Jeigu gauti ne visi ar netinkamai įforminti licencijavimo Taisyklių IV skyriuje nurodyti dokumentai, Rūmai raštu per 20 darbo dienų informuoja įstaigą apie nustatytus trūkumus. Įstaigai pašalinus nurodytus trūkumus, sprendimas dėl licencijos išdavimo, jos duomenų patikslinimo, jos galiojimo sustabdymo panaikinimo priimamas licencijavimo Taisyklių 18 punkte nurodytu terminu 17. Terminas, per kurį pareiškėjas šalina nurodytus trūkumus, negali būti ilgesnis kaip 6 mėnesiai ir yra neįskaitomas į licencijavimo Taisyklių 15 punkte nurodytą terminą. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos šiose Taisyklėse nustatytos sąlygos. Licencija išduodama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Odontologinės priežiūros (pagalbos) ir burnos priežiūros paslaugų sąrašą. Pakartotinai licencija išduodama Rūmams pateikus dokumentus, įrodančius, kad pašalinti licencijos panaikinimo pagrindai. Įvertinus dokumentus, įrodančius, kad pašalinti licencijos panaikinimo pagrindai, pakartotinės licencijos išdavimui taikoma bendra licencijos išdavimo tvarka.   Licencijos registruojamos Licencijų registre, kurį steigia ir kurio veiklos nuostatus tvirtina Rūmai. Komisijos sprendimai Licencijų registre įregistruojami ne vėliau kaip: 1. per 5 darbo dienas nuo sprendimo išduoti ar atsisakyti išduoti licenciją, licencijos dublikatą, patikslinti licencijų duomenis priėmimo dienos; 2. sprendimo sustabdyti licencijos galiojimą, panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą ar panaikinti licencijos galiojimą priėmimo dieną. Rūmų sprendimo išduoti licenciją įrašymo į Licencijų registrą data laikoma licencijos išdavimo data.   Rūmai turi teisę atsisakyti išduoti licenciją, jeigu: 1. pateikti ne visi licencijavimo Taisyklių IV skyriuje nurodyti licencijai gauti reikalingi dokumentai; 2. pateikti licencijavimo Taisyklių IV skyriuje nurodyti licencijai gauti reikalingi dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų ar yra netinkamai įforminti; 3. licencijavimo Taisyklių 36.1 ir 36.2 punktuose nurodytų trūkumų įstaiga nepašalina per šešis mėnesius nuo paraiškos užregistravimo ir visų reikiamų dokumentų pateikimo dienos; 4. įstaiga pateikia neteisingus duomenis ar suklastotus dokumentus. Jei nesumokėtas tarybos nustatyto dydžio mokestis už licencijos išdavimą, Rūmai turi teisę atsisakyti atiduoti licenciją. Rūmai apie atsisakymą išduoti licenciją per 5 kalendorines dienas nuo sprendimo priėmimo dienos raštu praneša pareiškėjui, nurodydami atsisakymo priežastis. Įstaiga, pašalinusi priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti licenciją, gali vėl kreiptis į Rūmus dėl licencijos išdavimo, iš naujo pateikdama visus licencijavimo Taisyklių IV skyriuje nurodytus reikiamus dokumentus. Rūmai turi teisę sustabdyti licencijos galiojimą, apie tai prieš 30 darbo dienų raštu pranešę įstaigai, kuriai numatoma sustabdyti licencijos galiojimą, jeigu: 1. asmens sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančios institucijos, sveikatos apsaugos ministro paskirti pareigūnai ar Rūmai nustatė neatitikimą galiojantiems teisės aktams, reglamentuojantiems asmens sveikatos priežiūros veiklos odontologinių priežiūros (pagalbos) ar burnos priežiūros paslaugų teikimą; 2. paaiškėja, kad įstaiga licencijai gauti ar jos duomenims patikslinti pateikė neteisingus duomenis ar suklastotus dokumentus; 3. įstaiga nurodytu laiku nepateikė dokumentų, reikalingų vykdant licencijuojamos veiklos sąlygų priežiūrą; 4. nustatoma, kad įstaiga nesilaiko licencijuojamos veiklos sąlygų ar licencijos turėtojo pareigų ir nevykdo licencijavimo Taisyklių 40.1 nurodytų subjektų sprendimų. Rūmai turi teisę sustabdyti licencijos galiojimą įstaigos prašymu jos nurodytam terminui. Apie licencijos galiojimo sustabdymą per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos įstaigai pranešama registruotu laišku su įteikimu, nurodant licencijos galiojimo sustabdymo priežastį. Licencijos turėtojas licencijuojamą veiklą privalo sustabdyti per 1 darbo dieną nuo pranešimo apie licencijos galiojimo sustabdymą gavimo dienos (terminai nustatomi pagal pašto žymas). Rūmai licencijos galiojimą gali sustabdyti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Įstaiga, kuriai sustabdytas licencijos galiojimas, pašalinusi trūkumus, gali vėl kreiptis į Rūmus, prašydama panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą. Kreipdamasi įstaiga pateikia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką, nurodydama prašymo motyvus, ir prideda dokumentus, patvirtinančius, kad pašalinti licencijos galiojimo sustabdymo pagrindai. Sprendimą dėl licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo Rūmai priima ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo paraiškos užregistravimo ir visų reikiamų dokumentų pateikimo dienos. Rūmai, priimdami sprendimą sustabdyti licencijos galiojimą, sustabdo visos licencijos galiojimą arba licencijos galiojimą tam tikrų licencijoje nurodytų paslaugų teikimui. Atskirų licencijoje nurodytų odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugų teikimo sustabdymas leidžia licencijos turėtojui teikti kitas licencijoje nurodytas paslaugas. Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu: 1. licencijos turėtojas pateikia prašymą panaikinti licenciją; 2. gaunamas oficialus pranešimas apie įstaigos likvidavimą ar reorganizavimą; 3. įstaiga, kuriai buvo sustabdytas licencijos galiojimas, nepašalino pažeidimų ir nesikreipė dėl licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo per Rūmų nurodytą terminą; 4. įstaiga, kuriai buvo sustabdytas visų ar dalies paslaugų teikimas, per Rūmų nurodytą terminą nepašalino pažeidimų; Licencijos galiojimas laikomas panaikintu nuo sprendimo įrašymo į Licencijų registrą dienos. Apie licencijos galiojimo panaikinimą per tris darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos įstaigai pranešama registruotu laišku su įteikimu, nurodant licencijos galiojimo panaikinimo priežastį. Panaikinus licencijos galiojimą, įstaiga privalo per penkias darbo dienas licencijos originalą grąžinti Rūmams. Įstaiga gali teikti licencijoje nurodytas paslaugas pagal galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, reikalavimus. Įstaiga privalo vykdyti visus teisėtus Rūmų ir kitų sveikatos sistemos valdymo subjektų reikalavimus, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka ir pagal jų prašymus teikti su licencijoje nurodytu paslaugų teikimu susijusią informaciją. Licencijos originalas turi būti saugomas įstaigos buveinėje. Kiekviename į licenciją įrašytame šios įmonės filiale, viešoje vietoje, turi būti iškabinta įstaigai išduotos licencijos kopija, patvirtinta įstaigos antspaudu ir vadovo parašu. Licencijos turėtojas turi teisę: 1. teikti licencijoje nurodytas paslaugas; 2. gauti Rūmų paaiškinimą, kodėl priimtas sprendimas atsisakyti išduoti licenciją, atsisakyti patikslinti jos duomenis, sustabdyti ar panaikinti jos galiojimą ar atsisakyti panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą; 3. dalyvauti komisijos posėdyje, kuriame svarstomas jo vardu išduotos licencijos galiojimo sustabdymo ar licencijos panaikinimo klausimas; 4. teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti Rūmų sprendimą atsisakyti išduoti licenciją, atsisakyti patikslinti jos duomenis, sustabdyti jos galiojimą, atsisakyti panaikinti jos galiojimo sustabdymą ar panaikinti jos galiojimą. Licencijos turėtojas privalo: 1. saugoti licenciją, o ją praradęs per 5 darbo dienas paskelbti apie tai nacionaliniame dienraštyje ir raštu pranešti Rūmams; 2. informuoti Rūmus apie licencijoje nurodytos veiklos nutraukimą ne vėliau kaip per 30 darbo dienų; 3. verstis licencijoje nurodyta veikla tik licencijoje nurodytais adresais; 4. užtikrinti, kad licencijoje nurodyta veikla būtų verčiamasi patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus; 5. užtikrinti, kad įstaigoje odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licenciją, suteikiančią teisę verstis odontologijos ir/ar burnos priežiūros specialisto praktika; 6. licencijavimo Taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka suteikti informaciją apie vykdomą sveikatos priežiūros veiklą Rūmams; 7. užtikrinti, kad licencijuojamos veiklos dokumentai būtų tinkamai saugomi nustatytą laiką ir laiku atnaujinami; 8. reklamuodamas teikiamas odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, nurodyti išduotos licencijos numerį; 9. ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo pranešimo apie licencijos panaikinimą gavimo sustabdyti įstaigos veiklą; 10. ne vėliau kaip per 10 darbo dienų pranešti Rūmams apie pakeistą įstaigos teisinę formą, pavadinimą, buveinę, leidimą-higienos pasą. Licencijos turėtojas negali perduoti licencijos ar licencijos jam suteiktų įgaliojimų kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims.   Licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą pagal savo kompetenciją įgyvendina Rūmai ir kitos institucijos, kurioms šią teisę suteikia galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. Licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūros tikslas – užtikrinti, kad odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugos būtų teikiamos laikantis teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, nustatytų reikalavimų. Licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūra atliekama: 1. įsigaliojus naujiems odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimams; 2. sveikatos apsaugos ministro siūlymu; 3. sveikatos apsaugos ministro paskirtų pareigūnų siūlymu; 4. Rūmų sprendimu, raštu gavus informaciją iš fizinių ar juridinių asmenų apie teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, pažeidimus; 5. sveikatos priežiūros įstaigų veiklą kontroliuojančioms institucijoms raštu pateikus informaciją apie nustatytą teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, pažeidimą. Sveikatos priežiūros įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal savo kompetenciją nustačiusios, kad įstaiga, teikianti odontologinės priežiūros (pagalbos) ir/ar burnos priežiūros paslaugas, neatitinka galiojančių teisės aktų, privalo per 30 darbo dienų raštu informuoti Rūmus apie nustatytus pažeidimus.   Informacija apie licencijos išdavimą, patikslinimą, galiojimo sustabdymą, galiojimo sustabdymo panaikinimą, galiojimo panaikinimą skelbiama leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Skelbime pateikiama licencijavimo Taisyklių 23.1–23.6 punktuose nurodyta informacija. Informacija apie licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymą ir panaikinimą pranešama Juridinių asmenų registrui registro nuostatų nustatyta tvarka. Licencijavimo dokumentus ir jų archyvą tvarko Rūmai.            Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme vartojamos sąvokos “profesinės sveikatos specialistai” ir “darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai” nėra  apibrėžtos, todėl nėra visiškai aiškios licencijavimo specialistų kompetencijos ribos. Pastebėtina, kad Sveikatos sistemos įstatyme vartojama sąvoka “sveikatos priežiūros specialistas”. Atsižvelgiant į tai, projekte vartojamos sąvokos derintinos tarpusavyje.    Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 2.33 straipsnis juridinį asmenį apibrėžia kaip yra savo pavadinimą turinčią įmonę, įstaigą ar organizaciją, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.  Svarstytina, ar 121 straipsnyje vartojama sąvoka “samdoma įstaiga” nesusiaurins juridinių asmenų, galinčių teikti saugos ir sveikatos paslaugas, rato. Be to, įstatymo projekte vartojamas žodis “samdoma” brauktinas kaip perteklinis.              Užsienio valstybių juridinių asmenų filialams taikytini reikalavimai turėtų būti tikslinami, atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos ir kitų Europos Ekonominės Erdvės valstybių narių filialams Lietuvos Respublikoje taikomos Europos Bendrijos steigimo sutarties 43 straipsnio nuostatos. Sprendimai apie licencijų išdavimą, sustabdymą ar panaikinimą turi būti “ įrašyti į licencijų registrą”. Nelabai aišku, koks subjektas turėtų būti šio registro tvarkytojas. Be to, pagal projekto nuostatas Rūmų sudaromos komisijos išdavinės dvejopas licencijas- licencijas odontologinei ar burnos priežiūros specialisto praktikai ir  licencijas odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigoms, todėl reikėtų 13 straipsnio 6 dalies nuostatas tikslinti ir šiuo požiūriu.               Duomenys apie licencijų išdavimą, galiojimo sustabdymą ar panaikinimą yra skelbiami teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepakankama. Visų pirma, neaišku, kokie teisės aktai tokią tvarką nustato, nes projektu siūloma keisti licencijavimo principus, t.y. perduoti šią funkciją nevalstybiniams subjektams. Tuo tarpu galiojantys teisės aktai iš esmės reglamentuoja tik valstybės institucijų priimamų aktų ir sprendimų skelbimo tvarką. Todėl reikėtų atitinkamomis nuostatomis pildyti šį projektą.                Projekte iš esmės siūloma nustatyti naują licencijavimo tvarką (ją turėtų vykdyti nevalstybiniai subjektai). Todėl perduodant Rūmams licencijavimo funkcijas, įstatymo projekte turėtų būti numatyta ne tik atitinkamų komisijų, kurios vykdytų licencijavimo funkcijas, sudarymo tvarka, bet ir priemonės, užtikrinančios kvalifikuotą prisiimtų uždavinių įgyvendinimą, licencijavimo organų, jų atskirų narių atsakomybė ir t.t.                Baigtinis sąrašas teisės aktų, kuriuos pažeidus Rūmų nariui gali būti keliama drausminė byla. Be to, nurodomi tikslūs licencijavimo aktų pavadinimai. Toks reglamentavimas diskutuotinas. Visų pirma, baigtinio teisės aktų sąrašo nustatymas reikštų, kad pasikeitus teisės aktų bazei, pvz. priėmus naujus vaistininkų praktiką reglamentuojančius teisės aktus, kelti drausminę bylą Rūmų nariui už licencijavimo naujų teisės aktų pažeidimus nebūtų teisinio pagrindo. Analogiška situacija susiklostytų pasikeitus projekte nurodytų teisės aktų pavadinimams. Todėl siūlytume formuluotę tikslinti. 3.4. Sveikatos įstaigų personalo ir vadovų bendradarbevimo tyrimas 1999 m. atliktu 276 Lietuvos asmens ir visuomenes sveikatos priežiūros įstaigų vadovų ir administratorių apklausa atskleidė didžiulį sveikatos priežiūros vadybos žinių poreikį bei patvirtino, kad sveikatos priežiūros vadybos specialistu rengimas bei profesinis tobulinimas Lietuvoje yra nepatenkinamas. 90,5 proc. asmens ir 78,3 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų apklaustų darbuotojų pageidavo artimiausiu metu tobulinusioje srityje. Visuomenės sveikata priklauso nuo sveikatos valdymo kokybės. Vykstant sveikatos priežiūros reformai, Lietuvoje vis daugiau reikia kvalifikuotų sveikatos priežiū­ros vadybos specialistų. Lietuvos sveikatos programoje, priimtoje 1998 m., sveikatos priežiūros vadyba laikoma prioritetine sveika­tos sektoriaus sritimi. Sveikatos priežiūros institucijų vadovu rengimo ir testinio mokymo sistema iki šiol nebaigta kurti. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir Kauno medicinos universitete rengiami sveikatos priežiūros vadybos rezidentai, reguliariai organizuojami teminiai trumpalaikiai tobulinimosi kursai sveikatos priežiūros administrato­riams. Kauno medicinos universitete nuo 1997 m. sėkmingai veikia pagal tarptautinį TEMPUS projektą įkurta visuomenės sveika­tos vadybos magistrantu ra, kur pradėti rengti pirmieji Lietuvoje diplomuoti visuomenes sveikatos vadybos magistrai. Tačiau šios programos nepatenkina visu asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir visuomenės sveikatos institucijų administratorių profesinio tobulini­mosi poreikių. Kauno medicinos universiteto Visuome­nes sveikatos vadybos magistratūros ir Lietu­vos gydytoju vadovu sąjungos darbo grupė 1999 m. atliko asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros ištaigų vadovų bei kitų administ­ratorių anketine apklausa. Sudarytas klausimynas. kuriame, siekiant įvertinti sveikatos priežiūros sistemos valdymą, buvo pateikti klausimai apie gydytojų vadovu požiūri j šiuo metu Lietuvoje vykstančia sveikatos priežiūros reforma, pagrindines problemas, su kuriomis susiduria sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, podiplominio vadybos tobulinimosi galimy­bes, problemas, poreikius bei tinkamiausius mokymosi būdus. Klausimynas, padedant Gydytoju vadovu sąjungai ir Respublikiniam visuomenės sveikatos centrui, buvo išsiunti­nėtas 390 atsitiktinai atrinktu Lietuvos asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų vadovų, jų pavaduotojų ir kitų administratorių. Tai sudarė 55 proc. visu Lietuvos nacionalinėje sveikatos sistemoje tuo metu dirbusių admi­nistratorių. Į klausimus atsakė 276 (71 proc.) administratoriai, iš kurių 182 dirbo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 81 - visuomenės sveikatos priežiūros ištaigose. 13 - kitose sveikatos priežiūros institucijose (ligonių kasose, savivaldybėse). Asmens ir visuomenės sveikatos priežiū­ros įstaigų darbuotoju amžius buvo skirtingas – nuo 20 iki 56 m.. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratoriai ir vadovai buvo jaunesni - 20,3 proc. jų buvo 25-39 metų, net 13,8 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų buvo per 60 metų. Didžiausią dalyvavusiųjų apklausoje dalį sudarė antrinio sveikatingumo lygio administra­toriai (49,2 proc. dirbo asmens sveikatos ir 57,7 proc. visuomenės sveikatos priežiūros ištaigose). Iš jų atitinkamai 68,7 ir 58,0 proc. buvo šių įstaigų vadovai. Daugiausia apklaus­tųjų iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų dirbo nuo 2 iki 4 metų (31,9 proc.), tuo tarpu net 28.4 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų apklaustų darbuotojų darbo .stažas siekė 20 ir daugiau metų. Panaši tendencija pastebėta ir vertinant bendrąjį vadovaujamojo darbo stažą -daugelio asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovu jis buvo 2-9 metai (37,4 proc.), o visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose beveik pusės atsakiusiųjų jis buvo didesnis nei 20 metu. Net 91,2 proc. asmens sveikatos priežiūros administratorių dirbo antraeilėse pareigose gydomąjį darbų, o tarp visuomenės sveikatos priežiūros administratorių šis procentas buvo daug mažesnis {38.5 proc.). 65,2 proc. asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratorių manė, kad sveikatos reforma vyksta teigiama linkme, tik 40,0 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų vadovų sutiko su šia nuomone, įdomu, kad su apklaustų darbuotojų amžiumi, teigiamas požiūris į reforma mažėjo. Beveik pusė (45,2 proc.) asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratorių nepritarė lovų skaičiaus mažinimo politikai, nors 69,7 proc. jų manė, kad prioritetas turėtų būti teikiamas pirminei sveikatos priežiūrai. Visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų vadovu, pritarusių pirminei sveikatos priežiūrai, kaip prioritetinei sveika­tos sistemos raidos krypčiai procentas statistiš­kai reikšmingai nesiskyrė nuo asmens sveika­tos priežiūros įstaigų darbuotoju (70,5 proc.). Daugiau kaip pusės asmens sveikatos priežiū­ros įstaigų vadovų nuomone, jų įstaigos finansavimas pagerėjo įvedus sveikatos draudimą. Paprašius įvertinti didžiausius sunkumus savo darbe, daugiausia asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratorių nurodė vadybos Žinių stoka, didelį darbo krūvį ir aparatūros bei įrengimų stoka. Visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų administratoriai daugiausiai skundėsi dėt aparatūros bei įrengimų stokos, finansinių sunkumų, o tik po to sekė vadybos žinių stoka ir didelis darbo krūvis. Daugiau nei pusė apklaustų darbuotojų manė, kad sveikatos priežiūros administratorių profesinio tobulinimo sistema yra nepaten­kinama. Patenkinti šia sistema buvo atitinkamai 10,2 ir 2,9 proc. asmens ir visuo­menės sveikatos priežiūros įstaigų apklaustu darbuotojų. Net 47,3 proc. asmens ir 58,0 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų administratorių per pastaruosius trejus metus nė karto nedalyvavo sveikatos priežiūros vady­bos podiplominiuose kursuose, nors atitinka­mai 97,2 ir 97.3 proc. sutiko, kad tai būtina. Norinčiųjų artimiausiu melu tobulintis vady­bos srityje procentas buvo mažesnis negu manančių, kad tai būtina - 90.5 proc. asmens ir 78,3 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų apklaustų darbuotojų. Po 1-2 metų kelti kvalifikaciją norėtu atitinkamai 84,5 ir 73,8 proc. apklaustųjų. Su amžiumi norinčių tobulintis vadybos srityje ar įgyti diplomą skaičius mažėjo. Absoliuti dauguma atsakiu­siųjų sutiko, kad vyresniosioms slaugytojoms taip pat būtinas kvalifikacijos kėlimas vadybos srityje. Kokie profesinio tobulinimosi būdai priimtiniausi vadovams ir administratoriams? Tik 5 proc. apklaustųjų priimtiniausiomis laikė stacionarines vadybos studijas (rezidentūrą, magistrantūra), 11 proc. - testines studijas įgyjant kvalifikacinį magistro laipsnį, net 42 proc. pageidavo dalyvauti trumpalaikiuose bendro pobūdžio sveikatos priežiūros vadybos kursuose, 23 proc. - trumpalaikiuose, speciali­zuotuose pagal subspecialybės kursuose, o 20 proc. - trumpalaikiuose specializuotuose pagal užimamas pareigas kursuose. Paaiškėjo, kad daugelis asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratorių pageidautų dalyvauti testinėse studijose, jei užsiėmimai vyktų vieną karta per savaite vakarą iš arba vienos savaitės kursais kas du mėnesius (3 pav.). Tuo tarpu visuo­menės sveikatos priežiūros įstaigų administra­toriai labai retai rinkosi vakarines studijas kartą per savaite, bet pageidavo vienos savaitės kursų kas du mėnesius arba dviejų savaičių trukmės kursų kas keturis mėnesius. Pasiūly­mas parengti ir ginti magistro diplominį darbą sudomino 37,3 proc. asmens ir 25,0 proc. visuomenės sveikatos įstaigų apklaustų darbuotojų. 27,4 proc. asmens ir 17,9 proc. visuomenės sveikatos įstaigų administratorių manė, kad jų įstaiga galėtu apmokėti testines sveikatos priežiūros vadybos studijas. Sveikatos priežiūros vadyba - nauja mokslo ir praktikos sritis, dėl kurios apibrė­žimo ir veiklos sferų plačiai pat nėra tiksliai apibrėžtu ir sveikatos priežiūros vadybininko kompetencijos ribų. Sveikatos priežiūros vadyba, o kartu ir vadybininko kompetencija turėtu apimli žymiai platesnes sferas negu įstaigų administ­ravimas. Šiuolaikiniame visuomenės sveikatos moksle visuomenės sveikatos vadyba supran­tama kaip visu išteklių, kurie gali būti nau­dojami žmonių sveikatai gerinti, valdymas, padedantis efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas. Taigi šiuolaikiniam sveikatos vadybininkui būtinos ne tik sveikatos priežiūros bei sveikatos stiprinimo, bet ir vadybos, žmogiškųjų santykiu, sveikatos ekonomikos, teisės žinios, bei pokyčių-valdymo įgūdžių kompleksas. Atliktas tyrimas atskleidė didžiuli sveika­tos priežiūros vadovų ir administratorių vady­bos žinių poreikį bei patvirtino, kad vadybos specialistų rengimas ir profesinis tobulinimas Lietuvoje yra nepatenkinamas. Mažesnis visuomenės negu asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratorių poreikis tobulintis vadybos srityje galėjo būti susijęs su vyresniu visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų apklaustų darbuotojų amžiumi. Nenuostabu, kad daugiau visuomenės negu asmens sveika­tos priežiūros įstaigų vadovų yra nepatenkinti šalyje vykstančia sveikatos priežiūros reforma: visuomenės sveikatos srityje reforma vyksta žymiai vangiau, kurį laiką ji net buvo sustabdyta,, iki šiol nepriimtas visuomenės sveikatos įstatymas. Nors daugelyje strateginių ir programinių dokumentu, reformuojant sveikatos sistema, prioritetas teikiamas pirminei sveika­tos priežiūrai, tačiau nemaža dalis (apie 30 proc.) apklaustųjų šio prioriteto nenorėjo pripažinti. Beveik pusė asmens sveikatos priežiūros įstaigų apklaustųjų nepritarė lovų skaičiaus stacionaruose mažinimo politikai. Galima manyti, kad toks nepritarimas vykdo­mai sveikatos sis temos reformai ir daugelio ekspertų rekomendacijoms yra susijęs su menku dalies sveikatos priežiūros administ­ratorių profesiniu pasirengimu. Beveik pusė apklaustų darbuotojų per paskutiniuosius trejus metus nedalyvavo jokiuose sveikatos priežiūros vadybos kursuose, seminaruose ar kituose renginiuose, tačiau beveik visi norėtų artimiausiu metu tobulintis sveikatos priežiū­ros vadybos srityje: • šiuolaikinio visuomenės sveikatos moks­lo teorija ir praktika (sveikatos politika, strate­gija, visuomenės sveikatos koncepcijos, svei­katos problemos, j u vertinimo ir sprendimo būdai, visuomenės sveikatos tyrimų metodo­logija); • vadyba (bendrosios vadybos principų laikymas sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavime ir valdyme); • žmogiškieji santykiai (organizacijų analizė sisteminiu požiūriu, žmogiškųjų santykių svarba motyvacijos procese, komuni­kacinių įgūdžių ugdymas, vadovo darbo specifika); • sveikatos teisė (metodologiniai etikos ir teisės ypatumai ir sprendimų sinchro­nišku priėmimas sveikatos vadyboje); • informacijos valdymas (naudojimasis šiuolaikine programine įranga, racionalus informacinių sistemų kūrimas, praktinis sveikatos informacijos duomenų naudojimas); • sveikatos ekonomika ir taikomieji finansai (sveikatos priežiūros įstaigų ūkinių procesu ir juos aprašančių apskaitos ir finansų metodologija, biudžeto projektavimas, finansi­nių procesų vertinimas, finansų valdymas); pokyčių valdymas (projektų valdymo principai, pokyčių valdymo metodai ir jų praktinis naudojimas). Išvados Atlikdamas tyrimą padariau tokias išvadas: 1. Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų vadovų, jų pavaduotojų ir kitų administratorių apklausa parodė, kad daugelis apklaustųjų yra nepatenkinti profesi­nio tobulinimo sistema. Teigiamai sveikatos priežiūros vadybos profesinio tobulinimo galimybes įvertino tik 10,2 proc. asmens ir 2,9 proc. visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, dalyvavusių apklausoje. 2. Sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas kaip specifinė struktūros formavimo rūšis egzistuoja socialinių organizacijų rėmuose. Nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio visas socialines organizacijas vienija keletas bendrų bruožų. Pirmas universalus sveikatos apsaugos organizacijos bruožas yra tikslas.Antra vertus, žmonės, būdami individualūs, turi savų lūkesčių bei tikslų. Todėl, įsitraukė į tam tikrų organizacijų veiklą, jie tikisi patenkinti ir asmeninius interesus. Bendro tikslo siekimas lemia sveikatos apsaugos organizacijos narių veiksmų ir pastangų derinimo būtinumą, t.y. struktūros formavimo veiklos atsiradimą. Todėl trečias universalus sveikatos apsaugos organizacijos bruožas yra sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas. 3. Taigi sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimą galima suprasti kaip sistemos kūrimas, kurios pagrindinis tikslas - užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant sveikatos apsaugos organizacijos tikslų, pasiekti, kad darbuotojai atitiktų darbo vietų reikalavimams. 4. Sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas - tai praktinis darbas ir politika, kad vadovau­dami verslui galėtumėte dirbti su žmonėmis susijusį darbą - priimti, apmokyti, įvertinti, atlyginti savo kompanijos darbuotojams bei sudaryti jiems saugią ir tei­singą darbo aplinką. 5. Galimas ir sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimo nagrinėjimas skirtingais lygiais, įmonės, sveikatos apsaugos organizacijos lygiu sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas nagrinėjamas apibendrintai: per pagrindinius struktūros formavimo principus ir per jų realizavimą struktūros formavimo lygiuose. Individo lygiu sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas analizuojamas per žmonių poveikį žmonėms, per santykius tarp bendradarbių. 6. Remiantis šiuolaikinių išsivysčiusių šalių įmonių patirtimi, galima teigti, kad jų veiklos sėkmę dažnai lemia sugebėjimas tinkamai sukomplektuoti, o po to panaudoti dar­buotojų turimomis žiniomis, kvalifikacija, atskleisti ir ugdyti jų potencialą. Kai organizacijoje laikomasi tokio požiūrio, sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas tampa dalimi bendros veiklos strategijos, siekiant suvienyti darbuotojus ir nukreipti jų pastangas į bendrų tikslų siekimą. Norint sukurti veiksmingą sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimo sistemą organizacijoje, neužtenka naudoti atskiras poveikio priemones. Jos turi sudaryti bendrą sistemą, apimančią ir jungiančią visus pagrindinius sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimo aspektus. 7. Sveikatos apsaugos organizacijos e sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimas bus veiksmingas tik tuo atveju, jeigu atitiks dvi pagrindines sąlygas: • viena, nukreips darbuotojus siekti sveikatos apsaugos organizacijos keliamų tikslų; • antra, patenkins darbuotojų lūkesčius bei viltis. 8. Darbuotojai aktyviai sieks sveikatos apsaugos organizacijos tikslų tik tuomet, jeigu bus įsitikinę, kad drauge patenkins ir savo poreikius bei interesus. Kitaip tariant, žmonės ateina dirbti į organizacijas, tikėdamiesi tam tikro atlyginimo už savo pastangas. Šiuo atveju sąvoka "atlyginimas" įgyja daug platesne reikšmę negu pinigai. Atlyginimas yra visa tai, ką žmogus brangina ir vertina. Todėl reikia įvertinti daugelį sveikatos apsaugos organizacijos e taikomų sveikatos įstaigos personalo struktūros formavimo sistemų aspektų. 9. Strateginis personalo valdymas reiškia, jog į darbo jėgą žvelgiama kaip į strateginį partnerį formuluojant ir įgyvendinant kompanijos strategiją, kuri grindžiama tarpusavyje suderintomis personalo val­dymo veiklos dalimis, apimančiomis personalo verbavimą, atranką, mokymą bei atsilyginimą. Literatūra 1. K. L. Valančius. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius: Ekonomikos mokymo cent­ras, 2001. 183 p. 2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Pirmas leidimas. Vilnius: Justitia, 2002. 150, 151, 173-176 p. 3. Grabauskas V., Kauno-Roterdamo epide­miologinės programos indėlis plėtojant tarptautinius Kauno medicinos akademijos ryšius. Medicina, t.3.3, pr. 9, 1997: 3-8. 4. Lithuanian Health Report-1990's (eds. V.Grabauskas et ai.), A Background Document for National Conference on Health Policy, Vilnius, Lithuania, 29-30 March 1993, Medical Academy Press, Kaunas, p. 95. 5. Grabauskas V, Sveikatos politikos forma­vimas Lietuvoje. Medicina, t. 33, pr. 11, 1997:3-10. 6. Lietuvos Sveikatos Programa, (red. Gra­bauskas V et ai.), Vilnius, 1998, p.48. 7. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 1998, Vilnius, p. 44. 8. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 1999, Vilnius, p. 49. 9. Grabauskas V, Health policy development įn Lithuania: experience and lessons. In: Harrington P. and Ritsatakis A., ed. Euro-pean Health Policy Conference: opportu-nities for the future, 5-9 December 1994. Vbi.V Copenhagen, WHO Regionai Of­fice for Europe, 1995: 141-150. 10. Grabauskas V, The CINDI Programme in Lithuania - its contribution to national health policy development. In: Harrington P. and Ritsatakis A., ed. Suropean Health Policy Conference: opportunities for the future, 5-9 December 1994, Vol. III. Co­penhagen, WHO Regionai Office for Eu­rope, 1995: 214-218. 11. Equity in Health and Health Care in Lithuania: a situation analysis, Copenha­ gen, WHO Regionai Office for Europe, 1998, p. 95. 12. Grabauskas V, Health policy development in Lithuania. In: Ritsatakis A. et ai., Exploring Health Policy Development in Eu­rope, European Centre for Health Policy, Copenhagen, WHO Regionai Office for Europe, 2000: 82-93. 13. Human Resources for Health. Achieving the right bafance: the role of policy-making processes in managing human resources for health problems, Egger D., et ai, (eds). WHO/EIP/OCD/00.2, WHO, Geneva, 2000: p. 53. 14. Health -21: Health for all policy and strategy for Europe in the 21-st century. Co­ penhagen, WHO Regionai Office for Eu­rope, 1998, p. 286. 15. R.Černius, V. Toločko, I. Sivilivečiutė. Teisinė bankų veiklos aplinka. Vilnius: Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutes, 2000. 16- 17 p. 16. C. Pass, B. Lowes, L. Davies. Ekonomikos terminų žodynas. Antrasis papildytas ir pataisytas leidimas. Vilnius: Baltijos biznis, 1997. 243 p. 17. Lietuvos Respublios civilinis kodeksas. Antras leidimas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002. 125 p. Summary The work presents the concept of activities of economic entities according to the valid laws of the Republic of Lithuania as well as surveys the development of administrative-legal regulation of economic activity in Lithuania. Much attention is devoted to the varieties of commercial - economic activities being licensed and to the fact that the Supreme Administrative Court of Lithuania on 29 May, 2003 investigated issues of licensing and stated that the Minister of Labour and Social Security acted in this field without having authorization according to the established competence. The work ends with couclusions and suggestions

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!