Asmeniniai ir turtiniai sutuoktinių santykiai. Tėvų ir vaikų santykiai

 ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ SANTYKIAI. TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI Kursinis darbas Vadovas Vilnius,2004 TURINYS ĮVADAS 3 1.ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ SANTYKIAI 4 1.1.Santykiai santuokoje cum manu 4 1.2.Santykiai santuokoje sine manu 4 1.2.1.Romėnų šeimos teisės institutas dos 5 1.2.2.Romėnų šeimos teisės institutas donatio propter nuplias 6 2.TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI 8 2.1.Absoliučios tėvo valdžios susilpnejimas asmeniniu vaikų požiūriu 9 2.2.Absoliučios tėvo valdžios silpnėjimas vaikų turto atžvilgiu 9 2.3.Patria potestas įvedimas 10 2.4.Patria potestas nutraukimas 11 IŠVADOS 13 ĮVADAS Šią kursinio darbo temą pasirinkau todėl, kad ji mane labiausiai sudomino. Rašydama šį darbą norėjau daugiau sužinoti apie romėnų šeimos teisę, palyginti ją su šiuolaikine šeima. Stebėti kaip ji keitėsi, kokie santykiai vyravo tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kaip romėnai spręsdavo problemas iškilusiai jų šeimoje. Santuoka yra seniausia nuostata, praėjusi įvairias vystymosi fazes, tačiau visada tarnavo tam, kad reguliuoti lytinius santykius tarp vyrų ir moterų, bei vaikų gimdymą. Ši funkcija atsispindėjo ir romėnų teisėje. Giminė, konsorciumas ir patriarchalinė agnatų šeima valdoma pater familaes buvo plačios bendruomenės, turinčios didelį skaičių vyrų ir moterų, galinčių sudaryti santuokinius santykius. Kadangi visos bendruomenės buvo egzogaminės tai į santuokinius ryšius turėjo teisę tik skirtingų bendruomenių atstovai. Pagrindinis reikalavimas kuriant santuoką buvo monogamija, kadangi romėnai nuo seniausių laikų pripažino tik vieno vyro su viena moterimi santuoką. Tokiu būdu romėnų santuoka nuo seniausių laikų buvo apibrėžiama kaip biologinė, egzogaminė, monogaminė, ilgalaikė arba visam gyvenimui sąjunga tarp vyro ir moters. Ši sąjunga buvo pagrįsta teisinėmis nuostatomis. Šis darbas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje rašoma apie asmeninius ir turtinius sutuoktinių santykius santuokoje cum manu ir sine manu, romėnų šeimos teisės institutus dos ir donatio propter nuplias. Antroje dalyje aprašomi tėvų ir vaikų santykiai, tėvo valdžios susilpnėjimas vaikų atžvilgiu, patria potestas įvedimas ir jo nutraukimas. Rašydama šį darbą naudojausi -И.А.Покровский “История Римское Право”, Иво Пухан “Римское право”, Nekrošius, V. Nekrošius, S.Vėlyvis “Romėnų teisė”. 1. ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ SANTYKIAI 1.1. Santykiai santuokoje cum manu Santuokoje cum manu žmona visapusiškai priklausė vyro valdžiai. Vyras galėjo ją išsireikalauti iš bet kokio kito asmens, netgi iš tėvų, prieš jos valią atliekant vindicatio. Žmona juridiškai atsidurdavo vyro dukters padėtyje. Ji tapdavo vyro šeimos nare. Tokiu būdu nutrūkdavo visi žmonos santykiai su jos ankstesne šeima. Ji buvo vyro šeimos agnetė. Naujoje šeimoje žmona užėmė tokią pačią teisinę padėtį kaip ir kitos moterys, ji buvo filiae loco. Šeimos galva su žmona galėjo elgtis taip kaip ir su visais kitais šeimos nariais alieni iuris. Jis galėjo ją parduoti į vergiją, eksploatuoti jos darbo jėgą in mancipiu, bausti įvairiomis bausmėmis, netgi nužudyti ius vitae ac neecis. Tčiau vyras apsiribodavo visuomenės nuomone. Asmeniniai santykiai žmonos su tokiu vyru, kuris nebuvo sui iuris buvo reguliuojami įprastine teise. Pagrindinė vienintelė žmonos teisė santuokoje cum manu buvo paveldimumo teisė. Ši teisė buvo sulyginta su kitų moterų paveldimumo teise. Tokiu pačiu principu buvo sprendžiami ir turtiniai sutuoktinių santykiai. Visas žmonos turtas, jeigu ji iki santuokos buvo persona sui iuris, susituokus atiteko vyrui. Viskas ką žmona turėjo iki vedybų ir viską ką ji įgijo po vedybų priklausė vyrui. Žymiai vėliau, kuomet atsirado vedybos be manus vyras palikdavo žmonos turtą savarankiškam jos naudojimui, tačiau teisiškai turtinė padėtis pasireiškė normomis peculium. Po vyro mirties žmona su vaikais turėjo paveldėjimo teisę, bet tik po vyro agnatinių giminių. 1.2. Santykiai santuokoje sine manu Visai kitokie santykiai susiklostė santuokoje sine manu. Ši santuoka buvo tipinė romėnų valstybėje klasikiniu ir poklasikiniu laikotarpiu. Savarankiškumas ir nepriklausomybė nuo vyro buvo šios santuokos pagrindas. Asmeninių santykių srityje nebuvo jokios vyro valdžios. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams. Ji liko persona sui iuris, jeigu prieš santuoką tokia buvo. Žmona priklausė patria potestas savo tėvui, jeigu jis buvo gyvas. Vyras neturėjo jokios teisės reikalauti per teismą, kad ji grįžtu, jeigu pati to nenorėjo. Vyras turėjo tik (“interdictum de uxore exhibenda et ducenda”)1 tretiesiems asmenims, kurie laikė žmoną prieš jos valią. Bendrame vedybiniame gyvenime esant nesutarimams šeimoje vyro balsas buvo lemiamas pavyzdžiui, išsirenkant gyvenamąją vietą, vaikų auklėjimo klausimais ir t.t. Bet ši viršenybė nesutiekė vyrui teisių į žmonos asmenybę. Tuo pačiu principu klostėsi ir sutuoktinių turtiniai santykiai. Vyro ir moters turtas nepriklausė vienas kitam. Vyro turtas priklausė vyrui, o moters – moteriai. Viską, ką žmona turėjo iki vestuvių ir ką ji įgijo ištekėjusi (savo darbu, palikimais) priklausė jai, jeigu ji buvo persona sui iuris. Ji pati galėjo naudotis ir tvarkyti savo turtą neprašydama vyro leidimo. Žmona neprivalėjo atsiskaityti vyrui dėl savo turto naudojimosi. Šis turtas vėliau buvo pavadintas graikišku pavadinimu – parapherna. Kad ne tik teoriškai, bet ir praktiškai būtų atskirtas vyro ir žmonos turtas, romėnų teisė jau seniai papildė šitą sistemą draudimu dovanoti dovanas vienas kitam (>- fr.1,2 ir 3 pr. D.24.I)2. Donatio inter virum et uxorem tapo 1)”interdictum de uxore exhibenda et ducenda”Interdiktas dėl žmonos išdavimo ir išvežimo, suteikiamas pretoriaus, reikalaujant vyrui, kuris turi žmoną.(vert.) 2) “ne venalicia essent matrimonia” Kad santuokos nebūtų papirkinėjamos (vert.) nereikšmingi, kadangi grąžinti padovanotą turtą reikalauti galėjo ne tik pats vyras, bet ir jo palikuonys. Ir tik oratio Antoniana patvirtino, kad mirus dovanotojui, prieš tai nepareikalavus grąžinti turto atgal, dovana išlikdavo tam, kam buvo padovanota – donatio convalscit. Išskyrus dovanojimą sutuoktiniai galėjo sudaryti kokias norėjo juridines sutartis, pavyzdžiui, pirkimo. Žmona galėjo įpareigoti vyrą valdyti jos turtą. Vėliau sutuoktinių asmeninės ir turtinės priklausomybės principas truputį keitėsi. Sutuoktiniai negalėjo vienas kitam reikšti negarbės ieškinio. Jie teikė tokius ieškinius, kurie neužtraukė negarbės. Vietoje actio furti – actio rerum amotarum, o vietoje actio doli – actio in factum. Taip pat buvo taikoma beneficium competentiae pagal kurią buvo galima reikalauti palikti tiek turto, kad nereikėtų skursti. 1.2.1. Romėnų šeimos teisės institutas dos Gana nuosekliai sutuoktinių, gyvenančių santuokoje sine manu turto atskirumo sistemą pakeitė du romėnų šeimos teisės institutai – dos ir donatio propter nuplias. Dos - iš žmonos pusės, o donatio propter nuplias – iš vyro pusės. Bendro gyvenimo pajamos, šeimos turtas iš principo priklausė vyrui. Žmona ir vaikai galėjo reikalauti iš vyro turto išlaikymui (alimentatio). Dos – turtas, kurį žmona, jos pater familia ar globėjas specialiai skirdavo vyrui per vestuves. Vyrui atitekdavo ne visas turtas, o tik jo dalis. Jeigu dos duodavo žmonos tėvas, jis vadinosi dos pretectitio, o jeigu dos duodavo pati žmona ar jos globėjas – dos adventitia. Bet kokiu atveju kraitis turėjo būti forminamas specialiu aktu – (>)3. Iš pradžių tai buvo pagalba vyrui bendroms šeimos išlaidoms ( ad mantriminii onera sublevanda ). Tačiau vėliau atsirado kita dos paskirtis – dos tai buvo tam tikra garantija vyrui, kad žmona be rimtos priežasties neišsiskirtų su juo. Dos romėnų teisėje turi ilga savo istoriją. Seniausiais laikais kraitis priklausydavo vyrui, jis tapdavo jo nuosavybe. Kraitis net mirus žmonai ar išsituokus dėl vyro kaltės neprivalėjo būti grąžintas žmonos šeimai, viskas likdavo vyrui. Labai retai vykdavo skyrybos, kadangi dos vis tiek priklausytų vyrui. Respublikos laikotarpio pabaigoje, kada su moralės nuosmukiu padaugėjo skyrybų, buvo neribojama galimybė skirtis. Dos likimas tapo labai palankus vyrams, todėl prasidėjo piknaudžiavimas iš vyrų pusės. Vyras gavęs dos galėjo tuoj pat nutraukti santuoką ir pasilikti dos sau. Vestuvės buvo tarsi spekuliacija, todėl atsirado būtinybė apginti žmonos teises. Iš pradžių tuo pradėjo rūpintis suinteresuoti asmenys – žmonos tėvai. Jie reikalavo, kad sudarant santuoką ir duodant dos, vyras stipuliacijos forma įsipareigotų skyrybų ir mirties atveju dos grąžinti žmonai ar jos tėvui (globėjui). Šis kraičio grąžinimo būdas vadinosi cautio rei uxoriae. Žmona ar kitas asmuo davęs kraitį galėjo vyrui ar jo įpėdiniams pateikti ieškinį atsiradus cautio nenumatytoms sąlygoms – actio ex stipulatu. Duodami vyrui kraitį, įvertindavo jį tam tikra pinigų suma, kurią vyras turėjo grąžinti įvykus skyryboms ( dos vendictionis causa aestimata ). Šis procesas po truputį įsitvirtino ir jeigu vyras negrąžindavo dos skirdamasis su žmona ne dėl jos kaltės, tai buvo laikoma neteisėtu vyro elgesiu, prieštaraujančiu bona fides (gerai valiai ). Pretoriai pradėjo duoti žmonoms actio rei uxoriae, taip jie padėjo žmonoms dėl turto ( id quod aequius melius erit )4. Greitu laiku šis ieškinys buvo pakeistas į actio civilis ir bonae fidei. Šio ieškinio sprendimu ir buvo sukurtos juridinės teisės. Pasibaigus santuokai dėl žmonos mirties dos 3) “dos aut datur aut dicitur aut promittitur” Kraitis arba duodamas arba nustatomas arba pažadamas (vert.) 4) “id quod aequius melius erit” Tai kas bus teisingiausia (vert.) likdavo vyrui. Tačiau jei dos buvo duotas kokio kito žmogaus, tai jis likdavo tėvui ar globėjui. Pasibaigus santuokai dėl vyro mirties – kraitis atitekdavo žmonai arba jos tėvui. Dos grįždavo žmonai taip pat jei skyrybos vykdavo vyro iniciatyva. Santuoką nutraukus žmonos iniciatyva arba dėl jos kaltės – dos likdavo vyrui. Grąžindamas dos, vyras pasilikdavo jo dalį sau taip vadinamą retentiones vaikų išlaikymui, jeigu jie likdavo gyventi su juo arba žalai atlyginti, kurią padarė žmona ( propter res amotas ). Dos savininkas vis tiek buvo vyras, nors ir buvo daug išimčių. Vyras dos galėjo išleisti savo tikslams specialiai turėdamas tikslą išsiskirti su žmona. Aišku, žmona tokiu atveju turėjo teisę reikalauti vyro grąžinti dos, tačiau dos nebuvo galima grąžinti sugrąžinti, jei vyras buvo nepajėgus jį atiduoti. Kad būtų išvengta tokių situacijų lex Julia de adulteriis specialiame skyriuje de fundo dotalii uždraudė vyrui be žmonos sutikimo perduoti kam nors dos ar jį įkeisti. Ši priemonė apsaugojo dos nuo iššvaistymo. Žmonos reikalavimo teisė privillegium exigendi užtikrino jai pirmumo teisę, prieš kitus vyro kreditorius, patenkinti savo reikalavimus. Imperatorius Justinianas padarė taip, kad jeigu skyrybos įvykdavo dėl žmonos kaltės ir ji buvo nusikaltusi vyrui, tai dos privalėjo palikti vyrui kaip baudą už savo poelgius. Taip pat Imperatorius Justinianas uždraudė perleisti nekilnojamąjį turtą, kuris įėjo į dos, net ir esant žmonos sutikimui. Vėliau Justinianas panaikino skirtumą tarp actio ex stipulatu ir actio rei uxoriae, taip pas suteikė moteriai daugiau privilegijų. Ankstesnis įstatymas restitutio dotis buvo pakeistas, tuo būdu privillegium exigendi suteikė žmonai teisę į visą vyro turtą remiantis įstatymais. Nors juridiškai vyras turėjo dos nuosavybės teisę, bet praktiškai jis galėjo naudoti dos tik santuokoje ( ususfructus maritalis ). Žmonos teisės į dos sparčiai augo. Romėnų juristai pradėjo kalbėti, kad nors dos priklauso vyrui, tačiau jis priklauso žmonai (>(fr.75. D.23.3))5. Tačiau Imperatoriaus Justiniano įstatymuose dos valdytoju vis tik buvo vyras. 1.2.2. Romėnų šeimos teisės institutas donatio propter nuplias Šalia dos buvo ir kitas romėnų šeimos teisės institutas – donatio propter nuplias. Jau seniai buvo paprotys, kad prieš vestuves vyras dovanodavo žmonai dovanas ( donationes ante nuplias ). Jis įgavo ypatingą reikšmę po to kai įsigalėjo dos funkcijos. Kadangi žmona duodavo dos, tai vyras iš savo turto panašios sumos dalį duodavo žmonai, kaip garantą. Tačiau donatio reikalauti negalėjo nei nuotaka, nei jos tėvai. Uždraudus dovanoti dovanas sutuoktiniams vienas kitam, donatio duodavo prieš vestuves, nes kitu atveju dovanojimas būtų niekinis. Justino ir Justiniano valdymo laikotarpio teisė pakoregavo donatio propter nuplias. Buvo galima įteikti donatio ne tik prieš vestuves, bet ir po jų. Tačiau tikro dovanojimo nebuvo. Vyras padovanotais objektais galėjo naudotis ir būti jų savininku, nes jie išlieka jo nuosavybe. Tik esant nepagrįstoms skyryboms donatio propter nuplias buvo žmonai tarsi garantija. Ji galėjo pareikalauti ne tik dos, bet ir donatio propter nuplias. Kad žmonos interesai būtų apsaugoti donatio propter nuplias, kaip ir dos nebuvo galima perleisti tretiesiems asmenims. Šios romėnų teisės sistemos principas – padalijimas turto, kuris esant geriems sutuoktinių santykiams nieko nereiškė. Jis buvo garantija abiems sutuoktiniams esant “blogoms” vedyboms. Institutai dos ir donatio propter nuplias ištuokos atveju suteikė kai kurias garantijas, tuo pačiu 5) “quamvis in bonis mariti dos sit, mulieris tamet est”. Nors kraitis yra vyro nuosavybė, tačiau jis priklauso žmonai (vert.) sudarė bendrą šeimos nuosavybę (turtą) t.y. šeimos ekonominę bazę, kurios negalima buvo nei perduoti, nei atiduoti tretiesiems asmenims. Tai garantavo tvirtą šeimos turtinę bazę. 2. TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI Tėvų ir vaikų santykius per visą Romos istoriją apspręsdavo patria protestas, patriarchalinės ir tėvo vienvaldystės, idėja. Jeigu sutuoktinių tarpusavio santykiuose romėnų teisėje mes matėme visišką atitrūkimą nuo senosios patriarchalinės santvarkos principų, tai santykiuose su vaikais tie patriarchaliniai principai išliko dar žymiai stipriau, negu net kitų tautų istorijoje. Net patys romėnų teisininkai pripažįsta, jog tokios valdžios vaikams, kaip romėnai, neturėjo nė viena jų stebėjimams prieinama tauta (Gai. I, 55: „Quod jus proptium civium romanorum est: fere enim nulli alii sunt homines, qui talem in filios suos habent potestatem, qualem nos habemus“1)). Žinoma, laikui bėgant ši valdžia smarkiai pasikeitė ir susilpnėjo, bet daugelis patriarchalinių priesakų išsaugojo savo reikšmę iki galo. Taigi, pirmiausia romėnų teisė žino tik patria potestas – tik tėvo teisę, o ne tėvų teisę. Motina į savo tos pačios santuokos vaikus neturi jokių gimdytojos teisių – ne tik vyrui gyvam esant, bet ir po jo mirties. Esant senajai santuokai cum manu motina, kaip žinia, buvo kaip sesuo savo vaikų atžvilgiu, po vyro mirties šeima subyrėdavo į naujas savarankiškas šeimas, į kurias motina jokių valdžios teisių neįgydavo: ji pati dabar tapdavo persona sui juris, bet patekdavo savo artimiausio agnato, dažniausiai savo pačios sūnaus, globon. – Esant santuokai be manus, motina nebūdavo net savo vaikų agnatė: juridiškai ji jiems būdavo svetima. Tik laikui bėgant, palaipsniui pripažinus kognatinę giminystę, jos santykiai su vaikais įgyja šiokį tokį juridinį veidą: motina ir vaikai įgyja savitarpio paveldėjimo teises po vienas kito. Imperijos laikotarpiu vėliau pripažįstama teisė į išlaikymą (alimentus), o taip pat, - bent jau kai kuriais žinomais atvejais, - ir motinos teisė būti savo vaikų globėja. Bet tuo viskas ir baigiasi: jokių teisių, būdingų patria potestas, pavyzdžiui, teisių naudotis žinomais vaikų turtais, ji neturi. Juridiniai tėvų ir vaikų santykiai manomi, toliau, tik teisėtos santuokos ir teisėtos šeimos pagrindu. Neteisėtų, nesantuokinių vaikų senojoje romėnų teisėje, pagrįstoje grynai agnatinės giminystės principu, apskritai nepaliesdavo jokie juridiniai saitai: jie būdavo svetimi ne tik savo tikrajam tėvui, bet ir motinai. Pripažinus kognatinę giminystę, jų padėtis motinos ir visų motinos giminių atžvilgiu pasikeitė: jie įgijo paveldėjimo teisę, tolygią su teisėtais vaikais, nes cognatio, kraujo giminystė, romėnų įsivaizdavimu, nepriklauso nuo to, ar santuoka teisėta, ir nuo to, kad „mater semper certa est“2). Kai dėl tėvo, tai „pater vero is est, quem nuptiac demonstrant“3) (fr. 5. D. 2, 4), ir dėl to nesantuokiniai vaikai juridiškai jo apskritai neturi, nors faktiškai jis buvo visiems žinomas. Todėl nei jis neturi patria potestas, nei vaikai neturi jo atžvilgiu jokių teisių. Šiek tiek lengvatiškesnę padėtį užima liberi naturales, vaikai iš konkubinato: jie turi teisę į alimenta ir net žinomą ribotą paveldėjimo teisę po savo pater naturalis; bet apie patria potestas ir čia nekalbama. Tokiu būdu, beveik visus juridinius tėvų ir vaikų santykius aprėpia patria potestas. Bet tas patria potestas per šimtmečius iš esmės pakeitė savo turinį. Seniausiais laikais tai buvo, kaip jau ne kartą minėta, patriarchalinio autokrato, patvaldžio savo šeimoje absoliuti valdžia. Ji aprėpdavo tiek pačią vaikų asmenybę, tiek ir visus jų įsigytus turtus. Asmeniniu atžvilgiu nuo paterfamilias valios priklausė, pirmiausia, ar išsaugoti gyvybę naujagimiui, ar ne: jis galėjo jį net išmesti. Toliau, tėvas turėjo teisę parduoti savo vaikus arba visiškon vergijon trans Tiberim, arba valstybės viduje in mancipium (jus vendendi). Pagaliau, jis turėjo juridiškai visiškai neribotą jus vitae ac necis4). Žinoma, ir čia faktiškai vaikų padėtis būdavo kitokia, bet juridiškai tėvas – neribotas pačios vaiko asmenybės valdovas. Turto atžvilgiu filius familias, kaip žinia, yra persona alieni juris: jis turi pilietinį teisnumą, bet tik ne sau, o savo tėvui. Visa, ką jis įsigyja, tampa jo co ipso tėvo nuosavybe; o už vaikų įsipareigojimus tėvas neatsakingas; tik už deliktus tėvas yra noksališkai atsakingas: jis privalo arba atlyginti vaikų padarytą žalą, arba išduoti juos nukentėjusiajam (noxae dedere). Toks buvo istorinis išeities taškas: tolesnėje raidoje šitoji absoliuti valdžia palaipsniui silpnėja abiem kryptimis, tiek asmenine, tiek ir turto. 2.1. Absoliučios tėvo valdžios susilpnėjimas vaikų asmeniniu požiūriu Teisė išmesti naujagimius kūdikius (jus exponendi), kaip praneša Dionisijas Halikarnasietis, buvo uždrausta (išskyrus monstra5)) dar Romulo. Bet, tikriausiai, tame pranešime turima omenyje tik papročių ir religijos paliepimas, o ne teisės; jus exponendi egzistuoja dar vėlesnėje epochoje, ir galutinai ji buvo sunaikinta tik imperijos laikotarpiu (p. 7 C 9. 16). – Jus vendendi trans Tiberim išnyko jau labai anksti, bet net ir vaikų pardavimas in mancipium (į vergovę) XII lentelių įstatymuose buvo rimtai ribojamas. Jie ribojo tą teisę tik trigubu jos įgyvendinimu: atidavus in mancipium trečią kartą sūnus buvo atlaisvinamas nuo tėvo valdžios - „si paler filium ter venum duit, filius a patre liber esto“6). Kadangi įstatymas bylojo tik apie sūnus, tai interpretatio pripažino, kad kitiems pavaldiesiems (dukterims, anūkams ir t. t.) pakanka vienkartinio pardavimo. Tačiau ribojamas buvo tik pardavimas mancipatio būdu: paprastas venditio, matyt, pasitaikydavo žymiai vėliau: šiaip ar taip, net klasikiniai teisininkai numato tokią galimybę visiškai beviltiškais atvejais („contemplatione extremae necessutatis aut alimentorum gratia“7), - Pauli sent. 5. 1. 1.) lygiai taip, tokią galimybę patvirtina ir Konstantino įsakas (p. 2. C. 4. 43). – Pagaliau, kai kuriais imperatoriaus įsakais atimama iš tėvo ir jus vitae ac necis; paskutinis iš jų Konstantino įsakas (p. 1. C. 9. 17) prilygina sūnaus nužudymą parricilium apskritai. Tuo tarpu, kaip žinoma, imama kontroliuoti net drausminė tėvo valdžia (jus coereendi); imperatoriaus Trajano įsaku, valdžia gali priversti tėvą, piktnaudžiaujantį savo teisėmis, išvaduoti sūnų nuo patria potestas (fr. 5. 1.).37. 12), ir apskritai imperatoriaus laikais jau buvo galimi vaikų skundai magistratams pagal extraodrinatia cognitio tvarką. Dėl visų šitų apribojimų patria potestas vaikų asmenybei į raidos pabaigą prarado beveik visą savo patriarchalinį griežtumą. 2.2. Absoliučios tėvo valdžios silpnėjimas vaikų turto atžvilgiu Turtiniu atžvilgiu vaikų savarankiškumo stiprėjimas pirmiausia eina tuo pačiu keliu, kaip buvo anksčiau minėta kalbant apie vergus. Taip pat tiksliai, kaip ir vergams, tėvai dažnai skirdavo savo sulaukusiems amžiaus vaikams tam tikrą turtą savarankiškam šeimininkavimui – peculium; lygiai taip pat sūnų veikla galėdavo duoti esant tam tikroms sąlygoms pagrindą tėvo atsakomybei (vadinamosios actines adjecticiae qualitatis: actio de peculio, institoria, exercitoria. Quod jussu ir de in rem verso). Čia reikia pakartoti viską, kas prieš tai buvo pasakyta apie vergus. Bet paskui vaikų padėtis pradeda vis labiau ir labiau skirtis nuo vergų padėties ir eiti savo keliu. Pirmasis žingsnis šia prasme buvo Cezario ar Augusto laikų nustatymas, pagal kurį visa tai, ką sūnus-karys (filius familias miles) įgydavo kare (in castris) arba per karinę tarnybą (occasione militiae) priklauso jo paties naudojimui ir dispozicijai, kaip jo nuosavas, nuo tėvo nepriklausomas, turtas. Tas turtas buvo vadinamas peculium castrense; tai buvo pirmasis vaikų savarankiškumo pripažinimas, nors ir siaurame specialių santykių rate. Sūnus galėjo tą turtą net užrašyti, ir tik jam mirus be testamento jis pereidavo tėvui ne paveldėjimo tvarka, o jure peculii (fr. 11. D. 49. 17). Apskritai peculium castrense atžvilgiu „filii familias vice patrum familiarum fungumtur“8) (fr. 2 D. 14. 6). Kai perėjus prie absoliučios monarchijos visos valstybinės tarnybos rūšys buvo sulygintos, peculium castrense taisyklės buvo perkeltos ir į turtą, sūnaus įgytą tarnaujant civilinėje, vadinamojoje peculium quasi castrense. Šitoji peculium, kaip ir peculium castrense, sudaro laisvą sūnaus turtą, į kurį tėvas jokių teisių neturi. Naują virtinę apribojimų turto atžvilgiu patria potestas atvėrė Konstantino įsakas, pagal kurį visa, kas vaikų (jau ne tik sūnaus) įgyta paveldint iš motinos (bona materna), turi būti laikoma jų nuosavybe, kuria disponuoti tėvas neturi teisės: jam išlieka tik teisė naudotis iki gyvos galvos (p. 1. C. 6. 60). Imperatoriaus Arkadijaus ir Honorijaus įsaku (p. 2. C. 6. 60) toji nuostata buvo perkelta ir į bona materni generis – turtui, gautam iš giminių iš motinos pusės; Teodosijaus ir Valentiniano įsaku – į lucra nuplialia. Pagaliau, Justinianas visus tuos daugybę išimčių apibendrino: tėvui priklauso tik tai, ką sūnus įgyja ex re patris, tai yra operuodamas tėvo turtu; o visa kita, kokiu būdu begautų jį sūnus, yra jo nuosavybė, tėvas teturi teisę naudotis iki gyvos galvos (paragrafas 1. In. 2. 9). Visas toks turtas (į jį įeina peculium castrense ir quasi castrense, kuris lieka net tėvo nenaudojamas) vadinamas bona adventicia. Bet net ir turint tokį turtą teisė naudotis iki gyvos galvos gali būti išbraukta tiesioginiu sprendimu to, kas tą turtą sūnui perduoda (kas jam jį dovanoja arba palieka testamentu); tada jis vadinamas bona adventicia irregularia. Taigi, raidos pabaigoje ir turto atžvilgiu iš senosios besąlyginės patria potestas liko tik jos šešėlis - tėvo teisės iki gyvos galvos naudotis kai kuriomis turto rūšimis pavidalu. Tiesa, ir tas šešėlis turi didelę praktinę reikšmę; vis dėlto vaikų turtinis savarankiškumas pripažintas. Tuo pačiu pirminė juridinė šeimos vienybė sugriauta: šeima dabar juridiniu požiūriu ne vienybė, o asmenų, iš kurių kiekvienas yra savarankiškas teisių subjektas, galintis turėti ypatingą turtą, būti šalis procese ir sudarinėti juridinius sandėrius, sąjunga. 2.3. Patria potestas įvedimas Patria potestas atsiranda pirmiausia natūraliu būdu gimus vaikui teisėtoje santuokoje. Vaikų atžvilgiu neteisėta ji gali būti nustatyta tik įteisinus legitimatio; bet toji legitimatio atsirado tik absoliučios monarchijos laikotarpiu ir skirta tik liberi naturales. Palaipsniui atsirado trys tokio įteisinimo būdai: a) nuo Teodosijaus ir Valentiniano laikų – legitimatio per oblationem curiae, įteisinimas pristatant filius naturalis į vietinių dekurionų ordo ryšium su suteikimu jam tam tikro turto cenzo (tai viena iš privilegijų, kuriomis vyriausybė norėjo patraukti prie sunkios tuo metu prievolės tvarkyti vietinius reikalus). b) nuo imperatoriaus Anastazijaus laikų – legitimatio per subsequens matrimonium, paskui tėvams sudarius teisėtą santuoką. c) ir pagaliau, nuo Justiniano laikų – apskritai legitimatio per rescriptum principis, įteisinimas specialiu imperatoriaus įsaku. Svetimų vaikų atžvilgiu galima buvo nustatyti patria potestas esant pontifex maximus ir dalyvaujant tiek įsūnytojui, tiek įsūnijamajam. Ištyrus įsūnijimo aplinkybes ir įsitikinus, kad abu suinteresuotieji sutinka, pontifex siūlydavo liaudies susirinkimui įsūnijimo rogalio („Velitis jubeatis Quirites, uti Lucius Valerius Lucio Titio tam jure legeque filius siet, quam si ex eo patre matreque familias ejus natus esset, utique ci vitae necisque in eum potestas familias ejus natus esset, utiqueei vitae necisque in eum potestas siet, uti patri endo filio est. Haec it auti dixi, ita vos, Quirires, rogo9)“ – Gell., 5, 19, 9). Tokiu būdu, arrogatio būdavo vykdoma specialaus įstatymo forma. Dėl to įsūnyti ar būti įsūnytam tokia forma galėjo tik asmenys, turintys teisę dalyvauti liaudies susirinkimuose: todėl negalėjo įvaikinti moterys, negalima buvo įvaikinti moterų ir nepilnamečių. Laikui bėgant smunkant curiata comitia vaidmeniui, arrogatia akto įstatyminis pobūdis išblėso: įsūnijimas virto paprastu, tik viešu privačios valios aktu. Kartu (nuo imperatoriaus Antonijaus Pijaus laikų) jau buvo galima įsūnyti ir nepilnamečius. Galutinai išnykus comitia curiata, arrogatio pradėta vykdyti per rescriptum principis10). b) Įsūnijant persona alieni juris, adoptio glaudžia prasme, vykdoma privataus sandėrio, dirbtinai suformuoto juristų remiantis anksčiau minėto XII lentelių įstatymo nuostatomis, forma: „si pater filium ter venum duit, filius a patre liber esto“11). Įsūnijamojo tėvas pardavė jį mancipatio būdu kokiam nors pašaliniam patikėtiniam žmogui; pastarasis tuojau pat atleido sūnų į laisvę manumissii vendeta būdu. Pagaliau – trečias mancipatio: po jo sūnus jau laisvas nuo patria potestas; bet trečiasis manumissio jau nedaromas, nes tada tai būtų visiškas emancipatio (žiūr. toliau); sūnus kol kas laikomas patikėtinio asmens in patriam. Tada pasireiškia asmuo, norintis įsisūnyti, adoptator, ir dėl formalumo pateikia prieš patikėtinį vindicatio in patriam potestatem (tai yra vindicatio filii); patikėtinis teisme tyli, dėl ko įsūnijamojo įsūnytojui pretor addicit. Po tokio sudėtingo akto tėvo pagal kraują patria potestas nutrūksta, ir įsūnytasis įžengia į įsūnytojo šeimą teisėto sūnaus teisėmis, Tokia forma adoptio galėjo būti taikoma ir moterims, ir nepilnamečiams, beje, dukterims ir vaikaičiams pakakdavo vienkartinio mancipatio. Justinianas panaikino visų šitų formalumų būtinybę, pakeisdamas juos paprastu pareiškimu teismui. Jis taip pat smarkiai susilpnino adoptio veikimą: ankstesnis senosios patria potestas nutraukimas buvo paliktas tik tais atvejais, kai įsūnytojas yra koks nors aukštutinės linijos giminaitis (pavyzdžiui, senelis iš motinos pusės); visais kitais atvejais patria įgyja teisėto paveldėjimo teisę po įsūnijimo (adoptio minus plena). Be nurodytų arrogatio ir adoptio būdų, mus pasiekusiuose respublikos pabaigos – imperijos pradžios paminkluose mes aptinkame įsūnijimo atvejus testamentuose, adoptio testamentaria, apie kuriuos juristai nieko nekalba. Bet ar tai buvo tikras juridine prasme įsūnijimas, ar ne – tai iki šiol neišaiškintas klausimas. 2.4. Patria potestas nutraukimas Senosios patriarchalinio pobūdžio patria potestas liekana net vėlyviausioje romėnų teisėje yra jos egzistavimas iki gyvos galvos: ji normaliai nutrūksta tik su tėvo mirtimi. Nei sūnui sulaukus pilnametystės, nei jam įsikūrus savo atskirą namą ar ūkį ne tik nenutrūksta tėvo valdžia, bet ji dėl to net nesusilpnėja. Ją sunaikina tik sūnaus įgytas tam tikras vardas; tokie vardai pagoniškoje Romoje buvo flamen Dialis vardas, o dukteriai vaidilutės vardas, vėlyvaisiais imperatoriaus laikais – konsulo, praefectus praetorio, praefectus urbi, magistre miltum arba vyskupo vardas. Bet patria potestas, kaip vienpusė teisė, gali būti nutraukta dirbtinai – pats tėvas gali išlaisvinti sūnų, o tai vadinama emancipatio. Emancipatio forma taip pat buvo sukurta dirbtinai pritaikius minėtą XII lentelių įstatymo taisyklę apie pardavimą tris kartus: tėvas, norėjęs emancipuoti sūnų, atlikdavo tris kartus emancipatio savo patikėtiniam asmeniui, o šis pastarasis tris kartus jį paleisdavo į laisvę. Po to sūnus tapdavo persona sui juris, įgydavo ūkiškąjį savarankiškumą, bet užtat prarasdavo bet kokias paveldėjimo iš savo šeimos teises. Pastarasis apribojimas, beje, atpuolė, kai paveldėjimo teisė buvo pertvarkyta kognatinės giminystės pagrindais. Imperatorių laikais ir čia buvo panaikinti seni formalumai: imperatorius Anastazijus įvedė emancipatio per rescriptum principis galimybę (vadinamąją emancipatio Anastasiana), o Justinianas nurodė apskritai emancipatio įgyti privalu padaryti pareiškimą teismui (vadinamasis emancipatio Justinianea). Kaip dovana už savanorišką atsisakymą savųjų tėvo teisių (praemium emancipationis) po emancipatio tėvui išlieka teisė naudotis puse sūnaus turto. IŠVADOS Šiame darbe išnagrinėjau kokia buvo romėnų šeima, kokie santykiai vyravo tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų. Kokia buvo žmonos padėtis šeimoje. Taip pat sužinojau, kaip sutuoktiniai spręsdavo problemas susijusias su turtu (dos ir donatio propter nuplias). Per visą Romos istoriją tėvų santykiai su vaikais buvo patriarchaliniai, tačiau tėvo valdžia palaipsniui ėmė silpnėti. Šis kursinis darbas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje buvo nagrinėjami asmeniniai ir turtiniai sutuoktinių santykiai, jų skirtumas santuokoje cum manu ir sine manu. Toliau darbe buvo rašoma apie romėnų šeimos teisės institutus dos ir donatio propter nuplias, kurie buvo labai svarbūs abiems sutuoktiniams, jų davimo tvarka.Svarbiausios problemos Antroje dalyje buvo nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai, Tėvo valdžios silpnėjimas, pater familaes įvedimas ir nutraukimas. Literatūra 1.И.А.Покровский “История Римское Право” 2.Иво Пухан “Римское право” 3.I. Nekrošius, V. Nekrošius, S.Vėlyvis “Romėnų teisė” VADOVO ATSILIEPIMAI Atsiliepimo tekstas, pastabos -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Įvertinimas--------------------------------------------------------------------------------------------------------- Kursinio darbo vadovas------------------------------------------------------------------------------------------ Data: 2004 m. -----------------------------------mėn. ----------------------------d.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!