Aristotelio ir Platono dorybių etika

ĮVADAS Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui – visu pirma, bendruomenes narys. Valstybės gėrį Aristotelis laiko svarbesniu ir tobulesniu už individo gėrį. Jis teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos. Gėris visada pasireiškia per atskirybę. Neužtenka žinoti būdo dorybės apibrėžimą. Aristotelis teigia, kad dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Kai norima tapti santūriam, tiesiog reikia elgtis santūriai, kad norima tapti drąsiam – elgtis drąsiai. Abstraktus dorybės apibrėžimo žinojimas čia nepadės. Aristotelis, kaip ir bet kuris kitas antikos mąstytojas, neabejoja, kad žmogus yra pajėgus protu suvaldyti savo jausminę prigimtį. Aristotelis pradeda nuo prielaidos, kad žmonės nori gyventi kiek tik įmanoma geriau. Jo etika sprendžia klausimą, koks gyvenimas yra geriausias žmogui. 1. Laimė – aukščiausiasis gėris Aristotelis veikale Nikomacho etika rašo, kad panašiai kaip “dailidė ir batsiuvys dirba ir pasiekia tam tikrų rezultatų“, taip ir žmogus „ turi tam tikrą savo funkciją“. Ši funkcija negalėtų būti vien gyvybės palaikymas, samprotauja Aristotelis, nes tokia funkcija „ yra bendra ir arkliui, ir jaučiui, ir kiekvienam gyvūnui“. Žmogus skiriasi nuo gyvūnų protą turinčios sielos veikla. Sielos veikla yra įvairių lygių. Galima siekti gyventi taip, kaip gyvenimo būdas tobulai derėtų su žmogui duota sielos dorybė, ir taip, pasiekti laimę(eudaimonia) – aukščiausią žmogui prieinamą gėrį. Bet kuri veikla ir bet kuris pasiryžimas turį tikslą. Gyvenimo mene toks tikslas yra eudaimonia – laimė. Tai absoliučiai tobulas tikslas, nes visų kitų tikslų siekiame dėl ko nors kito, vienintelės laimės – tik dėl jos pačios. Laimė nėra pasyvi sielos būsena. Ji pasiekiama tik žmogui, kaip protingai būtybei. Apibūdinęs laimę kaip „aukščiausią, gražiausią ir maloniausią gėrį“, kylantį iš aukščiausios veiklos formos, Aristotelis pažymi: „Laimė yra daug kam prieinama; tam tikru būdu mokydamiesi ir stropiai lavindamiesi, ją gali įgyti visi<.....>“, ir čia pat priduria: „jei tik jie nebus doroviškai suluošinti“* Kas yra Aristotelio minimas dorovinis luošumas? Regis, filosofas jį sieja ne vien su autarkiška išminčiaus vidine veikla, bet ir su aplinkybių atsitiktinumu. Tai kas gi sudaro laimės stabilumo pagrindą – pastovios dorybės ar pastovi sėkmė? Aristotelis teigia, kad dorybių pastovumas yra laimės dalis, tačiau tuomet, jei išpildoma dar viena sąlyga – jei palankiai susiklosto išorinės aplinkybės. „Vis dėlto, laimei reikia ir išorinių gėrybių. Mat, neturint materialinių išteklių, neįmanoma arba bent jau nelengva kilniai elgtis. Juk daug ką galime pasiekti tik turėdami draugų, tarsi kokių įrankių, arba turto, arba politinę galią“.** Žmogus iš prigimties skirtas bendruomenei, teigia Aristotelis. Todėl Aristotelio postuluojama dorybė, kaip sugebėjimas elgtis remiantis išgyvenimo saikingumu, yra sugebėjimas visada racionaliai pajusti ribą sudėtingame bendruomeninių santykių tinkle. Tačiau neturinčio draugų, turto ir politinės galios žmogaus gyvenimas bendruomenėje yra blankus ir, Aristotelio akimis žiūrint, nepakankamai kilnus. Dar daugiau, be socialinės galios vertybių, būtina laimės sąlyga Aristoteliui yra ir estetinės vertybės. „Juk nebus labai laimingas bjaurios išvaizdos, žemos kilmės, vienišas ir bevaikis žmogus“, - paskelbia verdiktą Aristotelis * Aristotelis. Nikomacho etika//Rinktiniai raštai. V.,1990. **.Ten pat. Dorybingo žmogaus laimė, pagal Aristotelio etiką, labai stipriai priklauso nuo aplinkinių žmonių. Ji priklauso ir nuo vaikų, ir nuo draugų užgaidų. Aristoteliui galima paprieštarauti: jei įvykdomos visos jo numatytos sąlygos laimei pasiekti , jei žmogus turi pakankamai turto, garbės, politinės galios, gerus draugus ir nusisekusius vaikus, jis ir taip yra pakankamai laimingas. Galbūt Aristotelio etika – tai nuorodos, kaip sėkmės ištiktiems žmonėms išmokti džiaugtis savo sėkme ir pasirūpinti juos ištikusios laimės pastovumu? Tačiau kaip gyventi reikia tiems, kurie nepatyrė čia išvardytų sėkmės malonių? Regis, Aristotelio etika nėra jiems skirta. Ar yra galimybių vienišam ir neturtingam, artimųjų apleistam žmogui išsaugoti asmeninį orumą ir siekti laimės? 2.Dorybių analizę Laimės esmę Aristotelis siūlo aptarinėti neatsiejant nuo dorybių, kuriais jis skirsto į proto ir būdo dorybės. Intelekto dorybės pasireiškia racionalia sielos veikla ir kontepliacija. Būdo dorybės – tai sugebėjimas protu valdyti neprotingąją sielos dalį. Protu veikiant veiklos įpročius galima rasti vidurį išgyvenimuose. „Taigi dorybė yra nuostata, kuria galima laisvai pasirinkti, tai – surastas vidurys mūsų atžvilgiu, o tą vidurį protas apibrėžia protingas žmogus“ – rašo Aristotelis* Dorybių analizę Aristotelis pradeda ne nuo intelekto, o nuo charakterio dorybių, susijusių su neprotinguoju sielos pradu. Trys dorybės išreiškia nuostatą trijų pačių primityviausių jausmų – baimės, malonumo, ir pykčio – atžvilgiu. Keturios dorybės nusako nuostatą dviejų svarbiausių socialinių siekiamybių – turto ir garbės – atžvilgių. *Aristotelis. Nikomacho etika// Rinktiniai raštai. V.,1990. Trys dorybės liudija socialinis santykius. 2.1. Narsa Aristotelis dorybės detalizuoja ir griežtai susiaurina jų ribas. Pirmiausia nagrinėja narsumą (drąsą). Baimę apibūdina kaip gresiančio pavojaus laukimą. Bijome visokių blogybių – blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgių. Aristotelis išskiria penkias drąsos formas: a. Pilietinė drąsa b. Profesionalių kareivių patirtis c. Drąsa, kuria įkvepia pyktis arba skausmas d. Sangviniško temperamento drąsa e. Nežinojimo drąsa Drąsa esanti teisinga nuostata ir pasitikėjimo, ir baimės jausenos atžvilgiu. Jos pabaiga esanti maloni, tačiau kelias į ją – skausmingas. Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. 2.2 Saikingumas Saikingumas kaip dorybė, Aristotelio požiūriu, yra nuostata malonumų ir skausmo atžvilgiu. Saikingumą jis sieja tik su šiais malonumais – valgymu, gėrimu ir lytiniais santykiais. Jis neteigia, kad malonumas yra blogis ir kad dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja atsisakyti malonumų. Jeigu atsirastų žmogus, kuriam niekas nebūtų malonu ir kuris nematytų jokio skirtumo tarp paskirų daiktų, toks žmogus, jo manymu, būtu visiškai nužmogėjęs. Saikingasis laikosi vidurio. Jeigu trokšta – tai saikingai, „ne daugiau negu dera, ir ne tada, kada nedera“ 2.3 Dosnumas ir iškilnumas Aristotelio etika iš kitų etikos koncepcijų išsiskiria pagarba turtui. Pagal Aristotelio etika, kilniam žmogui turtas būtinas, kitaip pirmasis negalės įrodyti savo kilnumo. Jo tikslas – padėti kitiems. Pinigų kiekis, kurį žmogus sugeba išdalyti, netgi suteikia dorybei svarumo. Saikingos, mažos pinigų sumos išdalijimą Aristotelis vadina dosnumu, o didelės – iškilnumu. Iškilnaus žmogaus išlaidos yra didelės pritinkančios, jis skiria šias pinigų sumas ne sau, o bendruomenei, todėl ir jo dovanos yra panašios į dievams skiriamus daiktus. Regis, svarbu pati duodančio elgsena – ar duodamas jis geba nutylėti, ar neišlaikęs pasigiria. 2.4 Didybė Iškilnumas artimas didybei. Didis žmogus yra nepriklausomas, savarankiškas. Didžiu laikomas tas, kuris laiko save vertu didžių dalykų, ir toks yra iš tikrųjų. Didžiam žmogui svarbiausia išorinė vertybė – garbė. Tačiau jausti savo pranašumą prieš kitus – tai būtina didžio žmogaus ypatybė. Jis beveik nieko neprašo, bet mielai pagelbsti kitiems. Jis neina ten, kur užgaunama jo savimeilė, taip pat ten, kur pirmauja kiti. Jis gali laisvai kalbėti, nes į kitus gali žiūrėti iš aukšto. Jis negalėtų prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo būdo – nebent prie draugo, kitaip tai būtų vergystė. 2.5 Draugiškumas ir sąmojingumas Bendravimas su žmonėmis – natūralus poreikis ir žmogaus vertės garantas. Žmogus, neturintis draugų, pasak Aristotelio, negali būti laimingas. Tačiau vėlgi tiesioginis santykis su kitais turi išlaikyti racionalų atstumą. Vidurio nuostata – draugystę. Skiriasi tuo, kad draugaudami mylime savo draugus. Gebėjimas dalyti draugiškumą kitiems ir įvairiose situacijose vienodai gerai elgtis ir su pažįstamais liudija žmogaus kilnumą. Nuoširdumas – tai gebėjimas sakyti tiesą. Mokėjimas bendrauti poilsio valandėlėmis – taip pat dorybė. Aristotelis labai smulkiai analizuoja charakterio dorybės. Tačiau jis nemano, kad kuri nors viena jų galėtų egzistuoti skyrium nuo kitų. Dorybė – tai įprotis bet kurioje situacijoje elgtis kaip dera, nenukrypti į kraštutinumus ir valdyti jausmus protu. 3. Teisingumas Teisingumas, sako Aristotelis, yra tobula dorybė, bet ne apskritai, o kito( piliečio) atžvilgiu. Todėl teisingumas yra ne būdo, o politinė dorybė. Teisingumas – tai įstatymų paisymas. Įstatymai, pasak Aristotelio, apima visą gyvenimą. Aristotelis išskiria dvi teisingumo rūšys:paskirstomąjį ir reguliuojamąjį. Pirmasis patvirtina lygybė dalijant garbę, pinigus arba kitas paskirstomas vertybės. Antrasis kalba apie savanoriškai ir nesavanoriškai žmonių sudaromas sutartis. Tai , kas teisinga, yra proporcinga. Neteisingas žmogus pažeidžia lygybė – ir paskirstymo, ir sutarties. Reguliuojamasis teisingumas – tai vidurys tarp nuostolio ir pelno. Netesingumas pasireškia dvejopai: kai turime per mažiai ir kai turime per daug. Pirmuoju atveju patiriame skriauda, antruoju – neteisingai elgiamės. Teisingumas nėra vien vidurio ir proporcijos laikymasis, jis suponuoja ir tam tikrą proto nuostatą. Tai sąmoningas pasirinkimas veikti tam tikru būdu. 4. Teorinė ir praktinė išmintis Aristotelis išsiskyrė dvi protingojo prado dalis. Viena proto dalimi mes mąstome tokias būties formas, kurių pradai negali kisti, kita dalimi tai, kas gali kisti. Pirmoji sielos dalis siekia teorinės išmintie, antroji – praktinės. Praktinė išmintis – tai supratingumas veikiant. Veikiant aplinkybės nuolatos kinta, todėl reikia priimti sprendimus nuolat atsinaujinančių atsitiktinumų atžvilgiu. Supratingumo tikslas vidinis, nes ši veikla yra savaiminis tikslas. Valstybei valdyti ir ūkiui tvarkyti reikia ne teorinės, o praktinės išminties – supratingumo. Valstybės vadovui labiau dera būti sumaniam nei teoriškai orientuotam. Protui rūpi bendrosios sąvokos, supratingumui – atskirybė. Supratingi žmonės yra ir išradingo proto, ir sukti. Jiems svarbiausia pasiekti tikslą. Tačiau supratingumas „sielos akimi“ tampa tik tada, kai yra susiejamas su dorybe. Nedorumas glumina ir klaidina. Platono idėjų teorijos turinys - numatė realių, amžinų ir nekintančių esybių, IDĖJŲ pasaulis. Vėliau šia koncepcija buvo pavadinta objektyviųjų idealizmų. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo mūsų žinių ir minčių. Jų pasaulis sudaro tikrąją būti, jis yra pirminis, o iš jo gauti juntami daiktai yra antriniai: jie užima tarpinę vietą tarp būties ir nebūties. Mūsų sąmonė jas ne nustato, o pažįsta. Juostamąjį pasauli Platonas vadino nebūties idėjų atmatomis “ Anot Platono - dviejų pasaulių teorijos - laikinų daiktų pasaulis yra “subordinuotas nekintančių idėjų pasauliui“. Tik dvasinis pasaulis egzistuoja iš tikrųjų, panašiai kaip apie kuria kalbėjo dar eliečiai. Iš to galima teigti kad “Pasaulinė dvasia judina kosmosą,“ “Mirtingas kunas yra kalėjimas dvasiai“ ir panašiai... Bet tai kad fizinis pasaulis “ir iš etikos, ir ontologijos požiūrių pavaldus idėjų pasauliui“. Platonas apibūdina tik dalyvaudamas ( métheχis ) iš tikro egzistojančiame idėjų pasaulije arba jį mėgdžiodamas ( mίmεsis ). Terminas “idėja“ graikiškai reiškia rūšį, formą. Iki Platono graikų filosofai šį terminą vartojo būtent ta prasme. Platonas “idėja“ suprato kaip savotišką esmę, kuri yra “daikto priežastis“ (ji yra pirmiau nei pats daiktas). Be to, Platonui idėja reiškė tobulybę - idealų modelį absolizuotą. Aš norėčiau net iškelti tokią hipotezę, kad materija ir idėja Platono sistemoje panaši į dabartinės elektros srovės sąvoka (+) ir (-) paligianti idejos ir marerijos sąvokomis. Ir jeigu Platonas žinotų elektrą jis tikriausia pasinaudotų šia sąvoka savo teorijos pagrindimui. Nes jis teigė kad idėja savo esmė Yra nekintanti, amžina. materija yra idėjos (+) priešingibė (-). O daikto atsiradimą nulemia materijos ir idėjos sujungimas. Kaip pliuso ir minuso sujungimas nulemia elektros srovės atsiradimą. Bet tai tik hipotezė. “ Visa tai, taip pat ir gnoseologinį bei metodinį komponentus, gali įžvelgti ir tiesės alegorijoje, kuria aptinkame Platono dialoge “Politika“ (“Valstybė“). Pagal šią alegoriją pasaulį galima padalinti į dvi sferas, kurių kiekviena savo ruožtu taip pat susideda iš dvejų sferų“1: • Regiamųjų daiktų pasaulis - tai, kas neteisingai suvokiama ( pvz., šešėliai ir atspindžiai). - tai, kas tiesiogiai suvokiama (pvz., daiktai ir gyvos būtybės); tik protų pasiekiamas pasaulis - mokslo (pvz., matematikos )sferos; peržiangdamas tai, kas jame dar turi regimą pavidalą ( kaip antai geometrinės figūros ), mokslas pasiekia dvasinį pažinimą bei bendruosius teiginius; • idėjų pasaulis, suvokiamas grynuojų protų, kuriam nebereikia jokių stebėjimų. • Todėl pagal Platoną kiekvienas objektas turi savo idealųjį prototipą ( įdėjų). Idėja nėra tolygi jokiam abjektui Ji pirminė, Amžina. O materialus daiktai yra tik idėjos atšvaitas, jie kinta; jie nepastovus. Visa, kas susiję su materialumu, nepastovu. Pvz. žmogus susideda iš laikino kūno ir amžinos sielos. Jutimo organai, koreguojami kūno, priklauso nuo jo. Todėl, mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. Siela yra amžina, vientisa, nepriklausoma nuo jokio atsitikimo. Ji negimsta ir nemiršta. Žmogaus siela kaip teigia Platonas yra gyminimga pasaulio sielai, tiksliau, ji yra jo dalis. Todėl po mirties žmogaus siela atsiduria idėjų pasaulije, po to sugrižta atgal į kito gimstančio žmogaus kūną, anot Platono ji yra gyvenimo priežastis. Čia prasklinda rytų filosofijos įtaka. Reinkarnacijos idėja rytų filosofijoje labai panaši į Platono sielos gyvenimo samprata. Kodėl siela patenka į tą ar kitą žmogaus kūną, aiškaus atsakimo Platonas neduoda, tik žinoma, kad proporcingoji siela gali pabėgti ir į žmogaus, priklausončio dėmui kūną. Net ne reikia gylaus paliginimo kad įsitikinti, kad Platono mokymas apie siela yra beveik audentiškas mokymu apie siela indų filosofijoje. Žmogaus siela anot Platono susideda iš trijų dalių: Protingosios, Impulsiviosios, Gymdančiosios. Pirmoji turėtų vadovauti pastorosioms dviem sielos dalims, tačiau kartais jos nepaklūsta protingajai. Dėl to siela atsiduria konfliktinėje situacijoje. O kofliktinė situacija savo ruožtų tampa kartais katostrofa, artėje prie haoso būklės. Tą “Platono konfliktinė situacija“2 galima įžvelgti ir šiolaikinėje sinergėtikoje bei katastrogų teorijoje. Platonas padeda pamatas ir spontaniškai suformuluoje triadų principą filosofijoje., t.y. mėgina viską apibrėžti trejybės sistema. Šia koncepcija jis grindžia ir mokymų apie dorybės. Jas suskirsto taip: • Psihologinės, • Etinės, • Politinės, Jos savo ruožtų vėlgi skirstomos: • Psihologinė kurios pamatas yra siela; a. protingoji siela, b. impulsivioji siela, c. gimdančioji siela, 1. Etinė remiasi; a. išmintimi, b. vyriškumu, c. santūsumu, • Tuo tarpų politinė nurodo žmonių sluoksnius arba kaip Platonas tai suprato - luomus; a. vadovai, b. kariai, c. ir dirbantieji (žemdirbiai, amatininkai). Platono kūriboje ypač išsiskria mokymas apie Erotą, be kurio, pasak mastitoją, negali apsieiti nė viena gyva būtybė. Platonas pradeda aptarinėti Erotą nuo mitologinės jo prigimties. Jis mano, kad Erotas - tarpinė būtibė tarp žmonių ir dievų; jis gimė atsiradus “vidinės įtampos jėgai tarp nemirtingų dievų ir mirtingų žminių.“3 Pats Erotas - nei dievas nei žmogus, o kažkokia demoniška ir herojiška būtibė. Įsiskverbęs į žemoška būtybę, Erotas iš karto ją perkūnėja: įsimilėjėlis pajunta naują begalybės jėga, bet kartu ir dviejų sialų, kilniosios ir žemos susipriešinimą. Taip gimsta vidinės kančios. Pagrindinis Eroto tikslas - “gymdyti grožyje“4, todėl menas yra vienas iš Eroto veiklos požymių. Iš motologinio Eroto aptarimo Platonas išveda ir meilės jausmą. Tikroji Meilė yra idėjų sferoje. Ji nuolatinis siekimas, viniotinis troškinis; kaip ir kiekviena idėja, ji negali būti realizuota žemiškose sferose, žemėje. Todėl pasak Platona Meilės realiame gyvenime nepatiriame, ji tik nukreipia žmogų į idėjų pasaulį, suartina su juo. Kūniškame ir praktiniame gyvenime nėra nieko tikro ir vertingo. Meilė yra gryna idėalybė, suvokiama protu. Išvados 1. Kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, kuriame ji randa savo užbaigimą. 2. Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla. Toje veikloje žmogus randa eudaimoniją (laimę) kaip galutinį savo siekių tikslą. 3. Kad geriau apibrėžtų specifinį sielos gėrį, Aristotelis skiria dianoetines bei etines dorybės. 4. Etinė dorybė apibrėžiama kaip vidurys tarp klaidingų kraštutinumų, kaip antai: drąsa (bailumas – įžūlumas), saikingumas ( ištvirkimas – nejautra), dosnumas ( šykštumas – švaistymas). Ypatinga pagarba apgaubiamas teisingumas, socialiniu požiūriu pati iškiliausia dorybė. Esminė orybė yra ir draugystė, nes ja žmogus pereina nuo individo prie bendruomenės. 5. Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime; protą Aristotelis skirsto į teorinį bei praktinį. Tačiau iš jųdviejų etinei veiklai didesnę įtaką daro supratingumas. Literatūra 1. Aristotelis. Nikomacho etika// Rinktiniai raštai. Vertė J. Dumčius, M. Ročka, V. Sezemanas. v., Mintis, 1990, p. 63-98 2. Aristotelis Rinktiniai raštai/ Nikomacho etika –V.,Mintis, 1990. 3. Azenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius, 1997. 4. Filosofijos atlasas. Vilnius, 2000.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!